Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-160/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-09
Bylos Nr.
1A-160/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė (pirm.), Viktoras Kažys, Laima Garnelienė
Nuteistasis
V. M.
Nukentėjusysis
B. G.
Advokatai
Žana Kozliakienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-160/2014
Procesinis bylos Nr. 1-28-1-00536-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.2; 1.1.8.1.1; 1.2.3.1; 2.1.7.4.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų Laimos Garnelienės ir Viktoro Kažio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui,gynėjai advokatei Žanai Kozliakienei,nuteistajam V. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. M. priteista nukentėjusiajai B. G. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 22 d., apie 18.30 val., B. G. namo, esančio Ąžuolynės k., Vievio sen., Elektrėnų sav., koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su pastarąja metu, grasindamas nužudyti, tyčia, viena ranka sugriebė nukentėjusiąją už plaukų, o kita dūrė vieną kartą peiliu į smakro sritį, padarydamas jai kiaurinę apatinės lūpos durtinę-pjautinę žaizdą, kvalifikuojamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusiajai išbėgus į kiemą, V. M. ją sugriebė ir pargriovęs ant žemės, tyčia du kartus spyrė jai į dešinį šoną, bei, rankoje laikomu peiliu kėsinosi įdurti į kaklą. Tačiau, B. G. ranka sugriebusi peilį už ašmenų, jį iš V. M. atėmė. Dėl to jai buvo padaryta pjautinė žaizda kairės rankos I-II tarpupirštyje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Šių grumtynių eigoje, V. M. dar keturis kartus spyrė nukentėjusiajai į nugarą, koja prispaudė ją prie žemės, tokiais savo veiksmais sukeldamas pastarajai fizinį skausmą, bei, B. G. bandant pabėgti, pasivijo ją, ir grasindamas pribaigti, pargriovė ant važiuojamosios magistralinio kelio A1 „Vilnius-Kaunas“ dalies. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – buvo sulaikytas liudytojų J. N. ir M. S..

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį.

Nuteistasis nurodo, kad jis buvo neteisingai nuteistas šališko teismo, neatlikus psichiatrinės ekspertizės. Nuteistasis nurodo, kad 1974 m. ir 1977 m. jis pripažintas nepakaltinamu, jam buvo skirtas priverstinis gydymas, gydėsi iki 1979 m. Vėliau, 1985 m. – 1986 m. apeliantas vėl pripažintas pavojingu visuomenei, skirtas gydymas griežto režimo sąlygomis. 2011 m., paskyrus ambulatorinę ekspertizę, jis pripažintas pakaltinamu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Pareiškus įtarimą nagrinėjamoje byloje, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ekspertams pateikė tik duomenis dėl jo (V. M.) savanoriško gydymosi Vilniaus miesto psichiatrinėje ligoninėje dėl epilepsijos. Apeliantas pripažintas pakaltinamu, tačiau su teismo psichiatrine ekspertize nesupažindintas. Nuteistojo nuomone, jam turėjo būti atlikta stacionarinė ekspertizė, taip pat pareikalauti ankstesni duomenys dėl atliktų psichiatrinių ekspertizių.

Nuteistasis V. M. teigia, jog kaltinimai yra melagingi, jis nuteistas remiantis tik prieštaringais nukentėjusiosios B. G. parodymais. Nuteistasis nurodo, kas pas nukentėjusiąją atėjo pasiimti savo daiktų, pinigų nereikalavo. Namo durys buvo atidarytos, priėjus pamatė prie durų stovinčią B. G., jis pasakė, kad atėjo pasiimti savo daiktų, nukentėjusioji bandė užsidaryti, tačiau nespėjo – jis išstūmė duris, nes bijojo, kad ji paskambins policijai, pastvėrė ją su kairia ranka už galvos ir iš kelnių kišenės išsitraukė peilį. Nukentėjusioji bandė paimti kirvį ir bandydama išsilaisvinti, atsitrenkė į peilį. Apeliantui paleidus nukentėjusiąją, pastaroji išbėgo į lauką, pasivijęs ją pastvėrė už drabužių, abu nukrito. Tuo metu nukentėjusioji paėmė už peilio, po ko apeliantas jį numetė į šalį, o nukentėjusiajai paprašius ją paliesti, paleido ir ją. Nukentėjusioji pradėjo bėgti link autostrados, apeliantas ją ir vėl pasivijo, ir vėl abu nugriuvo.

