Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-448-238-2010

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-12-23
Bylos Nr.: 1A-448-238-2010
Teisminio proceso Nr.: 65-1-00003-05
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis: V. Ž., V.
Civilinis ieškovas: I. Š., V. Š.
Nukentėjusysis: V. Š., I. Š.
Advokatai: Jelena Smirnova

Pranešėja D.Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-448-238/10;Teisėja V. Miceikienė Proceso Nr.65-1-00003-05;

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2010 m. gruodžio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, Ingai Kalkauskaitei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam V. Ž., jo gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. Š. atstovui advokatui R. Č., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- LR BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieniems) metams, pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir skirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei vadovaujantis LR BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, V. Ž. įpareigotas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 5 MGL dydžio (650 - šešis šimtus penkiasdešimt litų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš nuteistojo V. Ž. I. Š. priteista 2000 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2005 m. sausio 1 d. 3.00 val., (duomenys neskelbtini) , baro (duomenys neskelbtini) kieme, viešoje vietoje, be priežasties kibo prie V. Š., įžūliai elgėsi, t. y. sudavė nukentėjusiajam V. Š. ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į sprandą, kaklą, dešinio dilbio sritį, dešinę šlaunį, dešinę alkūnę, taip sukėlė nukentėjusiajam V. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu ir vietoje įžūliai elgėsi, t. y. sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajai I. Š. į lūpų sritį, kairės ausies sritį, kairės akies sritį ir dešinio kelio sritį, taip sukėlė nukentėjusiajai I. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad 2005 m. sausio 1 d. 3.00 val., (duomenys neskelbtini) baro(duomenys neskelbtini) kieme, viešoje vietoje, be priežasties kibo prie I. Š., įžūliai elgėsi, t. y. sudavė nukentėjusiajai I. Š. ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis į lūpų sritį, kairės ausies sritį, kairės akies sritį ir dešinio kelio sritį, padarė nukentėjusiajai I. Š. galvos sumušimą su muštine žaizda kairės ausies srityje, su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, su kraujosruvomis abiejų lūpų minkštuose audiniuose, su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu ir dešinio kelio sumušimą, taip sukėlė nukentėjusiajai I. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos sumušimo su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu nukentėjusiosios I. Š. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, taip dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo I. Š..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009-02-27 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą ir priimti naują nuosprendį – dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. (I. Š. nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas iš chuliganiškų paskatų) išteisinti, neįrodžius, kad dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką, o bylos dalį dėl BK 284 str. 1 d. (V. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas) nutraukti, esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei būtinajai ginčiai. I. Š. civilinį ieškinį atmesti, V. Š. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą panaikinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius Baudžiamo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus. Teigia, jog buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, kadangi kiekvieną įrodymą teismas nagrinėjo atskirai be įrodymų viseto ir nepagrįstai pripažino jo, kaip kaltinamojo, gynybos versiją siekiu išvengti atsakomybės bei nepagrįstai nelaikė įrodymais liudytojų A. P., G. P., J. Ž., Ž. Č. parodymus, kurie patvirtino jo nurodomas aplinkybes, tuo pačiu nepagrįstai teismas vadovavosi nukentėjusiųjų ir jų versiją patvirtinančių liudytojų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas neįvertino, jog šios bylos ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, atliekamas šališkai, neišsamiai, įtarimai buvo pareikšti ir kaltinamasis aktas surašytas vadovaujantis tik nenuosekliais prieštaringais nukentėjusiųjų I. ir V. Š., liudytojų V. P., R. J., V. Z., V. Z. parodymais dėl įvykio aplinkybių. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad šių liudytojo parodymais abejojo ir juos vertino kritiškai, kaip neobjektyvius, nenuoseklius ir prieštaringus, Kauno rajono apylinkės prokuratūra, kuri buvo šios bylos ikiteisminį tyrimą nutraukusi du kartus, tačiau kaltinamasis aktas buvo surašytas tais pačiais duomenimis, surinktais 2005 - 2006 metais, kurie jokiomis naujomis aplinkybėmis papildyti nebuvo. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusieji I. ir V. Š. kiekvieną kartą apklausiami savo parodymus dėl įvykio aplinkybių keitė, todėl jų parodymai prieštarauja vieni kitiems ne tik detalėmis, bet ir savo esme. Minėtų liudytojų parodymai taip pat nuolat keičiasi, papildomi naujomis aplinkybėmis, kurias nurodydavo nukentėjusieji savo parodymuose, tai patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų derinimą. Nukentėjusieji ir jų poziciją palaikantys liudytojai nuolat nurodydavo skirtingas V. Š. ir I. Š. sumušimo aplinkybes bei praėjus vis ilgesniam laiko tarpui nuo įvykio dienos prisimindavo vis daugiau įvykio aplinkybių. Nuteistojo manymu, teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d., kadangi pirmenybę teikė nukentėjusiųjų ir jų liudytojų parodymams, o objektyvių įrodymų nelaikė įrodymais, be to, įrodytomis aplinkybėmis laikė tas aplinkybes, kurios įrodytos nebuvo. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo, liudytojų J. Ž., Ž. Č., A. P., G. P. parodymus, jog patys Š. buvo agresyvūs, įžūlūs, konfliktiški, bei tai, kad jie padarė sužalojimus jam ir sutuoktinei J. Ž.. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šių liudytojų parodymai tarpusavyje neprieštarauja, o prieštarauja nukentėjusiųjų poziciją palaikančių liudytojų parodymams. Šių liudytojų parodymai nebuvo tikrinami kitomis įrodinėjimo priemonėmis bei teismas nepagrįstai juos vertino kaip mėginimą padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes nuteistojo parodymai ir versija tikrinami nebuvo, todėl liudytojų parodymų nepatikimumas teisiškai neįrodytas. Nuteistojo manymu, teismo motyvas, kad liudytojai yra nuteistajam artimi žmonės, todėl jų parodymai negali būti įrodymais, prieštarauja logikai ir pažeidžia Lietuvos Respublikos BPK 7 str. bei asmenų lygiateisiškumo principą ir dėl to, kad tokiais pačiais motyvais nukentėjusiųjų I. ir V. Š. ir jų poziciją palaikančių artimų žmonių liudytojų V. P., R. J., V. Z. ir V. Z. parodymai, esant panašiai padėčiai, buvo pripažinti patikimais. Be to, nuteistasis abejoja liudytojų R. J. ir V. P. parodymų vertinimu, nes apie šiuos asmenis nebuvo užsiminta nei vienoje kitų proceso dalyvių apklausoje, parodymų apie jų buvimą įvykio vietoje neminima, apžiūrint įvykio vietą jie nedalyvavo, tačiau byloje buvo apklausti dėl įvykio aplinkybių, minėti liudytojai negalėjo pasakyti, su kokia kompanija šventė Naujuosius metus, kaip jie atsirado bare (duomenys neskelbtini) , kuris buvo jų staliukas, tačiau paneigė, kad jie būtų buvę vienoje kompanijoje su Š. vaikais, bet dėl kažkokių aplinkybių įsidėmėjo būtent nuteistąjį, žinojo vardą, pavardę, naktį konflikto metu matė jo veiksmus tariamai mušant I. Š., rūke 50-60 metrų atstumu ir netgi sugebėjo įžiūrėti ir apibūdinti nuteistojo rūbus, nors nukentėjusiosios I. Š. rūbų apibūdinti negalėjo. Šių įrodymų patikimumas turėjo būti patikrintas baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Nuteistasis teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kylančio iš konfliktų, privalu surinkti ir duomenis charakterizuojančius