- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-10
- Bylos Nr.
- AS-520-162-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00005-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Laimučio Alechnavičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir norminio akto teisėtumo ištyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautas uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Deliuvis“) skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 19-4.15-2382 (toliau – ir Raštas) priimto sprendimo dalį, kuria nurodoma, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Panevėžio miesto bendrojo plano, kaip norminio teisės akto, dalies, liečiančios teritoriją, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, teisėtumą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Deliuvis“ skundą ir grąžino pareiškėjui 100 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2012 m. sausio 5 d. AB „Citadele“ bankas (mokėjimo nurodymas Nr. 658988).
Iš skundo ir su juo pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011-10-19 pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo pastatą-malūną ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). 2011-10-21 raštu (priedas Nr. 3) pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, vicemerą, prašydamas rengiant Panevėžio miesto istorinės dalies specialųjį planą atsižvelgti į pareiškėjo įsigyto žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį ir pareiškėjo planus investuoti į šį žemės sklypą bei leisti sklypą naudoti pagal dokumentuose nurodytą paskirtį (statyti komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektus). Į šį raštą Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2011-12-07 raštu Nr.19-4.15-2382 (priedas Nr. 8) UAB „Deliuvis“ informavo, kad pagal Panevėžio miesto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius teritorija, kurioje yra pareiškėjo įsigyti statinys ir žemės sklypas, yra įvardinta kaip „Vizualinio identiteto zona“ ir apibrėžiama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, pareiškėjui priklausantis pastatas-malūnas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nurodyta, jog rengiamas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), pagal šio plano koncepciją numatoma, kad kvartale tarp Ramygalos ir J. Basanavičiaus gatvių nebūtų planuojama jokia nauja statyba bei esamų visuomeninių pastatų rekonstrukcija, kurios tikslas būtų plėsti užstatymo aukštį ir plotį. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjo prašymas apsvarstytas savivaldybės tarybos miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdyje, nutarta rekomenduoti kartu su Specialiojo plano rengėjais parengti teritorijos, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, suplanavimo projektinius pasiūlymus. Teismo vertinimu, šis Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2011-12-07 raštas Nr. 19-4.15-2382 nėra nei individualus teisės aktas, nei administracinis aktas. Teismo nuomone, kad pareiškėjas neprašė atsakovo išduoti jam statybą leidžiantį dokumentą ar atlikti kitus konkrečius veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, o atsakovas skundžiamu Raštu neatsisakė išduoti tokius dokumentus ar atlikti veiksmus. Todėl konstatavo, kad skundžiamas 2011-12-07 raštas Nr. 19-4.15-2382 negali būti vertinamas kaip draudimas pareiškėjui jam priklausantį žemės sklypą naudoti pagal paskirtį. Juo tik pateikta informacija apie galiojančio Bendrojo plano sprendinius ir rengiamo Specialiojo plano koncepciją, tačiau pareiškėjui nenustatyta jokių teisių ir jokių pareigų. Be to, pastebėjo, kad pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia rengiamo Specialaus plano, jo nuomone, neteisėtumu. Teismas pažymėjo, kad Specialusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, jis rengiamas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja ir visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese klausimus, nustato galimybę raštu teikti planavimo organizatoriui pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, jų svarstymo procedūrą bei priimtų aktų apskundimo tvarką. Teismas nustatė, kad skundžiamas Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2011-12-07 raštas Nr. 19-4.15-2382 nėra teritorijų planavimo procedūroje priimtas administracinis aktas, skundžiamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2011-12-07 raštas Nr. 19-4.15-2382 yra tik informacinio pobūdžio, jis pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl nelaikytinas administraciniu sprendimu ar aktu, skundžiamu ABTĮ nustatyta tvarka. Skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų.
Pažymėjo, kad prašymas ištirti norminio akto teisėtumą laikytinas procesiniu prašymu. Norminio akto teisėtumas gali būti tiriamas individualioje administracinėje byloje pareiškėjo, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, prašymu arba teismo iniciatyva. Pažymėjo, kad atsisakius priimti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2011-12-07 rašto Nr. 19-4.15-2382 dalies panaikinimo, nėra pagrindo tirti ir Bendrojo plano dalies teisėtumą.
