- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-14
- Bylos Nr.
- A-3-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01216-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. G.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. (P. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3, 19–21), kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2014 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 10VĮ-(14.10.2)-83 (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą pagal F. G. 2001 m. gruodžio 18 d. pareiškimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvas F. G., kaip Lietuvos Respublikos piliečio J. G. (J. G. yra F. G. tėvas) po 1939 metų iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos teritorijoje su šeima įkeldinto į Lietuvos Respublikos teritoriją šeimos narys, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) nuostatomis, 2001 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu neatlygintinai suteikti nuosavybėn iki įkeldinimo į Lietuvą Lenkijoje turėto ploto žemės sklypą. NŽT buvo pateikti Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2002 m. vasario 5 d. pažymėjimas Nr. T-3923-6 ir Valstybinio archyvo Suvalkuose 2002 m. vasario 7 d. raštas Nr. 843-120/01, kurie patvirtina, kad J. G. su šeima, tarp kurių, kaip šeimos narys buvo ir F. G., Lenkijos teritorijoje nuosavybės teise turėjo 5,26 ha žemės ir po 1939 buvo įkelti į Lietuvos teritoriją. F. G. (pareiškėjo tėvas), Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu išreiškęs valią neatlygintinai gauti valstybinės žemės ir pateikęs atsakovui teisės neatlygintinai gauti žemę dokumentus, 2003 m. birželio 25 d. mirė. Pažymėjo, kad atsakovas pripažįsta aplinkybę, kad F. G. turėjo teisę neatlygintinai gauti žemės sklypą ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį P. G. yra mirusio tėvo F. G. turtinių teisių paveldėtojas. Nurodė, kad dešimt metų NŽT nebuvo abejonių dėl P. G. teisės paveldėti tėvo F. G. žemę. NŽT Vilnius rajono skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3301, F. G. vardu buvo suprojektuoti žemės sklypai, taip pat VĮ „Valstybės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. VS2-26-6 pareiškėjas, kaip F. G. turto paveldėtojas buvo pakviestas dalyvauti suprojektuotų sklypų kadastriniuose matavimuose. Tačiau jau 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-761 NŽT Vilniaus skyrius pareiškėją informavo, kad F. G., nors ir atitiko Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas ir kitus įstatymo nustatytus reikalavimus, tačiau jam mirus ši teisė neteko galios. Atsakovo teigimu, nors teisė gauti žemę ir buvo pradėta realizuoti, tačiau ji nepaveldima. Atsižvelgiant į tai, NŽT Vilniaus skyrius atsisakė derinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą ir priimti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą. Tuo tarpu NŽT Prienų ir Birštono skyrius 2014 m. kovo 21 d. raštu Nr. 10SD-(14.10.104.)-643 pareiškėją informavo, kad NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vedėja 2014 m. vasario 10 d. priėmė įsakymą Nr. 10VĮ-(14.10.2)-83 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo Prienų rajone“. Pareiškėjas mano, kad atsakovas plečiamai aiškina žemės reformos ir paveldėjimo santykius reguliuojančias normas, nes Žemės reformos įstatyme bei kituose įstatymuose nenumatyta, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmens turima teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą, jos turėtojui jau išreiškus valią ja pasinaudoti, po jo mirties nėra paveldima. Argumentus apie paveldėjimo universalumą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2002 m. rugsėjo 19 d. parengė pažymą Nr. 89 dėl F. G. teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai 5,04 ha žemės. F. G. 2003 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, prašydamas suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje, Vilniaus rajone už 5,04 ha žemės, kurią J. G. gavo naudotis „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Prienų rajone įkeldinant jį į Lietuvos Respublikos teritoriją. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3301 F. G. buvo suprojektuoti trys po 0,25 ha žemės sklypai. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-761 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad žemės sklypai buvo suformuoti per klaidą, kadangi mirus asmeniui, pateikusiam prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, procedūra yra nutraukiama. Ginčo Įsakymu buvo nutraukta valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra. Atsakovas nurodė, kad priešingai, nei nurodyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jei jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, Žemės reformos įstatyme analogiškos nuostatos nėra. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte paveldėtojais nėra nurodyti asmenys, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose. Todėl minėti asmenys neįgyja teisės nuosavybėn neatlygintinai gauti valstybinę žemę ir galimybę pretenduoti į valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai išvestiniu – paveldėjimo būdu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas pritarė Tarnybos nuomonei, jog suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ši nuostata Žemės reformos įstatyme nenumatyta. Asmenų, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose, paveldėtojai nėra nurodyti Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl jie neįgyja teisės nuosavybėn neatlygintinai gauti valstybinę žemę ir galimybė pretenduoti į valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai Civilinio kodekso penktos knygos paveldėjimo pagrindais (paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą) nei kaip nustatyta paminėtuose specialiuose įstatymuose, neatsiranda. Nagrinėjamu atveju mirusiojo piliečio F. G., nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu negali (pareiškėjui) būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai) 7 straipsnio 3 dalį subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir įstatymo nustatytais atvejais turto patikėjimo sutartis (šio įstatymo 9 str.). Valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais. Sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip ir disponuojamas įstatymo trečiame skirsnyje nustatytais reikalavimais (Įstatymo trečias skirsnis). Iš paminėtų įstatyminių nuostatų daryta išvada, jog valstybei priklausančiu turtu galima disponuoti tik įstatymų nustatytais pagrindais, būdais ir tvarka.
