Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

3. apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis ir skundžiamą nuosprendį priėmė remdamasis išskirtinai nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymais, visiškai neatsižvelgdamas į jų parodymų nenuoseklumą, taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas neturėdamas jokių įrodymų konstatavo, jog jo parodymai yra paneigti ir neatitinka kitų byloje esančių duomenų.

3.1. Skunde nurodo, kad vertinant skundžiamame nuosprendyje „įrodymų vertinimą“ yra akivaizdu, kad apeliantas neneigė, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti dėl jo suduotų smūgių. Pats pripažįsta, kad sudavė ranka tuos smūgius. Jo nuomone tai nebuvo paneigta teisme. Teigia, kad teismas nesąžiningai ir neteisėtai vertina, kad jis meluoja, nors neturi tam nė menkiausio pagrindo. Kadangi tikrasis šios bylos nusikaltėlis, kuris šiuo metu byloje vadinamas nukentėjusiuoju, padarė nusikaltimą – t. y. užpuolė ir vos neužmušė žmogaus – pateikė savo įvykių gynybinę versiją, kuri yra visiškas melas – jo versija turi būti pripažinta kaip siekis išvengti atsakomybės, todėl turi būti atmesta.

3.2. Be visa to, pažymi, kad byloje esanti specialisto išvada dėl sužalojimų nukentėjusiajam parodo tik tiek, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu ir tai patvirtina jo parodymus, nes kumštis yra kietas ir bukas. Teismo nutartyje parašyta, kad specialisto išvada paneigia kaltinamojo parodymus, o tai yra netiesa. Teismas nesugebėjo susieti, kad kumštis yra kietas ir bukas. Atkreipia dėmesį, kad specialisto nebuvo klausiama konkrečiai, ar galėjo tokie sužalojimai atsirasti nuo smūgių ranka. Be to, specialistas nepaneigė jo parodymų, kad jis dešine ranka padarė tuos sužalojimus. Nurodo, kad lieka neaišku, kaip teismas tokią specialisto išvadą pripažino kaip paneigiančią jo parodymus. Negana to, kad specialisto išvada nepaneigia jo parodymų – ji akivaizdžiai patvirtina tiesą – sužalojimai buvo padaryti smūgiuojant kietu buku daiktu, t. y. kumščiu.

3.3. Nurodo, kad neatitinkanti tikrovės teismo išvada, jog: „akivaizdu, kad tokie sužalojimai negalėjo atsirasti pastarajam laikant kaltinamąjį už kaklo“, yra akivaizdus bylos klastojimas, nes visų pirma niekas neteigė, kad tikrasis užpuolikas „laikė kaltinamąjį už kaklo“ – čia yra teisėjos fantazija – visų pirma niekada bylos eigoje jis neteigė, kad užpuolikas jį „laikė už kaklo“ – jis teigė, kad užpuolikas jį užgulęs rankomis mosikavo ir spaudė ties veidu ir kaklu, bet ne „laikė už kaklo“ – o antra, kai jis pradėjo smūgiuoti ranka, jis net nematė, kur smūgiavo, nes jo galva buvo prispausta prie žemės ir nusukta į dešinę pusę. Akivaizdu, kad smūgiai kliuvo į galvą ir į rankas. Smūgių buvo ne vienas ir ne du – ne mažiau kaip 5, tai galėjo kliūti visur. Patirti sužalojimai ir specialisto išvada niekaip nepaneigia jo parodymų, kad jis sužalojo užpuoliką savo ranka, t. y. stipriai suspaustu dešinės rankos kumščiu, tai patvirtina ir ištinę bei aiškiai matomai, kad trankyti, dešinės rankos krumpliai. Tai užfiksavo ir patvirtino ikiteisminio tyrimo tyrėja. Akivaizdu, kad šis užfiksuotas įrodymas – t. y. krumplių patinimas bei žaizdos ant jų – tik patvirtina jo parodymus, tai yra laikytina objektyviais duomenimis, kurie įrodo jo sakomą tiesą. Toliau teismas akivaizdžiai subjektyviai pasirėmęs tik tikėjimu nustatė, kad: „specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo versiją dėl keptuvės“. Nurodo, kad specialisto nebuvo paklausta ar galėjo tokie sužalojimai atsirasti trankant keptuve, bei apie tai, ar įmanomi ant keptuvės esantys įlenkimai trankant keptuve per galvą ir rankas ir kt. Specialisto nebuvo klausta nieko apie keptuvę, bet teismas pasirinko tikėti, kad būtent su keptuve padaryti sužalojimai.