nukentėjusiuosius, tačiau tai nebuvo padaryta. Nuteistasis taip pat skunde nurodo, jog teismas visiškai neanalizavo pažymos apie meteorologines sąlygas, kurios buvo tą naktį ir tuo pažeidė BPK 305 str. 1 d., 20 str. reikalavimus, nes nuosprendyje padarė nemotyvuotas, logikai bei bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, jog įrodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, nors iš tikrųjų šios aplinkybės neįrodytos. Nuteistojo nuomone, neįrodyta konflikto pradininkai, visi dalyviai, eiga, vieta, kiekvieno iš dalyvių vaidmuo ir veiksmai bei šių veiksmų pasekmės, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių. Nenustatyta tiksli automobilio vieta, kur tariamai buvo mušama nukentėjusioji, o nukentėjusysis susigrūmė su nuteistuoju. Nors teismas laikė nustatęs įvykio vietą ir tuo nuosprendyje rėmėsi kaip įrodymu - 2005-01-01 įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau nėra konkrečiai aprašyta tiksli įvykio vieta, kur prasidėjo konfliktas, nėra tinkamai aprašyta bei išmatuota esanti prie baro teritorija bei automobilių stovėjimo aikštelė, kur vyko konfliktas, nėra aprašytos ir tiksliai nustatytos nurodant atstumus baro pastato atžvilgiu grumtynių vietos ir vieta, kur stovėjo Š. automobilis, prie kurio, nukentėjusiųjų I. ir V. Š. teigimu, buvo mušama I. Š., taip pat neinformatyvi ir pridėta prie protokolo schema, nes iš jos neaišku, kokio būtent įvykio vieta joje pažymėta kryželiu, nenurodant atstumų baro pastato atžvilgiu. Taip pat, nuteistojo manymu, nenustatyta nukentėjusiajai I. Š. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo vieta ir laikas, kadangi byloje nėra nustatyta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog 2005-01-01 apie 3 val. apskritai jai buvo padaryti sužalojimai. Teismas visiškai neįvertino I. Š. asmens sveikatos istorijų iš kurių matyti, kad I. Š. kreipėsi į gydymo įstaigas 2005-01-01 d. 18 val., kuomet jai diagnozuotas tik dešinės kojos sumušimas ir 2005-01-03 į VšĮ Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centro Vandžiogalos polikliniką, kur apžiūrint jai rasta sužeista kairė ausis, susiūta, hematoma kairės ausies srityje, hematomos viršutinės lūpos srityje, daug gausių nubrozdijimų, hematoma kairės kojos srityje, nustatyta diagnozė- trauminė galvos smegenų liga, veido sumušimas, kairės apatinės galūnės sumušimas, išduotas siuntimas į II klinikinę ligoninę, kur gydėsi stacionare. Ligos istorijoje nenurodyta, jog sumušta jos dešinė koja. Tai pažymėta ir 2005-11-11 specialisto išvadoje. Taigi, nuteistojo nuomone, palyginus įrašus KRKKL asmens sveikatos istorijoje ir VšĮ Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centro Vandžiogalos poliklinikoje matyti, jog 2005-01-01 I. Š., be dešinio kelio sumušimo, nenurodyta, kad būtų nustatyta ir kitokių sužalojimų, kurie buvo nustatyti ir diagnozuoti 2005-01-03 VšĮ Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centro Vandžiogalos poliklinikoje - veido sumušimas, daugybiniai nubrozdinimai, muštinė žaizda galvoje ir veide, kairėje apatinėje galūnėje. Tai leidžia daryti išvadą, jog 2005-01-01 d. nuo 3 val. iki 18 val., pas I. Š. buvo tik dešinės kojos kelio sumušimas, o visi kiti sužalojimai, tarp jų ir veido sumušimai, žaizda ausyje, kairės kojos sumušimas ir kt., jai atsirado laikotarpyje nuo 2005-01-01 18 val. iki 2005-01-03 neaiškiomis aplinkybėmis. Be to, kaip matyti iš papildomos teismo medicinos 2006-04-28 išvados Nr. G-49/06-4943/05 (02), galvos sumušimas su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek nugriuvus ir kairiąja gaivos puse atsitrenkus į kietą buką daiktą. Ši išvada neprieštarauja nuteistojo ir nuteistojo poziciją palaikantiems liudytojų parodymams, jog įvykio naktį I. Š. buvo nugriuvusi ir galėjo susižaloti. Nuteistasis nurodo, jog teismas iškraipė ir liudytojo V. Š. parodymus, kuris, nuteistojo teigimu, nurodė, jog nenustatė sužalojimų galvoje, veide, žaizdų ausyje, nes jei taip būtų, būtų pažymėjęs ambulatorinėje kortelėje, išrašytų kreipimą į KMUK. Nuteistasis taip pat pažymi, jog I. Š. taip ir nenurodė, kur būtent jai buvo susiūta ausis, medicininiai dokumentai byloje neužklausti ir neapžiūrėti, nors specialistai V. Š. ir S. Makšimaitė paaiškino, kad muštinės žaizdos turi būti susiūtos per 4-6 val. Praėjus po įvykio apie 13 valandų pas I. Š. nebuvo žaizdos ausyje ir ausis nebuvo susiūta. Iš to seka išvada, jog ne tik žaizda ausyje, bet ir kiti sužalojimai ant veido ir kūno įvykio metu I. Š. nebuvo padaryti. Be to, I. Š. tvirtina, jog įvykio vietoje iš ausies bėgo kraujas, buvo ištepti rūbai, tačiau rūbai byloje neapžiūrėti ir apžiūrai nepateikti, kraujo įvykio vietoje nerasta. Nuteistasis teigia, jog kaltinimo liudytojų, o taip pat J. Š., V. Š. parodymai, kada ir kaip I. Š. buvo mušama 2005-01-01 į veidą, galvą, tąsoma už plaukų, už plaukų ištraukta iš automobilio, metama ant žemės, gulinti spardoma kojomis kelių vyrų į galvą, kitas kūno vietas, yra labai prieštaringi, o nurodomos aplinkybės prasilenkia su logika, todėl abejones kelia, ar galėjo toks faktas būti aplamai. Visi minėti liudytojai nurodo, jog konfliktą ir I. Š. mušimą stebėjo daug žmonių, tame tarpe ir baro šeimininkai bei jų dukra, kuriuos sieja draugiški santykiai ir su kuriais Š. šventė Naujuosius metus įvykio naktį. Minima I. Š. „egzekucija“ pagal laiką truko pakankamai ilgai ir buvo nepaprastai žiauri, tačiau nei vienas iš tariamai įvykį mačiusių asmenų neiškvietė policijos, nebandė I. Š. apginti. Nuteistojo manymu, I. Š. vyro V. Š. elgesys visiškai nepaaiškinamas ir nepasiduodantis logikai - dėl menkos priežasties jis agresyviai reikalauja atsiprašyti I. Š., tačiau matydamas, kaip žiauriai mušama ir spardoma jo žmona atlieka tik vieną veiksmą ją įsodina į automobilį ir nueina, jos negina, palieka savo žmoną skriaudikui, kuris ją už plaukų ištraukia iš automobilio, paleidžia nukristi ant žemės, po to nukritusią spardo arba muša kumščiais, o V. Š. ateina ir vėl įsodina ją į automobilį, todėl neįtikėtina, kad po tokios „egzekucijos“ nei I. Š., nei V. Š. nekvietė policijos, nekvietė greitosios pagalbos, nežiūrint į tai, jog I. Š. nuo suduotų smūgių buvo be sąmonės. Į policiją I. Š. kreipėsi tik po 10 valandų, į gydytojus - dar vėliau – po 18 valandų. Toks pavėluotas kreipimasis ir paaiškinimas, jog nenorėjo daugiau nemalonumų ir norėjo, kad viskas praeitų ramiai, apeliantui nesuprantamas. Tuo tarpu apeliantas nurodė, kad jis iš karto po įvykio bare paskambino į policiją ir apie įvykį pranešė, tai patvirtina liudytojo R. M. parodymai. Nuteistasis skunde teigia, kad pas I. Š. užfiksuoti sužalojimai negalėjo būti jo veiksmų padariniai, kadangi jis I. Š. nemušė, sužalojimų atsiradimo laikas ir aplinkybės nėra priežastiniame ryšyje su jo atliktais 2005-01-01 veiksmais. Susižaloti kojos kelią I. Š. galėjo ir nugriuvusi. Aplinkybę, kad I. Š. buvo nugriuvusi, patvirtina be jo ir liudytojai A. P., J. Ž., V. P., Ž. Č.. Nuteistasis taip pat pastebi, kad teismas nuosprendyje padarė dvi prieštaringas išvadas dėl konflikto šalių, kadangi vienur nurodė, jog konfliktas buvo tarp Š. ir V. Ž., kitur – kad tarp V. Ž. ir J. Ž. iš vienos pusės ir Š. - iš kitos. Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai nurodė, jog sužalojimai pas V. Ž. ir J. Ž. atsirado I. Š. ginant V. Š., o V. Š. ginant I. Š., nes aplinkybių, jog J. Ž. pultų V. Š. arba V. Š. reikėtų ginti nuo J. Ž., byloje nenustatyta. Todėl šis motyvas išgalvotas, prieštarauja J. Ž., Ž. Č., G. P. ir A. P. parodymams, apie tai, kad V. Š. sudavė smūgį J. Ž. į kaktą, įsikibo į plaukus, o Ž. Č. bandant išlaisvinti J. Ž., I. Š. taip pat įsikibo į plaukus bei užlaužė rankos pirštus, sukėlė fizinį skausmą J. Ž., nes nustatyta poodinė kraujosruva kaktoje kietu buku daiktu vieno trauminio poveikio pasėkoje, jos nurodytu laiku, t. y. 2005-01-01. