- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-15
- Bylos Nr.
- A-261-1574-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. V.
- Trečiasis asmuo
- L. D. P., R. M., L. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų L. D. P., R. M. ir L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant L. D. P., R. M., L. M. ir Uždarajai akcinei bendrovei „Judrės medis“, dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėja A. V. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 03-3497 ir sprendimą Nr. 46-5351, bei Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 03-7788 ir sprendimą Nr. 46-5970, kuriais J. M. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią Kauno apskrityje, Jonavos raj., (duomenys neskelbtini) k.
Pareiškėja nurodė, kad J. M. neteisėtai atkurta nuosavybės teisė į žemę natūra 6,97 ha Jonavos raj. (duomenys neskelbtini) k. bei už 1 ha kompensuojant pinigais, kadangi prieš žemės nusavinimą 1940 metais žemė nepriklausė M. P. ir P. P.. M. P. mirė 1936 m. gruodžio 11 d., todėl jos turėta žemė (13,5 ha) atiteko jos testamentiniams įpėdiniams: M. S. ir J. S. po 1,5 ha bei P. P., I. P. ir J. P. po 3,5 ha. M. S. žemės nacionalizacijos momentu turėjo 7,5 ha žemės. Kauno apskrities archyvo pateiktame 2000 m. lapkričio 16 d. archyvo pažymėjime Nr. S-33(2) nurodoma, kad Jonavos rajono Užusalių apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas M. S., Izidoriaus ūkis. Knygos skiltyje „Žemė“ įrašyta „7,50“. Skiltyje „šeimos narių sąrašas“, be kita ko, įrašyta: M. S. – šeimos galva (T 1, b. l. 193; T 3, b. l. 20). M. S. mirė 1987 birželio 2 d. ir savo turtą testamentu paliko įpėdiniai E. N.. E. N. mirė 1995 m. balandžio 16 d., testamentu savo turtą palikusi jai ir V. N.. Naujos redakcijos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatyta testamentinių įpėdinių teisė atkurti nuosavybės teises į žemę. Todėl, skundžiami įsakymai ir sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės J. M. į M. P. ir P. P. valdytą žemę, yra naikintini. Pareiškėja kreipėsi į Užusalių sen. agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, tačiau jai buvo atsakyta, kad nuosavybės teisė atkurta J. M., todėl jos prašymas nebus patenkintas. Termino apskųsti įsakymams ir sprendimams nepraleido, nes apie juos sužinojo po kreipimosi į teismą, kai byloje buvo išduotas teismo liudijimas ginčijamiems įsakymams ir sprendimams gauti.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1991 m. į Užusalių agrarinę tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi J. M.. 1998 metais nuosavybės teisės jai atkurtos vadovaujantis turimais dokumentais. 1991-1992 m. Užusalių agrarinės reformos tarnybos Turžėnų valsčiaus žemės parceliacijos plane nurodoma, kad M. P. valdė žemės sklypą Nr. 4. Dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atlikti žemės sklypo perleidimai byloje, nebuvo. Pagal pretendentų pateikus papildomus archyvinius dokumentus buvo nustatyta, kad I. P. (M. P. sutuoktinis), perleido žemę R. D.. Nuosavybės teisės į 5,53 ha žemės buvo atkurtos H. D.. Į likusią žemę 7,97 ha nuosavybės teisės atkurtos J. M., grąžinant 6,97 ha žemės apaugusios mišku natūra, o už 1 ha atlyginant pinigais. Dokumentai apie paveldėjimus buvo pateikti teismui 2000 m. gegužės mėnesį, po skundžiamų sprendimų ir įsakymų priėmimo. M. P. mirus (1936 m.) galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvadas ir nuosavybė atsirasdavo nuo įrašymo į hipotekos knygą, todėl, jų nuomone, dėl paveldėjimo turi būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Testamentas pats savaime nuosavybės teisių nesukuria. A. V. dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laiku nesikreipė, nesikreipė taip pat ir pareiškėjos motina E. N.. Pripažino, kad po 2002 m. gegužės 30 d. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimo žemės nacionalizacijos momentu nustatyti du 13,5 ha žemės savininkai – M. S. ir R. D..
