- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-02
- Bylos Nr.
- 2A-632-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01385-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „L-in-time“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „L-in-time“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2607-340/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „L-in-time“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl neteisėto nuomos sutarties nutraukimo ir nuostolių priteisimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „L-in-time“ dėl 7 054,11 Lt priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo teisingumo bei sutarties pasibaigimą suėjus terminui ir sutarties modifikavimą reglamentuojančių normų tinkamo aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „L-in-time“ kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo UAB „Vilniaus energija“ vienašalį 2002-10-29 subnuomos sutarties Nr. 422 nutraukimą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovui 1 317 400,23 Lt nuostolių (1 183 270 Lt negautų pajamų, 55 120 Lt įrangos vertės, 20 788,16 Lt grynųjų pinigų, 52 882,84 Lt mažaverčio inventoriaus vertės, 5 339, 23 Lt maisto atsargų vertės); 3) priteisti 12,68% metinių procesinių palūkanų nuo priteistos nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2002-10-29 UAB „Vilniaus energija“ bei UAB „Jubera“ sudarė subnuomos sutartį Nr. 422 (toliau – ir Sutartis), kuria atsakovas išnuomojo UAB „Jubera“ valgyklos patalpas pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovas paaiškino, kad Sutarties 3.1 punkte buvo nustatyta, jog patalpos išnuomojamos iki 2003-11-18, tačiau Sutarties 3.2 punkte buvo nurodyta, kad per patalpų nuomos terminą atsakovui nepareiškus pretenzijų dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, Sutartis laikoma pratęsta dar penkeriems metams. Sutartis šalių 2003-01-02 susitarimu buvo pakeista, numatant, kad patalpos nuomojamos iki 2004-09-18. Ieškovo įsitikinimu, kadangi atsakovas iki 2009-09-18 ieškovui pretenzijų dėl Sutarties vykdymo nepareiškė, nuomos sutarties termino pabaiga laikytina 2014-09-18. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2009-04-20 Susitarimu dėl 2002-10-29 Subnuomos sutarties Nr. 422 teisių ir prievolių perdavimo, UAB „Jubera” teisės ir pareigos buvo perduotos ieškovui, todėl patalpų nuomos santykiai buvo tęsiami tarp ieškovo bei atsakovo. Ieškovas be kita ko pažymėjo, kad atsakovas 2010-01-29 pranešimu informavo ieškovą, jog nuo 2010-03-01 atsakovas laiko Sutartį nutraukta, kadangi, pasak atsakovo, ieškovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų; atsakovas taip pat paprašė ieškovo iki atitinkamo termino atlaisvinti patalpas ir grąžinti jas atsakovui. Ieškovas 2010-02-17 pranešimu informavo atsakovą, kad ieškovas kategoriškai nesutinka su Sutarties nutraukimu bei laiko jį neteisėtu, tačiau atsakovas 2010-02-25 pranešimu pakartotinai pareikalavo 2010-03-01 patalpas atlaisvinti ir priėmimo–perdavimo aktu perduoti atsakovui, nurodydamas, jog nuo 2010-03-01 patalpoms bus nutrauktas komunalinių paslaugų teikimas. 2010-03-01 atsakovas neįleido į patalpas ieškovo klientų, 2010-03-02 buvo atjungtas elektros ir vandens tiekimas. Ieškovo nuomone, atsakovo vienašališkas Sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtais veiksmais, todėl atsakovo atžvilgiu turi būti taikoma civilinė atsakomybė – atsakovas turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.
Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimais ir priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 7 054,11 Lt nuostolių (už faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugas – 1 512,50 Lt, už perkraustymo paslaugas – 3 960,33 Lt ir 1 581,28 Lt negautų pajamų už sandėlio patalpų subnuomą). Atsakovas pripažino, kad Sutarties terminas buvo nustatytas iki 2003-11-18, vėliau papildomu susitarimu nustatytas iki 2004-09-18, ir būtų pratęsiamas iki 2009-09-18, jeigu atsakovas 2008-10-29 raštu nepraneštų ieškovui apie ketinimą nutraukti sutartį. Ieškovui buvo pasiūlyta pratęsti Sutarties terminą iki bus sudaryta nauja patalpų subnuomos sutartis. Nauja ginčo patalpų subnuomos sutartis buvo sudaryta 2010-03-04, todėl, atsakovo įsitikinimu, 2010-03-03 ir yra Sutarties galiojimo termino pabaiga. Atsakovas taip pat nurodė, kad Sutartis buvo nutraukta ir dėl ieškovo netinkamo sutartinių prievolių vykdymo, t. y. netinkamos paslaugų kokybės. Atsakovas, kaip darbdavys, gaudavo nemažai darbuotojų, kurių maitinimą vykdė ieškovas, skundų, buvo gauti skundai dėl darbuotojų apsinuodijimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „L-in-time“ ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 1 546,35 Eur nuostolių, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2010-05-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1,99 Eur žyminio mokesčio, kitą ieškinio dalį bei priešieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad nesutinka su ieškovo pozicija, jog šalių Sutarties dalykas yra tik patalpų subnuoma. Teismo įsitikinimu, ginčo Sutartis turi būti aiškinama kitų byloje surinktų dokumentų kontekste, iš kurių matyti, jog šalys susitarė tiek dėl patalpų subnuomos, tiek dėl maitinimo paslaugų teikimo subnuomojamose patalpose.