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat analizuoja nukentėjusiosios I. Š. parodymus dėl jos sužalojimo aplinkybių: protokole-pareiškime 2005-01-01 14.30 val., liudytojos apklausos protokole 2005-01-01 15.30-16 val., kur nurodė, kad po žodinio konflikto bare, einant Parko gatve, juos V. Ž. ir dar 4 vyrai pasivijo ir nieko nesakę pradėjo mušti jos vyrą V. Š.. Ji pabandė juos išskirti. V. Ž. kumščiu trenkė jai apie 5 kartus į galvą, nuo smūgių ji nukrito ant žemės ant nugaros. Begulint ant žemės ji jautė smūgius į įvairias kūno dalis. Kas buvo toliau, ji tiksliai pasakyti negali, tik pajuto, kad kažkas ją nunešė į automobilį. Papildomai apklausta liudytoja 2006-01-26 I. Š. parodė, kad ji baro virtuvėje su baro šeimininke šventė Naujuosius metus nuo 1 iki 3 val., išeinant iš baro ir praeinant pro nuteistąjį pajuto smūgį ir pasakė, kad tokiais atvejais atsiprašoma, išėjus į lauką Š., pasivijo V. Ž., iš pradžių kalbėjo su jos vyru pakeltu tonu, keikėsi, po to susikibo ir griuvo, ji bandžiusi skirti, bet gavusi smūgį, prarado sąmonę ir nugriuvo, minėjo, jog kažkas ją ištraukė iš automobilio, mušė, kas, nurodyti negali, kaip vyras parvežė namo, neatsimena. Papildomai apklausta liudytoja 2006-06-02 I. Š. parodė, kad V. Ž. ją pasivijo ir pradėjo su V. Š. konfliktuoti vienas, ir vienas su juo grūmėsi, ji bandžiusi skirti, tačiau V. Ž. sudavė jai smūgį, nuo kurio neteko sąmonės ir nugriuvo, būnant be sąmonės, ar kas sudavė ir kiek smūgių pasakyti negalinti, bet mano, kad ją mušė, nes po įvykio skaudėjo koją ir buvo pakaušyje mėlynė. 2008-07-09 apklausta teisme I. Š. parodė, kad į barą (duomenys neskelbtini) atvyko ir ten praleido apie 20 min. Virtuvėje kartu su baro šeimininke ji išgėrė 1-2 taures šampano, vyras apie 50 g ir abu ėjo namo, ji ėjo nusisukusi, rengėsi striukę, o praeidama pro biliardo stalą, pajuto smūgį, kuris, jos nuomone, jai buvo suduotas specialiai alkūne, kad būtų atkreiptas į V. Ž. dėmesys. Ji į tai pasakė, kad tokiu atveju žmonės atsiprašo ir kartu su vyru išėjo iš baro, netrukus V. Ž. pasivijo ir iš karto puolė jos vyrą V. Š., kuris išsisukdavo, permesdavo per save ir paguldydavo, nes buvo imtynininkas, norėjo V. Ž. nuraminti be smūgių. Atbėgo dar vienas mažas storas vyras, su kurio V. Š. taip pat susikibo, ji lindo į besimušančių vyrų tarpą, kad nesumuštų, o V. Ž. ją laikė, po to sudavė vieną smūgį į veidą, ji nukrito, atsitrenkė galva į asfaltą, prarado sąmonę, juto, kaip ją kažkas tai nunešė į automobilį, kai atgavo sąmonę, V. Ž. ją iš automobilio už plaukų apie 5 kartus buvo ištraukęs, numesdavo ant žemės, betraukdamas už plaukų kita ranka mušė į veidą, krūtinę, o pirmą ir ketvirtą kartą pargriovęs ant žemės spardė kojomis į kojas, dubenį, nugarą. Tuo tarpu V. Š. kiekvieną kartą nuo vairuotojo pusės apibėgdavo automobilį, ją įsodindavo į keleivio sėdynę, o kol ateidavo iki vairuotojo sėdynės, V. Ž. ją vėl už plaukų ištraukdavo, numesdavo ant žemės ir spardė, kol jie neišvažiavo. Įvykio vietoje iš sužeistos ausies bėgo kraujas, jos rūbai buvo ištepti, į policiją nesikreipė, vyro prašė nekviesti policijos, nes nenorėjo daugiau nemalonumų, išsikvietė policiją tik apie pietus, į traumatologinį punktą kreipėsi apie 17 val. Medikams ir specialistui nurodė, kad sumušė (duomenys neskelbtini) vyrai. I. Š. 2007-03-25 apklausta teisme nagrinėjant privataus kaltinimo bylą, paaiškino, kad 2005-01-01 apie 3 val. jai netyčia užkliuvus už biliardo lazdos po žodinio konflikto bare su nuteistuoju, jai ir vyrui išėjus iš baro juos jis pasivijo ir iš karto su jos vyru padėjo muštis, kiek vėliau prisijungė ir mažas storas vyras, V. Ž. ją pastūmė kelis kartus į šalį, kai ji bandė skirti besimušančius, o po to smogė jai vieną kartą į veidą, nuo ko ji prarado sąmonę ir nugriuvo, vyras ją be sąmonės įsodino į automobilį, o V. Ž. tariamai už plaukų tempė iš automobilio, mušė rankomis ir spardė kojomis į galvą, koją, po to su vyru išvažiavo namo. Į medikus kreipėsi apie 17 val., policijos iš karto nekvietė, kadangi nenorėjo žadinti vaikų, miegojusių namuose. Nuteistasis savo skunde teigia, jog akivaizdu, kad tokie I. Š. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Nuteistasis apeliaciniame skunde analogiškai analizuoja nukentėjusiojo V. Š., liudytojų V. Z., V. Z., R. J., V. P. parodymus, nurodydamas šių parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jo parodymus patvirtina specialisto išvada dėl jo ir jo žmonos sužalojimų, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 2 str. 4 d., pagal kurį atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nuteistasis savo skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai netaikė BK 28 str. 1 ir 2 d., todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d., nes jo veiksmuose yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis. Nuteistasis nurodo, jog šią aplinkybę patvirtina A. P., G. P., J. Ž., Ž. Č., be to, tai patvirtina ir nukentėjusiajam V. Š. nustatytas sužalojimo pobūdis, kas patvirtina, jog pasirinktas gynybos būdas buvo adekvatus puolimui ir neviršijo būtinosios ginties ribų. Be to, apeliantas teigia, jog teismas nuosprendyje nurodė, jog V. Ž. veiksmai kvalifikuojami pagal LR BK 138 str. 1 d., tačiau rezoliucinėje dalyje pripažįsta kaltu ir nuteisia pagal LR BK 138 straipsnio 2 d. 8 p. Teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteisė pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p., nes nenustatyta objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, įvykio aplinkybės. Nuteistasis nurodo, jog teismas konstatavo, kad konfliktas tarp I. ir V. Š. bei V. Ž. kilo todėl, kad su biliardo lazda užkliudė I. Š., išeinančią iš baro, o V. Š. pareikalavo, kad už žmonos užkliudymą atsiprašytų, o jam neatsiprašius, pakvietė į lauką pasiaiškinti. Visiems trims išėjus į lauką pasiaiškinti, kilo konfliktas, nors iki konflikto kilimo tarp I. ir V. Š. ir V. Ž. jokių asmeniškumų ar piktumų nėra buvę. Be to, teismas pripažino, jog konflikto dingstis menkavertė, todėl ją laikė chuliganiško elgesio motyvu. Tačiau teismas visiškai neanalizavo, kuris iš konflikto dalyvių pasinaudojo šia dingstimi konfliktui sukelti, nepagrįstai ir nemotyvuotai laikė, jog V. Ž. panaudojo menkavertę priežastį, kuri buvo kaip pretekstas veiksmais atvirai mesti iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti nepagarbą žmogui ir aplinkai. Teismas neįvertino, jog I. ir V. Š. visiškai nevertino savo elgesio kritiškai, neįvertino konflikto kilimo priežasties bei konflikto dalyvio, kuris pasinaudojo dingstimi konfliktui sukelti, todėl padarė priešingą išvadą, nei patvirtina liudytojai A. P., G. P., J. Ž. Ž. Č., kad V. Ž. liko bare žaisti biliardą, o į lauką, kur kilo konfliktas, pasiaiškinti ir atsiprašyti buvo iškviestas V. Š.. Teismas ignoravo byloje esančius įrodymus, jog konfliktą išprovokavo I. ir V. Š., kurie buvo girti ir agresyviai nusiteikę. Liudytojas A. P. išėjęs paskui V. Ž., V. Š. ramino, prašė nekonfliktuoti ir abu - V. Ž. ir A. P. siekė užbaigti žodinį konfliktą taikiai. I. Š. agresija bei tuoj pat sekęs V. Š. realus, akivaizdžiai pavojingas puolimas, iššaukė gynybinius veiksmus. Nei V. Š., nei I. Š., kaip nurodė V. Ž., tyčia nebuvo suduotas nei vienas smūgis, jų nepuolė, o tik buvo ginamasi ir siekiama, kad konfliktas greičiau baigtųsi ir Š.išvažiuotų namo. Konflikto eigoje nuteistasis matė, kad I. Š. buvo nukritusi, galėjo susižaloti, o pas V. Š. sužalojimai galėjo atsirasti tiek jų tarpusavio grumtynių metu, tiek jam krentant, bet ne tyčinių smūgių pasekoje. Nuteistasis nurodė, kad grūmėsi su V. Š., o tuo pat metu mušti I. Š., fiziškai negalėjo, todėl jos sužalojimai atsirado ne jo veiksmų pasekoje. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų A. P., G. P., J. Ž., Ž. Č. parodymai, be to, specialistų išvados dėl V. Š. ir V. Ž. patirtų sužalojimų laipsnio – abiems nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas - tik patvirtina, jog V. Ž. gynimosi būdas buvo adekvatus puolimui ir neviršijo būtinosios ginties ribų. Nuteistojo nuomone, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi visas abejones turėjo vertinti kaltininko naudai, tačiau to nepadarė, tesimo išvados grindžiamos prielaidomis, nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie negali būti vertinami kaip patikimi.

