Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Omė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nutarties, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas civilinėje byloje Nr. 2-1954-34/2008, iškeltoje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Omė“ ieškinį atsakovui antstoliui D. J. dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys byloje, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Sapa profiliai“, uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nors ieškovas išnagrinėtoje byloje pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, procesinis dokumentas turi būti vertinamas ne pagal jo pavadinimą, o pagal turinį (CPK 115 str. 4 d.). Ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti, dėl kurių nepasisakė bylą nagrinėję teismai, savo esme yra prašymas dėl vienos iš bylinėjimosi išlaidų rūšių – išlaidų advokato pagalbai apmokėti paskirstymo. Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, jeigu šių išlaidų nepaskirstė apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, remiantis CPK 93 straipsnio ketvirtąja dalimi, išsprendžia pirmosios instancijos teismas nutartimi.

Siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, reikia teisiškai kvalifikuoti ieškovo pareikštą reikalavimą (pareikštus reikalavimus) ir nustatyti, ar ieškovas pareiškė du savarankiškus reikalavimus, iš kurių vieną – neturtinio pobūdžio reikalavimą teismas tenkino, o kitą – turtinio pobūdžio reikalavimą atmetė, ar visgi ieškovas pareiškė vieną reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir jį teismai atmetė, o prašymas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais yra sudėtinė reikalavimo priteisti žalos atlyginimą dalis, t.y. viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Nustačius, kad pareikšti du savarankiški reikalavimai, reikia spręsti klausimą, ar yra pagrindas kuriai nors šaliai priteisti iš kitos šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes išnagrinėjus bylą, buvo patenkintas vienas reikalavimas. Tuo tarpu padarius išvadą, jog pareikštas tik vienas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, reikia tenkinti atsakovo prašymą (visiškai arba iš dalies) dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo, kadangi būtų pagrindas konstatuoti, jog atsakovas bylą laimėjo.

Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti galimai pažeistų materialiųjų subjektinių teisių įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 str.). Dar daugiau, įstatymai iš esmės nenustato draudimų asmenims pasirinkti tokius įstatymuose įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus, kurie jiems atrodo priimtini ir tinkami. Gindami galimai pažeistas civilines teises įstatymuose numatytais būdais, asmenys privalo vykdyti vienintelį reikalavimą – elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti subjektine teise (CK 1.137 str.). Asmuo, pasirinkęs galimai pažeistos subjektinės teisės teisminį gynimo būdą, privalo laikytis proceso įstatyme nustatytų reikalavimų.

Teisė į teisminę gynybą ir teisingą procesą teisėje pripažįstama prigimtine teise, kuri įtvirtinta ne tik aukščiausią galią turinčiuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str.). Net ir ši teisė, būdama visų materialiųjų subjektinių teisių garantas, nėra absoliuti. Jos įgyvendinimo tvarką bei sąlygas nustato nacionaliniai įstatymai. Teisė į teisminę gynybą nereiškia, kad teismas privalo priimti ir nagrinėti bet kurį suinteresuoto asmens pareikštą reikalavimą. Teismas yra nepriklausomas ir nešališkas, įstatymų nustatyta tvarka sprendžia ginčus tarp šalių ir neformuluoja reikalavimų už ieškovą (pareiškėją). Suinteresuotas asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, turi pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitiktų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, numato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.). Tik tuomet, jeigu suinteresuoto asmens pateiktas ieškinys (pareiškimas) neturi formos ir turinio trūkumų, teismas priima jį nagrinėti (CPK 137 str. 1 d.).

Ginčo teisenos tvarka pareikštas ieškinys (lot. k. „actio“) be bendrų procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų turi atitikti ir specialiuosius (CPK 115 str., 135 str. 1 d.). Ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamosios ieškinio dalys vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir pagrindu. Kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai. Ieškinio dalykas (lot. k. „petitium“) – tai atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas ( CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šiame reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galimai pažeidė jo subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat aiškiai suformuluoti patį reikalavimą, t.y. ko jis prašo teismo. Ieškinio pagrindas (lot. k. „causa petendi“) – faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas neprivalo nurodyti ieškinio juridinio pagrindo, t.y. konkrečių materialiosios teisės normų, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas tenkina ieškinį, tačiau turi įvardyti įrodymus, kurie patvirtina ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 3 p.).