3.4. Skunde atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendžio nurodytame teiginyje – „iš minėtos specialisto išvados akivaizdu, kad G. A. konstatuoti sužalojimai – pjautinė paviršinė žaizda kairės plaštakos „V“ piršto srityje, odos nubrozdinimai abiejose plaštakose – negalėjo atsirasti pastarajam laikant kaltinamąjį už kaklo ... „ – net nustačius, kad teismas nurodo melagingus teiginius, kai nurodoma, kad „laikant kaltinamąjį už kaklo“, yra akivaizdu, kad byla yra tendencingai klastojama, nes, anot apylinkės teismo, visą jo nurodytą tiesą paneigia minėta specialisto išvada kartu su „akivaizdžiu“ teisėjos pamąstymu, kad sužalojimai taip negalėjo atsirasti. Taigi dėl pačių smūgių kumščiu pats teismas net nekvestionuoja, ar jie galėjo, ar negalėjo būti: teismas pripažįsta, kad galėjo būti ta situacija ir būti smūgiai kumščiu, tačiau visas teismo nuosprendis argumentuotas teisėjos tikėjimu, kad negalėjo tokie sužalojimai ant rankų atsirasti, kai tas rankas užpuolikas „laikė už kaklo“ apeliantui. Nors niekada nebuvo taip teigta, ir jau dabar yra išaiškinta, kad tokios veiksmų sekos, kaip „laikė už kaklo“, niekada nebuvo.

3.5. Skunde nurodo, kad jo nuoseklūs parodymai, kad tai būtent jį užpuolė ir kad jam pradėjo trūkti oro – tai yra egzistencinė grėsmė gyvybei, dėl to jis ir gynėsi. Jei jis būtų nesigynęs, tai užpuolikas, kuris pripažintas šioje byloje nukentėjusiuoju, būtų tiesiog atėmęs gyvybę jam. Ši jo tiesa nebuvo teisme paneigta, buvo tik išgirsta melaginga nukentėjusiojo bei jo sugyventinės įvykių versija. Jo parodymai patvirtina, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurios metu jis norėdamas kvėpuoti ir likti gyvas panaudojo visas jam tuo metu prieinamas priemones apsiginti ir likti gyvam. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis, užgulęs jį ir spaudęs tiek kūnu, tiek rankomis ties kaklu, krūtine ir veidu, neleido įkvėpti oro. Jis, būdamas pargriautas laiptinėje ant grindų ir prispaustas bei dusinamas užpuoliko, bandė ištrūkti visais būdais, kad realizuotų savo teisę į gyvybę, tai yra bandė ištrūkti nuo užpuoliko, muistydamasis bandė nustumti užpuoliką, bet nepavyko. Kadangi tokių veiksmų nepakako, kad būtų galima įkvėpti oro, jis, vis dar būdamas ištiktas šoko nuo netikėto užpuolimo ir jausdamas didelį išgąstį, jog gali be oro numirti, sukaupė visas jėgas į dešinės rankos kumštį ir sudavė smūgį į priekį link užpuoliko. Staiga pajutus, kad smūgis pataikė į užpuoliką, smūgiai buvo kartojami tol, kol apeliantui pavyko įkvėpti oro. Sulig pirmu įkvėpto oro gūsiu smūgiai buvo nutraukti. Taip buvo apsaugota gyvybė neperžengiant būtinosios ginties ribų.

3.6. Skunde nurodo, kad, apylinkės teismo nuomonė, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, yra tik teisėjos nuomonė, visiškai neatspindinti tiesos. Nurodo, kad jis, iškart atvykus policijai paaiškino, kad tai jį užpuolė, o jis pats tik gynėsi, jis pats detaliai išdėstė visą tiesą, kaip jį užpuolė, kai davė parodymus pirmosios apklausos metu, taip pat dviejų akistatų metu bei pačiame teismo posėdyje. Būtent šie duomenys apie tai, kad būtent jis buvo užpultas ir gynėsi nuo mirties, parodymai ir yra duomenys, kurie patvirtina, jog buvo būtina naudoti būtinąją gintį norint išsaugoti gyvybę. Teismas nekvestionavo, kad oro trūkumas ir negalėjimas kvėpuoti dėl užpuoliko veiksmų kelia grėsmę žmogaus gyvybei. Yra daugiau nei akivaizdu, kad tokioje situacijoje prispaustas žmogus, neleidus jam kvėpuoti, gali tiesiog numirti uždusęs. Stresinėje situacijoje, tokioje kaip užpuolimas, kvėpavimas dar labiau pagreitėja ir deguonies reikia žmogui dar daugiau. Oras yra įkvepiamas per nosį ar burną, eina kaklu į plaučius. Pargriautas gulintis žmogus, kai yra prispaustas visu svoriu ties pilvu ir krūtine, svetimomis rankomis spaudžiant ties kaklu ir veidu, akivaizdžiai negali įkvėpti ir jaučia deguonies trūkumą. Be deguonies tokioje stresinėje situacijoje galima labai greitai prarasti sąmonę ir tiesiog uždusti ir numirti. Apylinkės teismo nuosprendyje akivaizdžiai neatsižvelgta į paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad tik trūkus oro buvo panaudoti gynybos veiksmai norint išsaugoti gyvybę.