Atsikirtimuose į V. Ž. apeliacinį skundą nukentėjusieji I. Š. ir V. Š. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009-02-27 nuosprendį. Nukentėjusieji savo atsikirtimuose nurodė, kad V. Ž. kaltės neigimas dar nėra įrodymas, kad jis nekaltas ir neatliko tų veiksmų, dėl kurių kaltinamas. Nukentėjusiųjų nuomone, visi liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir aiškūs, tai, kad liudytojai teisminio nagrinėjimo metu atsiminė ne visas detales, paaiškinama praėjusiu nemažu laiko tarpu nuo įvykio. Visi liudytojai patvirtino matę konfliktą tarp V. Ž. ir Š., tačiau liudytojų parodymų vertinimas pateikiamas skunde neobjektyviai, todėl negali būti priimtas kaip pagrįstas. Papildomas procesinių veiksmų atlikimas dėl praėjusio ilgo laiko tarpo jokios objektyvios informacijos nesuteiks, kadangi eksperimentai, parodymų patikrinimas vietoje ir kt. panašūs procesiniai veiksmai skirti atkurti buvusias aplinkybes, kai svarbu nustatyti nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą. Kad V. Ž. sudavė smūgius I. Š., patvirtina visi liudytojai, ir aplinkybės yra aiškios, todėl abejonių dėl veikos kvalifikavimo nėra, o bausmė skirta adekvati padarytai veikai. Nukentėjusieji taip pat nurodė, kad jie kreipėsi į policiją, kai paaiškėjo sužalojimų rimtumas, o tuo tarpu nuteistasis bandė spręsti kausimus su pažįstamais policijos pareigūnais iš karto po įvykio nujausdamas neigiamas pasekmes, bet nesiėmė veiksmų, kol nepaaiškėjo nukentėjusiųjų pretenzijos jam. Nuteistasis yra vyras, specialųjį fizinį pasirengimą turintis asmuo, jo smurto naudojimas prieš moterį negali būti pateisinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai V. Ž. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų padarymą ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remiantis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą ir tai išdėstė nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad V. Ž. padarė LR BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas pagrįstos. Teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai, kurie patvirtina aplinkybes, kad 2005-01-01 V. Ž. viešoje vietoje elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, panaudojo fizinį smurtą ir sužalojo nukentėjusiuosius. Kolegija nustatė, kad teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados, kiti rašytiniai duomenys) teisminio nagrinėjimo metu buvo patikrinti, jie nuosprendyje išdėstyti ir padaryta išsami jų analizė. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų I. Š., V. Š., liudytojų V. Z., V. Z., R. J. parodymais, nes jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus ir duomenis, kurie patvirtino faktą, kad apeliantas įvykio naktį smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Teismas išsamiai argumentavo minėtų asmenų parodymus, pateikė išvadą, kodėl jais tiki, ir abejoti teismo išvadomis nėra pagrindo. Teismo pateikti įrodymai ir argumentuotai padarytos išvados paneigė nuteistojo aiškinimą, kad jis prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo. Kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog teismas vertino nukentėjusiųjų I. Š., V. Š., liudytojų V. Z., V. Z., R. J. parodymus apeliantui nepalankiai, dar neduoda pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Kolegija nustatė, kad šių asmenų parodymai vertinti visete su kitais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, jog nukentėjusiųjų V. ir I. Š. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuoseklūs ir kategoriški, jų parodymus patvirtina R. J., V. Z., V. Z. parodymai. Nuteistasis teigia, jog nukentėjusiųjų parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau nuteistojo nurodyti netikslumai nėra esminiai. Nukentėjusioji I. Š. nuosekliai tvirtino, jog einant iš baro, pastate, buvo jos kontaktas su nuteistuoju, ji pajuto apelianto alkūnės smūgį ir pasakė, kad reiktų atsiprašyti. Kai ji su vyru išėjo į lauką, tuomet paskui išėjo ir V. Ž., tarp jos vyro ir V. Ž. įvyko konfliktas, jie susikibo, ji bandė juos išskirti ir tuomet V. Ž. jai sudavė, po to, jau sėdint automobilyje, ją V. Ž. išsitraukė iš automobilio už plaukų, mušė ir prieš ją smurtavo. Tokias pat aplinkybes pavirtino ir nukentėjusysis V. Š., nurodęs, jog pirmas puolė V. Ž., sudavė jam smūgius, po to sudavė smūgį jo žmonai, kuri bandė juos išskirti, vėliau kelis kartus I. Š. ištraukė iš automobilio ir sudavė jai smūgius. Liudytoja V. Z. patvirtino, jog matė, kad V. Š. buvo pastumta, vėliau įvyko konfliktas, liudytoja matė kaip V. Ž. sudavė į veidą V. Š., nuo smūgio I. Š. pargriuvo, matė kaip V. Ž. spardė nukritusią I. Š., V. Š. bandė V. Ž. raminti, tada jis puolė V. Š.. Taip pat matė, kaip V. Ž. traukė I. Š. už plaukų iš automobilio, ištraukęs spardė. Teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu tokių konkrečių parodymų nedavė, nes jai buvo stresas, tyrėjas taip smulkiai neklausinėjo. Teisėjų kolegijos manymu, teismas pagrįstai šiais parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas V. Z. taip pat nurodė, jog matė, kaip iš automobilio buvo ištraukta I. Š., matė kad spyrė vieną kartą vyriškis juodom kelnėm. Byloje nustatyta, kad tai buvo V. Ž.. Liudytojas V. Z. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė, nurodė, jog matė, kaip V. Š. ir V. Ž. susikibo ir abu pargriuvo ant žemės, matė, kaip pribėgęs V. Ž. iš automobilio ištraukė I. Š. už plaukų. Be to, liudytojas V. Z. paaiškino, jog baro kiemas buvo apšviestas, įvykio aplinkybės matėsi gerai, rūkas netrukdė matyti, tai atitinka ir liudytojų V. Z., R. J. parodymus dėl šios aplinkybės. Liudytojas V. P. taip pat patvirtino, jog matė, kaip lauke keturi vyrai kalbėjo su V. Š., suprato, kad tarp jų vyksta konfliktas, matė, kaip juos išskirti norėjo I. Š., matė kaip ji pargriuvo, matė, kaip vyriškis ją ištraukė iš automobilio, iš keleivio pusės ir, jai nukritus, pradėjo spardyti. Liudytoja R. J. taip pat patvirtino, jog matė, kaip iš automobilio priekinės sėdynės V. Ž. ištraukė I. Š., ištraukęs ir jai nugriuvus ant žemės, jis ranka keletą kartų sudavė į krūtinę. Teisėjų kolegijos manymu, teismas, nustatydamas objektyvias įvykio aplinkybes - vietą, laiką, V. Ž. atliktus neteisėtus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, pagrįstai rėmėsi šių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigia, jog šių liudytojų parodymai atskiromis detalėmis visiškai sutampa su nukentėjusiųjų Š.parodymais, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, esminių aplinkybių, duodančių pagrindą netikėti šių liudytojų parodymais, nenustatyta, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi vertindamas V. Ž. kaltę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat pagrįstai kritiškiau vertino ir liudytojos V. Z. parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu ji teigė nemačiusi, kas vyko lauke, tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, nuteistojo kaltė grindžiama ne tik jos parodymais. Be to, nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymai atitinka objektyvius bylos duomenis - specialisto išvada nustatytas aplinkybes - nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, jų pobūdį ir mechanizmą. Teismo medicinos specialisto 2005-11-11 išvada Nr. G 4943/04(02) nustatyta, kad I. Š. buvo padarytas galvos sumušimas su muštine žaizda kairės ausies srityje, su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, su kraujosruvomis abiejų lūpų minkštuose audiniuose, su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, dešinio kelio sumušimas kietu buku daiktu galimai 2005-01-01. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ne mažiau 4 trauminiais poveikiais. Galvos sumušimas su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 55-56). Iš papildomos teismo specialisto 2006-04-28 išvados Nr. G-49/06-4943/05 (02) matyti, kad galvos sumušimas su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek nugriuvus ir kairiąja galvos puse atsitrenkus į kietą buką daiktą (t. 1, b. l. 58). Specialisto 2005-01-03 išvada Nr. G/04(02) nustatyta, kad V. Š. padaryta poodinės kraujosruvos sprande, kakle, dešinio dilbio srityje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje kietu buku daiktu galimai 2005-01-01. Sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 72).

