Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. – M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. – M. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta subendrinta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str., subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme neatlikta pagal Širvintų rajono apylinkės teismo 2010-06-02 nuosprendį ir paskirta P. V. – M. galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš P.V. – M. 56,95 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. – M. nuteistas už tai, kad jis, įsibrovęs į saugyklą, pagrobė svetimą turtą:

2011-05-15 apie 03.50 val. ties (duomenys neskelbtini) pastatu, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nuvertęs ant žemės prie UAB (duomenys neskelbtini) kiosko stovėjusį prirakintą gaiviųjų gėrimų šaldytuvą ir plytos gabalu numušęs šaldytuvo pakabinamą spyną, įsibrovė į šią saugyklą-šaldytuvą, iš kurio pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 30 butelių įvairių gaiviųjų gėrimų, kurių bendra vertė 77,10 Lt.

Be to, P. V. – M. nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką:

2011-08-07 apie 18 val., viešoje vietoje – ties (duomenys neskelbtini) pastatu, Vilniuje, priėjęs prie nepilnamečio T. S. be jokios dingsties sudavė smūgį kumščiu pastarajam į veidą, praskeldamas apatinę lūpą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, P. V. – M. nuteistas už tai, kad jis, panaudojęs fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą:

2011-08-17 apie 00.30 val. ties (duomenys neskelbtini) pastatu, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjęs prie A. N. paklausė, ar šis turintis ką vertingo, po to griebė pastarąjį už kaklo ir kumščiu sudavė į galvą, pargriovė ant žemės, prispaudė koja ir pareikalavo nusivilkti džemperį, 35 Lt vertės, kuriame buvo 20 Lt grynaisiais, mobiliojo ryšio telefonas, 205 Lt vertės, bei nusiimti nuo rankos laikrodį, 35 Lt vertės, ir nukentėjusiajam iš išgąsčio atidavus reikalaujamus daiktus, juos pagobė, padarydamas A. N. 295 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo, pritaikius BK 80 str., 81 str., sušvelninti jam Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Taip pat apeliantas prašo paskirti jam stacionarinę teismo psichologijos - psichiatrijos ekspertizę ir pavesti ekspertams atsakyti į šiuos klausimus: ar nusikaltimo padarymo metu jis buvo afekto būsenoje, ar nusikaltimo padarymo metu jis sirgo kokio nors pobūdžio psichinės veiklos sutrikimu, jeigu taip, tai kokiu ir ar dėl šio psichinės veiklos sutrikimo jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, ar po nusikalstamos veikos padarymo jis sirgo kokiu nors psichinės veiklos sutrikimu, ar šiuo metu serga, jeigu taip, tai kokiu ir ar dėl šio sutrikimo jis gali šiuo metu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Apeliantas skunde nurodo, jog iš dalies nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu. Apelianto teigimu, darydamas nusikaltimus, jis buvo afekto būsenoje, jam dažnai girdėdavosi keisti balsai, kurie jam liepdavo taip elgtis, tuo metu jis sunkiai suvokdavo ką daro. Jam dažnai atrodė, kad jis elgiasi teisingai ir už tai negali būti baudžiamas. Apelianto nuomone, tokį jo elgesį akivaizdžiai parodo ir nusikaltimų pobūdis, noras padaryti kažką staigaus, nenuspėjamo. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme jo nieks nesiteiravo kaip ir kodėl jis padarė šiuos nusikaltimus, kokios būsenos tuo metu buvo. Jam nebuvo siūlyta skirti teismo psichologinę - psichiatrinę ekspertizę, kurios metu galima būtų buvę nustatyti tuometinę bei dabartinę jo būseną, nusikaltimo padarymo aplinkybių detales. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nusikaltimų padarymo metu jam nebuvo suėję 21 metai, todėl pastarojo nuomone, jam turi būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, švelninantys atsakomybę.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skundu prašo skirti jam stacionarinę teismo psichologijos - psichiatrijos ekspertizę, siekiant nustatyti jo pakaltinamumą nusikalstamų veikų padarymo metu bei po jų padarymo.

Pakaltinamumas – tai fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens – požymių. Jei asmuo, darydamas BK uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo, negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, jis pripažįstamas nepakaltinamu ir neatsako pagal BK už padarytą nusikalstamą veiką (BK 17 straipsnis).

Iš baudžiamojoje byloje esančių nuteistojo P. V. – M. VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Vilniaus miesto psichikos konsultacinio centro, Priklausomybės ligų centro pažymų matyti, kad apeliantas dėl psichikos ligų niekada nesigydė, į psichikos sveikatos ir (ar) priklausomybės ligų kabinetų įskaitas neįrašytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje apklausų metu aiškiai ir logiškai išreiškė savo poziciją dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Be to, pastebėtina tai, jog apeliantas savo pakaltinamumo bei stacionarinės teismo psichologijos - psichiatrijos ekspertizės paskyrimo klausimus pirmą kartą iškėlė apeliaciniame skunde – iki tol nei apeliantas, nei jo gynėjas minėtų klausimų nekėlė, stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskirti neprašė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog abejoti P. V. – M. pakaltinamumu bei skirti jam stacionarinę teismo psichologijos – psichiatrijos ekspertizę nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu P. V. – M. apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl jo psichikos būsenos vertina tik kaip mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei bausmės.