Teismų praktikoje, kuri pagrįsta civilinio proceso teisės doktrina, išskiriamos trys ieškinių rūšys: ieškiniai dėl priteisimo; dėl pripažinimo; dėl teisinių santykių modifikavimo. Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas reiškia, jog tik šalys turi teisę inicijuoti civilinės bylos iškėlimą, jos nustato nagrinėjimo dalyką, paprastai pasirenka bylos nagrinėjimo tvarką, bylos užbaigimo būdą, ieškinio rūšį ir pan. (CPK 13 str.). Laisvai disponuodamas procesinėmis teisėmis, ieškovas turi teisę pasirinkti tokį civilinės teisės gynimo būdą ir reikšti tokius reikalavimus, kurie jam atrodo tinkami bei pagrįsti. Teismas tik vykdo išaiškinimo pareigą, bet neturi įgaliojimų nurodyti ieškovui reikšti vienokį ar kitokį reikalavimą, keisti ieškinio dalyką. Teismo pareiga – vykdyti iš byloje pareikštų reikalavimų atsiradusių, pasikeitusių ar pasibaigusių santykių teisinį kvalifikavimą. Kvalifikuodamas teisinius santykius tarp dalyvaujančių byloje asmenų, teismas negali savo iniciatyva eliminuoti vieno ar kito įstatymų nustatyta tvarka pareikšto reikalavimo.

Nagrinėjamoje byloje bankrutuojanti įmonė, atstovaujama administratoriaus, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė atsakovo - antstolio veiksmus pripažinti neteisėtais ir atlyginti šiais veiksmais padarytus nuostolius – priteisti 22 356,21 Lt (b.l. 1-2). Ieškinį grindė tuo, kad antstolis vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje pagal jam pateiktą įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą atliko po to, kai apygardos teismas buvo priėmęs nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų pinigai nepagrįstai išmokėti vienam iš įmonės kreditorių (ieškinio faktinis pagrindas). Ieškovas pareikštus reikalavimus grindė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio trečiąja dalimi, kuri imperatyviai draudžia antstoliui vykdyti išieškojimą po to, kai teisme priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsniu, kuris įpareigoja antstolį nepažeisti kitų asmenų teisių (ieškinio juridinis pagrindas). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylą sprendė skirtingai, o kasacinis teismas atsakovo veiksmus pripažino neteisėtais, tačiau žalos atlyginimo nepriteisė (b.l. 68-70, 90-94, 152-160).

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ieškovas pareiškė du savarankiškus reikalavimus. Tokia išvada darytina išanalizavus pareikštų reikalavimų pobūdį, susidariusias bylos faktines aplinkybes, kasacinio teismo procesinio sprendimo turinį byloje. Visų pirma pažymėtina, kad ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) nustatomas ne pagal jo įvardijimą, tačiau pagal pareikšto reikalavimo turinį (CPK 115 str. 4 d.). Teisėjų kolegija vertina, jog prašymas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais, laikytinas reikalavimu dėl asmens teisės pažeidimo pripažinimo. Civilinėje teisėje nedraudžiama reikšti tokį neturtinio pobūdžio reikalavimą, grindžiant jį konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įstatymų normomis. Šis reikalavimas gali būti reiškiamas kaip savarankiškas neturtinis reikalavimas arba kartu su reikalavimu dėl žalos atlyginimo, padaryto neteisėtais atsakovo veiksmais, pažeidžiančiais asmens teises. Tuo atveju, kai reiškiamas tik toks neturtinis reikalavimas, įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje gali turėti prejudicinę galią kito – turtinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kuris kildinamas iš patenkinto reikalavimo, atžvilgiu (CPK 182 str. 2 p.), nes ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo kitoje byloje. Tiesa, praktikoje, kaip taisyklė, neturtinis reikalavimas dėl pripažinimo, jog asmens teisė buvo pažeista, reiškiamas kartu su reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu vienoje byloje išsprendžiami vienas su kitu glaudžiai susiję reikalavimai. Akivaizdu, jog paprastai pagrindinis ieškovo tikslas – žalos atlyginimo priteisimas. Tačiau, kaip minėta, tai neeliminuoja asmens galimybės civilinio proceso tvarka ginti subjektines teises, reiškiant savarankišką reikalavimą dėl asmens teisės pažeidimo pripažinimo.

