Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-31 · Administracinė byla Nr. P-146-215-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-31
Bylos Nr.
P-146-215-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Trečiasis asmuo
B. N., G. S.
Pareiškėjas
A. B., K. B., V. B.
Atsakovas
Šiaulių apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146 –215/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.1, 80.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų B. N. ir G. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-238/2009 pagal pareiškėjų A. B., K. B., V. B. skundą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. N., G. S. dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B., K. B. ir V. B. (toliau - ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) atkurti jiems nuosavybės teises į 0,3 ha žemės natūra (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. 9103 (šalia B. N. namų valdos žemės sklypo ir B. namo).

Pareiškėjai paaiškino kad jie nustatytu laiku ir tvarka pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijai pareiškimą ir visus reikalingus dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo, tačiau daugiau nei 10 metų atsakovas negrąžina dalies paveldimos žemės natūra (0,3 ha) prie pareiškėjų vienkiemio (duomenys neskelbtini). Teigė, kad šį žemės sklypą šiuo metu neteisėtai yra užėmusi ir neteisėtai valdo B. N., o Šiaulių apskrities viršininko administracija, pažeisdama galiojančius teisės aktus, vilkina minimos žemės grąžinimą natūra jiems (siūlo žemės sklypus už 1 km nuo jų sodybos, o ne buvusioje žemės valdoje). Pažymėjo, kad ši žemė nėra valstybės išperkama, ji nėra suteikta tretiesiems suinteresuotiems asmenims kaip asmeninio ūkio žemė. Pareiškėjai teigė, kad atsakovo atsisakymas atkurti nuosavybės teises tuo pagrindu, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 15 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-733/99) įpareigojo Šiaulių apskrities viršininką suformuoti, parduoti ir teisiškai įforminti G. S. skirtą ir naudojamą 0,5 ha asmeninio ūkio žemės sklypą ir 2004 m. balandžio 29 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-0225-12/04) įpareigojo Šiaulių apskrities viršininką B. N. suformuoti ir perduoti 0,7 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Bridų kadastrinėje vietovėje, yra nepagrįstas. Teigė, kad pagal šiuos teismo sprendimus tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemė turi būti suteikiama nebūtinai tame žemės sklype, kuriame žemė jiems turi būti grąžinta natūra. Be to, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, pirma eile žemė yra grąžinama natūra savininkams, jei ta žemė nėra valstybės išperkama. Pareiškėjai nurodė, jog gavus atsakovo 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 13-210-R-(1.22) jiems paaiškėjo, kad atsakovas sąmoningai vilkina nuosavybės teisių atkūrimo klausimo sprendimą.Tuomet jie, pasinaudodami ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri 2005 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 3B-(9.5)-B-1296-24 nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija turi spręsti žemės grąžinimo pareiškėjams klausimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Šaiulių apskrities viršininko administracija su pareiškėjų skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjams grąžinti žemę natūra jų pageidaujamoje vietoje negali, nes Šiaulių miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 15 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-733/99) įpareigojo Šiaulių apskrities viršininką suformuoti, parduoti ir teisiškai įforminti G. S. skirtą ir naudojamą 0,5 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o 2004 m. balandžio 29 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-0225-12/04) - įpareigojo Šiaulių apskrities viršininką B. N. suformuoti ir perduoti 0,7 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Bridų kadastrinėje vietovėje, o laisvos žemės yra tik apie 0,64 ha. Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko įsakymu pareiškėjai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,3 ha žemės yra įtraukti į sąrašus piliečių, pageidaujančių gauti žemės sklypus Bridų kadastro vietovėje, todėl artimiausiu metu, pradėjus rengti minėtos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, bus sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams bei asmeninio ūkio žemės sklypų suformavimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo (pirmą kartą bylą nagrinėjusio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo) 2008 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino (administracinė byla Nr.I-10-729-2008).