Tretieji suinteresuoti asmenys L. M., R. M. ir L. D. P. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsakovo nurodytais motyvais. Nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 46-5351, 1998 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 03-3497 1 priedo 1 punktą, 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 46-5970 ir 1998 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 03-7788 3 priedo 16 punktą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2000 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Jonavos rajono Užusalių agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. S. turėtą žemę (T 1, b. l. 144). Kaip nurodė pareiškėja, Užusalių agrarinės reformos tarnyboje sužinojusi, kad į žemę, valdyta nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos M. S. ir į kurią nuosavybes teises ketino atkurti pareiškėja, nuosavybės teisės atkurtos J. M. kaip į kitų žemės savininkų M. P. ir P. P. valdytą žemę, kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (skundas gautas 2000 m. birželio 7 d.; T 1, b. l. 4). Prie skundo pareiškėja nebuvo pateikusi ginčijamų aktų. Pareiškėjos skundas neatitiko skundui keliamų reikalavimų, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2000 m. birželio 16 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Be to, pareiškėjos prašymu buvo išduotas liudijimas įrodymams gauti, įpareigojantis Kauno apskrities viršininko administraciją pateikti pareiškėjai skundžiamus įsakymus ir sprendimus. Kadangi ginčijami aktai buvo priimti ne pareiškėjos atžvilgiu, ginčijamus aktus pareiškėja gavo ir su jais susipažino pagal teismo išduotą liudijimą įrodymams gauti, t. y. po kreipimosi į teismą. Teismas padarė išvadą, kad A. V. nepraleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje nurodyto trisdešimties dienų termino skundui paduoti. Kitų įrodymų byloje nenustatyta ir atsakovas jų nepateikė.
Ginčijamais aktais nuosavybės teisės atkurtos J. M. į iki žemės nacionalizacijos M. P. nuosavybės teisėmis valdytą 7,97 žemės dalį – 6,97 ha Jonavos rajone, Užusalių sen., (duomenys neskelbtini) kaime ir M. P. ir P. P. nuosavybės teisėmis valdytą 15,94 ha žemės dalį – 1,5 ha Jonavos rajone, Užusalių sen., (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja ginčija tai, kad nacionalizacijos metu minėtos žemės savininkas buvo ne M. ir P. P., bet M. S., į kurios valdytą žemę atkurti nuosavybės teises ji yra padavusi prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusį 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamu atveju – žemę) klausimą būtina nustatyti, kas buvo neteisėtai nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas iki 1940 m. liepos 22 d., kuomet buvo pradėtas turto nusavinimo procesas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (pvz. administracinės bylos Nr. A8-918/2007, Nr. A3-232/2003 ir kt.)
Teismas nustatė, kad M. S. prieš žemės nacionalizaciją (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) kaime nuosavybės teise valdė žemės dalį, kurią ji paveldėjo po motinos M. P. mirties. M. P. mirė 1936 m. gruodžio 11 d. (T 1, b. l. 15), todėl negali būti laikoma žemės savininke 1940 m. liepos 22 d. nacionalizuojant žemę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktoje 1938 m. leidinio „Vyriausybės žinios“ Nr. 554 ištraukos kopijoje, nurodyta, kad „Kauno apskrities ipotekos įstaiga <...> skelbia, kad 1938 m. sausio 20 d. 11 val. bus svarstomi <...> M. S., J. S., Petro, I. ir J. P. prašymai įrašyti į ipotekos knygas jų turtą Jonavos val., (duomenys neskelbtini) k., iš žemės skl. Nr. 4, ploto 13,5 ha su trob. Turtas įgytas po M. P. mirties pagal testamentą šiomis dalimis: M. S. teisės į 1,5 ha, J. S. į 1,5 ha, P., I. ir J. P. – į 10,5 ha bendrai lygiomis dalimis“ (T 3, b. l. 16). Taigi, po žemės savininkės M. P. mirties M. S. teko nuosavybėn 1,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime. Iš archyvinių dokumentų taip pat matyti, kad vienam iš buvusios žemės savininkės M. P. įpėdinių P. P. 1939 m. birželio 30 d. buvo leista pagal testamentą gautą žemės sklypo dalį – 3,5 ha perleisti kitiem įpėdiniams – I. ir J. P. (T 3, b. l. 17-18). Po šio perleidimo (1939 m. birželio 30 d. liudijimas) P. P. negalėjo nuosavybės teise valdyti pagal testamentą įgytą žemės sklypo dalį – 3,5 ha (T 1, b. l.18). Nurodyti duomenys nepatvirtino, kad P. P. ir M. P. žemės nacionalizacijos metu valdė nuosavybės teise kokią nors žemės dalį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime.
