Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo BUAB „Baltfela“ bankroto administratoriaus skundą dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bankroto administratorius nurodė, kad jis atsitiktinai gavo Kauno apskrities VMI 2011-06-01 sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, kadangi jis buvo išsiųstas bankrutuojančios įmonės, o ne bankroto administratoriaus adresu. Jis nurodo, kad nesutinka su tuo, kad UAB "Baltfela" (toliau - bendrovė) buvo paskaičiuoti 945604 Lt gyventojų pajamų mokestis, 841838 Lt delspinigių ir skirta 283681 Lt bauda. Administratorius nurodė, kad skaičiuojant šias sumas visiškai nepagrįstai buvo remiamasi ikiteisminio tyrimo metu medžiaga, kadangi baudžiamoji byla tebebuvo nagrinėjama. Jis mano, kad tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus nuosprendį, būtų galima teisingai įvertinti GPM paskaičiavimus, taikytas delspinigių ir baudos dydžius. Administratorius mano, kad kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne daugiau kaip už 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Ginčijamame sprendime jie viršija 180 dienų. Delspinigiai yra akivaizdžiai neproporcingai dideli ir susidarę ne dėl bendrovės kaltės. Darydamas išvadą, kad ginčijamas Kauno apskrities VMI sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nurodė, kad jo pagrindu reiškiamas finansinis reikalavimas netenkintinas. Teismo posėdyje atstovas nurodė, kad turėtų būti mažinamas bent delspinigių ir baudos dydis.

Kauno apskrities VMI nurodė, kad ji turėjo pagrindo daryti pakartotinį patikrinimą, kadangi įsiteisėjus Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011-02-03 nutarčiai dėl papildomai apskaičiuotų PVM ir su tuo susijusių sumų, turėjo būti atlikti perskaičiavimai, susiję su MGK sprendimo nurodymu atlikti pakartotinį GPM patikrinimą. Šio mokesčio skaičiavimas buvo atliekamas pagal ankstesnių patikrinimų metu surinktą medžiagą, naudojantis nurodytos nutarties išvadomis. Taip pat buvo remiamasi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos pateikta medžiaga baudžiamojoje byloje bei papildoma informacija, gauta atlikus specialistų analizę, taip pat gavus Vilniaus ir Klaipėdos VMI informaciją. Kauno apskrities VMI delspinigius paskaičiavo už nesumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriau nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą mokestį nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos. Kadangi bendrovei buvo iškelta bankroto byla, delspinigiai buvo skaičiuoti iki teismo sprendimo iškelti šią bylą įsiteisėjimo dienos. Bauda buvo paskaičiuota 30 procentų dydžio, o įstatymas suteikia teisę ją skaičiuoti nuo 10 iki 50 procentų dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas, Kauno apskrities VMI kreditorinis reikalavimas tvirtintinas visiškai.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjai BUAB „Baltfela“ suskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio sumos, teismas įvertina tai, kad ši suma yra skirtinga dviejuose dokumentuose : Kauno apskrities VMI Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta, kad gyventojų pajamų mokesčio paskaičiuota 945604 Lt (b.l.8-15, 1 t.). Tuo tarpu iš Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1A-140-282/2015, UAB „Baltfela“ į valstybės biudžetą nesumokėjo, be kita ko, 940588 Lt gyventojų pajamų mokesčio (b.l.1-40, 2 t.). Teismo posėdyje liudytojas V. L. pripažino, kad jo padarytoje išvadoje, pateiktoje teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo pasitaikę klaidų, kurios vėliau buvo taisomos (b.l.66, 2 t.). Tokiu atveju teismas remiasi prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 3 punktas), ir vadovaujasi minėtame nuosprendyje užfiksuota gyventojų pajamų mokesčio suma, sudarančia 940588 Lt sumą.