Antra, antstolis yra specialų teisinį statusą turintis teisės subjektas. Tai valstybės įgaliotas asmuo, veikiantis pagal specialias įstatymų nuostatas, jam taikomi didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai (Antstolių įstatymo 2 str.). Todėl viešasis interesas reikalauja, jog visuomenė turėtų teisę žinoti apie valstybės įgaliotų asmenų (o toks ir yra antstolis) veiklą, jų veiksmų ar neveikimo (ne)teisėtumą. Šis visuomenės interesas bus užtikrintas, jeigu bus sudarytos prielaidos ir sąlygos asmeniui pareikšti ne tik turtinio pobūdžio reikalavimą antstoliui, bet ir (tai dar netgi svarbiau) neturtinio pobūdžio reikalavimą dėl pripažinimo, jog antstolis savo veiksmais ar neveikimu pažeidė teisės normose įtvirtintus reikalavimus, ir apie tai bus viešai paskelbta įstatymų nustatyta tvarka. Kai ieškovas yra specifinis subjektas – bankrutuojanti įmonė, viešasis interesas reikalauja ginti specialią asmenų grupę – tokios įmonės kreditorius remiantis lygiateisiškumo principu ir įpareigoja bankroto administratorių reikšti ne tik reikalavimą dėl įmonės teisių pažeidimo pripažinimo, bet ir turtinį reikalavimą dėl restitucijos taikymo bei nepagrįstai gautų pinigų išreikalavimo iš juos gavusio kreditoriaus. Toks turtinis reikalavimas, kuris bankrutuojančiai įmonei yra esminis, yra atskirtas nuo neturtinio reikalavimo, jis yra savarankiškas. CPK XXXI skyriaus normos suteikia teisę asmenims skųsti antstolio procesinius veiksmus specialia proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 510 str. 1 d.). Tuomet, kai antstolio veiksmų neteisėtumą ir dėl to atsiradusį ieškovo teisių pažeidimą įrodinėja įmonės bankroto administratorius, ši tvarka netaikoma, o toks reikalavimas turi būti reiškiamas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.). Tačiau šis procesinis skirtumas nekeičia reikalavimo esmės ir jo turinio, o tik nustato specialią tokio reikalavimo nagrinėjimo tvarką, lyginant ją su ta, kuri įtvirtinta specialiose civilinio proceso įstatymo normose. Todėl bankrutuojančios įmonės pareikštas reikalavimas antstoliui, kaip specialiam teisės subjektui, laikytinas savarankišku reikalavimu dėl ieškovo teisių pažeidimo pripažinimo.

Trečia, atsakovas pagal reikalavimą dėl teisės pažeidimo pripažinimo yra antstolis, tuo tarpu atsakovas pagal turtinį reikalavimą turi būti bankrutuojančios įmonės atitinkamas kreditorius, iš kurio gali būti reikalaujama grąžinti vykdymo procese neteisėtai gautą įmonės, kuriai inicijuojama bankroto procedūra, turtą. Aukščiau nurodytas aplinkybes pagrindžia ir byloje priimta kasacinio teismo nutartis. Iš aukščiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties turinio matyti, kad teismas reikalavimus dėl pažeistos teisės pripažinimo ir žalos atlyginimo vertino kaip du savarankiškus reikalavimus (b.l. 157-160). Dar daugiau, kasacinis teismas antrą - turtinį reikalavimą iš esmės atmetė tik dėl to, jog jis pareikštas netinkamam atsakovui. Tai, kad ieškovas turėjo prašyti pripažinti, jog jo teisių pažeidimą padarė vienas asmuo – antstolis, o restituciją turėjo prašyti taikyti iš kito asmens – pinigus gavusio kreditoriaus, tik įrodo pareikštų reikalavimų savarankiškumą. Tarp šių reikalavimų egzistuojantis glaudus ryšys neeliminuoja jų savarankiškumo ir nemenkina pirmojo reikalavimo svarbos bei reikšmės.

Ketvirta, Žmogaus teisių teismas ne kartą pažymėjo, jog asmens teisių pažeidimo pripažinimas savaime yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pavyzdžiui, Žmogaus teisių teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02). Tokios pozicijos laikomasi ir administraciniame bei civiliniame procesuose (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje A 444-619/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-425/2008).

Atsižvelgiant į tai, jog išnagrinėtoje byloje ieškovo pareikštą į reikalavimą antstoliui dėl ieškovo teisių pažeidimo teismai patenkino, o turtinį reikalavimą antstoliui atmetė, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovo reikalavimai bei atsakovo atsikritimai į juos patenkinti iš dalies. Esant tokiai situacijai, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog atsakovas bylą laimėjo. Priešingu atveju antstolis, atlikęs neteisėtus veiksmus ir pažeidęs imperatyvią teisės normą, įgytų nepagrįstą pranašumą prieš pagrįstą neturtinį reikalavimą pareiškusį ieškovą. Taip pat negalima spręsti, jog bylą laimėjo ieškovas, kadangi teismai atmetė jo pareikštą turtinį reikalavimą atsakovui. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Kadangi nagrinėjamoje byloje teismai vieną ieškovo reikalavimą patenkino, o kitą atmetė, nėra pagrindo paskirstyti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų ir priteisti vienos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas iš kitos šalies bei atvirkščiai. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis keistina, nutarties dalis, kuria atsakovui iš ieškovo priteista advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, naikintina, o kita nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 93 str. 2 ir 4 d., 337 str. 4 p.).

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepime į jį išdėstyti šalių argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria atsakovui antstoliui D. J. iš ieškovo BUAB „Omė“ priteista 2 500 Lt išlaidų atsakovo advokato pagalbai apmokėti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.