Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2014-09-22 · Administracinė byla Nr. I-2553-414/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-09-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-10-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-22
Bylos Nr.
I-2553-414/2014
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00314-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Janina Vitunskienė, Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė
Pareiškėjas
UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
V. R., R. A.
Administracinė byla Nr. I-2553-414/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00314-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 38; 70.1; 73. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 22 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Dainos Kukalienės,

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atstovams A. P. ir advokato padėjėjui V. B., atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei E. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R. ir R. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ patikslintą skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys V. R. ir R. A., dėl įsakymų bei rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymus Nr. AP-24 ir Nr. AP-25, 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (33.200)R-531 įformintą sprendimą, kuriais atsisakyta taikyti tarnybinę atsakomybę Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjai V. R. ir vyriausiajai vidaus auditorei R. A., bei įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti drausminės atsakomybės klausimą.

Pareiškėjas patikslintame skunde (2 t., b. l. 39-45) nurodė ir jo atstovai posėdžio metu paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyrius 2013 m. birželio – gruodžio mėn. vykdė pareiškėjo auditą, kurio metu vyriausioji vidaus auditorė R. A. pažeidė galiojančių teisės aktų nuostatas bei nesant jokio teisinio pagrindo, be įstaigos vadovo sutikimo, pasisavino pareiškėjui priklausančius dokumentus. Tokiems veiksmams pritarė ir Centralizuoto vidaus audito skyrius vedėja V. R.. Pareiškėjas nesutikdamas su minėtų darbuotojų veiksmais kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas ištirti ir įvertinti vyriausiosios vidaus auditorės R. A. ir skyriaus vedėjos V. R. veiksmus. Kauno miesto savivaldybės administracija ginčijamu raštu pareiškėją informavo, kad buvo sudaryta komisija, kuri atliko R. A. ir V. R. įtariamų tarnybinių nusižengimų tyrimus bei pasiūlė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui pripažinti, jog Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja V. R. ir Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausioji vidaus auditorė R. A. tarnybinių nusižengimų nepadarė. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius šiam komisijos sprendimui pritarė ir tai patvirtino įsakymais. Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai, tiriant Centralizuoto vidaus audito skyriaus darbuotojų veiklą, yra neteisėti, atlikti neatsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, nes vidaus auditorė, prašydama pateikti informaciją, klaidino įstaigos darbuotojus, siekė gauti nevisapusišką, neobjektyvią informaciją, jai nerūpėjo objektyvūs ir teisingi duomenys, o Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja tokį elgesį toleravo. Centralizuoto vidaus audito skyriaus darbuotojų veiksmai kelia abejonių dėl jų nešališkumo, gebėjimo tinkamai atlikti pavestas užduotis ir vykdyti teisės aktuose nustatytus vidaus audito uždavinius. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija tyrusi galimai neteisėtus Centralizuoto vidaus audito skyriaus darbuotojų veiksmus negalėjo konstatuoti, jog vidaus auditorė tinkamai surinko vidaus auditui reikalingus duomenis ir tarnybinio nusižengimo nepadarė, nes vidaus auditorė R. A. vidaus auditui atlikti rinko ne sukauptą informaciją ar dokumentus, o pasiėmė dalį informacijos, kuri nebuvo įforminta teisės aktų nustatyta tvarka, neužtikrino, kad surinkti duomenys atitiktų faktinę situaciją ir būtų surinkti iš patikimų šaltinių, tuo viršijo kompetencijos ribas bei netinkamai atliko pavestas funkcijas, elgėsi neetiškai. Pareiškėjas prašė auditorės grąžinti paimtus dokumentus, būtinus pareiškėjo pradėtai inventorizacijai užbaigti ir tinkamai įforminti, tačiau auditorė ir jos vadovė atsisakė juos grąžinti ir tokie veiksmai negalėjo būti laikomi teisėtais, nes pagal Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnio nuostatas auditorius gali gauti dokumentų kopijas, o ne originalus. Be to, buvo pažeistos inventorizacijos procedūros, nes su inventorizacijos aprašu nebuvo supažindintas materialiai atsakingas asmuo ir įstaigos vadovas. Vidaus audito metu duomenys buvo renkami pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir negalėjo būti pagrindas netinkamų pareiškėjo veiksmų konstatavimui bei vidaus audito rekomendacijų teikimui, o Kauno miesto savivaldybės administracija nesiėmė veiksmų vidaus auditorės ir vedėjos veiklos įvertinimui bei atvėrė kelia struktūriniam padaliniui savivaliauti: rengti nepagrįstą vidaus audito išvadą, teikti rekomendacijas, kurios nėra paremtos objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, platinti vidaus audito ataskaitą asmenims, kuriems teisės aktai ją teikti nenumato ir tai sąlygojo nepagrįstos ir neteisėtos informacijos apie pareiškėjo veiklą išplatinimą visuomenėje, sumenkino pareiškėjo autoritetą. Pareiškėjo atstovai nesutiko su atsakovo pozicija dėl to, kad pareiškėjas negali būti tinkamu subjektu inicijuoti bylą dėl ginčijamų aktų, nes pareiškėjas yra administracinės procedūros dalyvis Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies prasme ir turi teisę skųsti sprendimą vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Be to, audito išvados pagrindu buvo pradėta visa eilė kitų procedūrų, apie pareiškėjo neskaidrią veiklą pasirodė publikacijos spaudoje, internete, tokiu būdu ginčydamas aktus šioje byloje, pareiškėjas gina savo reputaciją. Pareiškėjo atstovų nuomone, ginčijami įsakymai ir raštas negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais, todėl naikintini ir atsakovas įpareigotinas iš naujo svarstyti Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjos V. R. ir vyriausiosios vidaus auditorės R. A. drausminės atsakomybės klausimą.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į patikslintą skundą (2 t., b. l. 52-56) nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjo iniciatyva, t. y. pagal jo 2013 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. 13-607 „Dėl atsakingų darbuotojų veiksmų įvertinimo“, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija įtariamam Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjos V. R. ir vyriausiosios vidaus auditorės R. A. tarnybiniam nusižengimui ištirti bei apie tyrimo rezultatus informuotas pareiškėjas. Jų nuomone, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 28 ir 30 straipsnius, skųsti į pareigas priėmusio asmens sprendimą skirti ar neskirti tarnybinę nuobaudą, gali tik valstybės tarnautojas, kurio atžvilgiu buvo pradėtas įtariamo tarnybinio nusižengimo tyrimas, todėl pareiškėjas neturėtų būti laikomas suinteresuotu asmeniu ir reikšti skundą dėl ginčijamų įsakymų ir rašto, kuriuo jis buvo informuotas apie tai, kad valstybės tarnautojoms nebuvo taikyta tarnybinė atsakomybė, panaikinimo. Pažymėjo, jog atlikdama auditą vyriausioji vidaus auditorė naudojosi Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnio vidaus auditoriui suteiktomis teisėmis. Visos funkcijos susijusios su tinkamu inventorizacijos duomenų įforminimu, suderinimu, patvirtinimu, dokumentų registravimu ir pateikimu, priskirtinos įstaigos vadovui ir jo įsakymu sudarytai inventorizacijos komisijai. Vyriausioji vidaus auditorė pareiškėjo organizuotoje mokėjimo automatų inventorizacijoje dalyvavo tik stebėtojos teisėmis, todėl nebuvo atsakinga už tinkamą inventorizacijos duomenų įforminimą. Statistinės mokėjimo automatų ataskaitos (kvitai, kuriuose matosi automato identifikacinis numeris, jo stovėjimo vieta (adresas)), yra nesusiję su tinkamu inventorizacijos atlikimu ir įforminimu ir tai nėra dokumentai, kurie