Teismas padarė išvadą, kad M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,5 ha žemės sklypą, paveldėtą iš motinos M. P.. Dėl M. S. valdytos žemės dydžio pagal pareiškėjos pateiktus archyvinius dokumentus šioje byloje nepasisakytina, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad žemės nacionalizacijos procesas pagal Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos M. P., mirusios 1936 m. gruodžio 11 d., kaip turto savininkės interesų negalėjo paliesti. Apie P. P. žemės nacionalizacijos metu turėtą žemę jokių neginčytinų įrodymų tiek byloje, tiek nuosavybės teisių atkūrimo bylose nenustatyta. J. M. prašymai atkurti nuosavybės teises į M. P. ir P. P. žemę buvo nepagrįsti nuosavybės teisę patvirtinančiais įrodymais. Teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai ir įsakymai yra neteisėti, nes juos priimant nebuvo teisingai nustatytas, žemės, esančios Jonavos r., Užusalių sen., (duomenys neskelbtini) k., savininkas buvęs 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos metu.
Teismas nustatė, kad M. S. vienintelė testamentinė įpėdinė buvo E. N.. Šią aplinkybę patvirtino paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas išduotas 1987 m. gruodžio 15 d. Jonavos valstybinėje notarinėje kontoroje (T.1; b. l. 23). E. N. turtą po jos mirties lygiomis dalimis paveldėjo testamentiniai ir įstatyminiai įpėdiniai- dukra A. V. ir sūnus V. N. (Paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, išduotas 1995 m. spalio 16 d., T 1, b. l. 25; paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, išduotas 1997 m. gruodžio 19 d., T 2, b. l. 5). Pagal 1997 m. liepos 1 d. priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalį pareiškėjos motina E. N. buvo teisėta pretendentė į M. S. turėtą žemę, tačiau jai 1995 m. balandžio 16 d. mirus ir testamentu savo turtą palikus A. V. ir V. N., šiems įpėdiniams transformavosi teisė pretenduoti į žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pareiškėja, kaip nacionalizacijos metu buvusios žemės savininkės įpėdinė, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią M. S. žemės dalį.
Šalies argumentai
J. M. 1991 m. spalio 25 d. prašyme grąžinti žemę (T 1, b. l. 147) žemės savininku nurodė senelę M. P., kitame jos prašyme žemės savininku nurodytas P. P. (T 1, b. l. 148). M. P. mirė 1936 gruodžio 11 d. ir nacionalizacijos metu ji žemės savininke negalėjo būti, taip pat apie P. P. žemės nacionalizacijos metu turėtą žemę jokių įrodymų nėra. Teismas padarė išvadą, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ginčijami sprendimai priimti pagal jų priėmimo metu turėtus dokumentus. Pateiktų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, nepakako.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises įgaliotai institucijai pateikė įstatymo nustatytu terminu, ji turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į nacionalizacijos metu buvusios žemės savininkės M. S. žemę, tuo tarpu ginčijamais aktais nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos J. M. ne į buvusių iki nacionalizacijos savininkų valdytą žemę, todėl ginčijami sprendimai yra neteisėti ir naikintini. Tačiau ginčijami įsakymai naikintini tik ginčo dalyse, t. y. tose dalyse, kuriose nuosavybės teisės buvo atkurtos J. M. (pagal atitinkamus priedus).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 46-5351, 1998 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 03-3497 1 priedo 1 punktas, 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 46-5970 ir 1998 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 03-7788 3 priedo 16 punktas naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.