Teismas, išanalizavęs Sutarties nuostatas, sutiko su ieškovo argumentais, kad Sutarties pabaigos terminas – 2009-09-18, o atsakovui nenutraukus Sutarties ir nepareiškus pretenzijų dėl Sutarties vykdymo, Sutarties galiojimas būtų pratęstas dar penkiems metams, t. y. iki 2014-09-18. Tačiau teismas pripažino, kad atsakovas, pritarus ieškovui, 2010-10-28 raštu, modifikavo šalių Sutarties 3.2 punkto nuostatą dėl Sutarties galiojimo pratęsimo. Šalys sulygo, kad Sutarties galiojimas bus apibrėžtas įvykiu, t. y. įvykus numatytam įvykiui (atsakovui sudarius naują patalpų subnuomos sutartį), šalių sutartiniai santykiai pasibaigia, suėjus Sutarties galiojimo terminui (Sutarties 11.4.1 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių viešojo konkurso procedūros užsitęsė ir naują sutartį su konkurso laimėtoju pavyko pasirašyti tik 2010-03-01, t. y. šalių santykiai po jų modifikavimo 2008-10-28 raštu tęsėsi dar pakankamai ilgą laiką. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nuomotojas neturėjo pareigos įspėti nuomininką raštu apie Sutarties pasibaigimą prieš 3 mėnesius, kaip tai numato Sutarties 11.4.4 punktas, kadangi Sutarties pasibaigimas, suėjus sutarties terminui (Sutarties 11.4.1 punktas) ir Sutarties nutraukimas, nuomotojui vienašališkai pareiškus raštu apie sutartinių santykių nutraukimą (Sutarties 11.4.4 punktas) yra du savarankiški sutartinių santykių pasibaigimo pagrindai.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pažymėjo, kad nuo 2010-01-29 ieškovas buvo informuotas apie numatomą naujos sutarties pasirašymą ir sutartinių santykių su ieškovu pasibaigimą. Ieškovas žinojo, kad patalpų subnuoma siejama su maitinimo paslaugų tiekimu, kad nauja sutartis dėl maitinimo paslaugų atsakovo sudaroma viešojo konkurso būdu ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių likti sunuomojamuose patalpose po naujo konkurso nugalėtojo paskelbimo.
Be kita ko, teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad šalių sutartiniai santykiai pasibaigė vienu metu dviem pagrindais – pasibaigė Sutarties galiojimo terminas ir Sutartis buvo nutraukta dėl esminių jos pažeidimų. Teismo vertinimu, esminių Sutarties pažeidimų padarymo faktas byloje nėra įrodytas, be to, pažeista vienašališko Sutarties nutraukimo tvarka.
Teismas nustatė, kad ieškovo turtas buvo iškeldintas atsakovo darbuotojų jėgomis tokia tvarka: 2010-03-01 ieškovo darbuotojai R. S. buvo perduotas pasiūlymas išsikraustyti ir perduoti patalpas atsakovo atstovams, ji buvo įspėta, kad pasibaigus darbo dienai bus atjungta elektra, vandens tiekimas, telefoninis ryšys, atsakovas iškraustys ieškovo turtą pats; turtą saugos nuomojamose patalpose, už ką pareikalaus atlyginti. 2010-03-04 ieškovo turtas, dalyvaujant antstoliui, buvo pervežtas į atsakovo sandėlius, o R. S. atsisakė dalyvauti apžiūrint turtą. Teismas pažymėjo, kad ieškovo turtas iki šiol saugomas atsakovo žinioje, sandėlyje, (duomenys neskelbtini). Teismas, konstatavęs, kad atsakovas netinkamai apgynė savo teisę ir pažeidė ieškovo daiktines teises, tačiau įvertinęs, jog ieškovas nuo civilinės bylos iškėlimo momento nerodo suinteresuotumo apginti savo pažeistą teisę įstatymo numatytu būdu – reikalauti grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ir ieškovas neįrodė, jog atsakovas neleidžia jam atsiimti turto natūra, be to, abi šalys atsisakė prašyti skirti saugomo atsakovo žinioje turto vertinimo ekspertizę, dėl ko byloje neįmanoma nustatyti nei sulaikyto turto tikslios sudėties, nei vertės, ieškovo reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, t. y. įrangos ir mažaverčio inventoriaus verčių priteisimo, atmetė. Teismas atkreipė dėmesį, kad antstolis nėra turto vertinimo specialistas, faktinių aplinkybių konstatavimo metu užfiksuotos aplinkybės neįrodo, jog dėl saugojimo sąlygų ar kitų aplinkybių saugomas turtas yra visiškai nuvertėjęs ir atsakovas patyrė nuostoliuos, nes turto grąžinimas natūra neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimai dėl įrenginių ir inventoriaus vertės priteisimo atmetami, ieškovui neįrodžius tiesioginių nuostolių padarymo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (turto sulaikymo).