3.7. Skunde, be visa to, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybe, jog : „Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp kaltinamojo M. R. ir G. A. kilo konfliktas, kurio metu jie susistumdė, sugriebė vienas kitam už viršutinių rūbų, ir, praradę pusiausvyrą, abu nugriuvo ant grindų.“ Pažymi, kad jis niekada nepripažino, kad ši melaginga situacija įvyko, nes nekilo joks konfliktas, kurio metu jie susistumdė, sugriebė vienas kitam už drabužių ir pargriuvo, tai tik nukentėjusiojo versija, kurią paneigia net jis pats ir paneigia jo sugyventinė. Konfliktas su nukentėjusiuoju įvyko tada, kai jis užšoko nuo laiptų ant apelianto ir jį pargriovė, užgulė ir dusino. Byloje būtent ir yra ginčas dėl to. Nurodo, kad lieka neaišku kuo remdamasis teismas nutarė pripažinti, kad dėl to ginčo nėra. Tiesa yra ta, kad tai jį užpuolė nukentėjusysis, o jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, bei norėdamas išsivaduoti nuo dusinimo, gynėsi.

3.8. Pažymi, kad konflikte, kai nukentėjusysis užpuolė jį ir pargriovęs neleido kvėpuoti, o po to pats paleido smūgius ranka, – jokia keptuvė nefigūravo. Ta keptuvė yra tendencingas bylos klastojimas norint paslėpti šio įvykio tikrąjį nusikaltėlį ir inkriminuoti kaltinimus kitam. Visų pirma tai nukentėjusysis niekuomet neteigė byloje, kad jis jam smogė keptuve. Tokių duomenų nėra. Jis niekuomet nesakė, kad matė, jog jam buvo smūgiuota keptuve, jis tik rėmėsi savo bendrininkės – sugyventinės – nuomone, kad taip buvo. Kad smogė keptuve, teigė tik nukentėjusiojo bendrininkė – susijęs / šališkas asmuo – nukentėjusiojo sugyventinė, kuri realiai prisistatinėja žmona, t. y. jie yra šeima. Jie kartu veikdami organizuota bendrininkų grupe melavo teismui, davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir klastojo įrodymus, norėdami nuslėpti pačių padarytą nusikaltimą, pateikdami visiškai išgalvotą savo įvykių gynybinę versiją. Kai nusikaltimo bendrininkė, t. y. nukentėjusiojo sugyventinė, skambino pranešti policijai apie įvykį, ji pasakė, kad „susimušė“ ir kad „ginklų nėra“. Jokios keptuvės neminėjo. Atvykus policijai pareigūnai viską filmavo ir jokios keptuvės nebuvo. Nors nukentėjusiojo sugyventinė kitomis dienomis teigė, kad matė jį daužant keptuve – nei skambučio metu, nei pareigūnams įvykio vietoje nieko apie jokią keptuvę nesakė. Nors jis ir nematė vaizdo įrašų, kuriuose policijos pareigūnai užfiksavo savo atvykimą į įvykio vietą, nes teisėja teisme neleido susipažinti su šiais bylos duomenimis, jam yra ir taip aišku, kad jokios keptuvės nebuvo, ir tai turi patvirtinti policijos pareigūnų daryti vaizdo įrašai / skaitmeninės laikmenos, kurios, kaip teigiama, yra pridėtos byloje. Be visa to, teisme nukentėjusysis teigė, kad jam keptuvė buvo po kojomis iškart po įvykio – „Kai jis prarado sąmonę, buvo koridoriuje ir keptuvė gulėjo šalia jo kojų“. Tam akivaizdžiai prieštarauja policijos įrodymai, kadangi jokios keptuvės nebuvo šalia jo kojų. Policijos įvykio vietos apžiūros protokole, kaip teigiama nuosprendyje, yra rašoma, kad „keptuvė buvo ant spintelės“. Deja, jis nematė nei originalo, nei kopijos šio protokolo, o remiasi tik teismo nuosprendyje rastomis citatomis. Lieka neaišku, kada apskritai įvyko ši įvykio vietos apžiūra, nes tik atvykus policijai, ant spintelės keptuvės nebuvo, o kai jį sulaikė ir pašalino iš įvykio vietos, keptuvė jau atsirado ant spintelės. Atkreipia dėmesį, kad teisme dalyvavęs vienintelis nešališkas liudytojas parodė, kad keptuvė „stovėjo ant viryklės, buvo pripilta vandens. Po įvykio ją dar rado, o ryte neberado“. O nukentėjusiojo sugyventinė teigė, kad „kruvina keptuvė buvo tambūre“. Be to, nėra užprotokoluota, kaip tą keptuvę, iš kur ir kada paėmė pareigūnai. Nėra aišku, ar tos raudonos dėmės ant keptuvės tikrai kraujo, o jei taip, tai ar tai nukentėjusiojo kraujas. Nėra paimta nei pirštų antspaudų, nei DNR tyrimų nuo keptuvės. Visa šita išgalvota istorija su keptuve yra absoliutus melas. Niekada jis nėra jos nei ėmęs, nei tuo labiau trankęs su ja. Taip pat rašo, kad keptuvė buvo riebaluota, tačiau riebalų pėdsakų aptikta laiptinėje ar ant nukentėjusiojo, ar ant spintelės, ar tambūre nebuvo rasta. Nurodo, kad eksperto nebuvo klausiama, ar galėjo tie sužalojimai būti padaryti būtent su tokia keptuve, ar galėjo toks įlinkimas ant tokios keptuvės atsirasti nuo smūgio į galvą, koks keptuvės svoris, ar įmanoma, kad keptuvė įlinktų trenkiant per galvą nesuskaldant kaukolės ir kt.

