- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-27
- Bylos Nr.
- e2YT-235-504/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ledina Šinkūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos
- Pareiškėjas
- R. S., D. S.
- Kategorijos
- 3.4.4.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų teisėja Ledina Šinkūnienė, sekretoriaujant Jolantai Samėnienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Mindaugui Beinaravičiui, suinteresuoto asmens Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos atstovei Dalei Ramoškienei, teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų R. S. ir D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai pareiškime ( p. b. l.1-3) nurodė, kad jie 2020 m. gruodžio 16 d. Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuosavybės teise valdo žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra taikomos šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zonos (III skyrius, antrasis skirsnis), hidrografiniai draustiniai (V skyrius, vienuoliktasis skirsnis), gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai (V skyrius, aštuntasis skirsnis), valstybiniai parkai (V skyrius, dvidešimt trečiasis skirsnis).
Minimas žemės sklypas iki sovietų įvykdytos nacionalizacijos priklausė V. Š., t. y. Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, padarytame 1931 metais ir patvirtintame 1932 m. lapkričio 7 d. bei jo eksplikacijoje nurodyta, kad žemės sklypo (žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas yra Š. V..
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius, atsakydamas į klausimą, kam aukščiau nurodytas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini)., priklausė iki sovietų įvykdytos nacionalizacijos, patvirtino, jog iš Lietuvos valstybinio archyvo Rokiškio skyriuje gautų Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, padaryto 1931 metais, patvirtinto 1932 m. lapkričio 7 d. ir eksplikacijos kopijų matyti, kad šio žemės sklypo (žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) (pagal eksplikaciją) savininkas yra Š. V., sklypo plotas – 14,91 ha. V. Š. jam skirtame žemės sklype buvo pasistatęs sodybą – gyvenamąjį namą bei du ūkinius pastatus (daržinę ir tvartą) ir su šeima šioje sodyboje buvusiame gyvenamajame name gyveno iki 1949 m., kuomet žaibo sukelto gaisro metu gyvenamasis namas sudegė ir sodyboje teliko tik du ūkiniai pastatai.
Žemės išskirstymas vienkiemiais buvo vykdomas remiantis 1922 m. vasario 15 d. priimtu Žemės reformos įstatymu. Minimo įstatymo 44 str. buvo numatyta, jog kaimų skirstymas viensėdžiais privalomas visam kaimui, jei skirstytis nutarė ne mažiau kaip vienas trečdalis to kaimo ūkininkų, skirstant pirmoj eilėj tuos kaimus, kur dauguma to reikalauja. Remiantis minimo įstatymo 15 str., kaimo srityje buvo duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Remiantis įstatymo 42 str., gavusieji žemės privalėjo ne ilgiau kaip per 8 metus įsikurti ūkį. Minimoje normoje taip pat buvo įtvirtinta, jog tie, kas neatlieka nustatytų reikalavimų, gali būti pašalinami iš gautų žemių.
Tai, kad po (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo į vienkiemius kaime buvo statomi namai patvirtina viešoje internetinėje erdvėje esantys publicistiniai straipsniai (V. B. straipsnio „(duomenys neskelbtini) – Sėlių kaimo palikimas“ kopija pridedama).
Atsižvelgiant į minimo Žemės reformos įstatymo nuostatas, V. Š., (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo metu gavęs žemės, privalėjo joje įkurti ūkį, ką ir padarė, tad žemė iš jo iki pat sovietinės nacionalizacijos nebuvo paimta. V. Š., pareiškėjų turimais duomenimis, buvo susituokęs su M. K. (pavardė po santuokos – Š.) ir turėjo penkis vaikus – G., G., J., P. bei A. (pavardė po santuokos – K.). Šiuo metu iš V. Š. bei M. Š. vaikų yra likusi gyva vienintelė A. Š. (K.), kuri puikiai atsimena ir žino jos šeimai priklausiusios sodybos bei joje buvusių statinių buvimo vietą.