Ieškovo reikalavimas dėl 20 788,16 Lt grynųjų pinigų, buvusių patalpose įrengtoje UAB “L-in-time” kasoje, priteisimo, atmestas, ieškovui neįrodžius, kad pinigai buvo užvaldyti priverstinio iškeldinimo metu.
Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog tarp atsakovo daiktų buvo maisto produktų ieškovo nurodytai sumai, o produktai saugomi nuo 2010-03-04 daugiau nei 4 metus nepritaikytoje patalpoje nuvertėjo, todėl ieškovo reikalavimas dėl 5 339,23 Lt (1 546,35 Eur) maisto atsargų vertės priteisimo tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „L-in-time“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismo sprendimas yra prieštaringas, nenuoseklus, o tai savaime sudaro pagrindą jį panaikinti. Teismas pripažino, kad Sutarties terminas buvo apibrėžtas konkrečia data, tačiau nepaisant to vėliau pripažino, jog Sutartis pasibaigė sudarius naują ieškovui subnuomotų patalpų subnuomos sutartį, t. y. Sutartis pasibaigė įvykus įvykiui. Paskesnė teismo išvada prieštarauja pirmai paminėtai teismo išvadai, nors šis klausimas turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, teismo išvados dėl Sutarties galiojimo prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Laikotarpiu nuo 2003-01-02 papildomo susitarimo sudarymo iki 2009-09-18 atsakovas ieškovui pretenzijų dėl Sutarties vykdymo nepareiškė, ieškovas ir atsakovas nesudarė jokių papildomų raštiškų susitarimų, kuriais būtų sulygta pakeisti Sutarties terminą. Sutarties 11.2 punktu šalys sulygo, kad sutartis ar jos sąlygos, priedai prie jos ar jų sąlygos gali būti pakeisti arba papildyti tik šalių tarpusavio susitarimu, įforminant tai raštu ir patvirtinant tai tinkamais šalių parašais ir antspaudais. Taigi teismo išvada apie Sutarties termino apibrėžimą įvykiu absoliučiai neatitinka faktinių aplinkybių. Teismo minimo 2010-10-28 rašto byloje apskritai nėra, o 2008-10-28 atsakovo vienašališkas raštas neleidžia daryti išvados apie Sutarties termino pakeitimą šalių susitarimu. Be to, pats atsakovas 2010-01-29, 2010-02-23 ir 2010-02-25 raštais informavo ieškovą apie sutarties nutraukimą, o ne pasibaigimą. Taigi teismas padarė abiejų šalių pozicijai priešingas išvadas.Byloje esantys įrodymai atspindi, kad atsakovo neteisėtai užvaldytas ieškovo turtas nebuvo išsaugotas tokios būklės, kokios buvo perimtas, dėl ilgalaikio turto sandėliavimo aptariamas turtas tapo beverčiu. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė 2010 m. kovo 15 d. Turto vertės nustatymo pažymą bei ilgalaikio materialiojo turto sąrašą, patvirtinančius, kad nuomotose patalpose sumontuotos kavinės įrangos vertė sudarė 55 120 Lt, bei mažaverčio inventoriaus aprašą, patvirtinantį, jog inventoriaus vertė sudarė 52 882,84 Lt. Jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, atsakovas nepateikė. Taigi teismas neturėjo teisės kritiškai jų vertinti ar apskritai nevertinti bei atmesti ieškovo reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo.Į bylą pateiktas 2010-03-02 kasos inventorizacijos aktas atspindi, kad nepagrįsto ieškovo turto užvaldymo metu kasoje, įrengtoje nuomotose patalpose, buvo likusi neinkasuota 20 788,16 Lt suma. Šią faktinę aplinkybę patvirtino ir šioje byloje ekspertizę atlikęs ekspertas. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2010-03-03 neturėjo galimybės patekti į patalpas, o atsakovas užvaldė patalpose buvusį turtą, taigi aptariamų patalpų užvaldymo metu jose turėjo būti ir minėta neinkasuota suma. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad suma vis dėlto buvo inkasuota ar perduota ieškovui. Byloje nustatytų aplinkybių visuma pakankama tam, kad būtų galima taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę, kadangi tai, kas buvo patalpose, ieškovas prarado dėl atsakovo veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vilniaus energija” atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Jokio prieštaravimo teismo sprendime nėra. Sutarties galiojimo termino apibrėžimas konkrečia data buvo šalių valia modifikuotas ir nuo 2008-10-28 atsakovo rašto Nr. 012-01-10620p įteikimo ieškovui tapo nustatytas įvykiu, nes sutarties galiojimas buvo nustatytas iki bus sudaryta nauja patalpų subnuomos sutartis.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.183 straipsnio 2 dalis leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad abi šalys tos sąlygos yra atsisakiusios. UAB „Jubera“, kurios teises ir prievoles perėmė ieškovas, jokių pretenzijų dėl to, jog nebuvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl Sutarties termino nustatymo įvykiu, nepareiškė. Atsakovo 2010-01-29, 2010-02-23 ir 2010-02-25 raštai traktuotini kaip įspėjimai apie būtinumą atlaisvinti patalpas ir perduoti jas atsakovui. Ieškovo apeliaciniame skunde minimi rašytiniai įrodymai nepatvirtina šiai bylai reikšmingų aplinkybių: kad kavinės įranga priklausė ieškovui, kad ji 2010 metais (o ne 2014 metais) tapo netinkama naudoti pagal paskirtį, kad ieškovas patyrė tiesioginius nuostolius dėl atsakovo kaltų veiksmų. Pats apeliantas atsisakė dalyvauti iškeldinime, nepasirūpino, kad būtų atlikta turto inventorizacija, nereikalavo turto grąžinti natūra ir net atsisakė jį atsiimti iš atsakovo.2010-03-02 kasos inventorizacijos aktas nepasirašytas inventorizacijos komisijos narių, o ekspertizės aktas parengtas ne pagal faktines aplinkybes, o pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl eksperto išvada devintuoju klausimu prasilenkia su realybe ir prieštarauja kitiems įrodymams. Tuo tarpu tiek 2010-03-04 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedas, tiek liudytojo J. U., kuris dalyvavo iškeldinime, parodymai patvirtina, kad iškeldinimo metu kavinės seife buvo 3-4 maišeliai su centais. Rasti pinigai suskaičiuoti ir sudarė 19,30 Lt, tai užfiksuota video įraše. Be to, inventorizacija buvo atlikta iki apelianto iškeldinimo datos. Liudytojas J. U. patvirtino, kad 2010-03-03 iškeldinimas buvo pradėtas po to, kai pats ieškovas atidarė savo raktais kavinės patalpas. Ieškovas turėjo galimybę disponuoti kavinės patalpose esančiu turtu iki pat iškeldinimo pradžios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal ieškovo UAB „L-in-time“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl Sutarties pasibaigimo ir ieškovo negautų pajamų priteisimo
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2002 m. spalio 29 d. UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Jubera“ sudarė Subnuomos sutartį Nr. 422, kurios 2.1 punkte nurodyta, jog nuomininkas (UAB „Vilniaus energija“) šia sutartimi subnuomoja, o subnuomininkas (UAB „Jubera“) naudojasi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Ginčo Sutarties 4.1 punktas įtvirtina, kad patalpos sutarties pagrindu yra subnuomotos bei subnuomininko subnuomos laikotarpiu gali būti naudojamos tiktai kaip maitinimo įmonė: kavinė – valgykla. Sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad patalpos yra subnuomojamos nuo 2002 m. lapkričio 18 d. iki 2003 m. lapkričio 18 d., o 3.2 punkte pažymima, jog jeigu per subnuomos terminą nuomininkas nepareiškia subnuomininkui jokių pretenzijų dėl sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, ši sutartis laikoma pratęsta dar penkeriems metams. UAB „Jubera“ 2003 m. sausio 2 d. susitarimu su UAB „Vilniaus energija“ pakeitė minėtos Sutarties 3.1 punktą, pratęsdami subnuomos terminą iki 2004 m. rugsėjo 18 d.