III.
Tretieji suinteresuoti asmenys L. D. P., R. M. ir L. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.
Šalies argumentai
1. J. M. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. P. turėtą žemę pateikė 1991 m. spalio 25 d. Kauno apskrities Turžėnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemio žemės parceliacijos 1929 metų planas patvirtina, kad M. P. valdė nuosavybės teise 13,50 ha žemės sklypą Nr. 4. Lietuvos valstybinio archyvo pažymose 1993 m. lapkričio 15 d. Nr. 03-69-D ir 1996 m. rugpjūčio 2 d. Nr. D-84 esantys duomenys Jonavos rajono ekspertų komisijai davė pagrindo padaryti išvadą, jog dalis 5,53 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime priklausė R. D.. Todėl likusi 7,97 ha žemės iš 13,50 ha M. P. valdytos žemės 1998 m. birželio 12 d., 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimais ir įsakymais buvo atkurta J. M..
2. Atkuriant J. M. nuosavybės teises į dalį M. P. turėtos žemės, duomenų apie tai, kad M. P. valdyta žemė būtų perėjusi kitiems asmenims (išskyrus D.) nebuvo.
3. M. P. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procesas baigėsi 1998 metais.
4. Pareiškėja dėl nuosavybės atkūrimo į M. S. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, kreipėsi tik 2000 m. sausio 14 d., nepateikdama jokių dokumentų, patvirtinančių M. S. nuosavybės teisę į turėtą žemę. Pareiškėjai, pateikiant prašymą atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės daugiau kaip metai laiko jau buvo atkurtos J. M., todėl pareiškėja yra netekusi teisės pretenduoti į nuosavybės atkūrimą.
5. Pareiškėja į Jonavos rajono Užusalių apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės atkūrimo į M. S. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, kreipėsi 2000 m. sausio 14 d. Teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, jog ji kreipėsi 2000 m. lapkričio 9 d., kadangi dėl pažeistų teisių į teismą ji kreipėsi 2000 m. birželio 7 d.
6. Teisme A. V. parodė, kad apie tai, jog į jos pretenduojamą nuosavybės teisę atkurti žemę, nuosavybė jau atkurta, ji sužinojo pateikdama pareiškimą Jonavos rajono Užusalių apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pareiškimas datuotas 2000 m. sausio 14 d., o ne 2000 m. lapkričio 9 d. Todėl įstatymo nustatytas terminas sprendimams apskųsti turėjo būti skaičiuojamas ne nuo sprendimų ir įsakymų kopijų gavimo dienos, o nuo sužinojimo apie jų egzistavimą dienos.
7. Pareiškėja neturi reikalavimo teisės, kadangi priimti atsakovo sprendimai nepažeidžia jos teisių. Pareiškėja nėra susijusi giminystės ryšiais su M. P. Ji nepatenka į piliečių, turinčių teisę į M. P. nuosavybės atkūrimą, ji galėtų pretenduoti tik į M. S. turėtą nekilnojamąjį turtą.
A. V. reikalavimas atkurti nuosavybės teises į M. S. turėtą nekilnojamąjį turtą nesusijęs su J. M. atkurtomis nuosavybės teisėmis.
Atsiliepimas
Pareiškėja A. V. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja pabrėžė, kad iki žemės nacionalizacijos pradžios 1940 m. liepos 22 d. M. P. nebebuvo žemės savininkė. Todėl J. M. nuosavybės teisės į žemę atkurtos nepagrįstai.
