Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2021 m. kovo 16 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų nuosprendžiu T. R. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, ir T. R. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, T. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas. Nustatyta 6 (šešių) mėnesių nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis ir nustatytas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas, įpareigojant T. R. per šį laikotarpį:

- pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

- nuo 23.00 val. iki 06.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2021 m. kovo 16 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų nuosprendį.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, T. R. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams. Ši baudžiamojo poveikio priemonė pradedama vykdyti atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba lygtinai paleidus nuteistąjį iš pataisos įstaigos (BPK 357 straipsnio 3 dalis);

- išieškota konfiskuotino automobilio „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 1560 Eur (tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt eurų).

Kaltinamajam T. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. R. (toliau – ir T. R.) pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. lapkričio 29 d., apie 14.41 val., (duomenys neskelbtini) iki 13 numeriu pažymėto namo, Kaune, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį ,,Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, alkoholio matuokliu ,,Alcotest 6810“, Nr. ARAJ-0008, nustatytas 2,62 promilių neblaivumas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. R. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

5. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas T. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, pagrindo nėra.

7. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad T. R. neblaivus automobilio nevairavo, alkoholį vartojo jau sustojęs ir grįžęs į namus, o pavojingai manevravo automobiliu tik dėl jo to, jog nėra įgijęs teisės vairuoti transporto priemones, tačiau šie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, juos paneigia baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 29 d., 14.37 val. bendruoju pagalbos centro telefonu pranešėjas G. Z. informavo Bendrojo pagalbos centro darbuotojus apie galimai neblaivų automobilio Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją (1 t., b. l. 67-71). 14.40 val. pranešėjas buvo sujungtas su policijos komisariatu tolimesniam įvykio tyrimui (1 t., b. l. 76-79). 14.42 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojas informavo policijos ekipažą, kuriame dirba Ž. K. ir L. R., apie M. g. važiuojantį galimai neblaivų vairuotoją (1 t., b. l. 52, 53-54). Pranešėjas visą laiką iki automobiliui Rover sustojant N. g. ties namu Nr. 13, važiavo paskui jį ir apie automobilio buvimo vietą pranešinėjo telefonu policijos pareigūnams. Apžiūros protokole užfiksuota, jog pranešėjas G. Z. budėtoją informavo, kad 14.47 val. automobilis Rover sustojo N. g. kieme. 14.49 val. pranešėjas taip pat patvirtino, jog mato atvykstančius patrulius (1 t., b. l. 76-79). Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. Z. patvirtino šias aplinkybes, paaiškino, kad pamatė pavojingai vairuojantį automobilį Rover, kurio vairuotojas vos nemiega prie vairo, apie kurį pranešė policijai. Vairuotojas visada buvo jo akiratyje, kol privažiavo iki vairuotojo namų. Nors liudytojas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad minėto automobilio vairuotojas P. g. ties namu Nr. 2 išleido kelis žmones, kurių būklės jis negali pasakyti, tačiau šios aplinkybės, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesuteikia pagrindo liudytojo G. Z. parodymus vertinti kritiškai. Akivaizdu, kad G. Z. bendrąjį pagalbos centrą informavo būtent apie Rover vairuotojo pavojingą manevravimą, įsidėmėjo jį vairavusį asmenį, kuris skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už vairavimą esant neblaiviam, būtent šį asmenį sekė ir informaciją apie maršrutą perdavė policijos pareigūnams, o tai, kad G. Z. neįsidėmėjo keleivių būklės nėra pagrindas vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Tuo labiau, kad viso baudžiamojo proceso metu G. Z. buvo nuoseklus ir detalus dėl automobilio Rover vairuotojo atliekamų veiksmų, jo parodymai, duoti įspėjus liudytoją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Iki komentuojamo įvykio automobilio Rover vairuotojo T. R. G. Z. nepažinojo, automobilį pradėjo sekti tik dėl pavojingo jo manevravimo, sukėlusio įtarimą dėl galimai neblaivaus automobilio vairuotojo, joks G. Z. suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas. Esant šiems duomenims, liudytojo G. Z. parodymais teisėjų kolegija tiki ir remiasi jais spręsdama T. R. kaltės klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

9. Nors nesutikdamas su T. R. kalte apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad automobilis Rover keistai manevravo po kelią dėl to, jog T. R. nėra įgijęs teisės vairuoti transporto priemones, dėl ko neturi vairavimo įgūdžių, tačiau šie apelianto motyvai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini pasirinkta gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nešalina baudžiamosios atsakomybės. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad T. R. dar 2017 m. buvo baustas už vairavimą, neturint teisės vairuoti transporto priemonių (1 t., b. l. 109-111), taip pat ir 2018 m. baudžiamoji byla dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam nutraukta vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad I. R. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad T. R. užsiima automobilių remontu (1 t., b. l. 39). Tokiu būdu, nors T. R. ir nėra įgijęs teisės vairuoti transporto priemone, tačiau akivaizdu, kad vairuoti transporto priemonę jis nevengia ir turi pakankamus vairavimo įgūdžius. Tuo labiau, kad G. Z. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tą dieną gatvė buvo tuščia, automobilių nebuvo, todėl eismo situacija nebuvo sudėtinga. Esant šioms aplinkybėms, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog T. R. pavojingai manevravo dėl to, jog nemoka vairuoti transporto priemonių, todėl remtis šia nuteistojo versija kaip jo kaltę paneigiančia, pagrindo nėra. Pats T. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad vairuoti jam sekėsi gerai, jokių avarinių situacijų jis nesukėlė.