2003 m. gruodžio 31 d. susitarimu dėl 2002 m. spalio 29 d. subnuomos sutarties Nr. 422 papildymo, UAB „Jubera“, be kita ko, įsipareigojo pateikti sąskaitą už UAB „Vilniaus energija“ darbuotojų maitinimą, ne vėliau kaip 5 sekančio mėnesio dieną, taip pat kad sąskaitoje turi būti nurodytas valgiadienių skaičius ir jų kaina litais, o vieno valgiadienio kaina negali viršyti 2,80 Lt. 2006 m. spalio 9 d. ir 2007 m. rugsėjo 20 d. papildomais susitarimais UAB „Jubera“ ir UAB „Vilniaus energija“ pakeitė minėto 2003 m. gruodžio 31 d. papildomo susitarimo prie Subnuomos sutarties 6 punktą, numatydami kitas pusryčių, pietų kainas vienam darbuotojui, suderindami, kokią kainos dalį apmoka UAB „Vilniaus energija“. Taigi, kaip matyti iš pirmiau minėtų Sutarties nuostatų (subnuomojamų patalpų paskirties) ir 2003 m. gruodžio 31 d., 2006 m. spalio 9 d. bei 2007 m. rugsėjo 20 d. papildomų susitarimų (kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad jie yra neatskiriama 2002 m. spalio 29 d. subnuomos sutarties Nr. 422 dalis), UAB „Jubera“ ir UAB „Vilniaus energija“ siejo ne tik patalpų subnuomos santykiai, bet ir maitinimo paslaugų teikimo atsakovo darbuotojams subnuomojamose patalpose santykiai.
UAB „Vilniaus energija“, UAB „Jubera“ ir UAB „L-in-time“ 2009 m. balandžio 20 d. susitarimu dėl 2002 m. spalio 29 d. subnuomos sutarties Nr. 422 teisių ir prievolių perdavimo sulygo, kad UAB „L-in-time“ perima visas UAB „Jubera“ teises ir prievoles pagal Subnuomos sutartį bei visus papildomus susitarimus, sudarytus prie minėtos sutarties. Atsižvelgiant į minėto susitarimo nuostatas bei pirmiau nurodytas teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovas UAB „L-in-time“ perėmė visas UAB „Jubera“ teises bei pareigas, susijusias tiek su patalpų subnuoma, tiek ir su šių patalpų tiesiogine naudojimo paskirtimi – maitinimo paslaugų atsakovo darbuotojams suteikimu. Pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą papildomai pagrindžia ir 2009 m. balandžio 17 d. UAB „L-in-time“ atsakovui adresuotas pasiūlymas teikti maitinimo paslaugas.
2008 m. spalio 28 d. pranešimu Nr. 012-01-10620p dėl Subnuomos sutarties Nr. 422 atsakovas informavo dar tuo metu subnuomos santykių šalimi buvusią UAB „Jubera“ apie Sutarties galiojimo termino pasibaigimą ir subnuomininko pareigą grąžinti tvarkingas patalpas ir joje esančią įrangą. Minėtame rašte, kurį UAB „Jubera“ gavo pasirašytinai, taip pat buvo nurodyta, kad patalpos bus naujai subnuomojamos, vadovaujantis atsakovo bendrovėje patvirtinta tvarka, o UAB „Jubera“ pasiūlyta pratęsti Subnuomos sutarties Nr. 422 galiojimą iki bus sudaryta nauja patalpų subnuomos sutartis. Pažymėtina, kad jokių pretenzijų ar prieštaravimų dėl atsakovo pateikto 2008 m. spalio 28 d. rašto, inter alia dėl netinkamo Sutarties galiojimo termino pabaigos nustatymo ar įspėjimo tvarkos apie sutarties pasibaigimą nesilaikymo, UAB „Jubera“ atsakovui nepateikė (priešingų duomenų ieškovas neįrodė (CPK 178 straipsnis)), todėl, atsižvelgiant į tai, jog subnuomos santykiai tarp UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Jubera“ po minėto pranešimo ir toliau tęsėsi, o atsakovas nebesiuntė UAB „Jubera‘ įpareigojimų atlaisvinti patalpas, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, tuo metu organizavo ir vykdė pirkimo procedūras maitinimo ir patalpų nuomos paslaugoms nupirkti tose pačiose patalpose (taigi akivaizdžiai žinojo ir negalėjo nesuprasti, kad anksčiau ar vėliau bus išrinktas naujas laimėtojas, kuriam atsakovas privalės suteikti ginčo patalpas), sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog UAB „Jubera“ priėmė atsakovo pasiūlymą pratęsti Sutarties galiojimą iki bus sudaryta nauja patalpų sutartis, t. y. sutiko dėl Sutarties 3.1 ir 3.2 punktų modifikavimo, nors, kaip to reikalauja Sutarties 11.2. punktas, nepasirašė su atsakovu atskiro rašytinio susitarimo.