3.9. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje pavartota frazė, kad nukentėjusiojo ir jo bendrininkės „parodymai yra nuoseklūs“, yra daugiau nei akivaizdus melas. Tiek pats nukentėjusysis, tiek jo sugyventinė akivaizdžiai nuolat keitė savo parodymus kiekvieno proceso metu ir net daug kartų prieštaravo vienas kitam. Gruodžio 6 d. nukentėjusysis teigė, kad „nusileidęs laiptais į antrą aukštą, ties atidarytomis buto Nr. 2 durimis, pastebėjo stovinčius A K. ir akivaizdžiai neblaivų ir agresyvų M. R.“, tačiau teisme nukentėjusysis teigė, kad „Jis atėjo į tambūrą, įvyko konfliktinė situacija. Tada M. R. jį sugriebė, jie susvirduliavo ir nukrito tambūre ant grindų.“ Nėra aiški vieta, kur įvyko konflikto pradžia. Gruodžio 6 d. nukentėjusysis teigė: „Kažkuriuo metu jis buvo pargriautas ant laiptinės grindinio, tada pajuto kelis smūgius į veido sritį“, tačiau teisme nukentėjusysis teigė: „Tada M. R. jį sugriebė, jie susvirduliavo ir nukrito tambūre ant grindų. Jie abu susikibo ir nukrito šonu.“ Teigia, kad cituojami parodymai nėra nuoseklūs. Taip pat norima pabrėžti, kad gruodžio 6 d. nukentėjusysis teigė, jog „kai nukrito pajuto kelis smūgius į veido sritį“, bet teisme teigė, kad „kai nukrito kad apsiramintų kaltinamasis, jis jį laikė apglėbęs per petį“. Nėra aišku kada būtent jis pajautė smūgius. Gruodžio 6 d. nukentėjusysis teigė: „A. K. stovėjo laiptinėje žemiau nulipusi laiptais.“, bet teisme teigė, kad „A. buvo priekyje jo, ji buvo jau palipusi kelis laiptus.“ Teisme nukentėjusysis parodė, kad „M. R. nepalietė net pirštu“, tačiau gruodžio 6 d. nukentėjusysis parodė, kad „Jis jį laikė apglėbęs per petį"“. Gruodžio 7 d. Parodė: „rankomis prispaudęs M. R. viršutinę kūno dalį prie grindų“. Nukentėjusiojo sugyventinė net du kartus parodė, kad lietė, pirma, – „G.M. R. įstūmė į tambūrą, laikė M. R., liepė jam nusiraminti"; antra, – „G. A. M. R. nestipriai stumtelėjo link jo kambario“. Šiuo atveju akivaizdžiai melavo nukentėjusysis teismo posėdžio metu, be to, pats sau prieštaravo bei savo sugyventinei. Iš gruodžio 6 d. duotų jo parodymų akivaizdu, kad tai viskas vyko laiptinėje ir vyko vientisas konfliktas, po to buvo nugriūta ir buvo suduoti smūgiai. Iš teismui duotų jo parodymų atrodo, kad įvyko du konfliktai – viename jie pargriuvo tambūre, o po konflikto įvyko antras konfliktas jau laiptinėje – tai yra keptuvės išgalvota istorija. Gruodžio 7 d. nukentėjusysis parodė, kad „konfliktas vyko koridoriuje“, nebe tambūre ir nebe laiptinėje. „Tuomet jie nugriuvo koridoriuje ant grindų“. Tuomet jis „rankomis prispaudęs M. R. viršutinę kūno dalį prie grindų“, o tuomet „su sugyventine išėjo į laiptinės koridorių“, tuomet „atsidarė durys ir pajuto stiprų smūgį į galvą iš nugaros, prarado sąmonę“, nors teisme teigė, kad „iš tambūro išėjo į koridorių, uždarė duris. Išgirdo, kad M. R. suklykė, o paskui jis neteko sąmonės.“ Taigi teisme jis jau teigė, kad iš tambūro išėjo, nebe iš koridoriaus. Be to, teisme teigė, kad jokio smūgio nepajuto, o tiesiog prarado sąmonę, nors gruodžio 7 d. parodė, kad pajuto smūgį, o gruodžio 6 d. parodė, kad pajuto kelis smūgius. Kovo 4 d. jis „patvirtino duotus savo parodymus apklausų metu, patikslindamas, kad M. R. jį daužė keptuve“, nors teisme apie tai neužsiminė ir pačioje apklausoje jis taip niekada neteigė, kad jį daužė keptuve, tiesiog jis taip manė, kad taip buvo, nes taip sakė jo sugyventinė, ir nei gruodžio 6 d., nei gruodžio 7 d. jis apie jokią keptuvę apskritai nieko nesakė. Gruodžio 6 d. 21.36 val. parodymai užfiksuoti policijos: „G. A. ir A. K. pareigūnei nurodė, kad M. R. trenkė labai daug kartų, bet G. A. sąmonės praradęs nebuvo.“ Teisme nukentėjusiojo parodymai: „neteko sąmonės“ „Kai jis prarado sąmonę, buvo koridoriuje ir keptuvė gulėjo šalia jo kojų“. Gruodžio 7 d. nukentėjusysis parodė: „Staiga atsidarė durys ir pajuto stiprų smūgį į galvą iš nugaros, prarado sąmonę.“ Atkreipia dėmesį, jog pradžioje abu teigė, kad nukentėjusysis neprarado sąmonės, bet vėliau persigalvojo ir teigė vienas, kad prarado sąmonę.