10. Vertinant nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvus dėl to, kad T. R. neblaivus nevairavo, alkoholiniu gėrimus vartojo tik namuose, svarbu paminėti ir tai, kad policijos pareigūnams reaguojant į G. Z. pranešimą, gautą 14.37 val., į įvykio vietą buvo išsiųstas policijos pareigūnų ekipažas, kuris, automobiliui Rover sustojus namo kieme 14.47 val., atvyko 14.49 val. Iš patrulių „BodyCam“ darytų vaizdo įrašų įvykio vietoje taip pat matyti, kad atvykus policijos pareigūnams T. R. namų duris atidarė 14.52 val. Atsižvelgiant į tai, nustatyta, kad nuo T. R. grįžimo į namus iki policijos pareigūnų atvykimo į jo namus praėjo vos 5 min. (1 t., b. l. 93). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, o būtent: pranešimo laiką – 14.37 val., garso įrašo trukmę, įvertinus tai, kad pareiškėjas visą laiką sekdamas automobilį bendravo su policijos pareigūnais, o policijos pareigūnai su įtariamuoju pradėjo bendrauti 14.52 val., neabejotina, kad laikas nuo automobilio sustojimo iki policijos pareigūnų ekipažo atvykimo (apie 5 minutes), nebuvo pakankamas T. R. suvartoti alkoholio kiekį, kuris atitiktų sunkų neblaivumo laipsnį. Juo labiau, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai patvirtino, jog jiems atvykus T. R. alkoholio nevartojo, girtavimo pėdsakų nesimatė. Tuo labiau, kad ir paties T. R. paaiškinimai įvykio vietoje ir vėlesnio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Iš „BodyCam“ darytų vaizdo įrašų matyti, kad T. R. paklausus, kada jis vartojo alkoholį, nurodo, kad tai darė prieš porą dienų, vėliau nurodo, kad „aš dabar ką tik išgėriau“, neigia vairavęs transporto priemonę, nurodo, kad jį vežė mama. Dar kartą paklaustas, kada vartojo alkoholį, T. R. nurodo, kad „prieš kokias dvi valandas, tris vartojau, porą valandų“. Pareiškus pranešimą apie įtarimą T. R. nurodė, kad grįžęs namo išgėrė apie 300 g. degtinės, namie buvo apie 30 min., kol atvyko policijos pareigūnai (1 t., b. l. 129-130). Akivaizdu, kad T. R. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie visą laiką kito, taip siekiant suklaidinti policijos pareigūnus ir išvengti gana griežtos baudžiamosios atsakomybės, todėl jais vadovautis kaip teisingais nėra pagrindo.

11. Byloje surinktų duomenų visuma iš esmės paneigia nuteistojo versiją, jog alkoholį jis vairavo grįžęs į namus ir leidžia pagrįstai spręsti, jog automobilį jis vis tik vairavo neblaivus. Nors, kaip teisingai pastebėta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, antrojo T. R. tikrinimo alkotesteriu, atlikto 2020 m. lapkričio 29 d., 15.37 val., t. y. praėjus 24 minutei nuo pirmojo tikrinimo (15.13 val.) alkotesteriu, metu jam buvo nustatytas didesnis neblaivumo laipsnis už nustatytą pirmojo tikrinimo metu, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai niekaip nepatvirtina T. R. versijos dėl alkoholio vartojimo laiko ir nepaneigia aukščiau išdėstytų duomenų, betarpiškai patvirtinančių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo tam tikru momentu, t. y. vairavimo metu, todėl antrojo neblaivumo patikrinimo testo rezultatai patys savaime nepaneigia pirmojo testavimo techninėmis priemonėmis duomenų, jie teismui yra neprivalomi ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai. Faktas, kad ir antrojo patikrinimo metu nuteistajam buvo nustatytas 2,79 promilių girtumo laipsnis šiuo konkrečiu atveju tik patvirtina, jog automobilį nuteistasis vairavo neblaivus, o jam nustatytas neblaivumo laipsnis atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

12. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados, o pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis. Iš to seka, kad T. R. gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. R. veiksmuose yra visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. R. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

13. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam skirta bausme, teigiant, jog ji yra per griežta, prašant skirti švelnesnę BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkas gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Įvertinęs aplinkybių visetą, apylinkės teismas T. R. paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pažymėtina, jog įstatymo leidėjas nėra nurodęs, kaip konkrečiai turėtų būti parenkami bausmių dydžiai už padarytas nusikalstamas veikas ir pagal teismų praktiką nėra konkrečiai nustatyta, kaip teismas turi spręsti tokius konkrečius ir individualius atvejus kaip, kad bausmės dydžio nustatymas. Tačiau teismų praktika formuojama taip, kad skiriant bausmę, ji turi būti individualizuota, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas T. R. skirdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į tai, kad padarė nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Taip pat, atsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį T. R. atžvilgiu buvo nutrauktas, vadovaujantis BK 93 straipsniu, BPK 212 straipsnio 1 dalies 8 punktu, o 2020 m. gruodžio 16 d. paskirta bauda administracinio nusižengimo byloje nėra sumokėta. T. R. nuo 2021 m. liepos 21 d. atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę už sunkaus nusikaltimo padarymą. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, ankstesnį T. R. elgesį, kitus jį charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą jam turi būti skirta šio įstatymo sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, manant, kad bausmės tikslai šiuo atveju visų pirmiau paminėtų bylos aplinkybių kontekste gali padėti pataisyti ir perauklėti nusikaltusį asmenį ir užtikrinti veiksmingą resocializaciją ir įgyvendinti bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Be to, teismas sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti iš dalies atidėjus kaltinamajam paskirtos bausmės vykdymą, todėl dar labiau švelninti T. R. teisinę padėtį nėra pagrindo. Tuo labiau, kad nuteistajam paskirta bausmė buvo subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta bausme nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu, pridedant minimalią (3 mėnesiai) laisvės atėmimo bausmės dalį.

14. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo T. R. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. R. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.