- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- 1E-80-376-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ryšardas Skirtunas
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
teismo posėdyje išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus prokurorės Vidos Ksendzovos pareiškimą dėl V. J. (J.), gimusio (duomenys neskelbtini) Čečėnijos Respublikoje, išdavimo iš Lietuvos Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui už rengimąsi organizuota grupe realizuoti narkotines priemones ypač stambiu mastu. (anot Generalinės prokuratūros veika pagal faktines aplinkybes atitinka nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 str. 1 d. požymius),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašymas, vadovaujantis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos ir 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, suimti ir išduoti Rusijai jos pilietį V. J. (J) baudžiamajam persekiojimui už rengimąsi organizuota grupe realizuoti narkotines priemones ypač stambiu mastu.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus prokurorė pateikė teismui pareiškimą dėl V. J. (J) išdavimo Rusijos Federacijai. V. J. (J), gim. 1971-08-11 Dyšne-Vedeno kaime, Vedeno rajone Čečėnijos Respublikoje, Rusijos Federacijos Vyriausiosios tardymo valdybos prie Maskvos srities VVRV 4-ojo tardymo skyriaus prokuratūros tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 84204 kaltinamas tuo, kad sukūrė organizuotą grupę narkotikų platinimo tikslu, o 2008 m. lapkričio mėn. pilietis A. G., V. J. liepimu, Dominykos Respublikoje įgijo 500 gr. kokaino ir atgabeno į Rusiją, kur minėti narkotikai dar per kelis bendrininkus buvo perduoti V. J. tolimesniam pardavimui Rusijoje. V. J. (J) veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 30 str. 1 d., 228.1 str. 3 d. „a“, „g“ p. (rengimasis neteisėtai realizuoti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, padarytas organizuotos grupės), požymių. Kadangi po nusikaltimo padarymo V. J. (J) pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, 2009-03-31 priimtas nutarimas patraukti minėtą asmenį kaltinamuoju ir tą pačią dieną paskelbta jo tarptautinė paieška, Maskvos srities Domodiedovo teismo 2009-04-08 nutarimu paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Veika, kurios padarymu kaltinamas V. J. (J), yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d.
Siekiant užtikrinti minėto asmens išdavimą Rusijos Federacijai, V. J. (Js) 2010-07-26 buvo sulaikytas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-07-28 nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 (dviems) mėnesiams.
Vilniaus apygardos teismas 2010-09-01 nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-07-28 nutartį, kuria V. J. (J) buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 (dviems) mėnesiams. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2010-09-01 priėmė nutarimą skirti įtariamajam V. J. (J) kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Teismo posėdyje prokurorė prašė pareiškimą tenkinti, V. J. (J) ir jo gynėjas prašė pareiškimo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkintinas.
Prašymas dėl V. J. (J) ekstradicijos pateiktas vadovaujantis 1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos (toliau tekste – Konvencija) ir 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau tekste - Sutartis).
V. J. (J) nesutinka būti išduotas Rusijos Federacijai, nurodo, kad yra persekiojamas Rusijos Federacijos atitinkamų tarnybų dėl jo dalyvavimo pirmame Rusijos – Čečėnijos kare Čečėnijos pusėje. Jis nurodo, kad tame kare buvo nužudyti jo šeimos nariai, o jis su tuometinio Čečėnijos prezidento D. D. sūnumi išvyko iš Rusijos tam, kad išvengti susidorojimo. Nors Sutartis nenumato asmens neišdavimo prašančiai šaliai dėl politinių įsitikinimų, tačiau Konvencijos 28 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad Konvencija tose Šalyse, kuriose yra taikoma, pakeičia visas kitas dvišales sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų Šalių. Taigi teismas vadovaujasi Konvencijoje numatytais asmens neišdavimo prašančiai Šaliai pagrindais. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jei prašomoji Šalis traktuoja nusikaltimą, dėl kurio yra prašoma ekstradicijos, kaip politinį ar su politiniu nusikaltimu susijusį nusikaltimą, ji gali nusikaltėlio neišduoti. To paties Konvencijos straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ta pati taisyklė yra taikoma tada, jei prašomoji Šalis turi svarbių priežasčių tikėti, kad prašymas išduoti asmenį už kriminalinį nusikaltimą buvo pateiktas tam, kad asmuo būtų teismo tvarka persekiojimas ir baudžiamas dėl jo rasės, religijos, tautybės ar politinių įsitikinimų, arba kad šios priežastys galėjo lemti to asmens padėti. Teismas mano, kad yra realus pagrindas manyti, kad aptariamu atveju yra nustatytos būtent Konvencijos 3 straipsnio 2 dalies sąlygos. Nėra niekuo paneigti V. J. (J) teiginiai dėl jo dalyvavimo minėtame kare prieš Rusiją ir galimo jo persekiojimo Rusijos Federacijos atitinkamų tarnybų dėl politinių įsitikinimų. V. J. (J) žodžius teismo manymu patvirtina ir tas faktas, kad siekiant išvengti persekiojimo jis pakeitė pavardę. Taip pat teismui pateiktoje medžiagoje yra vienos iš Europos Sąjungos šalies – Latvijos Rygos Centro rajono teismo įsiteisėjęs procesinis sprendimas (2010-07-23 teismo nutartis), kuriuo buvo neleista suimti ir išduoti Rusijos F. V. J, ir kuriame yra nurodyta, kad V. J. paaiškino, kad pavardę pakeitė kad išvengtų Rusijos Federacijos valdžios persekiojimų (b.l. 88-92). Taip pat teismas atsižvelgia ir į tai, kad Rusijos Federacijos prašyme išduoti (b.l. 16-17) V. J. (J) yra įvardintas kaip Rusijos pilietis ir yra atitinkama 2010-04-02 pažyma (b.l. 25), kurioje yra nurodyta, kad V. J. yra Rusijos Federacijos pilietis, nors byloje yra atitinkamos Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus pažymos (b.l. 93-96), iš kurių turinio matosi, kad nuo 1999-01-26 V. J. (J) nėra Rusijos Federacijos pilietis. Taigi yra akivaizdu, kad prašomosios šalies kompetentingas teismas yra klaidinamas.
Visos nurodytos aplinkybes leidžia teismui nebe pagrindo tikėti, kad prašymas išduoti asmenį: V. J. (J) už kriminalinį nusikaltimą buvo pateiktas tam, kad asmuo būtų teismo tvarka persekiojimas ir baudžiamas dėl jo politinių įsitikinimų, arba kad šios priežastys galėjo lemti to asmens padėti. Taigi teismas laiko nustatytomis Konvencijos 3 straipsnio 1-2 dalių sąlygas, kurių pagrindu Rusijos Federacijos prašymas išduoti V. J. (J) baudžiamajam persekiojimui negali būti patenkintas. Taigi LR Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus pareiškimas netenkintinas. Atitinkamai turi būti panaikintos V. J. (J) skirtos kardomosios priemonės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 3 str. 1 d., 2 d., 28 str., Lietuvos Respublikos BK 9 str., Lietuvos Respublikos BPK 71 str., 73 str.
nutarė:
LR Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus pareiškimo netenkinti ir atsisakyti išduoti V. J. (J), gimusį (duoemnys neskelbtini) Čečėnijos Respublikoje, Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui byloje Nr. 84204 už nusikalstamą veiką, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 30 str. 1 d., 228.1 str. 3 d. „a“, „g“ p. – rengimąsi organizuota grupe realizuoti narkotines priemones ypač stambiu mastu.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010-09-01 nutarimu skirtas V. J. (J.) kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.