Susidariusi situacija, kaip kad teisingai pastebėjo atsakovas, visiškai atitinka CK 6.183 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, leidžiančią šalims nepaisyti sutarties sąlygos dėl pakeitimų įforminimo raštu tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, jog šalys tos sąlygos atsisakiusios. Savo ruožtu ieškovas, perėmęs visas be išimties UAB „Jubera“ teises ir pareigas pagal ginčo Sutartį bei susitarimus prie jos (neišskiriant tik rašytinių susitarimų), negali ignoruoti atsakovo ir UAB „Jubera“ sudaryto susitarimo pratęsti Sutarties galiojimą tik iki naujos subnuomos sutarties sudarymo, bei atsisakyti atlaisvinti jam iki nurodyto įvykio subnuomojamas patalpas, nepriklausomai nuo to, kad Subnuomos sutarties pratęstas galiojimas užsitęsė (dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių – kelioms pirkimo procedūroms pasibaigus nesėkmingai), o atsakovas iki 2009 m. rugsėjo 18 d. nereiškė ieškovui jokių pretenzijų dėl Sutarties vykdymo (minėta Sutarties 3.2. punkto formuluotė, po 2008 m. spalio 28 d. rašto pagrindu sutarto jos modifikavimo apskritai nebeteko reikšmės Sutarties galiojimo termino skaičiavimui). Tuo labiau, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, nuomos ir maitinimo paslaugų supaprastintuose pirkimuose dalyvavo ir pats ieškovas, todėl jis akivaizdžiai žinojo apie gresiantį naujos subnuomos sutarties sudarymą ir, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog galės likti subnuomojamuose patalpose ir po naujo konkurso nugalėtojo paskelbimo iki pat 2014 m. rugsėjo 18 d.
Pirmiau nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų kontekste būtina pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra nenuoseklus ar prieštaringas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio (o ne iš konteksto ištrauktų atskirų frazių, kurias akcentavo apeliantas), teismas konstatavo, kad Sutarties galiojimas iš tikrųjų iš pradžių buvo apibrėžtas konkrečia data, tačiau 2008 m. spalio 28 d. rašto (vienoje vietoje teismo padarytas rašybos apsirikimas, įvardijant šį raštą 2010 m. spalio 28 d.) pagrindu ir konkliudentiniais veiksmais šalys sulygo dėl Sutarties galiojimo termino apibrėžimo modifikavimo, numatydamos, jog ginčo Sutartis galios iki konkretaus įvykio – naujos sutarties sudarymo. Taigi pirmosios instancijos teismas nėra konstatavęs, kad vienu ir tuo pačiu metu Sutarties galiojimas buvo apibrėžtas ir konkrečia data ir įvykiu.
Nesutiktina ir su apelianto argumentais, kad teismo padarytos išvados prieštarauja paties atsakovo dėstomai pozicijai. Nuo pat pirminio atsiliepimo į ieškinį atsakovas akcentavo, kad nuo 2008 m. spalio 28 d. pranešimo tęsiant Subnuomos sutartį šalys konkliudentiniais veiksmais susitarė Sutarties galiojimą pratęsti, galiojimo terminą apibrėžiant konkrečiu įvykiu – naujos patalpų subnuomos sutarties sudarymu. Tačiau kartu atsakovas nurodė ir, jo nuomone, papildomą pagrindą nutraukti Sutartį dėl ieškovo teikiamų paslaugų netinkamos kokybės. Būtent šiuo atsakovo įsitikinimu, kad Sutartis pasibaigė esant keliems pagrindams (naujos sutarties sudarymas ir sutarties nutraukimas dėl netinkamos paslaugų kokybės), paaiškinama tai, jog 2010 m. sausio 29 d. rašte atsakovas informavo ieškovą apie Sutarties nutraukimą, o 2010 m. vasario 25 d. raštais pakartotinai priminė ieškovui apie pastarojo pareigą atlaisvinti patalpas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dar 2010 m. vasario 19 d. pranešime atsakovas aiškiai informavo ieškovą, jog 2010 m. kovo 1 d. Sutartis nutrūksta net tik dėl netinkamos ieškovo teikiamų paslaugų kokybės, bet „ryšium su naujos patalpų subnuomos sutarties pasirašymu“, ir akcentavo šioje nutartyje jau minėtą 2008 m. spalio 28 d. raštą, siųstą UAB „Jubera“. Taigi atsakovas rėmėsi iš karto dviem Sutarties pasibaigimo pagrindais, tačiau ta aplinkybė, kad atsakovas netiksliai abiejų pagrindų atžvilgiu (t. y. ir Sutarties pasibaigimui dėl naujos sutarties sudarymo) vartoja terminą „nutraukimas, nutrūksta“, savaime netrukdo teismui pačiam tinkamai teisiškai kvalifikuoti sutarties pasibaigimo pagrindą atsakovo nurodytų aplinkybių kontekste ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad Sutartis pasibaigė įvykus įvykiui, kuriuo buvo apibrėžtas Sutarties galiojimo terminas, teisingumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus pagrindinius atsakovo nurodytus argumentus ir visiškai pagrįstai konstatavo, jog Sutartis šiuo atveju nepasibaigė iš karto abiem pagrindais – tiek pasibaigus galiojimo terminui, tiek nutraukus ją dėl esminių pažeidimų, atsakovui neįrodžius būtinų Sutarties nutraukimo sąlygų. Minėtos išvados apeliantas neskundė.
