Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (A. G.) (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, skirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 1 mėnesio 2 dienų laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir A. G. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 5 d., laikotarpiu tarp 22 val. ir 24 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., konflikto metu, tyčia sudavė ne mažiau 3 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas K. V., padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas galvoje - sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairiojo VIII-o šonkaulio komplikuotą lūžį su diafragmos pažeidimu bei kraujo išlaja į krūtinplėvės ertmę - sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip tyčia sunkiai sutrikdė K. V. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

9. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apelianto veika kvalifikuota tinkamai ir nelaikytina padaryta būtinosios ginties sąlygomis, o jam paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

11. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

12. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadarė, nuosprendį grindė ne tik liudytojo M. M. parodymais, tačiau ir kitų byloje esančių ir viešame teismo posėdyje ištirtų bei nešališkai įvertintų įrodymų visetu.

13. Pirmiausia, aukštesnės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo abejoti liudytojo M. M. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumą, prieštaringumą bei kaitą atskirose dalyse (pvz. dėl to, kad teismo posėdžio metu M. M. negalėjo paaiškinti, kaip apeliantas mušė nukentėjusįjį), taip pat jų nepatikimumą bei jų neatitikimą kitiems įrodymams (K. V. yra M. M. sesers M. sugyventinis, liudytojas buvo girtas ir nieko negalėjo matyti, nes miegojo, ką teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoja J. M.), visgi nurodomi šio liudytojo ir kitų liudytojų parodymų aspektai, kitos nurodytos aplinkybės nekeičia teismo išvados dėl liudytojo M. M. parodymų patikimumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde liudytojo M. M. pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.

14. Sutiktina su apeliantu, kad liudytojas M. M. teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kaip A. G. mušė nukentėjusįjį K. V., tačiau pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu jis apskritai negalėjo paaiškinti jokių kitų esminių aplinkybių, nurodė nebeprisimenantis įvykio, nes praėjo daug laiko, dėl ko teismas paskelbė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Teisme liudytojas M. M. patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat ir tai, kad matė, kaip A. G. kumščiais mušė K. V. per veidą, pastarajam parkritus pradėjo jį gulintį spardyti per galvą ir krūtinę, po to kelis kartus kojomis šokinėjo ant gulinčio K. V. krūtinės (t. 1, b. l. 70-72), yra teisingi, viskas buvo taip, kaip jis tada parodė, parodymus davė laisva valia. Šie liudytojo parodymai buvo duoti praėjus mažiausiai laiko nuo nagrinėjamo įvykio, yra išsamūs, todėl pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai rėmėsi. Be to, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, patvirtinančiais A. G. kaltę sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo K. V. sveikatą.

15. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. M., kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad paties įvykio, tai yra, kaip buvo sumuštas K. V., nematė, nes tuo metu buvo išėjusi į lauką parūkyti, tačiau ji patvirtino, kad prieš jai išeinant į lauką kambaryje buvo likę A. G., K. V. ir M. M.. Be to, liudytoja nurodė, kad grįžusi atgal į namus rado K. V. gulintį ant grindų kruvinu veidu, o paklausus A. G., kas atsitiko, pastarasis atsakė, kad K. V. norėjo jam suduoti su kėde. Taip pat apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. M. parodė, kad pastebėjo, jog A. G. dešinės rankos kumštis buvo išteptas krauju (t. 1, b. l. 58-59). Tokie šios liudytojos parodymai, nors ir laikytini netiesioginiais įrodymais, tačiau vertinant juos neatsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų visumos, tik patvirtina M. M. duotus parodymus apie K. V. sumušimo aplinkybes, kadangi ši liudytoja gyvai matė ant nukentėjusiojo smurto žymes, taip pat kraujo ant A. G. dešinės rankos kumščio iš karto po aptariamo įvykio, be to, ir pats A. G. jai patvirtino smurtavęs prieš K. V..

