Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Arūno Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. A. ieškinį atsakovui Petrui G. A. dėl santuokinio turto ir privalomo palikimo dalies nustatymo, tretieji asmenys Kauno rajono II-ojo Notaro biuro notarė R. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino ieškovei K. A. teisę į privalomąją palikimo dalį: ¼ dalį nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), po jos sutuoktinio B. A. mirties (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu sprendimu priteista iš atsakovo Petro G. A. 500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 240,50 Lt žyminį mokestį ieškovės K. A. naudai, 416 Lt žyminį mokestį ir 13,31 Lt pašto išlaidas valstybei.

Priteista iš ieškovės K. A. 250 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti atsakovo Petro G. A. naudai ir 13,31 Lt pašto išlaidas valstybei. Teismas sprendime nurodė, jog ginčo turtas, t.y. gyvenamasis namas su priklausiniais, buvo pastatyti iki santuokos tarp ieškovės ir B. A. sudarymo, todėl negali būti pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovės 2000 rublių įnašas negali būtų pagrindas pripažinti ieškovės šį įnašą kaip esminį turto pagerinimą. Dėl paminėtų aplinkybių ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises ½ dalį santuokoje įgyto turto: nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini) teismo buvo atmestas (b.l. 92-96).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str. 1 d). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338, 329 str.).

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, ginčas tarp šalių kilo dėl to, jog ieškovė K. A. prašė pripažinti jai nuosavybės teises ½ dalį santuokoje įgyto turto: nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini); pripažinti jai teisę į privalomąją palikimo dalį: ¼ dalį nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini).

Apeliantės K. A. apeliacinio skundo teiginys, jog teismas netinkamai vertino įrodymų visumą, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. Kauno 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., byla Nr. 3K-295/2006). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., byla Nr. 3K-3-516/2004). CPK nekonkretizuojama, koks turi būti teismo įsitikinimo laipsnis. CPK įtvirtintas įrodinėjimo standartas, pagal kurį įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas, pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje AB–F „VITI“ v. UAB „ SNS“, byla Nr. 3K-3-214/2010). Šioje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas prieidamas prie išvados, kad ginčo turtas, t.y. gyvenamasis namas su priklausiniais, buvo pastatyti iki santuokos tarp ieškovės ir B. A. sudarymo, ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ginčo turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas, o 2000 rublių įnašas negali būti vertinamas kaip esminis turto pagerinimas, laikėsi teismų praktikos taikant įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Turint omenyje, kad ką tik paminėtiesiems faktams konstatuoti neužtenka vien prielaidų, o reikalingas protingas teismo įsitikinimas, kuris šioje byloje pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais( b.l. 58, 79, 87-89), apylinkės teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo faktui nustatyti, kad ieškovei būtų pripažintos nuosavybės teisės į ½ dalį santuokoje įgyto turto: nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), yra logiška ir nuosekliai išplaukianti iš teismo argumentų tiriant ir vertinant iš įrodymų gautą informaciją.

Apeliantės skundo teiginys, jog teismas netinkamai taikė įstatymus, nes turto atsiradimo metu galiojo SŠK normos, yra taip pat atmestinas. Tiek SŠK 21 straipsnis, tiek ir CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčo turto pastatymo metai dokumentuose nurodomi 1978 (namo) ir 1976 (priklausinių) (b.l. 18) o santuoka tarp B. A. ir ieškovės užregistruota 1986 m. sausio 9 d. (b.l.5), taigi, ginčijamo turto pastatymo laikotarpiu ieškovė nebuvo pažįstama su B. A. ir su juo kartu negyveno (byloje nėra tai patvirtinančių duomenų). Ir nors Valstybinio asmeninio gyvenamojo namo priėmimo aktas surašytas 1986-08-24 (b.l. 29) jau šalims esant santuokoje, tačiau tik pusmetis parėjęs nuo santuokos sudarymo iki gyvenamojo mano priėmimo nesudaro jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad ieškovė apčiuopiamai prisidėjo prie namo statybos. Todėl teismas pagrįstai namo su priklausiniais nepripažino sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Tiek pagal SŠK 22 straipsnį, tiek pagal CK 3.90 str. numatyta, jog kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kolegijos manymu, iš byloje esančių įrodymų teismas padarė pagrįstą išvadą, jog einamasis namo remontas yra neišvengiamas, o ieškovės 2000 rublių sumokėjimas negali būti pagrindas pripažinti šį ieškovės įnašą kaip esminį turto pagerinimą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas ir teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės priteistinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.) - 250Lt išlaidų, susijusių su suteikta teisine pagalba P.G. A. apeliacinės instancijos teisme ( b.l. 114-118).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės K. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).) atsakovo Petro G. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 250Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų, susijusių su suteikta advokato pagalba P.G. A. apeliacinės instancijos teisme.