Atsižvelgus į tai, kad Subnuomos sutartis teisėtai pasibaigė suėjus jos galiojimo terminui, konstatuotina, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (sutartinių prievolių nevykdymo), todėl nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.246, 6.256 straipsniai), ieškovo reikalavimai dėl negautų pajamų priteisimo iš atsakovo atmestini.
Dėl ieškovo tiesioginių nuostolių ir prarastų piniginių lėšų priteisimo
Apeliantas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad atsakovas, savo jėgomis iškeldinęs ieškovo turtą iš patalpų, netinkamai apgynė savo interesus, taip pažeisdamas ieškovo daiktines teises, tačiau, apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovui iš atsakovo iškeldintos kavinės įrangos ir kito turto vertę bei, apelianto teigimu, kasoje buvusią ir atsakovo netesėtai užvaldytą 20 788,16 Lt pinigų sumą.
Iš byloje esančių 2010 m. vasario 26 d. ir 2010 kovo 1 d. (Nr. 40/10/425 ir 40/10/426) faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų bei atsakovo ieškovui siųstų raštų matyti, kad ieškovas (įmonės direktorė bei kavinės vedėja) buvo ne kartą informuotas apie Sutarties pasibaigimą ir pareigą perduoti atlaisvintas patalpas ieškovui 2010 m. kovo 1 d. Ieškovas, be kita ko, buvo informuotas ir apie tai, kad jeigu pats ieškovas neišsikraustys laiku, atsakovas bus priverstas ieškovo turtą iškraustyti ir sandėliuoti nuomojamose patalpose, o už perkraustymą ir sandėliavimą ieškovui bus pateikta sąskaita.
Pažymėtina ir tai, kad 2010 m. kovo 3 d. vykusio priverstinio iškraustymo metu, tiek R. S. (kavinės vedėja), tiek įmonės direktorė D. S., atsisakė dalyvauti turto apžiūroje ir jo iškraustymo procese, nors tą dieną (pagal faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 40/10/429) abi įmonės atstovės buvo atvykusios į kavinės patalpas (o nesutikusios dalyvauti, pasišalino). Tačiau ir vėlesnių prašymų ir / ar reikalavimų grąžinti jau iškraustytą turtą ar suteikti galimybę jį atsiimti iš sandėliavimo vietos, adresuotų atsakovui, ieškovas nepateikė.
2010 m. balandžio 7 d. pretenzija dėl nuostolių atlyginimo Nr. 012-09-5212R atsakovas informavo ieškovą, kad pastarasis iki šiol nėra atsiėmęs jam priklausančio turto, kurį atsakovas yra priverstas saugoti, tuo tarpu ieškovas ir po minėtos pretenzijos nepateikė atsakovui jokio reikalavimo grąžinti jam priklausantį turtą. Kaip matyti iš ieškovo 2011 m. kovo 3 d. pranešimo atsakovui, ieškovas atsisakė atsiimti savo turtą ir po atsakovo pakartotinio siūlymo 2011 m. vasario 18 d. raštu, traktuodamas, kad jo turtas faktiškai yra prarastas ir siekdamas visą turto vertę atgauti teisminiu būdu.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus atlyginti pastarojo patirtus tiesioginius nuostolius, kadangi ieškovas ne tik neįrodė konkretaus nuostolio dydžio, bet ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų (turto sulaikymo, trukdymo ieškovui atsiimti jo turtą) bei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų bei ieškovui neva atsiradusių nuostolių (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad nuostoliai jam padaryti ilgalaikiu turto sandėliavimu netinkamomis sąlygomis dėl ko turtas tapo beverčiu, tačiau šie nuostoliai (jeigu net ir būtų tinkamai patvirtinta, jog turtas iš tikrųjų tapo bevertis ir netinkamas naudoti pagal paskirtį) tokiu atveju atsirado ne dėl paties neteisėtu pripažinto iškraustymo fakto, bet dėl jų buvimo sandėlyje ilgą laiką galbūt ne itin tinkamomis sąlygomis, tačiau iš bylos duomenų aiškiai nustatyta, kad pats ieškovas nesiėmė jokių veiksmų turtui atgauti (net atsisakė jį atsiimti, atsakovui siūlant, dėl ko turtas liko sandėlyje net 4 metus), tokiu būdu pats sudarydamas sąlygas tiek nuostoliams atsirasti, tiek ir didėti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad atsakovas sudarė kažkokias kliūtis atsakovui atsiimti savo turtą, priešingai, atsakovas ragino pastarąjį turtą atsiimti ir nedidinti jo išlaikymo išlaidų.