16. Nors apeliantas teigia, kad liudytoja J. M., teismo posėdžio metu nurodžiusi, jog jai grįžus iš lauko M. M. miegojo prie stalo, patvirtino ne M. M., bet jo (apelianto) duotus parodymus, kad M. M. miegojo ir nieko negalėjo matyti, tačiau tokia liudytojos nurodyta aplinkybė niekaip nepaneigia liudytojo M. M. duotų parodymų teisingumo ir patikimumo. Visų pirma, apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji kategoriškai nenurodė, jog rado M. M. miegantį, nurodė, kad „M. tuo metu, berods, miegojo“, be to, kaip jau minėta, liudytoja J. M. paties įvykio tiesiogiai nematė, grįžo į namus jau po to, kai K. V. buvo sužalotas, todėl ji nematė, ką konflikto metu veikė M. M. ir ta aplinkybė, kad po įvykio M. M. galimai miegojo, niekaip nepatvirtina, kad jis, kaip teigia apeliantas, miegojo ir paties įvykio metu. Taip pat apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių faktų, kad kur nors (ant jo rankos) buvo kraujas, kaip teigė J. M.. Anot apelianto, niekas daugiau jokio kraujo nematė, o J. M. buvo išgėrusi, be to, tuo metu, kai K. V. norėjo jam trenkti, jis davė savo vaikui atsigerti vandens, sumaišyto su mėlynių uogiene, ir kai sudavė vieną smūgį K. V., iš puoduko išsipylė skystis, kuris liudytojai J. M. galėjo pasirodyti kaip kraujas. Tačiau tokie apelianto teiginiai nėra niekuo pagrįsti, nes liudytoja J. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, pats nukentėjusysis K. V. taip pat patvirtino, kad jo veidas buvo sudaužytas, kas rodo, jog kraujo tikrai buvo. Tuo tarpu, apelianto versija apie mėlynių uogienę atsirado tik apeliaciniame skunde, anksčiau proceso metu jis tokių aplinkybių nebuvo nurodęs. Apeliantas taip pat teigia, kad K. V. yra M. M. ir J. M. sesers M. sugyventinis, todėl ši aplinkybė galėjo turėti įtakos liudytojų M. M. ir J. M. parodymams. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog minėti liudytojai būtų turėję kokį nors tikslą, motyvą apkalbėti A. G.. Iš jų parodymų matyti, kad savo parodymų tarpusavyje jie nederino, jų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, neprieštarauja kitiems įrodymams. Duomenų, kad nukentėjusysis K. V. būtų prašęs jų meluoti, liudyti jo naudai, byloje nėra. Juo labiau, kad pats nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog įvykio aplinkybių neprisimena. Be to, ir pats apeliantas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kodėl minėti liudytojai galėtų jį melagingai apkalbėti.

17. Byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad M. M. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su minėtais parodymais, laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl A. G. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

18. Iš byloje esančių specialisto V. K. išvadų matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu (2016-02-05) K. V. padarytos poodinės kraujosruvos galvoje, kairiojo VIII-o šonkaulio lūžis su diafragmos pažeidimu bei kraujo išlaja į krūtinplėvės ertmę, paveikus kietais bukais daiktais. Sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai buvo padaryti ne mažiau nei trimis trauminiais poveikiais, kas, kaip teisingai pastebėjo ir apylinkės teismas, šiuo atveju paneigia A. G. nurodytą aplinkybę, jog jis tik vieną kartą nukentėjusįjį pastūmė (vieną kartą sudavė į krūtinę). Nors apeliantas teigia, jog specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus K. V. galėjo patirti krisdamas ir atsitrenkdamas į lovos kraštą bei kėdę, o specialisto išvadoje ir vėlesniuose specialisto paaiškinimuose kategoriškai neatmetama galimybė, kad K. V. sužalojimus galėjo patirti griūdamas ir atsitrenkdamas į baldus, visgi išanalizavus ir įvertinus apelianto poziciją, abi specialisto išvadas bei vėlesnius specialisto paaiškinimus dėl išvadų, kitų byloje esančių įrodymų kontekste, kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusysis K. V. sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, patyrė ne dėl nukritimo ir atsitrenkimo į baldus ar kitų panašių aplinkybių, o būtent dėl tyčinių neteisėtų A. G. veiksmų – fizinės jėgos panaudojimo prieš nukentėjusįjį. Apelianto nurodoma versija dėl nukentėjusiojo atsitrenkimo į lovos kraštą ir kėdę pastarąjį pastūmus yra nelogiška ir neįtikinanti. Kaip jau minėta, sužalojimai K. V. buvo padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, todėl, kolegijos vertinimu, specialisto išvadose užfiksuoti sužalojimai negalėjo būti padaryti apelianto nurodomomis aplinkybėmis, tai yra vien tik pastūmus nukentėjusįjį ranka ir šiam po to tik du kartus atsitrenkus į baldus. Net pats sužalojimų pobūdis rodo, jog trauminių poveikių buvo daugiau nei trys. Be to, specialisto išvadose nors ir neatmetama konkretaus sužalojimo susidarymo galimybė griuvimo ar atsitrenkimo metu, tačiau jose specialistas nurodo, kad K. V. nustatyti sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui ar griuvimui. Taip pat, duodamas paaiškinimus dėl savo pateiktų išvadų, specialistas patvirtino, kad K. V. sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas spardant jį apautomis kojomis, taip pat užšokant ir šokinėjant kitam žmogui ant nukentėjusiojo kūno, kas patvirtina liudytojo M. M. nurodytas K. V. sumušimo aplinkybes.

19. Minėtais įrodymais paneigus gynybos versiją dėl M. M. parodymų nepatikimumo, darytina išvada, jog, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys – liudytojų M. M., J. M. parodymai, specialisto V. K. išvados bei paaiškinimai patvirtina, jog nukentėjusiajam K. V. padaryti sužalojimai buvo padaryti būtent įvykio dieną ir tik A. G. smurtiniais veiksmais, tai yra suduodant nukentėjusiajam ne mažiau 3 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas.

