Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Š. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Š. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Š. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas individualios įmonės savininku, 2010 m. birželio - liepos mėnesiais įmonės statomame objekte leido dirbti darbuotojams V. M. ir A. L. statybininkų pareigose, nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių, darbuotojų socialiai neapdraudus. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais Š. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 ir 99 straipsnio reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2) seka, kad šioje byloje Š. K. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties bei teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes ir pagrįstai darė išvadą, kad padarytas pažeidimas atitinka ATPK 41³ straipsnio 1 dalį bei yra įrodytas pažeidėjo visišku prisipažinimu ir bylos dokumentais (b. l. 3-20), iš kurių akivaizdu, kad V. M. ir A. L. dirbo Š. K. įmonėje, bet darbo sutartys su jais nebuvo sudarytos, jie nebuvo socialiai apdrausti. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Tai, kad asmuo prisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą ir gailisi dėl padaryto pažeidimo yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ši aplinkybė gali būti įvertinta parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra nustatyta Š. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Š. K. pažeidimą padarė pakartotinai, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje taip pat nenustatyta, pagrįstai paskyrė minimalią nuobaudą, numatytą sankcijoje už padarytą pažeidimą. Apeliantas nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas bei turimą registruotiną turtą, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jam paskirta nuobauda yra aiškiai per griežta.

Apelianto teiginys, jog jis dėl nežinojimo negalėjo pasinaudoti savo, kaip atsakomybėn traukiamo asmens, teisėmis, yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Apeliantas, pasirašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, susipažino su procesinėmis teisėmis ir pareigomis. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Š. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojai V. M. ir A. L.. Apeliantas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę teismo posėdžio metu pareikšti prašymą dėl liudytojų apklausos, tačiau savo teise nepasinaudojo (b. l. 25-26).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Š. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.