Nuteistasis skunde nesutinka su pateiktos specialisto išvados dėl V. Š. padarytų sužalojimų pobūdžio ir laiko vertinimu. Kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, jog specialisto išvadoje minimi sužalojimai nukentėjusiajai padaryti tuo pačiu laiku, o būtent 2005-01-01, o juos padarė nuteistasis. Byloje nustatyta, kad iki apelianto panaudoto fizinio smurto I. Š. buvo sveika, po konflikto, tą pačią dieną ji kreipėsi į policiją ir gydymo įstaigą. Šiose įstaigose užregistruoti ir esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusioji kreipėsi dėl jos sumušimo, parašė policijai pareiškimą, kreipėsi medicininės pagalbos į gydytojus ir jų buvo apžiūrėta. Apžiūra įforminta mediciniuose dokumentuose. Apklaustas liudytojas gydytojas V. Š. patvirtino, jog nukentėjusioji kreipėsi dėl galvos sumušimo ir sužalojimų. Šie liudytojo parodymai iš esmės neprieštarauja specialisto išvadose nustatytiems sužalojimams, jų pobūdžiui bei atsiradimo aplinkybėms, laikui. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė S. Makšimaitė išvadą dėl I. Š. sužalojimų patvirtino. Be to, V. Š. padarytų sužalojimų pobūdis ir laikas atitinka ne tik nukentėjusiųjų, bet ir anksčiau aptartų liudytojų parodymuose nurodytas aplinkybes. Liudytojas V. Š., apžiūrėjęs teismo posėdžio metu nukentėjusiąją I. Š. nepaneigė, kad jai buvo susiūta žaizda prie ausies. Be to, liudytojas A. Š., kuris yra nukentėjusiųjų sūnus, parodė, jog konflikto nematė, mamą matė tik ryte, ji buvo sutinusi, su mėlyje, jai buvo išrauti plaukai, mama po įvykio kreipėsi į medikus, gulėjo ligoninėje. Liudytoja V. K. parodė, jog su Š. šventė Naujus metus, buvo susitarę atvykti pas Š. kitą dieną, jai atvykus pamatė, jog I. Š. sumušta, blogai jaučiasi, ją išvežė į ligoninę, ji pasakojo, kad kavinėje vyko incidentas ir ją sumušė. Liudytoja D. R. patvirtino, jog buvo iškvietimas į (duomenys neskelbtini), ten buvo priimtas I. Š. pareiškimas. I. Š. drabužiai buvo suplėšyti, matėsi mėlynės, žymės, apdraskymai, grumtynių požymiai. Tai taip pat patvirtina, jog nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai būtent jos ir aukščiau aptartų asmenų nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Be to, liudytojos D. R. parodymai, byloje esantys kiti duomenys (nukentėjusiosios pareiškimas-protokolas) patvirtina aplinkybę, kad 2005-01-01 pirmieji į policiją kreipėsi būtent nukentėjusieji. Iš protokolo-pareiškimo matyti, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi 2005-01-01, 14.30 val. (t. 1, b. l. 1), ir tai paneigia nuteistojo skundo argumentą, jog pirmas į policiją kreipėsi būtent jis, t. y. V. Ž.. Šis apelianto teiginys prieštarauja objektyviems bylos duomenims, o būtent byloje esančiam jo protokolui – pareiškimui, iš kurio matyti, jog jis į policijos įstaigą kreipėsi tik 2005 m. sausio 3 d. 12.50 val. (t. 1, b. l. 5). Dėl šių aplinkybių paneigiamas ir skunde nurodyta argumentas dėl nukentėjusiųjų parodymų neteisingumo ir būtent V. Ž. ir kitų jam artimų asmenų parodymų teisingumo skunde nurodytu motyvu, kad nukentėjusieji į policiją paskambino vėliau nei jis. V. Ž. teigia paskambinęs V. M., tačiau jis paskambino jam kaip pažįstamam asmeniui, liudytojas V. M. parodė, jog jis patarė skambinti bendruoju pagalbos telefonu, kviesti policiją (t. 3, b. l. 119 ). Tokių duomenų, kad V. Ž. būtų taip pasielgęs, nėra.