3.10. Be visa to, nukentėjusiojo sugyventinė teisme parodė, kad konfliktas prasidėjo tambūre, t. y. laisvame kambaryje – balkone, kuriame laistė gėles, ji taip pat parodė, kad „Ji norėjo išeiti, tačiau M. R. užstojo duris ir neleido išeiti. Ji jį stumtelėjo ir jis jai pasakęs ,,palauk“. Kai ji pakilo kelis laiptus, nusileido G. ir susigrūmė su kaltinamuoju“. Teigia, kad nelogiški nukentėjusiojo sugyventinės parodymai apie tai, kad ji negalėdama išeiti iš tambūro, nes jos neišleido, sugebėjo išeiti į laiptinę ir net pakilti laiptais. Atkreipia dėmesį, kad ji jau buvo laiptinėje, o nebe tambūre, nes palipo kelis laiptus. Toliau parodė: „G. M. R. įstūmė į tambūrą, laikė M. R., liepė jam nusiraminti. M. R. gulėjo ant žemės.“ Lieka neaišku, kaip iš laiptinės nukentėjusysis įstūmė kaltinamąjį į tambūrą. Reikia praeiti koridorių ir virtuvę, kad patektum iš laiptinės į tambūrą. Ir čia jau prieštarauja jie vienas kitam, t. y. nukentėjusiojo parodymai prieštarauja jo sugyventinės parodymams, nes apie jokį stūmimą iš laiptinės į tambūrą nukentėjusysis nieko neteigė. Toliau parodė: „Po to ji palipo kelis laiptus, išgirdo staugimą, atsisuko pažiūrėti, nespėjo sušukti ir pamatė, kad M. R. su keptuve trenkė G. A.“ – tai ji vėl iš tambūro į laiptinę nuėjo? Toliau parodė: „Matė, kad M. R. turėjo keptuvę, paskui ta kruvina keptuvė gulėjo ant grindų tambūre“. Nėra aišku kaip keptuvė atsidūrė tambūre. Ji juk niekada nėra pasakiusi, kad ėjo į tambūrą po to įvykio, kai tariamai vyko trankymas ta keptuve. Ji sakė, kad bandė konfliktą pažaboti stabdydama jį. Dar ji nurodė akistatoje, kad, tik pamačius konfliktą, ją supykino ir ji bėgo į viršų namo vemti, o po to kvietė policiją. Apklausos metu nukentėjusiojo sugyventinė pateikė versiją, ji teigia, kad „G. A. M. R. nestipriai stumtelėjo link jo kambario“, jau nebe į tambūrą įstūmė iš laiptinės kaip nurodė teisme – „G. M. R. įstūmė į tambūrą“, bet link jo kambario. Ji taip pat teigia, kad „pamatė, kad M. R. guli koridoriuje netoli jo kambario durų, o G. A. rankomis laiko prispaudęs M. R. viršutinę kūno dalį prie grindų ir sako jam nusiraminti“. Apklausos metu: „stumtelėjo link jo kambario; guli koridoriuje; o teisme: įstūmė į tambūrą; guli tambūre“. Apklausoje nukentėjusiojo sugyventinė parodė, kad „keptuve sudavė G. A. į pakaušį. Nuo smūgio G. A. nukrito ant grindų“, o teisme parodė, kad „su keptuve trenkė G. A.. G. A. nukrito į sieną“. Be visa to, balandžio l d. akistatos protokole yra dar viena skirtinga versija, kurią pateikė nukentėjusiojo sugyventinė, bet, deja, ji neminima teismo nuosprendyje. Jos bendravimas su policijos pareigūnais patvirtina apelianto sakomą tiesą: „2021 m. gruodžio 6 d., 21.11 val., pranešėja A. K. telefonu pranešė, kad koridoriuje mušasi pranešėjos vyras su kitu vyriškiu“ – atkreipia dėmesį, kad „jos vyras mušasi“. Tai patvirtina, kad vyksta muštynės, o ne užpuolimas keptuve, ir ji prisistatinėja žmona – kai vadina, kad tai jos vyras mušasi, į tai teisme nebuvo atsižvelgta, jog ji yra šališka liudytoja – meluoja dėl savo vyro. Toliau ji – „atvykus nurodytu adresu, A. K. nurodė, kad namo antrojo aukšto laiptinėje susimušė jos sugyventinis G. A. su butą nuomojančiu M. R.“.

