- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-08
- Bylos Nr.
- 1S-1280-327/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Viktoras Preikšas
- Pareiškėjas
- V. V.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015 m. balandžio 30 d. buvo gautas pareiškėjo V. V. skundas, kuriuo prašoma privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą P. M. ir pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 2 d., pripažinti V. V. nukentėjusiuoju ir priteisti jam 2500 eurų, taip pat priteisti iš P. M. visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo V. V. skundą, konstatuodamas, kad P. M. išsakyta frazė akivaizdžiai neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad galima būtų pripažinti nusikalstama veika.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. skunde prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį ir nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog P. M. veiksmai neperžengė „ultima ratio“ ribos, nors tokią išvadą galėjo priimti tik po visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo teismo posėdyje. Tokiais veiksmais yra pažeista Europos žmogaus teisių konvencija. Nežinia kuo remdamasis teisėjas teigia, kad P. M. galimai pavartojo pareiškėją užgavusią ir įžeidžiančią frazę. Tokia išvada nesuprantama – ar galimai pavartojo, ar faktiškai pasakė ir patvirtino savo parašu. Šis neaiškumas atsiradęs dėl bylos nenagrinėjimo teismo posėdyje. Nesuprantama kuo remdamasis teisėjas teigia, kad šie žodžiai galimai buvo išsakyti jų ilgalaikių nesutarimų ir bylinėjimosi teismuose kontekste. Tai niekuo neparemta, nes su P. M. pareiškėjas jokių ilgalaikių nesutarimų ir bylinėjimosi teismuose neturėjo. Nepagrįsti teisėjo teiginiai, kad jokiose ikiteisminio tyrimo įstaigose dėl P. M. nebuvo apklaustas, konfliktiškų santykių neturėjo (priešingai, ilgą laiką tie santykiai buvo draugiški). Neteisingas nutartyje nurodytas teiginys, kad pareiškėjas bando asmeninio pobūdžio problemas spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis. Pareiškėjas nurodo, jog teisėjas nekomentuoja, kad P. M. tyčia veikė siekdamas sumenkinti ir pakirsti jo kaip liudytojo ir nukentėjusiojo statusą M. J. baudžiamojoje byloje. Tai, kad P. M. įžeidė pareiškėją, tai turi būti patvirtinta viešo teismo posėdžio metu ir P. M. turi būti teisiamas pagal BK 155 str. 2 d.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina tai, kad BPK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.
Šalies argumentai
V. V. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn P. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 2 d., padarymo. BK 155 str. reglamentuoja įžeidimo sudėtį. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra neviešas, kuomet yra padaromas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, 2K-269/2005, 2K-210/2008). Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo inicijuoti privataus kaltinimo proceso, kadangi ne bet kokia veika gali būti pripažįstama nuskalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Sutikdamas su apylinkės teismo nutartimi, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai motyvavo priimtą procesinį sprendimą bei teisingai nurodė, jog P. M. padaryti veiksmai nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia žmogaus saviraiškos laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, kad kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. Pabrėžtina, kad baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinės ir kt. Padaryta žala asmens garbei ir orumui gali būti atlyginta ir pagal civilinį ieškinį. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusiojo asmens interesų gynybą. Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis.
Aukštesnysis teismas nesutinka su V. V. skundo motyvais, kad apylinkės teismas padarė neteisingas išvadas, nes nebuvo atliktas įrodymų tyrimas viešame teismo posėdyje. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nutartyje daug dėmesio skyrė V. V. skunde išdėstytų teiginių vertinimui ir padarė teisingą išvadą, kad kaltinamojo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Nors detaliai apie kiekvieną skundo motyvą ir nebuvo aprašyta, tačiau teismas galutines išvadas suformavo kruopščiai išnagrinėjęs ir atskirai patikrinęs bei įvertinęs pateiktus įrodymus ir bylos aplinkybes. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas yra teismo prerogatyva. Be to, byloje iš esmės daugiau ir nebuvo ko vertinti, tik vieną pareiškėjo nurodytą frazę, galimai išsakytą P. M.. Taip pat pažymėtina, kad asmuo gali subjektyviai vertinti savo būseną ir kito asmens veiksmus jo atžvilgiu ir tai gali būti subjektyvi nukentėjusiojo asmens pozicija, tuo tarpu nusikaltimo buvimą ar nebuvimą nulemia objektyvios įvykio bei veikos aplinkybės. Vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad P. M. veiksmai jį žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.
Motyvuojamoji dalis
Išnagrinėjęs skundą, skundžiamą nutartį bei pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę ir įtaką nutarties teisėtumui bei pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir su jomis sutinka, todėl apie jas plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti V. V. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. V. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.