Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos realizacijos centras“ ir trečiojo asmens ,,Scania Osterreich GmbH“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1057-38/2005 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tedera“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos realizacijos centras“, tretieji asmenys valstybės įmonė ,,Regitra“, ,,Scania Osterreich GmbH“, ,,Rainffeisen Leasing s. r. o.“, ,,Bawag P. S. K Leasing GmbH“, dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat konstatavo, jog atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį su ieškovu, neužtikrino garantijų, numatytų CK 6.321 straipsnio pirmojoje – ketvirtojoje dalyse, ir tinkamai nepatvirtino savo nuosavybės teisių į ginčo puspriekabę, todėl sprendė, kad ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu (CK 6.307 str. 1 d., 6.227 str. 3 d.).

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas ginčo sandoriu nusipirkęs turtą, kuris atsakovui nuosavybės teise nepriklausė, ir patyręs apribojimus laisvai disponuoti, valdyti ir naudotis ginčo turtu savo nuožiūra, iš esmės suklydo dalyje dėl sandorio dalyko ir šis suklydimas tapo tiek reikšmingas, kad priešingu atveju ieškovas, būdamas atidus ir protingas bei žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje ginčo sandorio nebūtų sudaręs. Teismas sprendė, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl ieškovo esminio suklydimo (CK 1.190 str. 1, 4 d., 6.224 str.).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo puspriekabė grąžinta trečiajam asmeniui ,,Raiffeisen Leasing s. r. o.“, taikė vienašalę restituciją (CK 1.80 str. 2 d.). Nurodė, kad ieškovas šio turto grąžinimui įtakos neturėjo, o atsakovas įgijo teisę ginti savo turtinius interesus kitais būdas ir prieš kitus asmenis. Atsakovo teiginius, kad ieškovo naudai gali būti išieškota puspriekabės vertė esanti dabartiniu metu, teismas laikė nepagrįstais ir prieštaraujančiais restitucijos esmei.

Teismas be pagrindo ex officio netaikė Austrijos materialinės teisės, nes užsienio teisės turinio nustatymas yra teisės, ne fakto klausiamas (CK 1.12 str. 1 d.), o ginčijamoje 2001 m. lapkričio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartyje atsakovas ir trečiasis asmuo ,,Scania Osterreich GmbH“ nesusitarė dėl taikytinos teisės (CK 1.12 str. 2 d.).Teismo išvada, kad ginčo šalys turi pateikti teismui įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės turiniu, prieštarauja CK 1.12 straipsnio antrosios dalies, CPK 808 straipsnio antrosios dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 I d. 2 punkto nuostatoms. Beje teismas sprendime nurodė, kad turi būti vadovaujamasi Austrijos teise. Teismas, taikydamas restituciją, pažeidė atsakovo teises ir nesąžiningai pablogino atsakovo padėtį. Restitucija yra šalių grąžinimas į prieš tai buvusią padėtį. Ieškovas 18 mėnesių naudojosi ginčo puspriekabe, gavo pajamas, todėl ieškovas nepagrįstai praturtėjo priteisus visą puspriekabės kainą, taip pat pažeistos CK 6.145 straipsnio pirmosios dalies nuostatos.

Teismas, nustatydamas, ar atsakovas buvo ginčo puspriekabės savininkas ir ar galėjo ją perleisti ieškovui, privalėjo nustatyti, ar atsakovas iš apelianto įsigijęs puspriekabę, tapo jos savininku. Spręsdamas šį klausimą teismas turėjo taikyti Austrijos civilinio kodekso nuostatas (CK 1.48 str.). Pagal Austrijos civilinio kodekso 367 paragrafą, asmuo, įgijęs turtą iš asmens, kurio pagrindinė veikla yra tokio turto pirkimo – pardavimo operacijos, tampa turto savininku, neatsižvelgiant į tai, ar turtą parduodantis asmuo yra jo savininkas, ar tik sąžiningas įgijėjas. Dėl šio tiek apeliantas ,,Scania Osterreich GmbH“, tiek atsakovas buvo ginčo puspriekabės savininkai, todėl turėjo teisę parduoti šį turtą, o ieškovas pagal ginčo pirkimo – pardavimo sutartį tapo šio turto savininku.Aplinkybė, kad ieškovas dėl teisėsaugos institucijų veiksmų neteko galimybės naudotis savo turtu, niekaip neįtakoja nuosavybės teisės pasikeitimo, o tik suteikia ieškovui teisę ginčyti neteisėtus pareigūnų veiksmus. Ieškovas to nedarė, todėl nei atsakovas, nei apeliantas nėra atsakingi už tai, kad jis prarado galimybę naudotis šiuo turtu. Ta aplinkybė, kad ieškovas nerealizavo turimos teisės į pažeistų teisių gynybą, negali neįtakoti ieškovo ar atsakovo nuosavybės teisių.Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo puspriekabė būtų vogta. Priešingai, yra pateikti įrodymai, kad baudžiamosios bylos dėl ginčo puspriekabės nutrauktos nesant nusikaltimo įvykio, todėl ieškovas neįrodė, kad atsakovas nebuvo ginčijamo turto savininkas, kad turto savininkas teisę valdyti turtą būtų praradęs dėl nusikalstamų veikų.