3.11. Skunde nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtina tokie nuosprendyje išdėstyti argumentai: teismas nustatė: „... namo dalyje esančioje (duomenys neskelbtini)...“ Nurodyta klaidinga įvykio vieta. Yra skirtumas, ar viskas vyko bute, adresu (duomenys neskelbtini), ar tai vyko namo, adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje. Pagal apelianto parodymus ir pirminius nukentėjusiojo bei jo sugyventinės parodymus, tai viskas vyko namo laiptinėje, o ne bute. Policija irgi atvyko į namo laiptinę, bet ne į butą numeriu 2. Tai yra labai svarbu patvirtinti, nes melagingi nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymai nuolat kito – jie teigė, kad viskas vyko tai buto tambūre, tai jie teigė, kad grumtynės vyko buto koridoriuje, nors pradžioje teigė, kad viskas vyko namo laiptinėje. Iš tiesų konfliktas vyko namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, o ne bute, kaip ir teigė jis.

3.12. Be visa to, teismas nustatė: „... sugriebė vienas kitam už viršutinių rūbų ..“. Nurodyta neegzistuojanti įvykio aplinkybė, kurią teismas nepagrįstai nustatė. Jis aiškiai pasakė, kad taip nebuvo – užpuolikas, kuris vadinamas nukentėjusiuoju, parbėgo nuo laiptų iš trečio aukšto link antro ir užšoko ant apelianto, tai ir buvo pirmasis fizinis kontaktas. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog jie sugriebė vienas kitam už rūbų. Vieninteliai duomenys, galintys teigti tai, kas nustatyta nutartyje, yra ikiteisminio tyrimo nukentėjusiojo apklausa, kurioje jis parodo, kad „Nusileidus į 2-ą aukštą, A. K. ir M. R. stovėjo 2-o aukšto koridoriuje, jie žodžiu pykosi. M. R. jį rankomis sugriebė iš priekio už viršutinių rūbų. Jis taip pat spontaniškai, išsigandęs, M. R. sugriebė rankomis už viršutinių rūbų“. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusiojo sugyventinė teigė, kad „<...> prasibrovė į koridorių <...> G. A. M. R. nestipriai stumtelėjo link jo kambario. M. R. G. A. pastūmė atgal“ – taigi visiškai kita įvykių versija. Akivaizdu, kad parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu tiek nukentėjusiojo, tiek jo sugyventinės, prieštarauja vieni kitiems. Vienas teigia, kad sugriebė, kita teigia, kad pastūmė. Be to, prieštarauja jie abu vienas kitam, kas pradėjo pirmus fizinius veiksmus – nukentėjusysis teigia, kad tai „M. R. jį rankomis sugriebė“, t. y. jis inicijavo į fizinį kontaktą, o nukentėjusiojo sugyventinė teigia, kad „G. A. M. R. nestipriai stumtelėjo“, t. y. nukentėjusysis pirmas inicijavo fizinį kontaktą.

