- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-05
- Bylos Nr.
- 1A-138-319/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00117-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- J. U.
- Nukentėjusysis
- A. U., G. U.
- Advokatai
- Georgijus Gromovas, Antanas Pliauga
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Rasai Urbienei, nuteistajam J. U., gynėjui advokatui Georgijui Gromovui, nukentėjusiajai A. U., jos atstovui advokatui Antanui Pliaugai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. U. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. 7 mėnesiams laisvės atėmimu; BK 140 str. 3 d. – 4 mėnesiams laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu ir nuteistas 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2014-02-06 iki 2014-02-07.
Taikytas BK 75 str. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Šiuo laikotarpiu įpareigotas:
-neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;
-per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas šeimos nariui;
-per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dirbti neatlygintinai 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. 1 d. ir 3 d. J. U. iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos uždrausta prisiartinti prie nukentėjusiųjų A. U. ir G. U. bei jis įpareigotas per šį laikotarpį gyventi skyrium nuo jų.
Priteista iš J. U. nukentėjusiosios A. U. naudai 460 litų (133,23 EUR) turtinei žalai atlyginti ir 2000 litų (579,24 EUR) neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš J. U. nukentėjusiojo G. U. naudai 2500 litų (724,05 EUR) neturtinei žalai atlyginti. Nustatyta, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise iki G. U., gimusio 2005-06-16, pilnametystės naudosis įstatyminė atstovė A. U..
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. U. pagal BK 140 str. 2 d. ir 140 str. 3 d. nuteistas už tai, kad 2014-02-05 apie 18 val. namuose, Alytaus rajone Simno seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini), J. U. smurtavo prieš šeimos narius – sutuoktinę A. U. ir mažametį sūnų G. U., gimusį (duomenys neskelbtini), o būtent: sutuoktinei A. U. gyvenamojo namo kambaryje ir koridoriuje mediniu pagaliu sudavė smūgius į galvą, nugarą ir kitas kūno vietas, tuo nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą dėl poodinių kraujosruvų kairio peties nugariniame paviršiuje, nugaros kairėje pusėje mentės projekcijoje, dešinio žasto išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, už dešinės ausies kaušelio, kairės speninės ataugos projekcijoje, bei tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, kambaryje, sūnui G. U., ginant mamą, nukentėjusiąją A. U., tuo pačiu pagaliu sudavė vieną kartą per dešinę ranką, tokiais veiksmais nukentėjusiajam G. U. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos dešinio dilbio viršutiniame trečdalyje vidiniame paviršiuje. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką J. U. nusivijo nuo jo bėgančią sutuoktinę A. U. į lauką, sode ją pagavęs pargriovė ant žemės, o A. U. vėl ištrūkus ir bandant pabėgti, dar kartą ją pavijo ir pargriovęs ant žemės ranka užspaudė kaklą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairio kelio sąnario vidiniame paviršiuje.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. U. apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir priimti naują jį išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodytas jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme ir priteistą civilinį ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3p.) Apeliantas teigia, kad jis yra nekaltas, nusikaltime nedalyvavo, jokio smurto prieš A. U. ir G. U. nenaudojo ir jokio turto, bei jų sveikatos nesugadino.
Apeliantas teigia, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, nes jis niekada nepripažino, kad vartojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Jis tik paaiškino, kad žmona pati išprovokavo konfliktą liepė sūnui apeliantą mušti. Apeliantas nurodo, kad sūnus puolė jį su lazda, norėjo trenkti, tačiau jis pasilenkė ir norėjo atimti iš jo lazdą. Ant vaiko rankos rasta kraujosruva galėjo atsirasti dėl smūgio nuo lovos krašto arba kai nuteistasis galėjo stipriai suimti jam už rankos. Teigia, kad atiminėdamas iš sūnaus lazdą netyčia atsimušė į žmonos nugarą. Žmona išbėgo į lauką, jis, norėdamas ją sulaikyti ir susitaikyti su ja, o ne mušti, kad ji nešauktų laukuose, buvo nepatogu prieš kaimynus. Bėgdama žmona pargriuvo, o jis bėgdamas jis iš paskos susipainiojus kojoms užgriuvo ant jos, bandydamas atsikelti netyčia atsirėmė į žmonos kaklą. Atbėgo sūnus ir pradėjo mušti jį, sūnus buvo šoko būsenoje, buvo tamsu, jie abu su žmona bandėme atsikelti, todėl sūnaus smūgiai teko ne tik apeliantui, bet ir žmonai. Apeliantas mano, kad jokios jo kaltės dėl šių įvykių nėra, nes pasielgti kitaip šioje situacijoje jis neturėjo kitos išeities. Skunde teigiama, kad byloje apie nėra tinkamų įrodymų, kad jis smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Jo kaltė byloje grindžiama tik jo žmonos ir sūnaus parodymais.