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad 1991 m. Spalio 25 d. pareiškėjų motina A. B. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra į buvususios savininkės V. V. žemę (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. Sausio 14 d. sprendimais Nr.31-8766, Nr.31-8767, Nr.31-87668, Nr.31-8769 A. B., V. B., A. B., K. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į natūra į dalį V. V. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini). Sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (0,30 ha) šiems piliečiams tenkančios žemės valdos bus atkurtos vėliau parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą. A. B. mirus (1995 m.gruodžio 23 d.) , jos turtą paveldėjo pareiškėjai lygiomis dalimis.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio nuostatamis: nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę (1 dalis); žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei (2 dalis); žemė grąžinama natūra nedelsiant (4 dalis). Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje yra baigtinis sąrašas atvejų, kuomet žemė iš piliečių išperkama valstybės, vienas iš jų - kai pagal įstatymus ji suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnis reglamentuoja asmenų įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius eiliškumą ir skelbia, kad kaimo vietovėse žemės sklypai formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose arba kituose teritorijų planavimo dokumentuose pirmiausia grąžinant juos savininkams natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad tretysis suinteresuotas asmuo B. N. pagal 1991 m. lapkričio 19 d. sutartį iš E. Ž. įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). 1991 m. gruodžio 20 d. buvo įregistruota jos nuosavybės teisė į šiuos statinius. 1995 m. kovo 17 d. B. N. 0,43 dalį namo be ūkio pastatų padovanojo savo sūnui G. S..1993 m. kovo 29 d. Šiaulių rajono apylinkės tarybos I-ojo šaukimo 12 sesijos sprendimu B. N. buvo skirtas 0,5 ha, o G. S. 0,5 ha žemės sklypai (duomenys neskelbtini) asmeniniam ūkiui. 1994 m. birželio 30 d. Šiaulių rajono apylinkės tarybos I-ojo šaukimo 18 sesijos sprendimu B. N. buvo skirtas 0,5 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) asmeniniam ūkiui, išskiriant 0,3 ha namų valdos ir 0,2 ha asmeninio ūkio žemės sklypus. Šiaulių miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 15 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-733/99) įpareigojo Šiaulių apskrities viršininką suformuoti, parduoti ir teisiškai įforminti G. S. skirtą ir naudojamą 0,5 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o 2004 m. balandžio 29 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-0225-12/04) įpareigojo Šiaulių apskrities viršininką B. N. suformuoti ir perduoti 0,7 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Bridų kadastrinėje vietovėje (nenurodant konkrečios vietos). Atkreipė dėmesį, kad nors Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), tačiau iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2006 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 3-2091-(8.18) matyti, kad B. N. sodybai tokio adreso institucija nėra suteikusi. Pažymėjo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi išaiškinęs to paties teismo 1999 m. kovo 15 d. sprendimą, konstatavo, kad sprendime teismas neanalizavo sklypo G. S. suteikimo vietos ir ribų, o pripažino jo teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypą, kurią įgyvendinti pagal galiojančius įstatymus įpareigojo Šiaulių apskrities viršininko administraciją. Pirmosios instancijos administracinis teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog žemė ar jos dalis, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, būtų teisės aktų nustatyta tvarka suteikta B. N., G. S. ar kitiems asmenims naudotis asmeniniam ūkiui. Todėl vykdant minėtus teismo sprendimus B. N. ir G. S. turi būti pamatuotas ir parduotas asmeninio ūkio žemės sklypas Bridų kadastrinėje vietovėje. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esanti medžiaga patvirtina B. N. ginčijamos žemės naudojimo faktą, tačiau nepatvirtina tokios žemės naudojimo teisėtumo fakto. Priešingai, Šiaulių rajono apylinkės teismas 1995 m. sausio 23 d. nutarimu nustatė, kad B. N. savavališkai užėmė ir naudojasi šiuo žemės sklypu, už ką ji pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 45 straipsnį buvo nubausta 1 000 Lt bauda. Nustatė, kad B. N. 2004 m. rugsėjo 14 d. buvo vietoje paženklintas 0,3 ha žemės sklypas, tačiau ji tiek žemės sklypo ribų paženklinimo abrise, tiek paženklinimo-parodymo akte nepasirašė. Tokiu būdu asmeninio ūkio žemė B. N. konkrečioje vietoje nebuvo paženklinta. Teismas padarė išvadą, kad Bridų kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte ginčo žemės sklypas nepažymėtas kaip valstybės išperkama žemė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypas nėra skirtas tretiesiems suinteresuotiems asmenims kaip asmeninio ūkio žemė, B. N. juo naudojasi savavališkai, neteisėtai, žemės sklypas nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl pareiškėjų reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. N. ir G. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą grindė tuo, kad dėl šio ginčo priimtų teismo sprendimų pagrįstumo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje, kurioje buvo aiškiai nurodytos gairės, ką dar esminio būtina minėtoje byloje nustatyti, tam, jog padaryti išvadą, kad ginčas tarp šalių išspręstas teisingai ir teisėtai, tačiau teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymų, neįvykdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalies ir 81 straipsnio reikalavimų bei priėmė neteisėtą teismo sprendimą. Teigė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad būtų nuginčyti ar panaikinti sandoriai, kurių pagrindu tretieji suinteresuoti asmenys B. N. ir G. S. įgijo nuosavybės teises į statinius ir namų valdos žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), tame tarpe ir ginčo žemės sklype. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. lapkričio 8 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. sprendimą, kuriuo Šiaulių apskrities viršininkas buvo įpareigotas priimti sprendimą suformuoti, parduoti ir teisiškai įforminti G. S. skirtą ir naudojamą 0,5 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismai pasisakė dėl žemės sklypo, esančio konkrečioje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Daugkartiniai Šiaulių apskrities viršininko administracijos pareigūnų atsakymai pareiškėjams taip pat įrodo, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijai iš esmės buvo žinoma, dėl kokios ginčo žemės eina kalba. Todėl, šiuo konkrečiu atveju laikytina, jog bylos medžiaga yra įrodyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jį pagal įstatymą suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Pažymėjo, kad byloje gauti papildomai įrodymai dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. sprendimo išaiškinimo, iš esmės turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi minėtais procesiniais dokumentais buvo aiškiai iškraipyta Lietuvos Aukščiausuiojo Teismo 1999 m. gruodžio 8 d. nutartyje suformuota praktika, nes G. S. pareiškimu nekėlė ginčo dėl teisės į 0,5 ha dydžio asmeninio ūkio žemės gavimą, o siekė įpareigoti Šiaulių apskrities viršininką atlikti konkrečius veiksmus dėl jam skirto asmeninio ūkio žemės sklypo ribų įteisinimo. Administracine tvarka B. N. dėl savavališko žemės naudojimo buvo bausta dar 1995 m. sausio 23 d. Tačiau po 1999 m. kovo 15 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo, B. N. veiksmai nebuvo kvalifikuojami kaip tęstinis savavališkas žemės naudojimas, nors tokie veiksmai ir tęsėsi. Jai nebuvo taikomos jokios prievartos priemonės, o atvirkščiai, buvo ieškoma kelių, kaip įteisinti tokį naudojimą. Todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad ginčo žemės sklypą B. N. naudoja savavališkai ir neteisėtai. Teigė, kad teismui iš esmės nebuvo pateikti dokumentai (žemės sklypų planai viename lape, kuriuose būtų pažymėta, kokius žemės plotus valdo ir kokiais teisiniais pagrindais tai daro šalys, žemėtvarkos projekto kopijos su aiškia ginčo žemės sklypo paskirtimi pagal galiojančius žemėtvarkos projektus), kokius išreikalauti nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taip pat nebuvo įvykdytas ir kitas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimas išsiaiškinti esmines bylos aplinkybes, ar būtent į ginčo žemę yra atkurtos pareiškėjams nuosavybės teisės ir šio proceso teisėtumas, nes byloje yra duomenys, jog pareiškėjams nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į žemę savininko, kuris nekilnojamuoju turtu disponavo ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovo pateiktus paaiškinimus, trečiųjų asmenų parodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas - Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nenukrypo nuo suformuotos tokio pobūdžio bylose teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teigė, kad teismas visiškai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus ir sprendime pateikė įrodymais patvirtintas išvadas. Apeliantams Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės tarybos 1993 m. kovo 29 d. ir 1994 m. birželio 30 d. sprendimais buvo paskirti žemės sklypai asmeniniam ūkiui (duomenys neskelbtini teritorijoje, buvusioje Bridų žemės ūkio įmonės vietovėje, dabartiniame (duomenys neskelbtini), Bridų kadastrinėje vietovėje. Administraciniais aktais apeliantams buvo suteikta abstrakti teisė naudoti asmeninio ūkio žemę, nenurodant konkrečios vietos. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotas teisines nuostatas dėl teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, ir teisės aktų, reglamentuojančių žemės asmeniniam ūkiui skyrimą bei tarpusavio santykio problemą, darytina išvada, kad, po to kai pretendentai nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo žemės sklypas nebegali būti priskirtas prie laisvos valstybinės žemės fondo žemės ir paskirtas bei pamatuotas kitiems asmenims kaip asmeninio ūkio žemė, kol nebus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki pretendentų prašymų pateikimo datos laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės turi būti ginamos prieš pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teises pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Apeliantų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesivadovavo įsiteisėjusiais Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimais, yra teisiškai nemotyvuoti. Apeliantai apeliaciniame skunde pateikia neteisingą informaciją dėl administracinio poveikio priemonių netaikymo už tęstinį naudojimąsi ginčo žeme. Atkreipė dėmesį, kad B. N. ne kartą buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolai už tai, kad ji ne tik savavališkai užima ne savo žemę, bet ir vengia grąžinti savavališkai užimtą žemę.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A63-238/2009) apeliantų B. N. ir G. S. apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, byla išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai.

Nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktą valstybė išperka tik tokią asmenino ūkio žemę, kuri suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui pagal įstatymus, t. y. teisėtai. Tokios žemės skyrimą nustatė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 1-411 Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo, įtvirtinęs teisę gauti iki 3 ha žemės sklypą vienai šeimai kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, jiems pageidaujant, ir iki 2 ha vienai šeimai - kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems. Šis nutarimas galiojo ir skiriant asmeninio ūkio žemę tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Jis neteko galios nuo 1994 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios. Šio įstatymo 2 dalimi žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui buvo nutrauktas. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas, suteikiantis teisę jame išvardytiems asmenims gauti tokio pobūdžio žemę, jos suteikimo tvarkos nereglamentavo. Tai reglamentavo poįstatyminis aktas – 1990 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos“ (toliau – ir Nutarimas Nr.308), nustatęs subjektų, turinčių teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui steigti, ratą, prašymų padavimo tvarką, instituciją, sprendžiančią dėl tokių sklypų suteikimo, žemės sklypo paženklinimo vietoje tvarką. Pagal šias nuostatas, žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti buvo skiriamas pagal asmens prašymą apylinkės tarybos sprendimu. Po to suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui steigti žemės sklypų ribas vietoje privalėjo nustatyti įmonės sudaryta komisija (Nutarimo 5 punktas). Sklypo ribų nustatymas vietoje tai - ne kas kita kaip skirto žemės sklypo konkrečios vietos fakto patvirtinimas, o tai vyksta sklypo ribas pamatuojant ir paženklinant vietoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ji neturi pagrindo aiškinti šią nuostatą kitaip. Nutarimu Nr. 308 yra nustatyta ir tokios žemės apskaitos tvarka. Nutarimo Nr.308 5 punkto 2 ir 3 dalys įpareigojo įmonę tvarkyti asmenino ūkio žemės apskaitą, o apylinkės tarybą ir rajono savivaldybę vykdyti tokios žemės naudojimo ir apskaitos kontrolę. Iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegija nustatė, kad tretysis suinteresuotas asmuo B. N. 1991 m. lapkričio 19 d. sutarties pagrindu iš E. Ž. įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). B. N. 1995 m. kovo 17 d. 0,43 dalį namo be ūkio pastatų padovanojo savo sūnui G. S.. 1993 m. kovo 29 d. Šiaulių rajono apylinkės tarybos I-jo šaukimo 12 sesijos sprendimu B. N. buvo skirtas 0,5 ha žemės sklypas ir G. S. 0,5 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui (duomenys neskelbtini).. 1994 m. birželio 30 d. Šiaulių apylinkės tarybos I-jo šaukimo 18 sesijos sprendimu B. N. buvo skirtas 0,5 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) asmeniniam ūkiui, išskiriant 0,3 ha namų valdos ir 0,2 ha asmeninio ūkio žemės sklypus. Pareiškėjai neginčija minėtų sprendimų dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Teisėjų kolegijos teigimu, jų ginčyti nebūtina, nes žemės skyrimas (sprendimas), nenurodant konkrečios jos vietos, ir jos paženklinimas vietoje, nustatant sklypo ribas, yra savarankiški veiksmai ir kiekvienas jų gali būti ginčijamas atskirai. Šiuo atveju svarbus ginčo sklypų, suteiktų tretiesiems suinteresuotiems asmenims minėtais sprendimais, nustatymo vietoje ir vietos faktas, tiksliau, trečiųjų suinteresuotų asmenų ginčo sklypo, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškėjai, naudojimo teisėtumo faktas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėti žemės sklypai suteikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nes, kaip jau minėta, šiuo atveju svarbus ne žemės suteikimo faktas, kuris apima įstatyme nustatyto subjekto teisę į tokią žemę ir šios teisės įforminimą specialaus subjekto aktu (apylinkės tarybos sprendimu), kurių pareiškėja neginčija, o tolesni veiksmai - žemės paženklinimas konkrečioje vietoje. Pažymėjo, kad pirmos instancijos teismas konstatavo ginčo žemės suteikimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims pagal žemės suteikimą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau iš esmės vertino trečiųjų suinteresuotų asmenų ginčo žemės valdymo teisėtumą Nutarimu Nr.308 nustatytos tvarkos pagrindu ir padarė teisingą išvadą, jog įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ginčo žemė, ją suteikus, buvo pamatuota ginčo vietoje - nėra.