Ta aplinkybė, kad liudytojai V. P. ir R. J. nenurodė, su kuo jie šventė įvykio naktį bare (duomenys neskelbtini) Naujus metus, kad jie įsidėmėjo būtent nuteistąjį, neduoda pagrindo abejoti jų parodymų teisingumu. Be to, šių liudytojų parodymai vertinami įrodymų visumoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. J. patvirtino aplinkybę apie tai, kad bare nuteistasis netinkamai elgėsi, nuo jų stalo paėmė tortą, todėl teismui nekyla abejonių, kad apeliantą ji galėjo gerai įsidėmėti ir matyti įvykio naktį.

Teisėjų kolegijos manymu, teismas pagrįstai nuteistojo V. Ž., liudytojų Ž. Č., G. P., J. Ž., A. P. parodymus vertino kritiškai, kaip mėginimą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės V. Ž.. Teismas nurodė, kad šie asmenys yra nuteistajam artimi žmonės, tai žmona, žmonos sesuo, draugai. Be to, byloje nustatyta, kad jų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams – nukentėjusiųjų parodymams, kuriuos dėl esminių aplinkybių patvirtina V. Z., R. J., V. P., tam tikra dalis V. Z. parodymų. Gi, V. P., R. J. su nukentėjusiaisiais įvykio metu nebuvo susiję jokiais artimais ryšiais, byloje nenustatyta, kad jie turėtų motyvų apkalbėti nuteistąjį. Be to, Ž. Č., G. P., J. Ž., A. P. taip pat negali kategoriškai patvirtinti, jog V. Ž. tikrai nesudavė smūgių I. Š., kadangi jie nestebėjo visos įvykių eigos, nematė visų apelianto veiksmų, jų parodymai nėra visiškai nuoseklūs ir tapatūs. V. Ž. parodė, kad konfliktas prasidėjo prie įėjimo į pastatą, tačiau tiek J. Ž., tiek G. P. tvirtino, kad konfliktas įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje, gerokai toliau nuo įėjimo į barą. V. Ž. nurodė, jog konflikto su Š. metu jokių kitų žmonių nebuvo, tačiau J. Ž. ir G. P. parodė, kad I. Š. į automobilį įsodino V. Š.. A. P. aiškino, kad jis pats keletą kartų I. Š. sodino į automobilį. Tai rodo, kad V. ir J. Ž. ir A. ir G. P. parodymai nėra nuoseklūs, išsamūs ir teisingi. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. Ir I. Š. galėjo įvykio laiku sužaloti kiti asmenys ar kad jie galėjo patys susižaloti.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo išvada, jog V. Ž. ir jo žmonai J. Ž. užfiksuoti sužalojimai atsirado I. Š. ginat V. Š., o V. Š. ginant I. Š.. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas specialistų išvadas, kuriose konstatuoti sužalojimai nuteistajam ir jo žmonai, vertino įrodymų visumoje, tai yra pagrįstai ir teisingai įvertinęs nukentėjusiųjų parodymus, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis-specialisto išvadas ir remiantis jais nustatęs objektyvias aplinkybes, t. y. tai, kad konflikto iniciatorius buvo V. Ž., I. Š. skyrė susikibusius vyrą ir V. Ž..