Tai, kad minimame žemės sklype buvo pastatyta sodyba patvirtina ir pareiškėjų surinkta kartografinė medžiaga, t. y. Vilniaus regioninis valstybės archyvas pareiškėjų prašymu pateikė pareiškėjams Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo (duomenys neskelbtini) kopiją, iš kurios matyti, jog šiuo metu pareiškėjams priklausančio, o anksčiau V. Š. priklausiusio žemės sklypo vietoje yra trys statiniai, kurie yra akivaizdžiai matyti išdidinus šią aerofotonuotrauką ir pažymėjus sklypo ribas (matininko J. K. pažymėtos sklypo ribos aerofotonuotraukoje pridedamos). Pagal V. Š. artimųjų (t. y. dukros A. K., jos pusbrolio E. K. ir kt.) pasakojimus pareiškėjai surašė konkrečių statinių buvimo vietą minimoje aerofotonuotraukoje, sudarydami atitinkamą brėžinį.
Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos pateiktame 1952 m. žemėlapyje šiuo metu pareiškėjams priklausančio, o anksčiau V. Š. priklausiusio žemės sklypo vietoje atvaizduoti du statiniai, prie jų yra žyma „cap.“, t. y. santrumpa rusiško žodžio „?????“, kas lietuviškai reiškia „daržinė“.
Sugretinus aukščiau minimą kartografinę medžiagą, galima daryti išvadą, jog iš sodyboje buvusių trijų statinių 1947 m. aerofotonuotraukos padarymo metu, 1952 m. buvo likę tik du statiniai, kas patvirtina teiginį, jog V. Š. priklausęs gyvenamasis namas (t. y . vienas sodyboje buvusių statinių) sudegė 1949 m.
Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 52 p. įtvirtina, jog buvusi sodyba yra vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
Minimo įstatymo 9 str. 3 d. įtvirtintas statybų gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas, kurio 5 p. nurodyta, jog leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo 5 p. numatyta, jog Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, siekiantys atstatyti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje esančiame žemės sklype, arba sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, siekiantys atstatyti buvusią sodybą privačioje miško žemėje, esančioje saugomoje teritorijoje (toliau – pareiškėjai), teikia prašymą raštu (tiesiogiai atvykus į saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją arba atsiuntus prašymą paštu, faksu ar elektroniniu paštu) atitinkamai saugomos teritorijos direkcijai arba savivaldybės administracijai pagal žemės sklypo buvimo vietą. Pareiškėjai, norintys atstatyti buvusią sodybą valstybės įsteigtame gamtiniame ar kompleksiniame draustinyje, neturinčiame direkcijos, kreipiasi į atitinkamos saugomos teritorijos direkciją, priskirtą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu. Aprašo 8 punkte numatyta, jog Saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą reglamentavimą matyti, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje ir atitinkamą sprendimą dėl leidimo atstatyti buvusią sodybą gali priimti saugomos teritorijos direkcija administracine tvarka, jeigu valstybės archyvuose 4 saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje.
Pareiškėjai pageidauja atstatyti jų žemės sklype buvusią sodybą, tad tuo tikslu kreipėsi į Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkciją, tačiau Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija pateikė atsakymą, jog pateiktuose dokumentuose nėra išsamios, pilnos informacijos, kad žemės sklype buvo gyvenamasis namas, tad direkcija nurodė negalinti priimti sprendimo sodybos atstatymui. Direkcija pasiūlė kreiptis į Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus juridinio fakto nustatymui dėl sodybos buvimo žemės sklype.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai kreipiasi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini)., buvo sodyba.
Juridinio fakto nustatymas reikalingas sodybos atstatymo tikslu.
Remdamiesi tuo, ką išdėstė bei vadovaudamiesi LR CPK 444 str. 2 d. 9 p., pareiškėjai teismo
prašo :
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams R. S. ir D. S. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini)., buvo sodyba.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. S. ( 2024-02-20 teismo posėdis ), pareiškėjų atstovas advokatas M.Beinaravičius pareiškimą palaikė. Nurodė, kad prašymas yra pagrįstas rašytiniais įrodymais, bei liudytojų - V. Š. dukros A. K. (ikisantuokinė pavardė – Š.), V. Š. sūnėno E. K., G. U. parodymais.
Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepime į pareiškimą (p. b.l.29-31 ) ir jo atstovė teisme nurodė, kad pareiškėjų prašymui nepritaria.
Pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio plotas 2.44 ha, paskirtis - žemės ūkio. Remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybinio kadastro duomenimis, žemės sklypas patenka į Sartų regioninio parko Sartų hidrografinį draustinį, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamas ribas.
Pagal galiojantį Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 (toliau -Aprašas), pareiškėjas dėl sodybos atstatymo turėjo kreiptis į saugomos teritorijos direkciją, šiuo atveju - Aukštaitijos saugomos teritorijos direkciją. Aprašo 6 p. nustatyta, kad pareiškėjas prašyme dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nurodo saugomos teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas ir kuriame norima atstatyti sodybą, pavadinimą, žemės sklypo kadastro numerį ir pateikia žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas) arba sutikimą, kad saugomos teritorijos direkcija galėtų gauti šiuos duomenis iš valstybės archyvų pareiškėjui apmokėjus teisės aktais nustatytą archyvų teikiamos paslaugos mokestį. Pagal Aprašo 8 p. saugomos teritorijos direkcija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio - vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).
Atsižvelgiant į tai, Žemės sklypui taikomi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4-5 ir 7 punktai, kuriuose nustatyta, jog leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus ir jų inžinerinius statinius, jų statybos vienetai netaikomi. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose apribojimai, šios dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote; leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus; buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba.
Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje pateiktas buvusio sodybos apibrėžimas - tai vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
Remiantis viešai prieinama kartografine medžiaga (topografiniais žemėlapiais) žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nėra aiškiai identifikuojamo buvusios sodybos simbolio, kaip reikalauja 2020 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 106 patvirtinto „Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo“ nuostatos.
Susipažinus su pareiškėjų pateiktais archyviniais dokumentais, taip pat nenustatyta žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), aiškiai identifikuojamo buvusios sodybos simbolio. Pateiktose Ūkio knygose, kur minimos pavardės, turėtas turtas ir pan. - šioje medžiagoje informacija nėra siejama prie konkretaus žemės sklypo, dėl to sunku nustatyti konkrečią sodybos buvimo vietą.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo (registro (duomenys neskelbtini)) matyti, kad Pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, nėra įregistruota jokių statinių. Pareiškėjai nenurodo, kokių statinių pamatai galimai yra išlikę jų žemės sklype.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos nuomone, pareiškėjų pateiktų Teismui dokumentų nepakanka įrodyti buvusios sodybos faktą, žemės sklype, unikalus numeris Nr.: (duomenys neskelbtini). Apklausti liudytojai prisimena aplinkybes, palankias pareiškėjams, tačiau kai kurie iš liudytojų tuo metu buvo 4 m..
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, Direkcija nepritaria pareiškėjų R. S. ir D. S. prašymui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad žemės sklype (unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba.
Pareiškimas tenkintinas.
VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše 2022-06-17 nurodyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – žemės ūkio. Žemės sklypo plotas – 2.4400 ha. ( p. b. l. 5 ).
Žemės sklypas patenka į Sartų regioninio parko Sartų hidrografinį draustinį.
Pareiškėjai R. S. ir D. S., siekdami atstatyti žemės sklype buvusią sodybą, kreipėsi į Sartų ir Gražutės regioninio parko direkciją, pateikdami archyvinę kartografinę medžiagą dėl sodybos atstatymo žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau direkcija, išanalizavusi pateiktą medžiagą, nurodė, kad sodybų atstatymo tvarka saugomose teritorijose numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtintame Apraše. Aprašo 8 p. saugomos teritorijos direkcija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio - vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).
Nurodė, kad pateiktuose dokumentuose išsamios, pilnos informacijos, kad šiame sklype buvo gyvenamas namas, nėra. Direkcija, vadovaudamasi aprašo tvarka negali identifikuoti ir priimti sprendimo sodybos atstatymui, tad pareiškėjams pasiūlė kreiptis į Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus juridinio fakto nustatymui dėl sodybos buvimo minimame žemės sklype ( 2022-03-24 raštas, Nr. (duomenys neskelbtini) (1.14 ).