Patikrinęs bylą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas įvykdė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio ir 57 straipsnio nuostatas, aiškinosi visas žemės paženklinimo vietoje aplinkybes, rinko papildomus įrodymus ir juos vertino. Nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, patvirtinančių žemės pamatavimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims ginčo žemėje faktą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo buvo siekdama sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėtoti asmeninį ūkį ir valstybinėje žemės apskaitoje įteisinti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemės plotą. Pagal šią nuostatą, galėjo būti suteiktas ir paženklintas vietoje Nutarimu Nr.308 nustatyta tvarka ne bet koks, o jau naudojamas žemės sklypas. Tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad ginčo žemės sklypai buvo jų naudojami iki Šiaulių rajono apylinkės tarybos sprendimų, skyrusių jiems asmeninio ūkio žemės sklypus, priėmimo momento. Tretieji suinteresuoti asmenys įrodinėja žemės naudojimo teisėtumo faktą Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. (civ. byla Nr.2-733/99 ) ir 2004 m. balandžio 29 d. ( civ. byla Nr. 2-0225-12/04) sprendimais. Tačiau minėtais teismų sprendimais bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi, kuria išaiškintas to paties teismo 1999 m. kovo 15 d. sprendimas, tretiesiems suinteresuotiems asmenims pripažinta teisė į atitinkamo ploto žemės sklypus asmeniniam ūkiui Bridų kadastrinėje vietovėje, tačiau nenurodant konkrečios vietos. Kaip matyti iš apylinkės tarybos sprendimų, žemė tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo skiriama 1993-1994 metais, nenurodant konkrečios vietos. Kolegija daro išvadą, kad įrodymų, pavirtinančių žemės matavimo ir paženklinimo ginčo vietoje po jos suteikimo 1993-1994 metais faktą - nėra, ir tai įrodo šio žemės sklypo, esančio buvusio savininko valdytoje žemėje, į kurio žemę nuosavybės teises atkurti pretenduoja pareiškėjai, naudojimo neteisėtumo faktą. Tretysis suinteresuotas asmuo B. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad konkrečiai žemės sklypas buvo paženklintas vietoje (0,30 ha), tačiau nei su žemės sklypo ribų paženklinimo abrisu, nei su parodymo-paženklinimo aktu ji nesutiko, minėtų aktų nepasirašė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ginčo žemės sklypo paskyrimą tretiesiems asmenims konkrečioje vietoje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad B. N. vengė sklypo ribų paženklinimo vietoje, taip pat surinkti duomenys, kad ji ginčo žeme naudojasi savavališkai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad neįrodžius B. N. ir G. S. skirtų sklypų pamatavimo greta turimos namų valdos fakto, pripažįstama, kad minėti tretieji suinteresuoti asmenys naudojasi šia žeme neteisėtai. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims asmeninio ūkio žemė konkrečioje vietoje nebuvo paženklinta, ginčo sklypai Bridų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte kaip valstybės išperkama žemė, nepažymėti. Konstatavus tokias aplinkybes, ginama pretendento atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra teisė.