Pareiškėja 2000 m. sausio 14 d. kreipėsi į Jonavos rajono Užusalių apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės į M. S. žemę atkūrimo, tačiau įrodymus apie jos turėtą žemę gavo tik 2000 m. gegužės mėn. 2000 m. gegužės mėn. pareiškėja kreipėsi į Jonavos rajono Užusalių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama informuoti, kam ir kokiu pagrindu atkurtos nuosavybės teisė į M. S. žemę. Tarnyba 2000 m. gegužės 30 d. pažyma informavo, kad žemė grąžinta J. M., ir nurodė ginčijamus įsakymus, kurie pareiškėjai nebuvo pateikti. 2000 m. birželio 7 d. kreipėsi į teismą dėl šių dokumentų pateikimo. Ginčijamus dokumentus pareiškėja gavo tik pateikusi Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo 2000 m. birželio 30 d. ir 2000 m. gruodžio 21 d. liudijimus. Todėl termino kreiptis į teismą nepraleido.
Pareiškėja pretenduoja į M. S. turtą, kaip E. N. testamentinė įpėdinė, įgijusi šią teisę tik įsigaliojus 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantai paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino , kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos ginčas yra dėl teisės į nuosavybės atkūrimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo aktais, kuriuos ginčija pareiškėja, nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos J. M., nes nuosavybės teisės atkurtos ne į buvusių iki nacionalizacijos savininkų valdytą žemę, todėl aktai pripažinti neteisėtais ir panaikinti.
Apeliantas skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsniu buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas. Tokia pat nuostata yra numatyta šį įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, 1 straipsnio redakcijoje.
Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino šiuos įstatymus ir pagrįstai pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimui yra svarbu nustatyti, kas buvo neteisėtai nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas iki 1940 m. liepos 22 d. nekilnojamojo turto nacionalizacijos.
Atsakovo aktais, ta dalimi, kurią ginčija pareiškėja, buvo atkurtos nuosavybės teisės J. M. į M. P. nuosavybės teisėmis valdytą 7,97 žemės dalį – 6,97 ha Jonavos rajone, Užusalių sen., (duomenys neskelbtini) kaime ir M. P. ir P. P. nuosavybės teisėmis valdytą 15,94 ha žemės dalį – 1,5 ha Jonavos rajone, Užusalių sen., (duomenys neskelbtini) kaime.
Pareiškėja skundą grindžia tuo, kad nacionalizacijos metu minėtos žemės savininkas buvo ne M. ir P. P., bet M. S., į kurios valdytą žemę atkurti nuosavybės teises ji yra padavusi prašymą. Pareiškėjos skundo argumentas dėl M. P. žemės valdymo fakto yra pagrįstas, kadangi M. P. mirė 1936 m. gruodžio 11 d. ( 1 t., b. l. 15), tai yra iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos ir negalėjo valdyti turto jo nacionalizacijos metu. Todėl remiantis Atkūrimo įstatymo 1 straipsniu negalėjo būti atkurtos nuosavybės tesies į M. P. valdytą žemės sklypą J. M..
Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo aktus, kuriais J. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. P. valdytą žemės sklypą, nes aktas, kuris savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams yra neteisėtas ir turi būti panaikintas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Panaikinus aktą yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pareiškėjo pažeistos teisės ir teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisine galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 92 straipsnis). Todėl institucija teisės aktais įgaliota priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo privalo iš naujo išnagrinėti visų pretendentų prašymus, tame tarpe ir pareiškėjos, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę valdytą iki nacionalizacijos po M. P. mirties, bei dokumentus patvirtinančius nuosavybę ir priimti atitinkamus sprendimus. Todėl teismas šio ginčo apimtyje nesprendžia kam ir į kokį žemės sklypo plotą turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, nes tai yra administravimo subjekto kompetencija.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
L. D. P., R. M. ir L. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 1 d. palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.