Nepagrįstas teiginys dėl Austrijos Respublikos teisės taikymo. Pagal CK 1.48 straipsnį, nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Todėl svarbu, ne tai, kokioje valstybėje buvo pasirašyta sutartis, o tai, kur buvo pats daiktas. Kai daikto buvimo vietą sunku nustatyti, taikoma CK 1.48 straipsnio trečioji dalis, nustatanti, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę. Dėl šio teismas teisingai taikė Lietuvos teisę. Be to, nepateikta jokių įrodymų, apie ginčo puspriekabės buvimo valstybę teisinės padėties pasikeitimo metu. Teismui pateikta ne šio turto pirkimo–pardavimo sutartis, o tik sąskaita. Nėra įrodymų, jog atsakovas atsiskaitė už šį turtą. Vadovaujantis CK 1.48 straipsnio trečiąja dalimi pagrįstai taikyta Lietuvos Respublikos teisė. Teismo sprendimas pagrįstas, nes kaip profesionalus transporto priemonių pardavėjas, atsakovas turi papildomų įsipareigojimų. Ginčo prekė buvo importuota, todėl atsakovas atsako kaip šio daikto gamintojas (CK 6 knygos nuostatos). Importuoti ir pardavinėti transporto priemones yra atsakovo verslas, todėl už netinkamai įvykdytą prievolę, tai yra parduotą turtą, kuriuo pirkėjas negalėjo naudotis, atsakovas atsako visais atvejais (CK 6.256 str.). Jis turėjo galimybę bei pareigą įsitikinti ir užtikrinti, kad į jo prekę jokie tretieji asmenys neturės pretenzijų. Teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą atlyginti visą sutarties kainą, nes ieškovas patyrė papildomų išlaidų pagerindamas daiktą atliko puspriekabės remontą. Be to, pareigūnams paėmus puspriekabę, ieškovas patyrė didelių nuostolių gelbėdamas krovinį, kartu su puspriekabe buvo areštuotas ir ją vilkęs vilkikas, dėl kurio prastovos ieškovas taip pat patyrė nuostolių, už prastovoje esantį vilkiką reikėjo mokėti lizingo mokesčius. Taigi ieškovas galėjo reikalauti ne tik grąžinti ginčo puspriekabę, bet ir atlyginti turėtus nuostolius. Restitucija taikoma dėl atsakovo kaltės, todėl jam ir tenka restitucijos taikymo išlaidos. Dar prieš kreipimąsi į teismą ieškovas siūlė išspręsti ginčą taikiai, tačiau atsakovas nesutiko ir taip prarado galimybę grąžinti tik dalį sutarties kainos. Nepagrįsti argumentai, kad ieškovas neteko šio turto, nes neginčijo neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų. Ieškovas siekė atgauti teisę naudotis turtu pagal paskirtį, tačiau net jį susigrąžinęs, negalėtų laisvai juo naudotis, nes kaskart kertant valstybinę sieną iškiltų turto sulaikymo grėsmė ir nuostolių dėl krovinio nepristatymo atsiradimo rizika.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra, būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį šio skundo pagrindą, o taip pat teismo sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl nagrinėja bylą, neperžengdama atsakovo UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ ir trečiojo asmens ,,Scania Osterreich GmbH“ apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl Austrijos Respublikos materialiosios teisės taikymo.

Abu apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl užsienio teisės taikymo, teigia, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, neteisingai pritaikė CK 1.12 straipsnio antrosios ir trečiosios dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 I d. 2 punkto nuostatas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ nuosavybės teisę į ginčo puspriekabę-šaldytuvą SCMITZ (identifikacinis Nr.WSMS7480000434372) kildina iš 2001 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos Austrijos Respublikoje su trečiuoju asmeniu ,,Scania Osterreich GmbH“, todėl sprendė, kad nustatant daiktines teises į šį turtą turėtų būti taikoma Austrijos Respublikoje galiojanti civilinė teisė, tačiau nustatęs, jog atsakovas ir trečiasis asmuo ,,Scania Osterreich GmbH“, kurie prašė remtis Austrijos Respublikos įstatymais, nepateikė visų įrodymų, susijusių su taikomos užsienio teisės turiniu, atsižvelgiant į tos teisės oficialų aiškinimą, taikymo praktiką ir doktriną, ginčą sprendė vadovaudamasis surinktų įrodymų visetu bei Lietuvos Respublikoje galiojančiomis teisės normomis (CK 1.12 str. 2, 3 d., 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 51 I d. 2 p.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą, nepagrįstai taikė CK 1.12 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių nuostatas, nes bylos medžiaga nenustatyta, jog atsakovas UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ bei trečiasis asmuo ,,Scania Osterreich GmbH“, iš kurio atsakovas nurodė įsigijęs ginčo puspriekabę-šaldytuvą, buvo susitarę dėl taikytinos užsienio teisės. Tačiau, kaip buvo minėta, pagal CK 1.12 straipsnio pirmąją dalį teismas ex officio privalo taikyti, aiškinti užsienio teisę bei nustatyti jos turinį tik tais atvejais, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ar įstatymai. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantai, byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo išvadai, jog teismas privalėjo taikyti Austrijos Respublikos teisę.