Žemesnės instancijos teismas

Rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad „asmeniniam ūkiui suteiktos žemės išpirkimas turi priklausyti tik nuo vykdant žemės reformą susiformavusios žemėnaudos ir tos situacijos, kuri susidarė pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą suteikus žemės sklypus gyventojų asmeniniam ūkiui. Šią žemę išpirkti iš buvusių savininkų galima tik tada, jeigu yra teisėti dabartinių šių sklypų naudotojai“. Taigi ir čia akcentuojamas naudojamos žemės teisėtumas, kuris, kaip jau minėta, siejamas ne tik su faktiniu žemės naudojimu, bet ir šios žemės naudojimo įforminimu nustatyta tvarka. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad žemė į kurią pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės yra (duomenys neskelbtini). Apeliantai jokių konkrečių įrodymų patvirtinančių teiginį, kad pareiškėjams nuosavybės teisės atkurtos ne į tą žemę, teismui nepateikė, todėl minėti apeliantų abstraktaus pobūdžio teiginiai yra atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.

V.

Tretieji suinteresuotijei asmenys B. N. ir G. S. 2009 m. balandžio 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-10-279-2008 (Nr. A63–238/2009) vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo nustatė, jog objektyviam bylos išnagrinėjimui būtina surinkti papildomus įrodymus. Šie nurodymai buvo privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Teigia, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, priimdamas 2008 m. kovo 15 d. sprendimą, į šiuos nurodymus neatsižvelgė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2009 m. vasario 17 d. nutartį, šių esminę reikšmę turinčių procesinių pažeidimų iš esmės neįvertino ir formaliai bei nepagristai konstatatavo, kad pirmosios instancijos teismas įvykdė ABTĮ 81 ir 57 straipsnių nuostatas, aiškinosi visas žemės paženklinimo vietoje aplinkybes, rinko papildomus įrodymus ir juos vertino.

2. ABTĮ nustatyta tvarka į teismą su skundu gali kreiptis asmuo dėl pažeistų subjektinių teisių gynybos. Toks asmuo visų pirma turi įrodyti jo norimos apginti teises faktą, kadangi tik asmens turima teisė ar teisinis interesas gali būti ginamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pabrėžė, kad tretysis suinteresuotasis asmuo B. N. ginčija pareiškėjų teisę gauti natūra žemes sklypą tiek dydžio, tiek vietos atžvilgiu, o šios teisės pagrįstumo pirmosios instancijos teismas nesvarstė, iš byloje esančių dokumentų nėra aišku, kur ta žemė buvo ir ar pareiškėjai turi teisę natūra gauti 0,3 ha žemės sklypą būtent ten kur žemę faktiškai valdo B. N.. Apeliacinės instancijos administracinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėjimui iš naujo nurodė, kad būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjai turi jų norimas apginti teises, t.y. ar turi reikalavimo teisę šioje byloje. Šių aplinkybių netyrė ir pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nepagrindė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas. Teigia, kad tuo buvo padaryta esminė proceso klaida, kadangi trečiųjų suinteresuotųjų asmenų įsitikinimu pareiškėjai neturi reikalavimo teisės dėl ginčo žemės.