III.
Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirajame skunde dėsto:
1. Nesutinka su teismo išvada, kad Raštas nesukelia pareiškėjui teisių ir pareigų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad nors Raštu pareiškėjui rekomenduojama pateikti projektinius pasiūlymus, tačiau bet koks projektinis pasiūlymas, kuriuo bus siekiama naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį, negalės būti įgyvendintas, nes prieštarautų tame pačiame Rašte pateiktai nuostatai, kad sklypo teritorija pagal bendrąjį planą privalo išlikti neužstatyta. Pareiškėjo vertinimu, būtent Raštas pareiškėjui užkerta kelią naudoti nuosavybės teisės objektą pagal paskirtį.
2. Skundžiama nutartis užkerta kelią pareiškėjui kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.98 straipsnis numato daikto savininkui teisę reikšti ieškinį, ginant savo konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Pareiškėjas su ieškiniu kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas panaikinti bendrojo plano sprendinius, tačiau bendrosios kompetencijos teismas nurodė, kad ginčas teismingas administraciniam teismui. Panevėžio apygardos administraciniam teismui atsisakius priimti skundą pareiškėjas neteko teisės teisme ginti savo pažeistas teises.
3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad asmuo, manantis, kad jo teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalį individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Iš šių teisės normų matyti, kad pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas dėl konkretaus subjekto ir darantis įtaką šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms). Nepaisant to, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o teismas turi atsisakyti priimti skundą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-05-25 nutartį administracinėje byloje A17-966/2006, 2011-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-201/2011). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Reikšminga tai, ar ginčijamas aktas liečia besikreipusio teisminės gynybos teises (interesus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje AS146-669/2009, 2011-05-13 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-204/2011). Skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 straipsnis), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 straipsnis), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88 – 91 straipsnis) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 straipsnis), tai yra skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus.
Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytą bei byloje skundžiamo Rašto turinį, konstatuotina, kad jis negali būti laikomas individualiu teisės aktu, sukėlusiu pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes. Kaip matyti iš ginčijamo Rašto turinio (b. l. 22), Rašte pareiškėjui nebuvo numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų Raštą surašiusio subjekto vardu priimtų sprendimų, galinčių daryti įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms, o iš esmės tik pateikta informacija apie Bendrojo plano sprendinius bei rengiamą teritorijos Specialųjį planą, t. y. jame tik išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikta vertintojų pozicija. Įvertinus skundžiamo Rašto turinį, nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog toks Raštas negali būti vertinamas kaip sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, o toks ginčas atitinkamai nenagrinėtinas teisme, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2011-12-07 Rašto Nr. 19-4.15-2382 panaikinimo.
Kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad Teritorijų planavimo įstatyme 2 straipsnio 1 dalyje, 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog bendrasis planas – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, ir kuris yra privalomas visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams. Todėl kolegija pažymi, kad apribojimai ginčo sklypui nustatyti ne skundžiamame Rašte, kaip teigia pareiškėjas, o teritorijos bendrajame plane.
Bendrasis teritorijos planas nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus, tam tikras elgesio taisykles, į kurias turi atsižvelgti ir kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje esantys nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai (individualiais požymiais neapibūdinti subjektai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo ne kartą yra pasisakęs, kad bendrasis teritorijos planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-07 nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-115/2005, 2007-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007, 2007-09-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-324/2007, 2009-06-05 nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-298/2009, 2011-07-01 nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-360/2011 ir kt.).
Pažymėtina, jog individualioje administracinėje byloje norminio administracinio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas pareiškėjo, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, prašymu arba teismo iniciatyva. Šiuo atveju darytina išvada, jog pareiškėjui nesuformulavus konkretaus savarankiško reikalavimo dėl galimai jo pažeistų teisių gynimo, kurį būtų galima laikyti individualiu ginču, teismas negali priimti nagrinėti skundo dėl bendrojo plano sprendinių teisėtumo, todėl pareiškėjas nagrinėjamu atveju nevertintinas ir kaip tinkamas subjektas, galintis kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, savarankiškų reikalavimų, kuriuos teismas galėtų priimti nagrinėti ir laikyti individualiu ginču, pareiškėjas nenurodė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, kurių pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.