Nuteistasis skunde teigia, jog neįvertintos oro sąlygos ir tai, ar galėjo įvykį matyti liudytojai. Šis skundo argumentas nepagrįstas ir yra atmetamas, nes iš bylos duomenų matyti, jog įvykio metu buvo rūkas, tačiau lauke buvo apšvietimas nuo reklamos, iškabos ir rūkas liudytojams netrukdė matyti apelianto atliktų veiksmų. Tai patvirtino ir liudytojai G. P., V. P., A. P., kurie parodė, jog prie pastato buvo šviečiančios girliandos. Analogiškas aplinkybes patvirtino liudytojai R. J., V. Z. (dabartinė pavardė Š.), V. Z.. Todėl dėl šių aplinkybių abejoti liudytojų gebėjimu tinkamai pamatyti situaciją nėra pagrindo. Be to, V. Ž. iš esmės neneigia galėjęs sužaloti Š., tačiau tai teigia padaręs gindamasis.

Nuteistasis taip pat mano, jog įvykio aplinkybių, įvykio vietos nepatvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis įrodymas vertinamas įrodymų visumoje, remiantis ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų parodymais, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymų dalimi, kuria patvirtinama, kad konfliktas tarp V. Ž. ir Š. vyko būtent baro(duomenys neskelbtini).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė veikų faktines aplinkybes, įvykio vietą, laiką, veiksmus, kuriais pasireiškė nusikalstamas V. Ž. elgesys, pasekmes, o taip pat ir subjektyvųjį požymį - kaltininko tyčią. Byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad V. Ž. viešoje vietoje spardė I. Š. bei besigrumdamas sudavė smūgius V. Š., tuo sutrikdė visuomenės rimtį, sužalojo nukentėjusiuosius.

Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad surinktais įrodymais byloje nustatyta, jog konfliktas tarp V. ir I. Š. bei V. Ž. kilo todėl, kad I. Š., išeinančią iš baro, su biliardo lazda užkliudė V. Ž., o V. Š. pareikalavo, kad V. Ž. už žmonos užkliudymą atsiprašytų, pastarajam neatsiprašius, pakvietė į lauką pasiaiškinti. Visiems trims išėjus į lauką pasiaiškinti, tarp jų kilo konfliktas. Iki konflikto tarp Š. ir V. Ž. kilimo pradžios jokių asmeniškumų ar piktumų nėra buvę. Įvertinus konflikto priežastį, daroma išvada, kad konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties, todėl konflikto motyvai vertinami kaip chuliganiški. V. Ž. dėl chuliganiškų paskatų – pasinaudodamas mažareikšme priežastimi, įžūliais veiksmais, viešoje vietoje sudavė smūgius rankomis bei spyrė kojomis ir tokiais veiksmais tyčia dėl chuliganiškų paskatų nukentėjusiajai I. Š. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atmetamas skundo argumentas, jog teismas padarė prieštaringas išvadas dėl konflikto šalių, nes teismo išvados savo prasme ir turiniu vienodos, o skundo argumentas dėl jų prieštaringumo paremtas tik objektyvia nuomone. Nors nuteistasis nesutinka su tokiu jo elgesio vertinimu, nurodo, jog teismas nenustatė konkrečios konflikto priežasties, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog aukščiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, jog susikibus V. Ž. ir V. Š., I. Š. siekė juos išskirti ir jai buvo suduotas smūgis, vėliau V. Ž. apskritai be jokios priežasties nukentėjusiąją traukė iš mašinos, spyrė, veiksmai nebuvo vienkartiniai. Ta aplinkybė, kad pirminis konfliktas įvyko prie įėjimo į barą, o vėliau aikštelėje, toliau nuo pastato, V. Ž. traukė iš automobilio nukentėjusiąją ir spardė ją, taip pat patvirtina tą aplinkybę, kad V. Ž. neturėjo realaus preteksto eiti link nukentėjusiųjų, kurie ruošėsi važiuoti automobiliu ir kuris stovėjo aikštelėje, kai tuo tarpu nuteistasis su automobiliu nebuvo atvykęs. Jam eiti prie nukentėjusiųjų automobilio, kai nukentėjusioji jau buvo įsėdusi į jį, traukti iš automobilio I. Š., nebuvo jokio pagrindo ir priežasties. Tą aplinkybę, kad apeliantas ir kiti ėjo link nukentėjusiųjų, kurie ėjo link savo automobilio, ne priešingai, kad nukentėjusieji būtų ėję link nuteistojo ar jo žmonos, patvirtino ir J. Ž.. Tai iš esmės neprieštarauja nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodytoms aplinkybėms, kad V. Ž. traukė I. Š. iš automobilio ir vartojo prieš ją smurtą. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog V. Ž. buvo būtinybė gintis, byloje nenustatyta, jog būtų buvęs akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis V. Ž. atžvilgiu. V. Š. parodė, jog jie susikibo, I. Š. parodė, jog V. Ž. pirmas griebė V. Š. už apykaklės, po to sudavė I. Š., kai ši bandė juos išskirti. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo skundo argumentai dėl gynybinio pobūdžio veiksmų būtinumo nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Apelintas teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, ir tai byloja priimti du nutarimai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto minimi nutarimai yra panaikinti ir negalioja. Todėl teismo išvadų ir sprendimų jie negali įtakoti.

Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai ir tinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus, teismo išvados pagrįstos bylos duomenimis ir yra motyvuotos.

Nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir LR BK 138 str. 2 d. 8 p. Nors pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje nurodo, jog nuteistojo veiksmai dėl atsiradusių padarinių atitinka LR BK 138 str. 1 d., tačiau iš teismo nustatytų aplinkybių bei viso nuosprendžio turinio, motyvų, ištirtų įrodymų vertinimo matyti, kad teismas nustatė būtent LR BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos veikos požymius, ką nurodė ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, todėl ši aplinkybė (motyvuojamoje dalyje nurodytas LR BK 138 str. 1d.) laikytina rašymo apsirikimu.

Nuteistojo skundo argumentas dėl teismo šališkumo ir taip pažeistos nekaltumo prezumpcijos pagrįstas tik jo subjektyviu manymu dėl netinkamai įvertintų įrodymų, tačiau kaip jau aptarta aukščiau, teisėjų kolegija konstatavo, jog teismas vertino visus įrodymus, nurodė pagrįstus ir išsamius motyvus, kodėl pagrįsdamas nuteistojo kaltę vadovaujasi ir remiasi vienais įrodymais ir dėl kurių priežasčių kritiškai vertina kitus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šie teismo motyvai neparemti išsamiu ir nešališku, objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, todėl laiko juos teisingais.

Ta aplinkybė, kad nebuvo apžiūrėti nukentėjusios rūbai, nepaneigia tos aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo sužalota įvykio metu, nes šią aplinkybę patvirtina kiti bylos duomenys. Apelianto argumentas, kad tyrimo metu nebuvo išreikalauta nukentėjusiuosius charakterizuojanti medžiaga, nepagrįstas, nes tokio reikalingumo tyrimui nebuvo.

Teismas, pripažinęs nuteistąjį V. Ž. kaltu, pagrįstai jam skyrė bausmę. Bausmė nuteistajam skirta teisingai, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių teismas nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumą, jų pobūdį, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, ir pagrįstai sprendė, kad V. Ž. bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant laisvės atėmimo bausmę ir atidedant jos vykdymą. Teisėjų kolegijos manymu, bausmė nuteistajam paskirta teisingai.

Atsižvelgiant į tai, kad V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino I. Š. civilinį ieškinį, o V. Š. civilinį ieškinį perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.). Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, vadovaudamasis LR CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo pobūdį, kaltės formą, konkrečias jo aplinkybes, nuteistojo kaltę, pasekmes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija I. Š. patirtai neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat konstatuojama, kad teismo sprendimas dėl V. Š. civilinio ieškinio yra teisingas.

Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl jis atmetams, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utarė:

Nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Valdas VitunskasGytis Večerskas