3. Pirmosios instancijos teismas 2008 m. kovo 15 d. sprendime nustatė, kad prašymą grąžinti natūra buvusios savininkės V. V. žemę (duomenys neskelbtini), 1991 m. spalio 25 d. pateikė pareiškėjų motina A. B.. Taip pat nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. spalio 4 d. sprendimais Nr. 31-8766. 31-8767, 31-8768, 31-8769 A. B., V. B., A. B., K. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į natūra į dalį V. V. nuosavybes teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), tačiau nei šis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas galutinę nutartį nenurodė į kokio dydžio žemės sklypą gali pretenduoti pareiškėjai, bei į kokią dalį žemės nuosavybės teisės jau buvo atkurtos. Pažymi, kad buvusiai žemės savininkei V. V. (U.) priklausė 1/3 dalis 6,97 ha žemės sklypo. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus (1937 m. sausio 8 d. ir 1939 m. kovo 14 d. notaro patvirtintus pardavimo aktus) 6,97 ha žemės sklypo bendrasavininkai buvo V. V. (U.) bei jos sūnūs S. V. ir J. V.. Prašymą grąžinti buvusio savininko J. V. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) 1991 m. spalio 25 d. padavė A. B., kuri yra J. V. dukra, tačiau prie prašymo nebuvo pateikti jokie paveldėjimo teisę patvirtinantys dokumentai. Juos tik 1997 m. gegužės 30 d. pateikė Agrarinės reformos tarnybos vadovas A. B., kuris vadovaudamasis savo asmeniniais interesais atstovavo pareiškėjams teismuose ir tvarkė visus pareiškėjų reikalus. A. B. mirė 1995 m. gruodžio 24 d., nepadavusi prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. V. (U.) turėtą žemę. Del šių priežasčių pareiškėjams ir turėjo būti atkuriama nuosavybės teisė tik į buvusio savininko J. V. žemę pagal jo dukros A. B. prašymą. Kadangi A. B. yra teismų nurodytos buvusios žemės savininkės V. V. (U.) vaikaitė, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ji net neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą šioje dalyje. Teigia, kad tai buvo esminiai trečiųjų suinteresuotųjų asmenų apeliacinio skundo motyvai, tačiau Lietuvos vyriauysiasis administarcinis teismas dėl jų 2009 m. vasario 17 d. priimtoje nutartyje visiškai nepasisakė. Pažymėjo, kad pareiškėjams neturint teises į nuosavybės teisės atkūrimą ginčo žemėje, tai yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindas.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodė, kad būtina išsiaiškinti, kur buvo B. N. matuotas asmeninio ūkio žemės sklypas, ar teismai jau nusprendė dėl jo skyrimo ir valdymo teisėtumo, o jeigu ne, tai ar B. N. faktiškai valdomas žemes sklypas yra teisėtai jai suteiktas asmeniniam ūkiui. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. sprendime konstatavo, kad byloje esanti medžiaga patvirtina B. N. ginčijamos žemės naudojimo faktą, tačiau nepatvirtina teisėtumo. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartyje konstatuoja priešingai, kad tretieji suinteresuotieji asmenys nepateikė įrodymų, kad ginčo žemės sklypai buvo jų naudojami iki Šiaulių rajono apylinkės tarybos sprendimų, skyrusių jiems asmeninio ūkio žemės sklypus paėmimo momento. Bylą nagrinėję Panevėžio apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas galutinę nutartį neatsižvelgė į trečiųjų suinteresuotųjų asmenų akcentuotą aplinkybę, kad atsakovui buvo žinoma į kokią konkrečiai žemę, kaip asmeninio ūkio žemę pretenduoja šie asmenys. Nurodo, kad šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra ta, ar ginčo žemė pagal planus buvo priskirta asmeninio ūkio žemei, o ne ta, ar tretieji suinteresuotieji asmenys naudojo šią žemę kaip asmeninio ūkio. Teigė, kad dėl šių priežasčių siekiant bylą išspręsti objektyviai buvo būtina išreikalauti planus, kuriais būtų patvirtinta aplinkybė kokiai žemei buvo priskirtas ginčo žemes sklypas. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų duomenimis ginčo žemes sklypas buvo priskirtas asmeninio ūkio žemei po 1990 metų. Pažymėjo, kad tretysis suinteresuotas asmuo B. N. ginčo žemę naudojo nuo 1983 metų, mokėjo ir dabar moka už ją mokesčius valstybei.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodė, kad objektyviam bylos išnagrinėjimui būtina išreikalauti planus, kuriuose būtų viename plane pažymėta kokius žemės plotus šalys valdo ir kokiais teisiniais pagrindais bei į kokį žemės sklypą, ar jo dalį pretenduoja, kur yra B. N. atmatuotas asmeninio ūkio žemės sklypas, kur yra B. N. namų valdos sklypas ir kt. Tačiau nepaisant imperatyvaus apeliacinės instancijos teismo nurodymo Panevėžio apygardos administracinis teismas neišsireikalavo žemės sklypų planų viename lape, kuriuose būtų pažymėta, kokius žemes plotus valdo ir kokiais teisiniais pagrindais tai daro šalys. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra žemėtvarkos projekto kopijos ir nėra aišku, kokia ginčo žemės sklypo paskirtis yra numatyta pagal galiojančius žemėtvarkos projektus. Nors žemėtvarkos projekto kopija ir buvo išreikalauta, tačiau bylą iš naujo nagrinėję teismai taip ir nenurodė, kokia paskirtimi yra apibrėžta ginčo žeme žemėtvarkos projekte. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo ir 2004 m. rugsėjo 14 d. B. N. pasirašyto žemės valdos ribų paženklinimo abriso, sudaryto pagal apskrities žemėtvarkininko Z. R. matavimus ir nubraižyto Valstybinės įmonės valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo vyresniosios technikės J. N.. Taip pat neišreikalavo 1996 m. liepos 8 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo akto, sudaryto ir pasirašyto A. B., A. Š. ir Z. R..

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo teismas privalo atkreipti dėmesį, kad sprendimu šioje byloje negalima sukurti tokio situacijos, kad Šiaulių m. apylinkės teisino 1999 m. kovo 15 d. sprendimas liks neįgyvendintas. Jeigu Šiaulių miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 15 d. sprendimu nusprendė dėl ginčo žemės sklypo, akivaizdu, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktu žemė yra valstybes išperkama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 8 d. nutartimi buvo konstatuotas Šiaulių apskrities viršininko neveikimas sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės matavimo G. S. ir šioje byloje aiškiai pagrįsta išvada, kad ginčo žemė priskirta valstybės išperkamos žemes kategorijai (T 1, b.l. 182-187). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2009 m. vasario 17 d. nutartį nevisapusiškai įsigilino į Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, nes šioje civilinėje byloje G. S. nekėlė ginčo dėl teisės į asmeninio ūkio žemę, kuri ir taip jam buvos suteikta 1993 m. kovo 29 d. Šiaulių rajono apylinkės tarybos I-ojo šaukimo 12 sesijos sprendimu, o siekė įpareigoti Šiaulių apskrities viršininką atlikti konkrečius veiksmus dėl jam skirto asmeninio ūkio žemes sklypo ribų įteisinimo. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 29 d. savo sprendime, kuris yra įsiteisėjęs, konstatavo, kad B. N. nebuvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriems žemės sklypai, tar jų ir ginčo žemės sklypas buvo suteikti pažeidžiant įstatymus.