kaip nors įtakotų (galėtų įtakoti) pareiškėjo veiklą ar turėtų išliekamąją vertę. Tokius statistinius kvitus, esant poreikiui, pareiškėjas gali bet kada atsispausdinti iš jam nuosavybės teise priklausančių mokėjimo automatų, todėl statistinių ataskaitų originalai pareiškėjui nebuvo grąžinti. Kadangi tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatytas sąlygų, būtinų tarnybiniam nusižengimui konstatuoti visetas (netinkama tarnautojo veikla (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys), komisija negalėjo konstatuoti, kad Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja V. R. ir vyriausioji vidaus auditorė R. A. padarė tarnybinius nusižengimus. Pareiškėjo ginčijami įsakymai ir raštas buvo priimti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, nepažeidžiant procedūrų, kompetentingo asmens, todėl yra teisėti ir pagrįsti. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys teismo posėdyje paaiškino, kad tiek inventorizacijos aprašą, tiek statistines ataskaitas (kvitus) davė pareiškėjo darbuotojai. Inventorizacijos aprašą komisijos nariai pasirašė kaip audito metu nustatytą faktą. Pakartotinis inventorizacijos aprašas, kuris buvo suderintas su materialiai atsakingu asmeniu ir įstaigos vadovu, skyrėsi nuo pirminio, tačiau ir jis buvo įvertintas audito ataskaitoje. Paaiškėjus faktų neatitikimui pareiškėjas paprašė grąžinti statistines ataskaitas (kvitus), tačiau audito metu gauti pirminiai originalūs dokumentai pareiškėjui nebuvo grąžinti todėl, kad nebūtų pakeista nustatyto fakto informacija ir, kad būtų galima jais pagrįsti audito išvadas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuotas vidaus audito skyriui atliekant VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ (toliau – ir Įstaiga) vidaus auditą, Įstaigos direktorius 2013 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 13-607 (1 t., b. l. 89-91) kreipėsi į atsakovą, prašydamas ištirti Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausiosios vidaus auditorės R. A. (toliau - ir Auditorė) ir Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjos V. R. (toliau – ir Skyriaus vedėja) veiksmus, iš esmės dėl to, kad Auditorė prašydama pateikti informaciją klaidina Įstaigos darbuotojus, siekia gauti nevisapusišką, neobjektyvią informaciją, nes vidaus auditui atlikti paėmė statistinių mokėjimo automatų ataskaitų originalus bei inventorizacijos aprašą, parengtą pažeidžiant inventorizacijos procedūras. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A1-1189 (1 t., b. l. 182) sudarė komisiją įtariamam Skyriaus vedėjos ir Auditorės tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija) bei patvirtino Komisijos darbo reglamentą. Komisija 2013 m. gruodžio 16 d. išvadoje Nr. 12-14-43 (1 t. b. l. 188-196 ir 2013 m. gruodžio 18 d. išvadoje Nr. 12-14-45 (b. l. 1 t. b. l. 197-205) pasiūlė administracijos direktoriui pripažinti, kad Auditorė ir Skyriaus vedėja tarnybinių nusižengimų nepadarė. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. sausio 16 d. įsakymais Nr. AP-25 ir Nr. AP-24 (1 t., b. l. 186, 187), atsižvelgdamas į Komisijos motyvuotas išvadas, pripažino, kad Auditorė ir Skyriaus vedėja tarnybinių nusižengimų nepadarė, 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-531 (1 t., b. l. 12-13) informavo pareiškėją apie minėtų įsakymų priėmimą bei nurodė įsakymų priėmimo motyvus.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymus Nr. AP-25 ir Nr. AP-24 (1 t., b. l. 186, 187) ir 2014 m. sausio 22 d. raštą Nr. (33.200)R-531 (1 t., b. l. 12-13) bei siekia, jog atsakovas iš naujo svarstytų minėtų valstybės tarnautojų drausminės atsakomybės klausimą iš esmės dėl to, kad nesant jokio teisinio pagrindo ir be Įstaigos vadovo sutikimo audito metu buvo paimti pareiškėjui priklausantys dokumentai (jų originalai), ir jie bei inventorizacijos aprašas, kuris parengtas pažeidžiant inventorizacijos procedūras, panaudotas rengiant vidaus audito ataskaitą, tuo suklaidinant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, Kauno miesto savivaldybės tarybos narius ir visuomenę apie pareiškėjo veiklą.