Apeliantas skunde nurodo, jog nusikalstamas veikas padarė, būdamas afekto būsenoje.

BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Norint konstatuoti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusio asmens veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad nėra jokių faktinių duomenų, jog nukentėjusysis T. S. prieš P. V. – M. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie šiam būtų pagrindas panaudoti prieš jį fizinį smurtą, priešingai byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusiojo T. S. atžvilgiu apeliantas fizinį smurtą panaudojo be jokios dingsties. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo aptariamą aplinkybę pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad nusikaltimų padarymo metu jam nebuvo suėję 21 metai, todėl pastarojo nuomone, jam turi būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, švelninantys atsakomybę.

BK 81 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus („Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“) nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui.

Bylos duomenimis, įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdina tai, kad P. V. – M. nusikaltimus padarė sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia, vagystę padarė veikdamas bendrininkų grupėje, vandališkais veiksmais, kitų dviejų nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, abiem atvejais suduodamas smūgius į galvą – itin pažeidžiamą ir svarbią žmogaus kūno dalį. Pastebėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu sąmoningai klaidino ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, iš pradžių nurodydamas, jog vagystę iš šaldytuvo padarė kartu su draugais M. J. B. ir J. V., vėliau jau, kad išsigalvojo, jog vagystę padarė kartu su M. J. B. ir J. V., nusikalstamą veiką padarė vienas. Atsižvelgtina ir į tai, jog P. V. – M. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė, būdamas anksčiau teistas du kartus, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimus, be to, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos duomenys, susiję su nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir nuteistojo asmenybe, nesudaro pagrindo teigti, kad nusikaltimų padarymo metu P. V. – M. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Tokia išvada darytina, vertinant tai, kad apeliantas buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir numatė galimus padarinius). Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje, priešingai, jis gerai suvokia jį supančią socialinę aplinką ir moka joje elgtis. Taigi P. V. – M. socialinė branda nusikaltimų padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas augo vaikų globos namuose, dėl daromų teisėtvarkos pažeidimų ir vidaus tvarkos taisyklių nesilaikymo buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) centrą, neįrodo, jog jis nusikalstamų veikų metu pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo apeliantui švelninti ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas padarė tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie apysunkių (dvi nusikalstamos veikos nuosavybei) ir nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d., 4 d.). Nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigtos. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 str. 1 d. 2 p.), padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarant kitas dvi nusikalstamas veikas nenustatyta. Apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., pripažinta tai, jog jis minėtą nusikaltimą padarė, veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), padarant kitas dvi nusikalstamas veikas nenustatyta.

Vertinant apelianto asmenybę, atkreiptinas dėmesys į tai, jog P. V. – M. praeityje du kartus teistas, taip pat ir už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d., padarymą, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas. Skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas apeliantas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Dar daugiau, viešosios tvarkos pažeidimą bei plėšimą padarė jau po to, kai buvo sulaikytas dėl vagystės iš šaldytuvo ir žinojo, kad jo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas bei jam paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo apelianto antisocialines nuostatas ir atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas, jis yra linkęs nusikalsti ir teigiamų išvadų nedaro, nusikalstamų veikų darymas yra pastarojo gyvenimo būdas, kurio jis neketina keisti. Be to, pažymėtina ir tai, jog kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Tuo tarpu vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pastebėtina ir tai, jog nors apeliantas turi gyvenamąją vietą, jis, būdamas jauno amžiaus, nedirba, neregistruotas ir Darbo biržoje, t.y. neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad jis kur nors mokytųsi. Kaip aukščiau jau minėta, iš apelianto VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Vilniaus miesto psichikos konsultacinio centro, Priklausomybės ligų centro pažymų matyti, kad jis dėl psichikos ligų niekada nesigydė, į psichikos sveikatos ir (ar) priklausomybės ligų kabinetų įskaitas neįrašytas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes bei tai, kad apeliantas yra jauno amžiaus, augęs vaikų namuose, pagrįstai už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, jų dydį nustatydamas arčiau BK 178 str. 2 d., 284 str. 1 d., 180 str. 1 d. sankcijose numatyto laisvės atėmimo bausmės minimumo, jas švelninti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Taip pat teisingai pirmosios instancijos teismas pritaikė ir Baudžiamojo kodekso 63 str., 64 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmių bendrinimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. V. – M. apeliacinį skundą atmesti.