Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo M.M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2006 m. kovo 23 d., ir pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirtą ir atliktą bausmę nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2006 m. rugsėjo 7 d.

Iš M.M. priteista 1893 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M.M. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 16 d., apie 2 val., prie vaikų lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tvoros grumtynių su R.V. metu, tyčia peilių dūrė R.V. į nugaros sritį, padarydamas jam durtinį-pjautinį nugaros kairės pusės sužalojimą su 8-ojo šonkaulio, kairio plaučio, kairiosios krūtinplėvės ir aortos krūtininės dalies pažeidimais, kas komplikavosi nukentėjusiajam vidiniu kraujavimu į kairiąją krūtinplėvės ertmę, šoku po nukraujavimo, dėl ko R.V. VšĮ „Jonavos ligoninė“ 2005 m. rugpjūčio 16 d. mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M.M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl tyčinio nužudymo.

Nuteistojo M.M. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apygardos teismo išvadų dėl jo kaltės ir veikos juridinio vertinimo nepaneigia.

Nors apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiojo R.V. neužpuolė, tačiau baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2005 m. rugpjūčio 16 d. įvykio vietoje M.M. peiliu tyčia sužalojo nukentėjusįjį ir kad būtent šiuo peiliu padaryti sužalojimai sukėlė pastarojo mirtį. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų, jog nuteistasis M.M., peiliu durdamas nukentėjusiajam R.V. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – nugarą – turėjo tikslą jį nužudyti ir siekė jo mirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p. nurodyta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Byloje nustatyta, kad nuteistasis M.M. po dūrio peiliu R.V. į nugarą, iš įvykio vietos tuoj pat pasišalino. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M.M. veikė netiesiogine tyčia. Minėto nutarimo nuostatos nepažeistos.

Tiek apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde M.M. teigia, kad jis gynėsi nuo netinkamo nukentėjusiojo elgesio ir todėl peiliu dūrė jam į nugarą, t.y. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Baudžiamosios teisės teorija būtinąją gintį apibrėžia kaip tam tikrą situaciją, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 p. nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. To paties nutarimo 6 p. nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Iš byloje surinktų objektyvių duomenų matyti, kad įvykio metu nei nuteistajam M.M. , nei kartu su juo buvusiems jo draugams iš nukentėjusiojo R.V. ar jo draugų pusės negrėsė joks realus, akivaizdus ar pavojingas kėsinimasis. M.M. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje parodė, kad R.V. nieko blogo jam nedarė, jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo, nesudavė nei vieno smūgio ir net nesikėsino to daryti (t. 3, b. l. 70-74, 99-101, 103-106, t. 4, b. l. 6). Be to, pažymėtinas šiame įvykyje dalyvavusių asmenų skaičius bei jėgų santykis – nuteistasis M.M. buvo kartu su ne mažiau kaip šešiais draugais, o nukentėjusysis R.V. – su trim draugais ir viena mergina. Nei M.M. , nei jo draugams įvykio metui nepadaryti jokie sveikatos sužalojimai. Tuo tarpu visiems R.V. draugams padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai (t. 2, b. l. 18, 25, 37). Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo parodymai apie konflikto priežastis ir jo iniciatorius neatitinka tikrovės. Kolegijos nuomone, yra neginčijamai nustatyta, kad grupines muštynes pradėjo nuteistasis ir jo draugai, kurie vadovavosi agresyviais, į puolimą nukreiptais interesais. Tokiais atvejais teisė į būtinąją gintį neatsiranda. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad šiuo atveju apskirtai nebuvo būtinosios ginties situacijos, bei kad nėra jokio pagrindo M.M. taikyti BK 28 str. nuostatas.

Tačiau apygardos teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu pagal BK 300 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 63 str. 5 d. nurodyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai

1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis;

2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius;

3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

BK 63 str. 9 d. numatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Skundžiamu nuosprendžiu M.M. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d., t.y. už labai sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.). Paminėtu 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu jis nuteistas už du nesunkius nusikaltimus (BK 11 str. 3 d.). Tokiu būdu šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamųjų veikų kategorijoms. Apygardos teismas bausmes šiuo atveju turėjo bendrinti apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 2 p.). Todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Paminėtame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M.M. kaltu prisipažino tik iš dalies, t.y. jis pripažino sudavęs peiliu R.V. į nugarą, tačiau nurodė, kad taip padarė ne norėdamas jį nužudyti, bet nuo jo gindamasis. Be to, M.M., siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį, sąmoningai klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, teigdamas, kad ne jis, o R.V. su savo draugais užpuolė nuteistąjį ir su juo ėjusius asmenis. Ši aplinkybė yra itin reikšminga sprendžiant būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, o tuo pačiu veikos baudžiamumo ir asmens atsakomybės klausimus. Todėl kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės M.M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kita minėtoje normoje nustatyta lengvinanti aplinkybė yra kaltininko padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar (ir) joje dalyvavusius asmenis. Padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kad kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Padėjimas išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis yra tada, kai kaltininkas nurodo šią veiką padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, kitus esminius nusikaltusių asmenų požymius ar kitas žinias apie juos, jei tai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti, sulaikyti ar patraukti atsakomybėn kitus asmenis.

Nustatyta, kad M.M. pats atvyko į policijos įstaigą ir prisipažino vieną kartą peiliu dūręs nukentėjusiajam R.V. į nugarą. Liudytoja O.Š. parodė, kad jos brolis M.M. sakė, jog eis į policijos komisariatą papasakoti apie įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 43-44). Ta aplinkybė, kad M.M. atvyko į policijos įstaigą praėjus trims dienoms po įvykio, nepaneigia jo pranešimo svarbos išaiškinant šį nusikaltimą, nes tai jis padarė savo valia. Be to, tuo metu policijos pareigūnams šio nusikaltimo padarymo aplinkybės dar nebuvo žinomos. Nuteistasis M.M. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme pripažino sudavęs smūgį peiliu nukentėjusiajam, tik neigė savo tyčią ir tvirtino buvus būtinosios ginties situaciją.

Teisminėje praktikoje kaltininko padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką paprastai siejamas su jo prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi. Tačiau galimi ir tokie atvejai, kada kaltininkas gera valia atvykdamas į valstybės instituciją bei pripažindamas, nors ir iš dalies, savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, vis dėlto ženkliai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Toks atvejis nustatytas ir šioje baudžiamojoje byloje. Neatsižvelgti į tai kolegija neturi teisės. Todėl šioje dalyje nuosprendis taip pat keistinas. Nuteistojo padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, jį skaičiuodamas nuo sankcijos vidurkio. BK 129 str. 1 d. nustatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dešimt metų. Byloje yra viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tačiau kolegija atsižvelgia į M.M. asmenybę - anksčiau teistas, teistumas neišnykęs. Todėl nuteistajam M.M. skiriama bausmė lygi sankcijos vidurkiui.

Tačiau tenkinti apelianto prašymą taikyti BK 61 str. 4 d. nuostatas ir dar labiau švelninti bausmę nėra pagrindo, kadangi šiuo atveju nenustatyta viena iš paminėtoje normoje išvardintų būtinų sąlygų - savanoriško prisipažinimo padarius nusikaltimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį dėl M.M. nuteisimo pakeisti.

Pripažinti M.M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti R.V. nužudymą.

M.M. pagal BK 129 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dešimties metų.

Vadovaudamasi BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., M.M. pagal BK 129 str. 1 d. paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu pagal BK 300 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.