Pareiškėjo skundo reikalavimas nulemia bylos nagrinėjimo ribas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Šių teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 m.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teisės taikymo praktiką yra konstatavęs, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia viešojo administravimo subjektų veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Paminėtų teisės normų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Priešingu atveju nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis realiai nepakistų, o tai reikštų, kad bylinėjimasis yra beprasmis, nebuvo pasiekti teisminio proceso tikslai (Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-890/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A552-1828/2012, A492-704/2013). Taigi teismine tvarka gali būti ginčijami ne bet kokie viešo administravimo veiksmai, o tik sukeliantys teisines pasekmes, t.y. tie kurių nuginčijimu, bus apgintos asmens teisės ir teisėti interesai.

Viešojo administravimo įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), 3 punkto nuostatos užtikrina pareiškėjo teisę dėl galimo valstybės tarnautojo tarnybinio nusižengimo paduoti skundą valstybės tarnautojo vadovui. Tačiau sprendimą pradėti ar nepradėti tarnybinį patikrinimą, skirti ar neskirti tarnybinę nuobaudą priima tik valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmenys, pranešdami apie valstybės tarnautojų galimai padarytas neteisėtas veikas (tarnybinius nusižengimus), gali tik inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus gali skųsti tik Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 22 punkte numatytais atvejais tikrinamas valstybės tarnautojas, jeigu nuobauda buvo paskirta. Netgi šie valstybės tarnautojai neturi teisės skųsti sprendimą pradėti ar nepradėti jų atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimą ar pačią tarnybinio tyrimo išvadą. Taigi tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrų galutinius sprendimus ginčyti dėl jų esmės gali tik suinteresuoti asmenys, t. y. tų teisinių santykių dalyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-580/2006). Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo principus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus.

Kaip matyti iš administracinės bylos duomenų, pareiškėjo iniciatyva Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius sudarė komisiją Auditorės ir Skyriaus vedėjos tarnybiniam nusižengimui tirti. 2013 m. lapkričio 26 d. Auditorės ir Skyriaus vedėjos paaiškinimai (2 t., b. l. 2-6, 7-11), Komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. išvada Nr. 12-14-43 (1 t., b. l. 188-196) ir Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. išvada Nr. 12-14-45 (b. l. 197-205) patvirtina, jog konkrečiu atveju buvo atliktas pareiškėjo skundo nagrinėjimas, kuris iš esmės atitiko asmenų skundų nagrinėjimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo numatytus reikalavimus bei pareiškėjas apie skundo tyrimo rezultatus buvo informuotas 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)2-531 pagal Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje reglamentuotas procedūras. Minėtame rašte nurodoma, kad atliekant tyrimą nebuvo nustatyta visų būtinų valstybės tarnautojo tarnybiniam nusižengimui konstatuoti būtinų sąlygų, todėl negalima laikyti, kad Auditorė ar Skyriaus vedėja padarė tarnybinius nusižengimus. Paaiškinama, jog atliekant Įstaigos vidaus auditą Auditorei buvo pateiktas inventorizacijos aprašas bei statistinės mokėjimo automatų ataskaitos, kurios buvo būtinos Auditorei tinkamai pagrįsti rengiamas Įstaigos vidaus audito išvadas ir rekomendacijas. Inventorizacijos komisija turėjo tęsti ir užbaigti pradėtą inventorizaciją vadovaujantis inventorizacijos taisyklėmis ir šiose procedūrose Auditorės dalyvavimas stebėtojos teisėmis nebuvo būtinas. Statistinių (ne inkasacijos) mokėjimo automatų ataskaitų (kvitų) originalai nebuvo pareiškėju grąžinti, nes, esant poreikiui, pareiškėjas gali bet kada juos atsispausdinti iš mokėjimo automatų.