Skunde teigia, kad teismas neįvertino, kad sūnus yra žmonos įtakoje, todėl jis duoda tokius parodymus, kuriuos jam liepia duoti žmona. Tai matyti ir iš jo parodymų, nes apklausiant vaiką pas tyrėją jis parodė, kad anksčiau tėtis nebuvo mušęs nei jo, nei mamos, kaip tėtis gėrė nematė, kiek sudavė smūgių pasakyti negali, apklausiant sūnų teisme jis parodė, kad tėtis buvo išgėręs, svyravo, sudavė mamai per galvą gal 15 kartų, kad tėvas naudojo prieš jį smurtą dar praeitą vasarą. Apelianto teigimu, žmonos parodymai taip pat neatitinka tikrovei. Nurodo kad pats teismas įvertino tai, kad nukentėjusiosios parodymai yra subjektyvūs, kaip labai išsigandusio ir susijaudinusio asmens, žmona tvirtino, kad su lazda buvo mušama lauke, nors teismas nustatė, kad lauke jis lazdos neturėjo, tai patvirtina, kad lauke lazdą turėjo jų sūnus, nuo kurio smūgių jie nukentėjo vienodai. Nuteistasis nurodo, kad pagal medicinos specialisto išvadoje jam ir žmonai konstatuotus kūno sužalojimai, labai aiškiai matyti, kad sužalojimai yra panašūs, padaryti tuo pačiu metu, tuo pačiu įrankiu, vienodo intensyvumo, panašus trauminių poveikių kiekis (žmonai ne mažiau aštuonių, man ne mažiau devynių), visa tai liudija, kad tai padarė lauke jų sūnus G. U.. Teismas nuosprendyje nurodė, kad A. U. buvo padaryti daugybiniai sužalojimai nugaroje ir galvoje, kad smūgių buvo suduota daug, jog buvo mušama ją vejantis name ir lauke, tačiau toliau teismas nustatė, kad lauke grumtynių metu kaltinamasis galėjo sukelti nukentėjusiajai tik fizinį skausmą. Teismas nustatė, kad žmonos kairio kelio sąnario kraujosruva atsirado nuo griuvimo, taip pat kad jo sūnus galėjo suduoti žmonai vienkartinių smūgių, todėl neaišku iš kur atsirado daugybiniai sužalojimai nugaroje ir galvoje jai būnant lauke. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad sužalojimai A. U. buvo padaryti daugiausia nugarinėje A. U. kūno dalyje, ji buvo užgulta J. U., todėl G. U. negalėjo sužaloti motinos, tačiau jam pačiam buvo sužalota nosis, antakis, kakta, kas patvirtina, kad toks sužalojimas atsirado todėl, kad vaikas mušė juos ne gulinčius, o kai jie bandė atsistoti, todėl jis galėjo sužaloti bet kurią kūno dalį kaip apeliantui, taip ir jo žmonai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. U. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę bei priteisdamas civilinį ieškinį, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė.
J. U. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nusikaltimų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.
Dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų J. U. savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad smurto žmonos ir sūnaus atžvilgiu niekada nenaudojo, jis yra nepagrįstai apkaltintas. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas jo kaltę grindė vien tik nenuosekliais ir prieštaringais jo žmonos A. U., su kuria vyksta skyrybų procesas, ir jų sūnaus, kuris yra motinos įtakoje, parodymais, kad netyrė jį teisinančių aplinkybių, dėl ko padarė neteisingas ir šališkas išvadas, yra neteisingi, nepatvirtini jokiais konkrečiais įrodymais, o grindžiami tik subjektyvia paties apelianto nuomone.
Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. U. parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų aplinkybes. Jos parodymus patvirtino nepilnametis liudytojas G. U., kurio parodymais abejoti teismui taip pat nebuvo pagrindo. Apeliantas bando įtikinti, kad G. U. parodymų skirtumai pas tyrėją ir teisme leidžia teigti, jog jo parodymai neobjektyvūs. Su tokia išvada negalima sutikti, nes iš bylos duomenų matyti, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos ir vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjo, G. U. įvykio aplinkybes nurodė analogiškai. Apeliantas skunde nurodo tik kai kuriuos nepilnamečio liudytojo apklausos fragmentus, net nesusijusius su šiuo konkrečiu įvykiu, kurie pažodžiui abiejose apklausose nebuvo pakartoti, tačiau tai neduoda pagrindo jo parodymus laikyti prieštaringais. Taigi, jokių domenų, kad G. U. parodymus davė įtakotas savo motinos, byloje nenustatyta.