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus 2022-03-31 įsakymu Nr. V-32 „Dėl regioninio parkų ir rezervatų direkcijų reorganizavimo sąlygų aprašų bei Aukštaitijos, Dzūkijos-Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų nuostatų patvirtinimo“, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija reorganizuota. Jos teisių ir pareigų perėmėja yra Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija nesutinka su pareiškėjų prašymu nustatyti sodybos jų žemės sklype buvimo juridinį faktą.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjų atstovas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrių, prašydamas pateikti informaciją, kam priklausė žemės sklypas ( kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantis (duomenys neskelbtini) iki sovietų. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius, išnagrinėjęs Rokiškio skyriuje turimus archyvinius dokumentus, pateikė informaciją, kad iš Lietuvos valstybinio archyvo Rokiškio skyriuje gautose Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskaidymo plano, padaryto 1931 metais, patvirtinto 1932 m. lapkričio 7 d., ir eksplikacijos kopijose įrašyta, kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ( pagal eksplikaciją ) savininkas yra Š. V., sklypo plotas – 14,91 ha ( raštas (duomenys neskelbtini), p. b. l. 7 ).
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus pateiktą informaciją patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai - Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskaidymo plano, padaryto 1931 metais, kopija ( p. b. l. 20 ) ir Eksplikacija ( p. b. l. 21 ).
Lietuvos centrinio valstybės archyvas Pažymoje apie V. Š. pastatus, 2024-01-09, Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje yra V. Š. ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkininkų 1932-07-27 prašymas Utenos apygardos žemės tvarkytojui kuo skubiau išduoti sklypų planus, kad jie galėtų gauti banko paskolą trobesių į vienkiemius perkėlimui. Kauno, Panevėžio ir Utenos apygardų bei Zarasų apskrities žemės tvarkytojų archyviniame fonde, Žemės tvarkymo skyriaus byloje yra Utenos apygardos žemės tvarkytojo 1935-12-21 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pažymima, kad „Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimas 1931 m. išskirstytas į vienkiemius ir to kaimo ūkininkas V. Š., kuriam po išskirstymo teko 15,47 ha žemės, turi nusikelti trobesius į gautą viensėdiją". Zarasų apskrities viršininko archyviniame fonde, administracinėje 1940 m. byloje nurodyta, kad kaltinamasis Š. V., V., 33 m. amžiaus, gyv. (duomenys neskelbtini), turi žemę su trobesiais ( p. b. l. 41-42 ).
Iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktos Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo (duomenys neskelbtini) kopijos, kurioje yra matininko J. K. pažymėtos sklypo, šiuo metu priklausančio pareiškėjams, ribos, matyti, kad žemės sklypo vietoje yra trys statiniai, kurie yra aiškiau matomi išdidinus šią aerofotonuotrauką ( p. b. l. 22a -23 ).
Liudytoja A. K. parodė, kad ji yra V. Š. ir M. Š. dukra. Šeima gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Kaimynai buvo M., S., V.. Žemės buvo apie 15 ha. Buvo gyvenamas namas, klojimas ir tvartas – atskiri pastatai. Visi pastatai buvo tame pačiame kieme. Namas buvo medinis. Dar kažkur buvo pirtelė. Prisimena, kad brolis su tėte vežė šieną. Buvo pietų laikas. Durys buvo atviros. Pamatė, kad kamuolinis žaibas perėjo per duris į namą. Perkūnija jai sudraskė blauzdas. Mama išnešė sesę. Namas pradėjo degti. Po gaisro mama ir vaikai persikėlė gyventi į mamos tėviškę, (duomenys neskelbtini). Tėtis liko gyventi sodyboje. Vienus metus ten dar gyveno ir brolis. Kai sudegė namas, ji buvo pirmokė.
