Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2112-601/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl faktoringo rezervo sumos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Sudarydamos 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį, šalys atliko novaciją, nes pagal 2007 m. gruodžio 21 d. faktoringo sutartį atsakovo skolininkai buvo ieškovo pirkėjai UAB „Benevita“, UAB „Daga“ ir UAB „Orange Master“, o sudarius 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo sutartį, atsakovo skolininku tapo BUAB „Žydra“. Nagrinėjamu atveju buvo pakeista ne pagrindinė, o papildoma, t. y. šalutinė prievolė – regresas. Pagrindinė prievolė liko nepakitusi, o pasikeitė tik jos įvykdymo užtikrinimas – sudaryta įsiskolinimo sutartis. Tokiu būdu šalių veiksmai net lingvistine prasme atitinka CK 6.141 straipsnyje įtvirtintą novacijos sąvoką. Kreditorius – atsakovas, sutikdamas, kad vienas užtikrinimo būdas būtų pakeistas kitu, neabejotinai išreiškė savo valią dėl prievolės pakeitimo, todėl, atsižvelgiant į prievolės šalis ir prievolių esmę, darytina išvada, kad UAB „Swedbank lizingas“, sudarydamas įsiskolinimo sutartį ir atitinkamai pakeisdamas skolos apmokėjimo sąlygas, nedviprasmiškai ir neabejotinai išreiškė savo valią regresą pakeisti tiesiogine skola, tuo pačiu atleidžiant pradinius skolininkus nuo prievolės vykdymo. Įsiskolinimo sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad kliento įsiskolinimas lizingo bendrovei, kurio dengimui sudaroma ši skolos sutartis, lygus 249 970,54 Lt. Tai įrodo, kad ieškovas ir atsakovas taikė novaciją, t.y. įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartis. Dėl novacijos ir 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutarties įsigaliojimo regresą pakeitus tiesiogine skola atsakovui atsirado prievolė sumokėti ieškovui 39 240,90 Lt rezervo sumą.2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutarties sudarymo dienai mokėtina rezervo suma buvo 39 240,90 Lt. Pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį ieškovas privalo sumokėti atsakovui 1 249,85 Lt sutarties mokestį. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu sutiko, jog 1 249,85 Lt sutarties mokesčiu sumažino grąžintiną ieškovui sumą iki 37 991,05 Lt, nes sudarant įsiskolinimo mokėjimo sutartį sutarties mokestį turėjo sumokėti ieškovas. Šalių reikalavimai buvo vienarūšiai, t.y. piniginiai reikalavimai, o po 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutarties sudarymo, abiejų šalių reikalavimai yra galiojantys, todėl atsakovas atliko dalinį vienarūšių galiojančių reikalavimų įskaitymą, kuris yra draudžiamas UAB „Žydra“ iškėlus bankroto bylą. Atsakovas 2009 m. kovo 26 d. pareikšdamas finansinius reikalavimus UAB „Žydra“ bankroto byloje nurodė, kad atliko užskaitą 37 991,05 Lt sumai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank“ lizingas) ir UAB „Žydra“ 2007 m. gruodžio 21 d. sudarė faktoringo sutartį Nr. 57350. Pagal minėtos sutarties 7.2. punktą faktorius (UAB „Hansa lizingas“) įsipareigojo pervesti pardavėjui (UAB Žydra“) faktoringo rezervą tik pirkėjui pilnai ir tinkamai sumokėjus faktoriui sąskaitos sumą. Šios faktoringo sutarties 7.2.1. punkte numatyta, kad jei faktoringo sutartyje numatytas pardavėjo regresas, faktoringo rezervas grąžinamas pardavėjui tik po to, kai visiškai padengiamas perleistas reikalavimas. Faktoringo sutarties turinys patvirtina, šalys dėl faktoringo regreso buvo susitarusios. Nei pirkėjai, nei pardavėjas UAB Žydra“ nėra apmokėję pateiktų sąskaitų (PVM sąskaitos faktūros Nr. 10306, Nr. 10312, Nr. 10313).

UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Žydra“ 2008 m. lapkričio 11 d. sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. G57350, kurios objektas pagal sutarties 1.1 punktą buvo turtinio kliento (UAB „Žydra“) įsipareigojimo lizingo bendrovei (UAB „Hansa lizingas“) pagal šios sutarties 1.2. punkte išvardintas sutartis dengimas (mokėjimas), kurio dydis užfiksuotas sutarties 2.1. punkte. Minėtos įsiskolinimo mokėjimo sutarties 1.2. punkte buvo numatyta, kad lizingo bendrovės reikalavimų pagrindas yra 2007 m. gruodžio 21 d. faktoringo sutartis Nr. 57350 tarp lizingo bendrovės ir kliento, pagal kurią lizingo bendrovė įsigijo iš kliento reikalavimus į UAB „Benevita“ (pirkėjas 1) įsiskolinimus klientui pagal sąskaitą Nr. ZZZ10313, taip pat reikalavimus į UAB „Daga“ (pirkėjas 2) įsiskolinimus klientui pagal sąskaitą Nr. ZZZ10306, taip pat reikalavimus į UAB „Orange Master“ (pirkėjas 3) įsiskolinimus klientui pagal sąskaitą Nr. ZZZ10312, o klientas įsipareigojo visiškai atsakyti lizingo bendrovei, jeigu pirkėjai nevykdys ar netinkamai vykdys prievoles pagal perleistus reikalavimus.

Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Žydra“, 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtino UAB „Žydra“ kreditorių reikalavimus, įskaitant UAB „Swedbank lizingas“ 289 695,84 Lt reikalavimą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktoringo rezervo mokėjimo pagal faktoringo sutartį

Šalių 2007 m. gruodžio 21 d. faktoringo sutartis Nr. 57350 sudaryta su regresu ir sutarties bendrųjų sąlygų 7.2.1. punkte nurodyta, kad jei faktoringo sutartyje yra nurodytas pardavėjo regresas, faktoringo rezervas grąžinamas pardavėjui tik po to, kai visiškai padengiamas perleistas reikalavimas. Byloje nustatyta, kad pagal faktoringo sutartį perleistas reikalavimas nėra visiškai padengtas, todėl pagal faktoringo sutartį atsakovui neatsirado prievolė sumokėti ieškovui faktoringo rezervą.

Dėl novacijos

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad šalys, sudarydamos 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį, atliko novaciją, nes pagal 2007 m. gruodžio 21 d. faktoringo sutartį atsakovo skolininkai buvo ieškovo pirkėjai UAB „Benevita“, UAB „Daga“ ir UAB „Orange Master“, o sudarius 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo sutartį, atsakovo skolininku tapo UAB „Žydra“.

Pagal 6.903 straipsnio 1 dalį faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.

Novacijos sampratą įtvirtina CK 6.141 straipsnis, numatantis, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija); novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo; šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo; novacija laikomi ir tie veiksmai, kai pagal naują sutartį naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui; novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta; novacija galima tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė. Pagal CK 6.142 straipsnį prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija.

Novacija yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Tai vieno ar kelių prievolės esminių elementų (prievolės šalies, dalyko, įvykdymo būdo) naujumas, dėl kurio visiškai arba iš dalies pasibaigia prievolė vienai ar visoms jos šalims.

Prievolės šalies pasikeitimas kaip prievolės novacija yra kvalifikuojama tam tikrais atvejais. Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Kitas atvejis, numatytas šioje normoje kaip šalies novacija, yra ankstesnio kreditoriaus pakeitimas nauju, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį.

Dėl prievolės pasibaigimo novacija turi būti prievolės šalių susitarimas, nes novacija, kaip minėta, nepreziumuojama. Ji turi būti aiškiai išreikšta. Jeigu yra prievolės šalies novacija, tai dėl jos turi susitarti pradinės ir naujos prievolės šalys, išskyrus atvejus, kai įstatymo nustatyta, kad tam tikrų asmenų sutikimas nereikalingas (pvz., CK 6.141 straipsnyje nustatytas atvejis, kai novacija galima be pradinio skolininko sutikimo). Šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas vienoje ar keliose sutartyse arba kitokiu būdu, pavyzdžiui, kreditoriaus pasikeitimas gali būti įforminamas atskira sutartimi, o kitose sutartyse gali būti įforminami naujo kreditoriaus santykiai su pagrindiniu skolininku ir papildomais skolininkais (įkaito davėju, laiduotoju ir kt.), arba visi prievolės dalyviai – kreditoriai (pradinis ir naujas) ir skolininkai (pagrindinis ir papildomas) – gali sudaryti vieną sutartį.