V. M. tvirtina, kad B. G. parodymai yra prieštaringi, kadangi vieną kartą ji parodė, jog V. M. buvo pasivijęs ją du kartus, pargriovė, spardė, o kitą kartą parodė, kad buvo pasivijęs tris kartus, spardė, grasino. Nuteistasis taip pat nurodo, kad nukentėjusioji neparodė, jog jis sudavė jai į veidą. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiosios parodymais, kad jis reikalavo pinigų, kadangi gyvendamas pas nukentėjusiąją žinojo, kad pinigų namuose ji nelaiko, o pensiją jau buvo gavusi anksčiau. Teigia, jog jis nepagrįstai apkaltintas bandęs nužudyti dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusioji meluoja šioje byloje, nes ji melavo ir ankstesnėje byloje, kurioje jis buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Be to, pasak V. M., jeigu jis būtų ją spardęs, ant jos kūno būtų likusios mėlynės, teismo medicinos tyrimas atliktas ne laiku. Apelianto teigimu, liudytojo A. L. parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji melavo, jog jis grasino pastumti ją po mašina.

Teismo posėdyje nuteistasis V. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu pasikėsinus nužudyti B. G. ir nuteisė jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis neigia kėsinęsis nužudyti nukentėjusiąją, tačiau jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai – paties nuteistojo parodymai, nukentėjusiosios B. G. parodymai, liudytojų J. N. ir M. S. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialisto išvada, kiti teisme išnagrinėti bei nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti įrodymai.

Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, tinkamai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, V. M. atsisakius duoti parodymus, teisme buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. rugsėjo 23 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d.) duoti parodymai. Perskaičius V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus, pastarasis patvirtino, kad 2012 m. lapkričio 19 d. duoti parodymai yra teisingai užfiksuoti (t. 2, b.l. 132). Iš šių parodymų matyti, kad V. M. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2012 m. rugsėjo 22 d. jam neblaiviam atėjus pas B. G., tarp jų įvyko konfliktas dėl tarpusavio skolų. Jo metu nukentėjusioji bandė paimti kirvį, tačiau to padaryti nespėjo, nes jis (V. M.) sugriebė ją už galvos, iš striukės kišenės išsitraukė virtuvinį peilį ir įrėmė B. G. į kaklą. Pastarajai negrasino, tačiau abiems besimuistant, pajuto, kad į peilį kažkas atsitrenkė, tuomet jis nukentėjusiąją paleido, o šiai pradėjus bėgti, prisivijo ir abu nugriuvo. Jiems besigrumiant B. G. ištraukė peilį jam iš rankų ir numetė, o ją paleidus, ši vėl pradėjo bėgti. Pasivijęs nukentėjusiąją prie autostrados, ją pargriovė ir laikė, kol priėję nepažįstami asmenys atitraukė jį nuo B. G. (t. 1, b.l. 50). Tokios V. M. nurodytos įvykio aplinkybės iš dalies sutampa su B. G. parodymais. Tačiau pastaroji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai tvirtino, kad 2012 m. rugsėjo 22 d. konflikto su V. M. metu šis jai grasino, kad „padarys jai galą“, grasino peiliu sužaloti veidą ir nupjauti galvą, besigrumiant jis peiliu dūrė vieną kartą jai į veidą, taikėsi durti peiliu į kaklą, jai bandant ištrūkti ir bėgti, kelis kartus pasivijęs pargriovė, spardė kojomis, o besigrumiant prie autostrados, grasino, kad „vis tiek ją pribaigs arba ją pervažiuos automobiliai“. Iš byloje esančių parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos protokolų matyti, kad nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus (t. 1, b.l. 28-34, 47-48). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie atkarpoje nuo nukentėjusiosios namo iki autostrados nustatytus grumtynių pėdsakus, surastus nukentėjusiosios drabužius, daiktus, peilį taip pat patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie įvykio eigą (t. 1, b.l. 7-12). Priešingai, negu teigiama apelianto skunde, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes.

Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad V. M. ją sužalojo peiliu ir elgėsi itin agresyviai patvirtina liudytojų J. N. ir M. S. parodymai. Liudytojas J. N. parodė, kad važiuodamas su M. S. autostrada, pamatė kruviną moterį su pjautine žaizda veide, kuri bandė ropodama pasišalinti nuo ją agresyviai tampančio vyriškio. Atitraukus stipriai neblaivų vyriškį nuo nukentėjusiosios, ši buvo šoko būsenoje ir jam pasakė, kad vyriškis ją bandė papjauti. Liudytojas M. S. taip pat parodė, kad ant autostrados gulėjusi kruvina moteris pasakė, kad ją peiliu sužalojo šalia buvęs vyriškis. Priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, liudytoju byloje apklausto kito autostrada važiavusio asmens – A. L. parodymai apie tai, kad pravažiuodamas kelyje pamatė kruvinu veidu moterį, kurią už rūbų nuo kelio traukė vyriškis, nepaneigia itin agresyvaus V. M. elgesio. Juo labiau, kad šis liudytojas parodė, jog situaciją stebėjo tik kelias sekundes, tačiau suvokė, kad moteris, iškėlusi ranką, bandė prašyti pagalbos. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad buvo V. M. sužalota peiliu bei, kad atėmė iš jo peilį patvirtina, o tuo pačiu ir nuteistojo parodymus apie tai, kad nukentėjusioji į peilį atsitrenkė pati, paneigia byloje esanti specialisto išvada Nr. G2678/12(01). Joje konstatuota, kad įvykio metu B. G. buvo suduotas vienas smūgis duriančiu-pjaunančiu įrankiu į smakro sritį, padarant kiaurinę apatinės lūpos durtinę-pjautinę žaizdą, o pjautinė žaizda kairės rankos I-II tarpupirštyje galėjo atsirasti grumtynių metu atimant peilį (t. 1, b.l. 25-26). Specialisto išvada buvo pateikta ištyrus VšĮ Elektrėnų ligoninės pateiktus medicininiu dokumentus, iš kurių matyti, kad B. G. buvo apžiūrėta 2012 m. rugsėjo 22 d., t. y. įvykio dieną. Ši aplinkybė paneigia nuteistojo skundo teiginį, kad teismo medicinos tyrimas buvo atliktas ne laiku. Tai, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyti kojomis padaryti sužalojimai, nepaneigia pastarosios parodymų, kad V. M. ją pargriovęs, prirėmė su koja, spardė. Juo labiau, kad specialisto išvadoje aprašytuose medicininiuose dokumentuose be kitų sužalojimų buvo nustatyta ir B. G. skausminga krūtinės apkrova.

Ištyręs ir įvertinęs šiuos byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu pasikėsinus nužudyti B. G., jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip pasikėsinimas nužudyti. BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – nužudymas yra neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Teismų praktikoje veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Tokiu atveju apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–22/2009). Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje argumentuotai išanalizavęs padarytos nusikalstamos veikos objektyviąją ir subjektyviąją puses, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, teisingai įvertino ir išanalizavo reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, turinčias reikšmės kaltės turiniui atskleisti ir teisingai konstatavo, kad V. M. veikė tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis nustatytas itin agresyvus nuteistojo elgesys, nukentėjusiajai peiliu padaryti durtiniai–pjautiniai sužalojimai patvirtina, kad V. M. turėjo tiesioginę tyčią atimti nukentėjusiajai gyvybę. Galva yra gyvybiškai svarbus žmogaus organas, todėl suduodamas ir pasikėsindamas suduoti smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas – veidą, kaklą, V. M. suvokė, kad tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiosios mirtį ir to siekė. Byloje nustatyta, kad smurtaudamas prieš B. G., siekdamas ją sužaloti, nuteistasis naudojo bendrosios buitinės paskirties įrankį – peilį, kuris šiuo konkrečiu atveju buvo pritaikytas kūno sužalojimams daryti. Smūgių sudavimas pavojingu žalojimo įrankiu (peiliu) neginkluotam asmeniui, kaip ir pargriovimas važiuojamojoje kelio dalyje, kėlė tiesioginę grėsmę žmogaus gyvybei. Nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad V. M. žodžius ir agresyvų elgesį ji teisingai suprato, kaip realų kėsinimąsi nužudyti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu V. M. jau buvo teistas už grasinimą nužudyti B. G. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą (t. 1, b.l. 166-167). Be to, bylos duomenimis, įvykio metu nukentėjusioji buvo visiškai blaivi, tuo tarpu V. M. nustatytas 2, 74 promilių, t. y. sunkus girtumo laipsnis (t. 1, b.l. 18, 39). Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nusikaltimas buvo nebaigtas tik dėl B. G. aktyvaus priešinimosi bei liudytojų J. N. ir M. S. įsikišimo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, yra pagrįsta ir teisinga. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis tvirtina, kad nepagrįstai buvo apkaltintas bandęs nužudyti iš savanaudiškų paskatų. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad ši V. M. nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė nebuvo inkriminuota, todėl šis nuteistojo skundo teiginys nenagrinėtinas.

Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nepaskirdamas byloje V. M. teismo psichiatrinės ekspertizės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo įrašų matyti, kad nagrinėjant bylą buvo svarstomas V. M. prašymas skirti jam teismo psichiatrinę ekspertizę. Remiantis baudžiamosios bylos dokumentais, teismo protokoline nutartimi V. M. prašymas buvo atmestas (t. 2, b.l. 139). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, 2012 m. spalio 15 d. buvo pateikta specialistui užduotis ištirti medicininius dokumentus ir atsakyti į klausimą, ar tikslinga skirti V. M. teismo psichiatrinę ekspertizę. 2012 m. lapkričio 2 d. pateikta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)12, kurioje nurodyta, kad nėra jokio pagrindo skirti V. M. teismo psichiatrinę ekspertizę (t. 1, b.l. 135-137). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo tenkintas nuteistojo prašymas paskirti jam teismo psichiatrijos ekspertizę ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi jam paskirta stacionari teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė. Atlikus ekspertizę, teismui pateikta 2013 m. spalio 23 d. – lapkričio 20 d. specialisto išvada Nr. 75U-I-44/2013, kurioje nurodyta, kad V. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, galėjo (ir visiškai) suvokti savo veiksmų pobūdį bei juos valdyti; šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; V. M. nustatytas organinis asmenybės sutrikimas, priverstinis gydymas nereikalingas (t. 2, b.l. 201-203, 209-216). Įvertinus specialisto išvadą, teismui nėra pagrindo abejoti V. M. pakaltinamumu, todėl jam baudžiamoji atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką taikoma teisėtai ir pagrįstai.

Pagrįstai pripažinęs V. M. kaltu ir nuteisęs pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas paskyrė jam teisingą bausmę, tinkamai laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų bei vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Teismas įvertino, kad V. M. pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą, anksčiau jau būdamas teistas už grasinimą nužudyti nukentėjusiąją, esant neišnykusiam teistumui. Bylos duomenimis, praeityje V. M. taip pat yra teistas už smurtinius nusikaltimus (t. 1, b.l. 171-173,176-178, 183-184) ir, nors šie teistumai išnykę, tačiau tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Šioje byloje nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nagrinėjamu atveju sunkaus laipsnio girtumas ne tik turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bet ir buvo pagrindine nusikaltimo padarymo priežastimi. Juo labiau, kad bylos duomenimis, V. M. linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešose vietose, paskirtų baudų nesumokėjęs (t. 1, b.l. 142-146). Teismas įvertino ir tai, kad V. M. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, itin sunkių pasekmių nesukėlė, nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymas įvertintas kaip nežymus. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas V. M. paskyrė minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Laikyti tokio dydžio bausmę pernelyg griežta nėra teisinio pagrindo.

Skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje teismas teisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą. V. M. nusikalstama veika nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydis nuosprendyje išsamiai motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas bei neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams.

Apeliacine tvarka patikrinus baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, nėra pagrindų nuosprendžiui pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Laima GarnelienėViktoras Kažys