Apeliantas prašo teismo vadovautis jo pateikta įvykių versija, o būtent - kad jam įėjus į žmonos kambarį, ji liepė sūnui jį mušti ir šis su lazda bandė jam pataikyti, tačiau apeliantui pasilenkus, sūnus pataikė žmonai, kad bandydamas atimti iš sūnaus lazdą, parvertė jį ant lovos, į kurią šis galėjo užsigauti ranką, kad atiminėdamas iš sūnaus lazdą, galėjo netyčia užgauti ir žmoną, kad paskui ją į lauką bėgo tik norėdamas su ja susitaikyti, o susipainiojus kojom užgriuvo ant jos, keldamasis netyčia ranka atsirėmė į jos kaklą. Teigia, kad jo kaltė buvo grindžiama tik žmonos ir sūnaus parodymais, kurie negali būti laikomi patikimais.
Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus įrodymus, įvertino kiekvieną jų atskirai ir santykyje su kitais įrodymais, ir tik tuos, kurie vieni kitus papildė, atitiko rašytinę bylos medžiagą, laikė objektyviais ir patikimais. O apelianto nurodytos aplinkybės yra absoliučiai nepagrįstos jokiais konkrečiais duomenimis, prieštaraujančios ne tik nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bet ir elementariai logikai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išvadą, kad J. U. duoti parodymai, tiek apeliacinio skundo argumentai, vertintini kaip jo siekimas išvengti atsakomybės ir todėl vadovautis jo parodymais, o apeliaciniam teismui – ir skundo argumentais, nebuvo ir nėra jokio objektyvaus pagrindo.
Teismas nukentėjusiųjų parodymus laikė patikimais, nes juos patvirtino kiti bylos duomenys. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad A. U. nustatytos poodinės kraujosruvos kairio peties nugariniame paviršiuje, nugaros kairėje pusėje mentės projekcijoje, dešinio žasto išoriniame paviršiuje, už dešinės ausies kaušelio, kairio kelio sąnario vidiniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais. Skundžiame nuosprendyje teismas įvertino konstatuotų sužalojimų kiekį, pobūdį ir padarė teisingą išvadą, jog jų padarymo aplinkybės atitinka A. U. nurodytas aplinkybes dėl jos sumušimo bei paneigtina kaltinamojo J. U. versija, kad ją galėjo sužaloti sūnus G. U.. A. U. ir G. U. neigė, kad šis suduodamas J. U. galėjo pataikyti ir nukentėjusiajai A. U., pats kaltinamasis teigė, kad sūnus suduodamas jam galėjo suduoti ir A. U., tačiau jai nustatytas daugybinių smūgių sudavimas paneigia tokus sužalojimus padarius atsitiktinai, netyčia pataikius mušant ant jos užgriuvusį J. U..
Nors liudytojais apklausti policijos pareigūnai Dainius Baranauskas ir S. K. bei U. kaimynė D. K. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad tuoj po sužalojimų, A. U. pranešė policijai ir tiek atvykusiems pareigūnams, tiek kaimynei D. K. nurodė tapačias aplinkybes, kad ją namuose pagaliu mušė sutuoktinis J. U., pagalys sulūžo, o sūnui pradėjus ją ginti, sudavė pagaliu per ranką ir jam. Liudytojai patvirtino, kad A. U. galvoje matėsi sumušimai. Šiais parodymais teismui nebuvo pagrindo netikėti, nes visi jie nurodė analogiškas aplinkybes.
Kad teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino išsamiai, nuosekliai, kad nebuvo šališkas, patvirtina tai, kad nesurinkus pakankamai duomenų dėl kai kurių kaltinime nurodytų aplinkybių, jos teismo buvo pripažintos neįrodytomis. Specialisto išvadoje nekonstatavus smaugimui būdingų sužalojimų nukentėjusiosios kakle, nutarta kaltinamojo atsirėmimo į nukentėjusiosios kaklą nepripažinti smaugimu. Nukentėjusiosios A. U. parodymai dėl jos mušimo pagaliu lauke, nesant kitų pakankamai patikimų tą patvirtinančių įrodymų, vertinti kaip subjektyvūs, dėl ko nepripažinta pasitvirtinus, kad A. U. su lazda J. U. buvo mušama ir lauke. Šios dvi aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos. Be to, skundžiamame nuosprendyje neįrodyta laikyta ir kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - kad jis nusikaltimus padarė būdamas neblaivus.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civiliniai ieškiniai - turtinės ir neturtinės žalos atlyginimai iš nuteistojo J. U. nukentėjusiesiems A. U. ir G. U. išspręsti teisingai, pakankamai gerai motyvuoti ir su šiais motyvais apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Skirdamas bausmę, teismas laikėsi BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes. BK 75 str. teismas gali taikyti tuomet, kai nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Kolegija laiko, kad šiuo atveju teismas padaryti tokią išvadą pagrindo turėjo, dėl ko ši įstatymo nuostata J. U. taikyta teisingai ir pagrįstai.
Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. U. apeliacinį skundą atmesti.