20. Apeliantas ginčija, kad nukentėjusįjį K. V. sužalojo tyčia, teigia, jog tai įvyko netyčia, jis tik gynėsi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apelianto pateikta versija dėl netyčinių veiksmų ir būtinosios ginties yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška ir neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Kaip nustatyta byloje, to neginčija ir apeliantas, įvykio vakarą tarp A. G. ir nukentėjusiojo K. V. buvo kilęs konfliktas, taip pat, ką patvirtino ir liudytojas M. M., K. V. buvo iškėlęs kėdę. Tačiau, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas išsamiai įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai nenustatė A. G. veiksmuose būtinosios ginties sąlygų. Apeliantas teigia, kad tuo metu, kai K. V. pakėlė kėdę bandydamas jam trenkti, jis rankose laikė vaiką, neturėjo, kur trauktis, nes K. V. buvo uždaręs kelią prie išėjimo, be to, K. V. buvo girtas ir piktas, neadekvatus, todėl jis privalėjo gintis, kad nei jis, nei vaikas nenukentėtų. Tačiau tokios aplinkybės, kad A. G. būtų laikęs ant rankų vaiką, niekas daugiau nepatvirtino. Priešingai, liudytojas M. M. kategoriškai nurodė, kad kai A. G. mušė K. V., vaikų nebuvo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nukentėjusiojo K. V. elgesys A. G. atžvilgiu būtų pavojingas, kėsinimasis suduoti su kėde būtų realus ir akivaizdus. Kaip nurodė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. M., jis nuramino K. V. ir pakeltą kėdę K. V. pastatė į vietą bei atsisėdo, muštynės įvyko po to (t. 1, b. l. 70-72). Be to, byloje nustatyta, kad A. G. nukentėjusįjį mušė ir rankomis, ir kojomis, ir sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Tokie veiksmai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo ir negali būti laikomi būtinąja gintimi, šalinančia A. G. atsakomybę. Priešingai, tokie A. G. smurtiniai veiksmai, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis rodo, jog A. G. elgesys buvo tyčinis.

21. Be kita ko, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. G. smurto naudojimo metu buvo neblaivus. Nors A. G. ginčija, jog vartojo alkoholį, tačiau teismo posėdžio metu apklausti liudytojai M. M., J. M. patvirtino, kad visi įvykio vietoje buvę suaugę asmenys tą vakarą vartojo alkoholį, kad ir A. G. buvo išgėręs. Ši aplinkybė rodo, kad nuteistasis neadekvačiai elgėsi ir dėl alkoholio įtakos, o ne dėl jo atžvilgiu ketinto panaudoti smurto. Kolegija neabejoja, kad nuteistasis A. G. suvokė, jog naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį K. V., to norėjo ir jį tenkino bet kokie kilsiantys padariniai. Įvertinus tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo A. G. veiksmus ir pagrįstai A. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

22. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

23. Kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, padarytą žalą. Kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepažeidė.

24. A. G. nuteistas už vieno tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 135 straipsnio 1 dalis). Savo kaltę pripažino iš dalies, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas praeityje teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.

25. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantas praeityje yra teistas 8 kartus, nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu, neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu skirtos bausmės, dėl mažareikšmės dingsties, jo veiksmai galėjo lemti ir neatstatomus padarinius. Pažymėtina, kad ankstesnės poveikio priemonės A. G. elgesiui teigiamos įtakos neturėjo. Šios aplinkybės atskleidžia tai, kad apeliantas nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, nevertina savo padarytų veiksmų kritiškai ir nedaro dėl jų išvadų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė A. G. griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.

26. Pažymėtina, kad už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 10 (dešimties) metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tai, kad apeliantas charakterizuojamas neigiamai, taip pat atsižvelgęs į nukentėjusiojo poziciją, kad pretenzijų A. G. neturi, civilinio ieškinio atsisakė, ir iš dalies paties kaltinamojo poziciją, jog, jeigu nukentėjusysis buvo sužalotas dėl jo veiksmo, tai jis gailisi, kad taip atsitiko, bei į tai, kad A. G. yra vedęs, turi nepilnamečių vaikų, už padarytą nusikaltimą paskyrė žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę (3 metus ir 6 mėnesius, kai šios bausmės vidurkis – 5 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Taigi paskirta bausmė yra ne per griežta. Taip pat pažymėtina, kad šią bausmę su ankstesniu nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme apylinkės teismas bendrino nuteistajam palankesniu, dalinio sudėjimo būdu.

27. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendis, kuriuo A. G. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas – pirmosios instancijos teismas duomenis įrodymais pripažino ir juos vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo A. G. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo bei už tai jo atžvilgiu paskyrė teisingą ir savo esme ne per griežtą bausmę, todėl šio nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.