Liudytojas E. K. parodė, kad jis yra V. Š. sūnėnas – V. Š. sesers sūnus. A. K. – jo pusseserė. Jis nueidavo pas dėdę V. į svečius. Pamena, kad buvo namas, tvartas ir klojimas ( daržinė ). Pirtis buvo toliau nuo namų, pakelėje link sodybos. Pastatai, daugmaž iš atminties, galėjo būti išsidėstę apie 10 - 15 metru nuo gyvenamojo namo. Tvartas – apie 10 m. Pastatai buvo tame pačiame kieme. Jo vaikystės metais V. Š. namą uždegė griaustinis. Kai namas sudegė, Š. gyveno tokioje grytelėje. Kieno ji, nežino. Š. atsikraustė tėviškėn, į (duomenys neskelbtini). Pamena, kad namas buvo dviejų galų. Buvo virtuvė ir kambarys viename gale, katame galia – du kambariai. Buvo „nameliokas“ – įėjimas tvarto pusėje, „gonkos“ pietų pusėje.
Liudytojas G. U. parodė, kad jis yra V. Š. anūkas. Senelis gyveno (duomenys neskelbtini). Ten jo mamos, V. Š. dukros, tėviškė. Šalia yra senelio brolio sodyba. Joje lankydavosi. Žino iš tetos, kad nuo žaibo sudegė namas. Mama jam yra rodžiusi maždaug tą vietą, kur buvo sodyba.
Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, liudytojai aptariamu laikotarpiu buvo labai jauno amžiaus, tad keliantys abejones dėl nurodytų aplinkybių, tačiau, teismo vertinimu, liudytojai buvo pakankamo amžiaus, kad galėjo užfiksuoti ir prisiminti V. Š. sodyboje esančius statinius, tuo labiau tokį įvykį, kaip namo gaisras. 1949 m. A. K., kaip nurodė, jau buvo pirmokė ( g. (duomenys neskelbtini)), liudytojas E. K. buvo devynerių metų ( g. (duomenys neskelbtini)).
Esant nurodytam, teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų parodymais, vertinti juos kritiškai.
Kaip nurodo pareiškėjai, išdidintoje aerofotonuotraukoje ( p. b. l. 23 ), sudarant atitinkamą brėžinį, t. y. matininkui J. K. pažymėjus sklypo ribas, konkrečių statinių buvimo vietos pažymėtos pagal V. Š. artimųjų – dukros A. K., jos pusbrolio E. K. ir kt. pasakojimus.
Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pareiškėjų prašymu, teismui pateikė ištraukas iš 1939 m., 1952 m., 1969 m. istorinių topografinių žemėlapių, kuriuose žemės sklype, Nr. (duomenys neskelbtini), buvusios sodybos, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, yra pažymėti du statiniai, prie kurių yra žyma „cap.“
Kaip matyti iš pateiktos Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo (duomenys neskelbtini) kopijos, pažymėtame pareiškėjams šiuo metu priklausančiame žemės sklype yra du statiniai, prie kurių yra žyma „cap“. Žemėlapyje įrašai yra rusų kalba, tad „cap.“, tikėtina, yra žodžio, kurio reikšmė „daržinė“, trumpinys.
1922 m. vasario 15 d. Steigiamojo Seimo priimto žemės reformos įstatymo ( toliau - Įsataymas ) 44 str. nurodyta, kad kaimų skirstymas viensėdžiais privalomas visam kaimui, jei skirstytis nutarė ne mažiau kaip vienas trečdalis to kaimo ūkininkų, skirstant pirmoj eilėj tuos kaimus, kur dauguma to reikalauja. Pagal Įstatymą, buvo duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos ( 15 str. ). Pagal Įstatymo 42 str. nuostatą, gavusieji žemės privalėjo ne ilgiau kaip per 8 metus įsikurti ūkį. Tie, kas neatlieka nustatytų reikalavimų gali būti pašalinami iš gautų žemių.
Nėra jokių duomenų, kad Įstatymo 42 str. nuostata būtų taikyta žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko V. Š. atžvilgiu – ūkiniai pastatai fiksuoti 1952 m. žemėlapyje. Iš to darytina išvada, kad V. Š. (duomenys neskelbtini) kaimo skirstymo vienkiemiais metu, laiku įvykdė Įstatymo nuostatas – vienkiemyje įkūrė sodybą. Sodyba – tai gyvenamasis namas ir jo priklausiniai.