Pažymėtina ir tai, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

Įrodinėjimo procesas mokestiniame ginče priklauso nuo mokestinio ginčo dalyko. Jeigu mokestinio ginčo dalyku yra mokesčio bazės bei mokesčio dydžio nustatymas, įrodinėjimo proceso metu paprastai yra siekiama atkurti praeityje įvykusius įvykius. Tai yra faktai, su kuriais įstatymų leidėjas sieja mokestinių pasekmių atsiradimą ir kurie dažniausiai nustato ir pareigą turėti tam tikrus dokumentus – mokestiniame ginče leistinus įrodymus (pvz., deklaracijas). Teisės aktai nustato tokių dokumentų surašymo tvarką bei numato tam tikrų pasekmių atsiradimą, t. y. jeigu dokumentai atitinka reikalavimus, preziumuojama, kad faktai yra įrodyti (MAĮ 73 straipsnio 1 dalis). Minėtuose mokesčių mokėtojo sudarytuose dokumentuose turėtų būti pateikiama informacija, kuri yra būtina pagal mokesčių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Jeigu mokesčių mokėtojas nerealizuoja savo pareigų dėl minėtų dokumentų užpildymo arba realizuoja jas netinkamai, ir todėl negalima nustatyti apmokestinimui reikšmingos visos ar dalies faktinės situacijos, mokesčių administratorius nesivadovauja tikrovės neatitinkančiais dokumentais ir atlieka mokestinį patikrinimą. Tokiu atveju, kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka, papildoma įrodinėjimo priemonė yra įvertinimas (MAĮ 70 straipsnis).

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012). Jeigu mokesčių administratorius daro išvadą, kad surinkti dokumentai ir paaiškinimai (ar jų visuma) nėra pakankamai tikslūs ir išsamūs, mokesčių administratorius turi spręsti klausimą dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo, t. y. dėl mokesčio bazės skaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą.

Dėl delspinigių paskaičiavimo

Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti delspinigiai už laiku nesumokėtą deklaruotą mokestį. Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (MAĮ 97 straipsnio 1 dalis). MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti delspinigiai už patikrinimo metu nustatytą laiku nesumokėtą mokestį. Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis). Remiantis MAĮ 98 straipsnio 1 dalies nuostatomis, delspinigiai yra skaičiuojami už kiekvieną pradelstą sumokėti mokesčius dieną, todėl prievolė mokėti mokesčius atsiranda kiekvieną dieną ir ji apskaičiuojama naujai taikant tą dieną galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius delspinigių skaičiavimą. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų (MAĮ 99 straipsnis). Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1K-188 „Dėl delspinigių už ne laiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintos taisyklės nustato, kokia tvarka apskaičiuojamas delspinigių už ne laiku sumokėtus MAĮ išvardytus mokesčius ir su jais susijusias sumas dydis.

Pareiškėja pažeidė mokesčių įstatymo nuostatas, nes piktnaudžiavo jai suteikiamomis teisėmis ir siekė mokestinės naudos. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1A-140-282/2015, UAB „Baltfela“ krovinio važtaraštyje nepagrįstai nurodžius juridinį, o ne fizinį asmenį, kaip medienos pardavėją, t.y. suklastojus dokumentus, į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta, be kita ko, 940588 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Buvo padaryta žala valstybės biudžetui ir šio mokestinio ginčo metu nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tas faktas, jog pareiškėja yra bankrutavusi įmonė, nėra aplinkybė, dėl kurios ji galėtų būti atleista nuo baudos ir delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomos kitos MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos atleidimo nuo delspinigių ir (arba) baudų sąlygos. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad delspinigiai nėra sankcija, kuri gali būti skiriama už padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą, o tai yra biudžetui padarytos žalos kompensavimo priemonė už laiku nesumokėtus mokesčius ir negalėjimą jais biudžete disponuoti (MAĮ 96 str.).

Dėl baudos skyrimo

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“ Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl atleidimo nuo baudos, taikymas yra sąlygotas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas. Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, jog jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo <...> ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą skiriantį baudą motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).

Byloje duomenų, kad pareiškėja būtų sumokėjusi jai priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį arba kad šio mokesčio sumokėjimo terminas jam nustatyta tvarka būtų atidėtas ar išdėstytas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati pareiškėja. Tai lemia, kad nėra teisinio pagrindo ją atleisti ir nuo priskaičiuotų baudų. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apskrities VMI sprendimas laikytinas iš esmės atitinkančiu teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėtas. Įvertinama ir ta aplinkybė, kad pareiškėja iš esmės ir neatliko jokių veiksmų, siekdama nuginčyti jame užfiksuotus duomenis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 290-291 straipsniais, Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, teismas

nutaria:

Patvirtinti papildomą bankrutavusios UAB „Baltfela“ kreditoriaus Kauno apskrities VMI finansinį reikalavimą, sudarantį 598385,95 Eur.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.