Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš J. P. nukentėjusiajai V. G. 187,15 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą ieškinio dalis atmesta.

Priteista iš J. P. R. K. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta.

2014-07-24 Klaipėdos apygardos prokuroro nutarimu paskirtas nuosavybės teisių apribojimas J. P. sąskaitoms banke ir automobiliui paliktas galioti toliau, iki bus atlyginti civiliniai ieškiniai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 19 d. arba 2014 m. kovo 20 d. vakare, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl L. M. išsakyto įžeidimo pavadinant jį „kaušu“, vieną kartą spyrė šiai į galvos kairę pusę, sumušė kairį skruostą-paakį ir padarė: poodinę kraujosruvą, odos nubrozdinimą bei nedidelės apimties kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, suformavusio neomembraną, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Pakartotinai smurtaudamas prieš L. M., 2014 m. kovo 25 d., apie 21 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl tos pačios priežasties, t. y. L. M. išsakyto įžeidimo pavadinant jį „kaušu“, J. P. vėl vieną kartą spyrė jai į tą pačią vietą – galvos kairę pusę – ir padarė kairio skruosto-paakio sumušimą su masyviu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, atsinaujinus kraujavimui iš neomembranos, buvo suspaustos galvos smegenys ir L. M. 2014 m. kovo 27 d., apie 6 val., J. P. namuose mirė.

Apeliantas skunde taip pat prašo mažinti priteistą nukentėjusiajam R. K. neturtinės žalos dydį, nes toks dydis įvertinus visas bylos aplinkybes yra akivaizdžiai per didelis ir prieštarauja protingumo principui.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo J. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato E. Staponkaus apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisinga.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, jog jo suduotas smūgis koja į galvos sritį kovo 19-20 dienomis įtakos L. M. mirčiai neturėjo. Vėlgi skunde kaltę bando perkelti D. K., nurodo, kad liudytojai pas jį svečiavosi dvi savaites, todėl galėjo supainioti datas. Šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami.

J. P. kaltę, padarius skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų: ekspertizės aktas bei liudytojų parodymai, kiti byloje esantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas aiškinosi, ar nuteistasis iš tiesų smūgį nukentėjusiajai sudavė tik kovo 19-20 d., ar L. M. mirtį sąlygojo kokių nors kitų asmenų, o būtent nuteistojo nurodomos D. K., veiksmai, ir įvertino visas įvykio aplinkybes, nuteistojo bei įvykį mačiusių liudytojų A. D., I. L., R. Ž. ir kitų liudytojų parodymus bei kitus reikšmės turinčius duomenis.

Iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo metu pateiktos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad L. M. mirė dėl nuo stipraus galvos sumušimo padaryto galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje, suspaudusio galvos smegenis, tai sukėlė galvos smegenų pabrinkimą, galvos smegenų kamieno įstrigimą ir smegenų komą. Poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke ir kairiame skruoste bei intrakranijiniai sužalojimai padaryti prieš nepilną savaitę iki mirties (galėjo būti iki 2014-03-22) ir yra susiję priežastiniu ryšiu su mirtimi ir atsirado nuo ne mažiau kaip vieno trauminio kontakto į kairį skruostą (1 t., b. l. 117–125).

Šią specialisto išvadą pateikęs ekspertas G. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo išvadą bei paaiškino, jog L. M. mirtį lėmė seniausias sužalojimas. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti tikrąją L. M. mirties priežastį. Apklausęs didesnę dalį liudytojų, teismas nutarė skirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Teismui kilo abejonių, ar L. M. mirtį galėjo lemti 2014 m. kovo 26 d. sužalojimai, kuriuos jai padarė D. K..