3.13. Skunde pažymi, kad teismo posėdyje nukentėjusysis liudijo, kad „jis atėjo į tambūrą, įvyko konfliktinė situacija. Tada M. R. jį sugriebė, jie susvirduliavo ir nukrito tambūre ant grindų.“ Akivaizdu, kad teismo posėdyje nukentėjusysis pats paneigė savo prieš tai duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes pakeitė tiek įvykių eigą, tiek vietą, bet teismas savo nuosprendyje rašo ikiteisminio tyrimo metu gautus parodymus, kurie yra paneigti paties nukentėjusiojo bei jo sugyventinės, nes tariamas įvykis, pasak jo, vyko jau nebe koridoriuje, kaip kad pradžioje teigė nukentėjusysis, o tambūre. Teisme teigė, kad tik jį sugriebė už rūbų, nebeteigė, kad abu susigriebė. Taigi teisme jis teigė, kad „tik kaltinamasis jį sugriebė“ – ir visai kitoje vietoje, nebe koridoriuje, o tambūre. Gruodžio 6 d. nukentėjusysis teigė, kad „Nusileidęs laiptais į antrą aukštą, ties atidarytomis buto Nr. 2 durimis ... Konflikto metu jie susistumdė“. Tai vėl kita vieta, kur viskas vyko, šiuo atveju laiptinėje ties durimis, ir susistumdė, o ne sugriebė už rūbų, taip, kad šiuos pirminius parodymus nukentėjusysis pakeitė net du kartus, vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu, o po to ir šiuos paneigtus parodymus antrą kartą vėl paneigė teisme. Tuo tarpu nukentėjusiojo sugyventinė teismo posėdyje teigė: „Kai ji pakilo kelis laiptus, nusileido G. ir susigrūmė su kaltinamuoju.“, taigi teisme ji teigė, kad viskas vyko laiptinėje ir jie ten susigrūmė.

3.14. Nurodo, kad apylinkės teismas nustatė: „Tada M. R., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, keptuve G. A. ne mažiau kaip dešimt kartų sudavė į galvos sritį“. Nurodo, kad nesutinka su minėtu teiginiu, kadangi nėra duomenų apie tai, kaip teismas nustatė, visų pirma, kad jis tęsė nusikalstamus veiksmus, kai nėra įrodyta, kad jis juos pradėjo ir kaip teismas nustatė, kad ne mažiau kaip 10 kartų trenkė su keptuve per galvą. Vienintelė byloje šališka liudytoja melagingai pareiškė, kad apie 5 kartus matė, kad trenkė, daugiau nematė. O pats nukentėjusysis apskritai teigė, kad nematė ir nežino, su kuo jam buvo trenkta.

3.15. Pažymi, kad apylinkės teismas nustatė: „G. A. rankomis nuo smūgių dengiant galvą, jis ne mažiau kaip tris kartus sudavė į plaštakas“, kadangi turima omenyje, kad su keptuve – tai tikra fantazija. Nėra duomenų apie tai, kad suskaičiavo 3 kartus, kad trenkė į plaštakas. Teismas nustatė: „tokiais veiksmais G. A. padarė muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, pjautinę paviršinę žaizdą kairės plaštakos V-o piršto srityje, odos nubrozdinimus abiejose plaštakose, kairėje kojoje, poodines kraujosruvas veido kairėje, krūtinės ląstos dešinėje, dešinėje pėdoje“. Pažymi, kad niekur nėra įrodyta, kad būtent prieš tai minėtais „tokiais veiksmais“ yra padaryti tokie sužalojimai. Pats teismo nuosprendis sau prieštarauja aprašant neįmanomus reiškinius. Belieka atkreipti dėmesį, kad pats teismas nedviprasmiškai teigia, kad galvoje žaizdos yra muštinės – būtent, kad gavo į galvą kumščiu, tai ir yra muštynės. Be to, įdomu, kiek mėlynių ir guzų po iš viso ne mažiau nei vienuolikos smūgių per galvą keptuve, kuri net sulinko, užfiksavo specialistai, o kiek praskeltų kaukolių?