Kaip žinoma, pagal CK 1.48 straipsnio pirmąją dalį, nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą, nagrinėjamu atveju į ginčo puspriekabę-šaldytuvą, nustatomos pagal teisę tos valstybės, kurioje buvo ginčo daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, o ne pagal teisę valstybės, kurioje buvo pasirašyta sutartis. Minėto straipsnio trečiosios dalies norma nurodo, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę, nes tuo atveju yra sunku nustatyti pirmosios dalies nuostatas (Civilinio kodekso pirmosios knygos CK 1.48 str. komentaras. ,,Justicija“, Vilnius, 2001 m., psl.144-145). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ bei trečiasis asmuo ,,Scania Osterreich GmbH“, tai yra asmenys reikalavę taikyti užsienio teisę, nepateikė įrodymų, kurie vienareikšmiai patvirtintų, kurioje valstybėje buvo ginčo puspriekabė-šaldytuvas jos teisinės padėties pasikeitimo metu. Iš byloje esančių dokumentų, kuriuos atsakovas UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ pateikė prie savo 2003 m. lapkričio 10 d. atsiliepimo į ieškinį, įrodinėdamas šio įsigijimo aplinkybes (t. 1, 25-55), matyti, kad prekės pristatymo akte nurodyta, jog šio turto siuntėjo atsakovui šalis yra Vokietija, o pirkimo faktas įrodinėjamas sąskaita Nr.G1115199. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo atstovas, pagrįsdamas atsiskaitymą su trečiuoju asmeniu ,,Scania Osterreich GmbH“, apeliacinės instancijos teismui pateikė tarptautinį mokėjimo pavedimą Nr.131, iš kurio turinio matyti, kad pinigai už šį turtą buvo sumokėti 2001 m. spalio 22 d. (pirkimo data 2001-11-02) (t. 2, b. l. 283), tačiau šis įrodymas taip pat neduoda pagrindo kitokiai išvadai Austrijos Respublikos teisės taikymo klausimu (CPK 185 str.). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nagrinėjamu atveju taikydamas Lietuvos teisę, nepažeidė CK 1.12 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių, CPK 808 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 I d. 2 punkto nuostatų.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde trečiasis asmuo ,,Scania Osterreich GmbH“, nurodė, kad teismas turėjo taikyti Austrijos ci vilinio kodekso 367 paragrafą, pagal kurį asmuo, įgijęs turtą iš asmens, kurio pagrindinė veikla yra tokio turto pirkimo–pardavimo operacijos, tampa turto savininku, neatsižvelgiant į tai, ar turtą parduodantis asmuo yra jo savininkas, ar tik sąžiningas įgijėjas. Dėl šio apeliantas ,,Scania Osterreich GmbH“ teigia, kad tiek jis, tiek atsakovas buvo ginčo puspriekabės savininkai, todėl turėjo teisę parduoti šį turtą, o ieškovas pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį tapo šio turto savininku ir ieškinio tenkinimas tampa negalimas. Iš tiesų, pagal Austrijos civilinio kodekso 367 paragrafą vindikacinis ieškinys nereiškiamas sąžiningam kilnojamojo daikto valdytojui tuo atveju, jeigu jis įrodo, kad šį daiktą įsigijo viešų varžytynių metu, iš prekybininko, turinčio teisę atlikti šį veiksmą arba už atlygį iš kieno nors kito, kuriam ieškovas pats patikėjo naudoti, saugoti ar kitam tikslui. Tokiais atvejais nuosavybė yra įgyjama iš sąžiningų valdytojų, o ankstesnis savininkas turi tik nuostolių atlyginimo teisę atžvilgiu tų, kurie už tai atsako. Tačiau teisėjų kolegija, šioje nutartyje anksčiau konstatavusi, jog nagrinėjant šį ginčą teisingai taikyta Lietuvos teisė, kartu pažymi, kad apeliantai nepateikė įrodymų, jog ginčo puspriekabė-šaldytuvas buvo perkamas viešų varžytynių metu, iš prekybininko, turinčio teisę atlikti šį veiksmą arba už atlygį iš kieno nors kito, kuriam ieškovas pats patikėjo turtą naudoti, saugoti ar kitam tikslui (CPK 178 str.).