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai Januš Rybalko ir Ramunė Sitienė pateikė ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog L. M. mirtį lėmė ne pirminis kairio skruosto-paakio sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva, odos nubrozdinimu bei nedidelės apimties kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, o pakartotinis kairio skruosto-paakio sumušimas, pasireiškęs masyviu, galvos smegenų suspaudimą ir mirtį sukėlusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio. Ši kraujo išlaja, kaip toliau teigiama ekspertizės akte, remiantis morfologiniais požymiais, susidarė prieš maždaug 1,5 paros iki mirties, tikėtina, kad tai buvo padaryta 2014 m. kovo 25 d. vakare L. M. patyrus smūgį koja į kairę veido pusę. Toliau ekspertai akcentavo, jog pakartotinis kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, tikėtina, įvyko atsinaujinus kraujavimui iš neomembranos, todėl galima teigti, kad trauminis poveikis į galvą, sukėlęs šį kraujavimą, galėjo būti palyginti nestiprus, nepalikęs naujų išorinių sužalojimų požymių, kurie būtų užfiksuoti autopsijos metu. Kaip nustatė ekspertai, šis sužalojimas atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą ir, kaip jau buvo minėta, lėmė L. M. mirtį. Tuo tarpu ekspertų komisija, kaip ir specialistas G. P., atmetė variantą, jog L. M. mirtį lėmė 2014 m. kovo 26 d. D. K. padaryti sužalojimai, pabrėždami, jog šie sužalojimai su mirtį sukėlusiu sužalojimu yra nesusiję (2 t., b. l. 136–141). Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, prokuroras pakeitė kaltinimą, paminėdamas, jog L. M. mirtį sukėlė 2014 m. kovo 25 d. patirtas sužalojimas.

Nuteistasis J. P. savo kaltę neigė, tačiau jo parodymai prieštaringi. Pirmosios instancijos teisme parodė, kad visą savaitę prieš mirtį L. M. jį įžeidinėjo, išgėrusi pasakė, kad yra „kaušas“, todėl kovo 20 ar 21 dieną gulėdamas lovoje spyrė jai ir pataikė į akį. Po jo smūgio ant jos veido atsirado mėlynė. Kovo 26 dieną girtaujant L. sumušė D. K.. Iš pradžių D. K. pradėjo stumdytis su L. M.. S. K. D. K. norėjo traukti, o kai pakėlė, ji koja spyrė į skruostą, o kita koja į veidą. L. M. pargriuvo ant lovos. Prabudęs ryte 4–5 val. palietė jos ranką, ranka buvo šalta. Tarp kovo 19 ir 22 dienų L.os nemušė. Kovo 25 d. jai nespyrė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad prokurorui pakeitus kaltinimą, J. P. parodymus vėl pakeitė. Jis jau parodė, jog kovo 25 d. pas jį buvo I. L., G. J., A. B., L. M.. I. L. atsivežė žolės ir visi parūkė. Jis rūkė pirmą kartą, o apie 18 val. „nutrūko“. Kažkur apie 22–23 val. buvo atvažiavęs P. patėvis su draugu. Jie išėjo į lauką, ten vyko ginčas. Patėvis iškvietė policiją. Paskui jie išgėrė ir jis vėl „nutrūko“. Užmigo tarp dviejų moterų, iš vienos pusės miegojo L. M., iš kitos kita jaunesnioji L.. Kitą dieną, kovo 26 d., atėjusi A. B. papasakojo jam, kaip jis „nutrūko“, kaip jie visi juokėsi iš jo, kai buvo parūkęs žolės, kad L. M. išėjo į tualetą ir kažkur griuvusi, ir į kambarį grįžo keturpėsčia. Taigi atsirado dar daugiau versijų – kad kovo 25 d. jis apskritai miegojo, nes buvo parūkęs žolės, o L. M. išėjusi į tualetą nugriuvo ir neva taip galėjo susižaloti. Tokį mirtį sukėlusį susižalojimo pobūdį paneigia ir jau minėtas ekspertizės aktas, kita vertus, tokia nuteistojo versija atsirado tik teisme ir tik pakeitus kaltinimą, todėl kelia pagrįstų abejonių jos teisingumu. Juo labiau – tokios jo versijos nepatvirtino nė vienas apklaustas liudytojas, todėl teismas pagrįstai šią versiją atmetė.