Byloje nekeliant ginčo dėl skundo išnagrinėjimo ar pranešimo apie skundo išnagrinėjimą procedūrų pažeidimų ir teismui tokių pažeidimų nenustačius, vertintina, kad pareiškėjas apie skundo nagrinėjimą buvo informuotas tinkamai. Taip pat teismas vertina, kad šis 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-531, kuriuo pareiškėjui pateikta informacija apie jo skundo nagrinėjimą, priimtus įsakymus, jų turinį bei motyvus, yra tik informacinio pobūdžio raštas, nenustatantis pareiškėjui jokių prievolių ar pareigų, nesukeliantis teisinių pasekmių.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog audito išvados pagrindu buvo pradėta visa eilė kitų procedūrų, apie pareiškėjo neskaidrią veiklą pasirodė publikacijos spaudoje, internetiniuose puslapiuose, tokiu būdu ginčydamas aktus šioje byloje, pareiškėjas gina savo reputaciją. Taigi pareiškėjas iš esmės savo teisių pažeidimą sieja su kitomis procedūromis bei reputacijos pablogėjimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčams dėl reputacijos pablogėjimo teisės aktai numato žalos atlyginimo institutą (CK 6.250 str.), tačiau toks pareiškėjo teisių gynimo būdas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Taip pat akcentuotina, jog administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų atstatymą. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Asmenys jiems suteiktomis teisminės gynybos teisėmis neturėtų naudotis vien formaliam bylinėjimuisi, nes teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus bei išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atstovai nenurodė ir nepagrindė, jog ginčijamų aktų panaikinimas ir įpareigojimas atsakovui iš naujo svarstyti Auditorės ir Skyriaus vedėjos tarnybinės atsakomybės klausimą, galėtų tiesiogiai įtakoti pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų atstatymą (pvz., 2013 m. gruodžio 12 d. VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ vidaus audito ataskaitos Nr. 21-6-26 turinį), todėl pareiškėjo atstovų argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo atstovo minimų Viešojo administravimo įstatymo 19 ir 20 straipsnių nagrinėjamam ginčui taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo normos yra minėto įstatymo trečiajame skirsnyje „Administracinė procedūra“. Šio įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad trečiojo skirsnio nuostatos Valstybės kontrolei, Seimo kontrolieriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, kitiems viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas pagal atskiruose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytą tvarką, taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant sprendimus dėl prašymų ar skundų nenustato jų veiklą reglamentuojantys įstatymai ar kiti teisės aktai. Šios įstatymo normos prasme pareiškėjo 2013 m. lapkričio 15 d. skundo Nr. 13-607, pateikto Kauno miesto savivaldybės administracijai, nagrinėjimas pateko į Valstybės tarnybos įstatymu ir LR Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ reglamentuotas procedūras, todėl skundo nagrinėjimo rezultatų apskundimui Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio nuostatos netaikomos.

Dėl prieš tai nurodytų priežasčių, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors ginčijami atsakovo 2014 m. sausio 16 d. įsakymai, kuriais pripažįstama, jog Auditorė ir Skyriaus vedėja tarnybinių nusižengimų nepadarė, traktuotini kaip vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam subjektui (ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis), tačiau įvertinus jų priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, tokie aktai negali būti pripažįstami individualiais teisės aktais, pareiškėjo skųstinais administraciniam teismui. Nei ginčijami įsakymai, nei ginčijamas 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-531, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie minėtų įsakymų priėmimą, nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis. Ginčijamų įsakymų ir rašto panaikinimas pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymai Nr. AP-24, Nr. AP-25, 2014 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-531 bei išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo svarstyti drausminės atsakomybės klausimą negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų administracinė byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str. ir 101 str. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Bylą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymų Nr. AP-24 ir Nr. AP-25, 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (33.200)R-531 įforminto sprendimo, kuriuo atsisakyta taikyti tarnybinę atsakomybę Kauno miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjai V. R. ir vyriausiajai vidaus auditorei R. A., panaikinimo bei įpareigojimo atsakovui iš naujo svarstyti jų drausminės atsakomybės klausimą, nutraukti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Janina VitunskienėRimantas GiedraitisDaina Kukalienė