Dėl restitucijos taikymo.

Apeliantas atsakovas UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ teigia, kad net ir pripažinus ginčo sutartį negaliojančia, teismas, taikydamas restituciją, pažeidė CK 6.145 straipsnio pirmosios dalies nuostatas bei atsakovo teises ir nesąžiningai pablogino jo padėtį, nes ieškovas 18 mėnesių naudojosi ginčo puspriekabe, gavo pajamas, todėl priteisus visą puspriekabės kainą nepagrįstai praturtėjo.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą sandorį negaliojančiu ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes turėjo pagrindą taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ 201 000 Lt, kuriuos šis gavo pagal sandorį, konstatavęs, jog atsakovui neužkirstas kelias ginti savo turtines teises pareiškiant ieškinius kitiems asmenims (CK 1. 80 str. 2 d., 6.145 str.). Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą ar pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, be teismo nurodytų argumentų sutinka su ieškovo teiginiais atsiliepime, jog atsakovas verčiasi transporto priemonių importu ir prekyba, taigi šiuo verslu užsiima profesionaliai, todėl prieš parduodamas šį turtą privalėjo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinti pirkėjo lūkesčiai be trukdymų naudotis įsigytu turtu. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas, laikydamas save teisėtu šios puspriekabės-šaldytuvo savininku, ją pagerino, atliko puspriekabės remontą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnams paėmus šį turtą, buvo areštuotas ir ją vilkęs lizinguojamas vilkikas, už kurį buvo mokami mokesčiai lizingo bendrovei, nors jis buvo prastovoje, buvo perkraunamas krovinys (CK 6.323 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas dar prieš besikreipdamas į teismą siūlė atsakovui išspręsti ginčą taikiai, tačiau pasiūlymas nebuvo priimtas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta restitucija atitinka civiliniams teisiniams santykiams keliamus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).

Dėl netinkamos ieškovo pažeistų teisių gynybos.

Apeliantas trečiasis asmuo ,,Scania Osterreich GmbH“ teigia, kad faktas, jog teisėsaugos institucijos paėmė ginčo turtą iš ieškovo, neįtakoja nuosavybės teisės pasikeitimo, o tik suteikia ieškovui teisę ginčyti neteisėtus pareigūnų veiksmus, tačiau ieškovas to nedarė. Ta aplinkybė, kad ieškovas negynė pažeistos teisės, negali neįtakoti ieškovo ar atsakovo nuosavybės teisių. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo puspriekabė būtų vogta. Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius.

Byloje nustatyta, kad ieškovas tinkamai ir sąžiningai įvykdė pirkimo-pardavimo sutartimi su UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ prisiimtas prievoles, nežiūrint to, dėl Interpolo paskelbtos šio turto paieškos valstybės institucijos jį sulaikė, paėmė iš ieškovo ir perdavė trečiajam asmeniui Čekijos kompanijai ,,Raiffeisen Leasing s. r. o.“. Taigi nustatyta, jog dėl šios aplinkybės ieškovas (pirkėjas) neteko teisės disponuoti šiuo turtu, jį valdyti ar juo naudotis. Tuo tarpu atsakovas (pardavėjas) UAB ,,Baltijos realizacijos centras“, kaip minėta, besiverčiantis automobilių importu ir prekyba pirkimo-pardavimo sutartyje vienareikšmiai garantavo, jog tretieji asmenys neturi jokių teisių į šią prekę. Todėl paaiškėjus trečiųjų asmenų pretenzijoms į šį turtą, atsakovas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu teismui būtų pateikti įrodymai, pagrindžiantys paties pirkėjo (ieškovo) kaltę (CK 6.321 str. 6 d.). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kreipėsi į valstybės kompetentingas institucijas, siekdamas apginti savo teisę į šį turtą, tačiau to įgyvendinti nepavyko.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ ir trečiojo asmens ,,Scania Osterreich GmbH“ apeliacinius skundus, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas šiuose skunduose nurodytais motyvais, nėra, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o teismo sprendimas ir teismo papildomas sprendimas paliekami nepakeisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, priteisia iš atsakovo UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ ir trečiojo asmens ,,Scania Osterreich GmbH“ valstybei po 13,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos realizacijos centras“ ir trečiojo asmens ,,Scania Osterreich GmbH“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos realizacijos centras“ ir trečiojo asmens ,,Scania Osterreich GmbH“ valstybei po 13,50 Lt (trylika litų, 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.