Atsakant į nuteistojo argumentus dėl to, kad L. M. mirtis galėjo būti nulemta D. K. suduotų smūgių, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į jau paminėtą ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog smulkios poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste ties akies išoriniu kampu yra paaiškinamos trijų smūgių sudavimu kietais bukais daiktais, turinčiais atsikišusių paviršių, pvz., kumščiu. Netaisyklingų formų bei įvairios krypties brūkšnių/puslankių pavidalo poodinės kraujosruvos dešinės pusės viršutinės lūpos bei smakro srityse, lydimos taškinių ir brūkšnių pavidalo odos nubrozdinimų, atsiradimas paaiškinamas šios srities traumavimu statiniu/dinaminiu būdu kietu buku daiktu, turinčiu reljefinių elementų, pvz. bato padu. Visi šie sužalojimai galėjo būti padaryti neužilgo, prieš kelias valandas iki mirties, tikėtina, kad jie galėjo būti padaryti 2014 m. kovo 26 d. vakare L. M. patyrus smūgius ranka ir koja į veido sritį. Šios grupės sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, su mirtį sukėlusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu jie nėra susiję. Taigi šis ekspertizės aktas dalyje dėl L. M. patirtų sužalojimų kumščiu bei bato padu neturėjimo įtakos jos mirčiai atitinka ikiteisminio tyrimo metu pateiktos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamosios D. K. atžvilgiu (1 t., b. l. 105-106). Nutarime nurodyta, kad D. K. 2014 m. kovo 26 vakare vartojant alkoholį konfliktavo su L. M. ir sudavė jai smūgius į galvą, tačiau jos pavartotas smurtas nebuvo L. M. mirties priežastis, todėl D. K. negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn už nužudymą. Šie objektyvūs byloje esantys dokumentai paneigia bet kokius apelianto skundo argumentus apie tai, kad L. M. galėjo mirti dėl D. K. pavartoto smurto.

Taigi liudytojų parodymais šioje byloje nustatyta, kad būtent J. P. spyrė L. M. į veidą. Liudytojas A. D. pirmosios instancijos teisme parodė, jog po to, kai L. M. iš kaltinamojo pasityčiojo kovo 25 d., šis jai spyrė basa koja į veidą, po to L. M. paakyje išryškėjo didelė mėlynė. Liudytojo I. L. teismui nepavyko išklausyti, bet jis ikiteisminio tyrimo metu taip, kaip ir kartu su juo buvęs A. D., patvirtino, jog kovo 25 dieną vakare buvo pas J. P. ir matė, kaip šis spyrė L. M. į galvą, dėl ko jai išryškėjo mėlynė po kaire akimi. Matė, kad mėlynė po kaire akimi jau buvo ir anksčiau, bebaigianti gyti. Liudytojas R. Ž. parodė, jog jam I. L. pasakojo apie tai, kaip J. P. spyrė L. M.. Liudytoja L. P. parodė, jog kovo 22 dieną buvo pas L. M. bei matė mėlynę apie L. M. kairę akį. L. M. jai sakė, kad tai Jordanas (J. P.) spyrė jai ir įtaisė mėlynę po akimi. Kovo 25 dieną apie 15-16 val. nuvažiavo pas J. P., kur buvo L. M., I. L., A. D.. Visi gėrė degtinę. Tarp 19-22 val. ji buvo išvykusi, o grįžusi pamatė, kad L. M. veidas yra sumuštas, matėsi ryški mėlynė kairėje akyje, L. M. jai paaiškino, kad J. P. jai spyrė į akį, nes ji jį pavadino „kaušu“. Be visų šių liudytojų parodymų, kad ne kas kitas, o būtent J. P. ir kovo 25 dieną vėl spyrė L. M. į veidą, pažymėtina, kad dauguma byloje apklaustų liudytojų parodė, jog J. P. ir anksčiau smurtavo prieš L. M.. Tai nustatyta V. G., R. M., R. K., R. Š. parodymais, kad L. M. ir anksčiau būdavo sumušta J. P..

Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, jog byla nagrinėta tendencingai, neapklausti visi liudytojai, o būtent neapklausti I. L. ir L. P., teismas nesiėmė visų būtinų priemonių juos iškviesti bei apklausti. Šie skundo argumentai taip pat atmetami. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismas ėmėsi visų priemonių, kad šie liudytojai būtų iškviesti ir apklausti. Buvo priimta atvesdinimo nutartis, daromos pertraukos, liudytojai kviečiami pakartotinai, tačiau kelių liudytojų taip ir nepavyko apklausti teisme, dėl jų išvykimo į užsienį. Todėl teismas liudytojo I. L. ir L. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, perskaitė. Kita vertus, J. P. kaltė grindžiama ne tik šių dviejų liudytojų parodymais, o jau išdėstyta įrodymų visuma.

Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009).

Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė pakartotinas kairio skruosto – paakio srities sumušimas, pasireiškęs masyviu, galvos smegenų suspaudimą ir mirtį sukėlusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, atitinkantis sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Kaip nurodyta ekspertizės akte, tikėtina, kad sumušimas padarytas kovo 25 dieną vakare. Jau pirmiau aptartais įrodymais patikimai nustatyta, kad šį pakartotinį smūgį kovo 25 dieną L. M. sudavė J. P.. L. M. mirė kovo 27 dienos ryte. At­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą ky­la ta­da, kai tarp kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tos vei­kos ir at­si­ra­du­sių pa­da­ri­nių (mir­ties) yra prie­žas­ti­nis ry­šys. Akivaizdu, kad tarp J. P. suduoto smūgio L. M. į galvos sritį ir kilusių padarinių (jos mirties) yra priežastinis ryšys.

Skunde nuteistojo gynėjas taip pat dėsto alternatyvų prašymą tuo atveju, jei kolegija padarytų išvadą, kad J. P. spyrė L. M. į galvos sritį kovo 25 dienos vakare. Tuomet jis nurodo, jog nuteistasis veikė neatsargiai, nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo įrodymus, įvertino jų visetą ir pagrįstai pripažino buvus tyčinę kaltės formą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas koja į kito neblaivaus žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad toks pavojingas veikimas, tokie smūgiai į galvą yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Nors J. P. ir nebuvo suinteresuotas nukentėjusiosios mirtimi, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, pasirinko tokį veikos padarymo būdą, t. y. smogė kitam žmogui koja į veidą, į tą pačią vietą, į kurią jau anksčiau buvo spyręs, dėl ko įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė tik padidėja. Nužudymas pripažįstamas padarytu netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali ją atimti ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. J. P., sąmoningai spyręs koja L. M. į galvos sritį, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų L. M. gyvybė gali būti atimta, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo J. P. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą. Taigi jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs išnagrinėtus įrodymus, padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes bei pagrįstai nuteistojo padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo gynėjas skunde taip pat prašo J. P. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, paskirti 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti. Ir šios apeliacinio skundo dalies nėra pagrindo tenkinti.

2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinus nuostatą, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Šioje baudžiamojoje byloje J. P. yra nuteistas už labai sunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymą. Taigi šiuo atveju nėra formaliojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu. Taip pat nėra teisinio pagrindo J. P. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nes nėra įstatyme nustatytų sąlygų visumos bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių jam paskirta bausmė būtų akivaizdžiai neteisinga.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įvertino tai, kad jo atsakomybę lengvina tai, kad nusikaltimui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiosios L. M. elgesys: ji nuolat girtavo su kaltinamuoju, kitų žmonių akivaizdoje įžeidinėjo kaltinamąjį (vadino jį „kaušu“). Taip pat teismas nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikaltimą J. P. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį. Nuteistasis, veikdamas netiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą, jo padaryto nusikaltimo padariniai yra negrįžtami – nužudytas kitas žmogus. Teismas taip pat įvertino, jog J. P. anksčiau neteistas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas J. P. skyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei sankcijoje numatytas vidurkis už padarytą nusikaltimą. Teismo paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta ir atitinka bausmės paskirtį, todėl ją švelninti pagrindo nėra.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajam R. K. priteistą neturtinę žalą. Šis prašymas taip pat atmetamas.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas iš nuteistojo nukentėjusiajam R. K. priteisė 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos A. T. yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys 3K-3-604/2005, Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.).

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas iš J. P. priteisė 5000 Eur nukentėjusiajam R. K. neturtinės žalos atlyginimo. Teismas įvertino, jog pati L. M. elgėsi ne visai tinkamai, nuolat girtavo, įžeidinėjo J. P., jos ir sūnaus nesiejo tamprūs ryšiai. Įvertinus formuojamą praktiką bei tai, kad nukentėjusysis neabejotinai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus netekęs motinos, bei atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam tinkamo dydžio neturtinę žalą.

Įvertinusi visas pirmiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai nepagrįsti, pirmosios instancijos teismo nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė bei priteistos žalos taip pat yra teisingos. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.