3.16. Skunde pažymi, kad apylinkės teismas nustatė: „Kai jis tą dieną grįžo, A. K. stovėjo tarp pirmo ir antro aukšto, buvo išsitraukusi telefoną, turbūt filmavo“. Tai yra akivaizdus bylos klastojimas. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pareiškė, kad „laiptų aikštelėje tarp 2-o ir 3-o aukštų jį užkalbino G. A. moteris“. 2021 m. balandžio l d. akistatoje jis pareiškė, kad „tarp 2-0 ir 3-0 aukšto buvo A.“. Teismas nustatė: „G. A. jam smūgių nesudavė, tik su rankomis spaudė jo kaklą.“ Vėl akivaizdus bylos klastojimas, kaip ir ką tik minėtame atvejyje. Jis visuomet teigė, kad užpuolikas jį užgulęs visu kūnu kartu rankomis spaudė tiek veidą, tiek kaklą. Nurodo, kad dingo jo teiginys, kad spaudė ir veidą. Nėra aišku kaip teismas nustatė, kad jis teigė, kad spaudė tik kaklą. Jo teiginys vienos iš akistatų metu: „G. A. jį užgulė iš viršaus ir rankomis dusino spausdamas veidą ir kaklą“. Apelianto parodymai pirmosios apklausos metu: „<...> pastebėjo, kad jam yra įbrėžta po kaire akimi, ir po apatine lūpa kairėje <..>. jam įbrėžė G. A., kai rankomis makaliavo aplink veidą, kaklą ...“. Visuomet nuosekliai aiškino, kad jam abiem rankomis užpuolikas spaudė tiek veidą, tiek kaklą. Jam „buvo nudrėskimai ant veido“, tą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo tyrėja pirmos apklausos metu. Teismas nustatė: „Po įvykio visur buvo kraujo dėmių: ir ant grindų, ir ant durų, ir ant gesintuvo.“ Taip tendencingai klastojama byla, niekuomet apeliantas neteigė, kad po įvykio buvo kraujo dėmių ant gesintuvo.

3.17. Skunde pažymi, kad pirmos apklausos metu ikiteisminio tyrimo tyrėjai jis aiškiai pasakė, kad visą įvykį filmavo nukentėjusiojo sugyventinė savo mobiliuoju telefonu, bet tyrėja atsisakė paimti iš jos telefoną ir ištirti. Ten buvo aiškiai užfiksuota, kad ji pati buvo laiptinėje viršuje, o jis ties antru aukštu, ir kaip po apsikeitimais replikomis atbėgo nukentėjusysis ir užpuolė jį. Tas vaizdo įrašas visiškai paneigtų tikrųjų nusikaltėlių šioje byloje gynybines versijas, kad tai jis juos užpuolė keptuve, nes viskas vyko laiptinėje o ne buto koridoriuje ir ne tambūre ir be jokių keptuvių. Bet kuriuo atveju ikiteisminio tyrimo tyrėjas atsisakymas paimti mobilųjį telefoną su vaizdo įrašu tam, kad įrodytų, kaip viskas vyko iš tiesų, yra akivaizdus nekompetencijos pavyzdys, ypač kai šitaip skiriasi pateiktos įvykio versijos. Kažkodėl šio fakto neįvertino teismas. Be to, nurodo, kad nėra aišku, kodėl vieninteliam byloje esančiam nešališkam liudininkui buvo neleidžiama išeiti iš savo kambario iškart po įvykio. Kelia abejones ir tai, kad į vienintelio nešališko liudininko parodymus teisme nebuvo atsižvelgta. Teismas net neargumentavo, kodėl nešališko liudininko parodymais jis netiki.

3.18. Nurodo, kad apibendrinant pirmosios instancijos teismo posėdį yra akivaizdu, kad jis parodė savo klausimais sulaukęs atsakymų iš nukentėjusiojo ir jo sugyventinės, kad jie abu meluoja, bet, deja, teismas į tai neatsižvelgė. Teigia, kad sąmoningai nekvestionavo jų padaryto nusikaltimo versijų, nes tiesiog žino, kad jie abu meluoja, tai yra jam akivaizdu, bet uždavė labai paprastus klausimus, kurie atspindėjo, kad jie abu meluoja, ir jie abu yra visiškai nenuoseklūs. Jis klausė nukentėjusiojo, iš kur jis žino, kad jis parėjo iš parduotuvės su buteliu degtinės ir, kaip vėliau pats nukentėjusysis teigė, tai jis matė, kad jis parėjo su 0,5 litro pilnu buteliu degtinės. Vėliau apklausiama jo sugyventinė paaiškino, kad ji jokio butelio nematė ir tuo labiau konflikto metu, pasak jos, tambūre, nei virtuvėj nematė, kad jis gėrė, ir nematė jokio butelio. Jis klausė nukentėjusiojo sugyventinės teisme, iš ko ji nusprendė, kad jis tą dieną buvo išgėręs, o ji atsakė, kad taip nusprendė iš to, kaip jis šneka, ir iš to, kaip elgiasi, bet faktas yra tas, kad ji iki konflikto nei šnekėjo, nei matė jo, tai kaip ji galėjo girdėti, kaip šneka, ir matyti, kaip elgiasi? Juk, pasak jos, ji ten laistė gėles tambūre, o tik tada jis atėjo. Tai kaip ji iki susitikimo sugebėjo ir pamatyti ir išgirsti, kad jis tądien buvo išgėręs? Deja, teismui šių subtilių užuominų nepakako, kuris tiesiog aklu tikėjimu parėmė savo nuosprendį.