Be kita ko, apeliantas neįrodė ir paties nuostolio fakto bei dydžio, kadangi byloje nėra duomenų, kad tam tikras turtas sandėlyje nebeegzistuoja ir jo nebegalima atsiimti natūra, o taip pat patikimų duomenų, jog jis visiškai nuvertėjo ar sugadintas, todėl negali būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, dėl ko turėtų būtų priteista pilna šio turto vertė, buvusi dar 2010 metais. Pažymėtina, kad 2014 m. birželio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriuo remiasi ieškovas, antstolė tik konstatavo, jog sandėlyje sudėti įvairūs daiktai, tarp jų ir tie, kurie galėjo būti naudoti UAB „L-in-time“ kavinės veikloje, o taip pat tai, kad ant kai kurių daiktų matomos graužikų išmatos, dalis dėžių, į kurias supakuotas turtas, pažeistos, turtas sudėtas netvarkingai, padrikai, dalis turto išardyta. Tačiau minėta informacija nepagrindžia ieškovo argumentų, kad turtas visiškai nuvertėjo, jo negalima naudoti ieškovo veikloje, kadangi, kaip matyti iš paties protokolo turinio, įrenginių veikimas nebuvo patikrintas, dėžės nebuvo išpakuotos, konkreti turimo (išlikusio) turto sudėtis nenustatyta, o antstolis, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, neturi turto vertinimo specialisto įgaliojimų. Jokių kitų priemonių tiesioginių nuostolių faktui bei dydžiui įrodyti ieškovas nesiėmė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, ieškovo pateikta 2010 m. kovo 15 d. turto vertės nustatymo pažyma, ilgalaikio materialiojo turto sąrašas ir mažaverčio turto aprašas, nėra pakankama ieškovo reikalavimams patenkinti, kadangi minėti dokumentai tik parodo, koks turtas turėtas 2010 metais ir kokia suma įvertintas, tačiau neatsako į klausimą ar sandėlyje išlikęs ieškovo turtas tapo bevertis.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ir 20 788,16 Lt praradimo dėl atsakovo veiksmų (užvaldymo iškraustymo metu). Kasos inventorizacijos akte, kuriuo remiasi apeliantas, nurodyta, kad 2010 m. kovo 2 d. įmonės kasoje iš viso rasta 20 788, 16 Lt, tačiau šis dokumentas nepatvirtina, jog minėti pinigai buvo kavinėje ir 2010 m. kovo 3 d. Be to, kasos inventorizacijos aktas, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, net nėra pasirašytas visų komisijos narių, skirtingai nuo, pavyzdžiui, maisto produktų inventorizacijos aprašo. 2012 m. rugsėjo 10 d. ekspertizės akte eksperto padaryta išvada, kad dokumentinis piniginių lėšų likutis 2010 m. kovo 2 d. atitinka faktiškai rasta pinigų kiekį (pagal inventorizacijos aktą), taip pat savaime nėra pakankama konstatuoti, jog minėti pinigai tikrai buvo kasoje 2010 m. kovo 3 d. ir tuo labiau teigti, kad atsakovas (jo darbuotojai) juos neteisėtai pasisavino. Ekspertas pačių pinigų nematė (nagrinėjo tik dokumentinį atitikimą) ir negalėjo konstatuoti bei nekonstatavo šių pinigų praradimo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Pažymėtina, kad liudytojas J. U. 2013 m. vasario 27 d. teismo posėdžio metu paliudijo, jog kai 2010 m. kovo 3 d. atvyko vykdyti iškraustymą, durys, pro kurias įeina klientai į kavinę, buvo atrakintos. Be to, kaip matyti iš 2010 m. kovo 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 40/10/429, kavinėje jau buvo vedėja R. S., taigi iki pat iškeldinimo momento ieškovas (jo darbuotojai) turėjo galimybę patekti į kavinės patalpas, tuo tarpu aplinkybės, kad ir paties iškeldinimo metu, kai jau ieškovo darbuotojai neturėjo galimybės patekti į kavinės patalpas, ieškovo nurodoma pinigų suma vis dar buvo kavinės patalpose, ieškovas neįrodė, todėl nėra pagrindo nepasitikėti atsakovo įrodymais pagrįstu paaiškinimu, kad buvo rasti tik keli maišeliai su centais, o ieškovo minimos pinigų sumos patalpose nebuvo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, nėra prieštaringas ir nenuoseklus, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 3 269 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas, todėl, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, nutartyje nurodyta suma priteistina iš ieškovo į valstybės biudžetą.
Ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos ginčo šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „L-in-time“ (j.a.k. 301793226) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) 3 269 Eur (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.