Teismas pažymėjo, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, yra visiškai skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti šio įstatymo siekiami tikslai, tarp kurių yra tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, administracinėje byloje A3-1198-07).
Teismas pažymėjo, kad suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėta nuostata taikytina ginčo klausimo išsprendimui. Suprantama, jog valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą, o Žemės reformos įstatyme nesant nuostatai, jog piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis, negalima suteikti valstybinę žemę nuosavybėn neatlygintinai mirusio F. G. vardu / ar įpėdinio vardu. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms bei teisės aktų reglamentavimui, pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinti.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymus, neatsižvelgė į tai, kad F. G. laiku išreiškė valią realizuoti jam pagal įstatymą priklausančias teises ir atliko visus nuo jo valios priklausančius veiksmus savo turtinėms teisėms įgyvendinti. Pažymi, kad ne dėl F. G. kaltės jam nebuvo neatlygintinai nuosavybėn suteikta žemės, nors jo teises pagrindžiantys dokumentai atsakovui buvo pateikti. Žemės sklypo nuosavybė F. G. vardu negalėjo būti įgyta, nes atsakovas nebuvo pasirengęs realizuoti jo pagal įstatymą turimas turtines teises. Mano, kad turtinių teisių pavedėjimo srityje Civilinis kodeksas nesuteikia pirmenybės Žemės reformos įstatymo normoms, todėl teismas turėjo vadovautis Civiliniu kodeksu.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad žemės sklypų suteikimą neatlygintinai nuosavybėn Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose, reglamentuoja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame paveldėtojai nėra nurodyti, todėl jie neįgyja teisės nuosavybėn neatlygintinai gauti valstybinę žemę ir galimybė pretenduoti į valstybinės žemės suteikimą neatlygintinai paveldėjimo būdu neatsiranda.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės teisės gauti žemės sklypą neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo.
Pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 10VĮ-(14.10.2)-83, kuriuo nuspręsta nutraukti valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai procedūrą F. G. pagal Kauno apskrities administracijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2002 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 89 ir prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą pagal F. G. 2001 m. gruodžio 18 d. pareiškimą.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą mirusio piliečio vardu arba jo įpėdiniams.
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybę ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo tėvas F. G., gim. „(duomenys neskelbtini)“ m., pateko į minėtoje teisės normoje numatytų piliečių ratą, kadangi jo tėvas J. G., kuris tuometinėje Lenkijos teritorijoje nuosavybės teise valdė 5,26 ha žemės, su šeima po 1939 metų buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Atsakovas iš esmės neigia pareiškėjo teisę paveldėti tėvo J. G. turtinę teisę gauti žemės neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Šio ginčo sprendimui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015. Šioje nutartyje LVAT išaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog Žemės reformos įstatymas nereglamentuoja teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Atkreiptas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 1.112 straipsnį „Turtinės teisės“ „civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos“. Remiantis Civilinio kodekso 6.2 straipsniu, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą (LVAT 2015 m. kovo 23 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo tėvas F. G. 2001 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą Marijampolės žemėtvarkos tarnybai (b. l. 50), nurodydamas aplinkybes, susijusias su jo šeimos įkeldinimu į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų ir prašydamas atstatyti nuosavybės teises į tėvo J. G. žemę. F. G. 2002 m. balandžio 23 d. ir 2002 m. birželio 18 d. prašymais nurodė pridedantis dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atstatymui (b. l. 58, 59). 2002 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. 89 „Dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai nuosavybėn nurodyta, kad F. G. turi teisę gauti neatlygintinai 5,04 ha žemės. Šie dokumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo tėvui F. G. susiformavo turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytomis sąlygomis. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgiant į įsiteisėjusią Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 9 d. nutartį (b. l. 6-7), patvirtinančią, kad P. G. atiteko visas jo tėvo F. G., mirusio „(duomenys neskelbtini)“, palikimas, išskyrus butą, esantį „(duomenys neskelbtini)“, kurį paveldėjo mirusiojo vaikaičiai, yra pagrindas spręsti, kad F. G. turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis galėjo būti pareiškėjo paveldėta.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtinė teisė gauti žemės neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra nepaveldima padaryta netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl yra nepagrįsta. Dėl šios priežasties teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu dėl netinkamo materialinės teisės išaiškinimo ir pritaikymo ir priimamas naujas sprendimas. Pareiškėjo P. G. skundas tenkinamas, panaikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas atsakovo 2014 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. 10VĮ-(14.10.2)-83 ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojama iš naujo nagrinėti F. G. 2001 m. gruodžio 18 d. pareiškimą ir priimti sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo P. G. (P. G.) apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą tenkinti. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2014 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 10VĮ-(14.10.2)-83. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo nagrinėti F. G. 2001 m. gruodžio 18 d. pareiškimą ir priimti sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.