Kaip minėta, iš Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo (duomenys neskelbtini) kopijos, kurioje yra matininko J. K. pažymėtos sklypo, šiuo metu priklausančio pareiškėjams, ribos, matyti, kad žemės sklypo vietoje yra statiniai, apibrėžti ištisine linija, kurie yra aiškiau matomi išdidinus šią aerofotonuotrauką ( p. b. l. 22a -23 ).
Dr.D. O., geografijos mokslų daktaras ( Vilniaus Universuteto Daktaro diplomas, VV Nr. (duomenys neskelbtini), p. b. l. 56 ), 2024-03-18 pažymoje yra nurodęs, kad namų valdos teritorijos žymėjimas ištisine linija stambaus masto žemėlapiuose yra normali kartografinė praktika, kurios tikslas parodyti visą gyvenamąją teritoriją, o neišskirti kiekvieną pastatą atskirai. Yra nurodęs, kad yra išanalizavęs advokato M.Beinaravičiaus pateiktą Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947 m. aerofotonuotraukos negatyvo (duomenys neskelbtini) kopiją, kurioje aiškiai matyti, kad yra pažymėta sodybvietė – statinių grupė apibrėžta ištisine linija ( p. b. l. 55 ).
Iš Rusų žemėlapių sutartinių ženklų paaiškinimo, kurį redagavo ir išleido vyriausiosios sausumos kariuomenės/kariuomenės štabo karo žemėlapių ir geodezijos vadovo pavedimu Karo žemėlapių ir geodezijos tarnyba ( Varšuva 1942 m. ), kurio vertimas atliktas iš vokiečių kalbos ( p. b. l. 58-62 ) matyti, kad ženklas - statiniai, apibrėžti ištisine linija, stambaus mąsto žemėlapyje, yra žymėjimas atskirų ūkių, kurie negali būti pateikti išlaikant dydį.
Suinteresuotas asmuo nesutikimą su pareiškėjų prašymu nustatyti, kad jiems priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) k., buvo sodyba, grindžia ir tuo, kad 1939 m. Istoriniame topografiniame žemėlapyje sklype sodyba nebuvo pažymėta. Teismui pateikė minėto žemėlapio ištrauką ( p. b. l. 75 ).
Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjų pateikto viso virš paminėto žemėlapio nomenklatūrinio lapo, esančio internetiniame tinklalapyje geoportal.lt, žemėlapis sudarytas Raudonosios armijos Generalinio štabo, 1:21000 pagal 1882, 1901, 1092 metais darytas nuotraukas ir ištaisytas 1:100000 pagal žemėlapį, pagal turimas visas medžiagas 1939 m. rugsėjo mėn. Sudarymas vyko 1939 m. nuo liepos 7 d. iki rugsėjo 10 d. dirbo technikai-kartografai J. ir M.. Braižė braižytoja -kartšografė K. ( p. b. l.78-79 ). Akivaizdu, kad 1939 m. Raudonoji armija negalėjo būti ir tikrinti tuo metu nepriklausomos Lietuvos teritorija esančios faktinės situacijos. Be to, kaip matyti, 1939 m. Istoriniame topografiniame žemėlapyje nėra pažymėtų ir greta V. Š. kaimynystėje buvusių sodybų, kurios, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų 2024-09-04, buvo pastatytos 1930 m., 1936 m. - žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), I. M., žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. S. ( p. b. l. 80-83, 84-88).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę nustatymo, yra nurodęs, kad šiose bylose įrodinėjimo ypatumas yra tas, kad tokio pobūdžio byloje yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kuriuos vertinant prielaidų darymas yra neišvengiamas.
Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Įvertinus bylos nagrinėjimo metu išsiaiškintų aplinkybių ir įrodymų visetą, teismas sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, buvo sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais) (CPK 444 str. 2 d. 9 p.).
Juridinis faktas nustatytinas sodybos atstatymo tikslu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 444 str. 2 d. 9 p., 448 str. teismas
nusprendžia:
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini)., buvo sodyba.
Juridinis faktas nustatytas sodybos atstatymo tikslu.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.