Be prievolės šalies novacijos, gali būti jos dalyko novacija. Prievolės dalykas yra tai, dėl ko atsirado prievolė. Kas sudaro prievolės dalyką, sprendžiama pagal tai, kokia yra kreditoriaus reikalavimo teisė ir atitinkamai skolininko pareiga. Prievolės dalykas apibrėžiamas CK 6.3 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Skolininkas gali būti įpareigojamas atitinkamai veikti arba neveikti (ką nors duoti, ką nors padaryti, ko nors nedaryti). Prievolės dalykas yra kreditoriaus ir skolininko teisės bei pareigos, susijusios su konkrečiu turtu, arba dėl jo atliekami veiksmai ar neveikimas. Novacija dėl prievolės dalyko – vieno prievolės dalyko pakeitimas kitu. Kaip minėta, pagal CK 6.142 straipsnį kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas prievolės dalyko novacija. Jeigu dėl pakitusių sąlygų sutartis neesmingai modifikuojama, tai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali nesudaryti pagrindo šį pasikeitimą vertinti kaip prievolės dalyko novacijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus dėl novacijos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad šalys, sudarydamos 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį, atliko novaciją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad į bylą nepateikti įrodymai, pagrindžiantys novacijos faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad novacija nepreziumuojama ir ji turi būti išreikšta aiškiai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog įsiskolinimo sutarties sudarymas pakeičiant skolos apmokėjimo sąlygas patvirtina novacijos atlikimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad įsiskolinimo mokėjimo sutartis buvo sudaryta kaip netinkamo faktoringo sutarties vykdymo padarinys. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank“ lizingas) reikalavimų pagrindas pagal įsiskolinimo mokėjimo sutarties 1.2. punktą buvo 2007 m. gruodžio 21 d. faktoringo sutartis Nr. 57350, pagal kurią UAB „Žydra“ įsipareigojo visiškai atsakyti lizingo bendrovei, jeigu pirkėjai UAB „Benevita“, UAB „Daga“ ir UAB „Orange Master“ nevykdys ar netinkamai vykdys prievoles. Taigi 2008 m. lapkričio 11 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartimi nebuvo sukurta nauja prievolė, o tik numatyta įsiskolinimo mokėjimo tvarka.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog novacija nagrinėjamu atveju atlikta nebuvo, yra pagrįstos, o apeliacinio skundo argumentas šiuo klausimu atmestinas.

Dėl įskaitymo

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento dėl atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ atlikto dalinio vienarūšių galiojančių reikalavimų įskaitymo. Apelianto teigimu, įskaitymas atliktas pareiškiant faktoringo rezervo suma mažesnį kreditorinį reikalavimą UAB „Žydra“ bankroto byloje.

Pateiktas į bylą atsakovo 2009 m. balandžio 6 d. aiškinamasis raštas dėl finansinių reikalavimų pagal faktoringo sutartį Nr. 57350 ieškovo administratoriui, kiti atsakovo procesiniai dokumentai patvirtina, kad pareikšdamas finansinius reikalavimus bankroto byloje atsakovas nurodė, kad sumažina ieškovo skolą rezervo suma, tačiau tai nereiškia, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo įskaityti reikalavimai. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas, 2009 m. kovo 26 d. pareikšdamas finansinius reikalavimus UAB „Žydra“ bankroto byloje, nurodė, kad atliko užskaitą 37 991,05 Lt sumai.

Pagal CK 6.130 straipsnį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatyme nustatytos tam tikras sąlygos. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimų viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2011).

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos faktoringo sutarties bendrosios finansavimo sąlygos patvirtina, kad UAB „Žydra“ įsipareigojo perleisti UAB „Hansa lizingas“ reikalavimus į pirkėjų įsiskolinimus už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas, išrašyti pirkėjams sąskaitas, kuriose būtų žyma apie reikalavimo perleidimą UAB „Hansa lizingas“, išrašytas sąskaitas UAB „Žydra“ turėjo pateikti UAB „Hansa lizingas“. Tuo atveju jei sąskaita UAB „Hansa lizingas“ yra priimtina, UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo išmokėti faktoringo avansą, o pirkėjui pilnai ir tinkamai sumokėjus UAB „Hansa lizingas“ sąskaitos sumą, UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo pervesti faktoringo rezervą UAB „Žydra“, išskaičiuodamas faktoringo palūkanas ir kitus mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pirkėjai nėra apmokėję pateiktų sąskaitų, t.y. PVM sąskaitos faktūros Nr. 10306, Nr. 10312, Nr. 10313, atsakovui neatsirado pareiga išmokėti faktoringo rezervą. Kadangi UAB „Žydra“ neturėjo teisės reikalauti, o UAB „Swedbank lizingas“ (UAB „Hansa lizingas“) neturėjo pareigos išmokėti faktoringo rezervą, laikytina, kad šio reikalavimo nebuvo įmanoma įskaityti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į bylą nepateikti įrodymai, jog ieškovas BUAB „Žydra“ turėjo atsakovo atžvilgiu vykdytiną vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, o atsakovas turėjo įsiskolinimą (prievolę) ieškovo atžvilgiu, todėl nebuvo įskaitymui būtinų sąlygų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.