7. Teigia, kad nagrinėjant bylą iš naujo nebuvo įvykdytas nurodymas išsiaiškinti kiek yra laisvos žemės Bridų kadastrinėje vietovėje, ar jos užtenka visiems teismo sprendimams įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pabrėžė, kad byloje visiškai nėra duomenų apie 0,3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį Šiaulių apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimu įpareigojo atkurti nuosavybės teises pareiškėjams. Teigia, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. sprendimu tenkindamas pareiškėjų skundą, pakeitė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendime buvusią rezoliucinės dalies formuluotę, nebenurodymas konkretaus sklypo, į kurį atsakovas įpareigotinas atkurti nuosavybes teises pareiškėjams, kadastro numerio. Šio klausimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas galutinę nutartį taip pat neanalizavo.

8. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Teigia, kad pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo ir priėmęs 2008 m. kovo 15 d. sprendimą, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartimi palikęs pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, nenurodė jokių motyvų dėl privalomų šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje nustatytų nurodymų, nagrinėjant bylą iš naujo įvykdymo. Iš naujo bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik neišreikalavo visų Lietuvos vyriausiausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodytų rašytinių įrodymų, bet ir visiškai netyrė pareiškėjų reikalavimo teisės dėl ginčo žemės, pagrįstumo. Teigia, kad šis bylą nagrinėjusių teismų procesinis neveikimas sąlygojo neobjektyvų bylos nagrinėjimo procesą, bei iš esmes neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pažymi, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę, į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisingą teismo sprendimą. O teismas vengiantis motyvuoti sprendimą, ginčo iš esmės neišsprendžia, teisingumo nevykdo, priešingai pažeidžia šalių interesą sulaukti pagrįsto bei teisėto jų ginčo išsprendimo, taip pat viešąjį interesą, proceso šalių teises į tinkamą teismo proceso, teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principus.

9. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose pasisakoma dėl proceso atnaujinimo instituto (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-739/2000; 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2001;2002 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1 126/2002).

10. Teigia, jog išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą iš naujo ir priimdamas 2008 m. kovo 15 d. sprendimą neįvykdė 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi nustatytų imperatyvių nurodymų teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2009 m. vasario 17 d. nutartį ne tik nepašalino šių esminę reikšmę turinčių procesinių pažeidimų, bet dėl jų net nepasisakė. Todėl mano, kad išdėstytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas netenkinamas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai numatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–238/2009 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10-279-2008 įsiteisėjo 2009 m. vasario 17 d. (ABTĮ 96 straipsnio 2 dalis ir 145 straipsnis). Trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2009 m. balandžio 9 d., t.y. nepraleidus trijų mėnesių termino.

Tretieji suinteresuoti asmenys prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–238/2009 (Nr. I-10-279-2008) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujintas jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

ABTĮ 133 straipsnis nustato, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. ABTĮ 86 straipsnis, kuriuo turi vadovauties tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 dalis). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis). Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 punktai nustato, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs (pav., bylos P8-61/2005, P8-250/2007, P261-36/2008, P442-52/2008, P444-196/2008, P756-151/2009, P525-194/2009 ir kt.), kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar neįtraukto į bylą suinteresuoto teismo sprendimu (nutartimi) asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs) teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63–238/2009, priimtoje išnagrinėjus trečiųjų suinteresuotų asmenų B. N. ir G. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-10-279-2008, išdėstytų motyvų yra aišku kokias bylos aplinkybes teismas nustatė, kokiais įrodymais, argumentais bei kokių teisės aktų konkrečiomis normomis vadovaudamasis priėjo prie nutarties rezoliucinėje dalyje pateiktos išvados – apeliacinį skundą atmesti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 straipsnis). Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu turinio akivaizdu, kad tretieji suinteresuoti asmenys savo prašyme išreiškia nesutikimą su teismo priimtu procesiniu sprendimu ir kelia įrodymų tyrimo bei vertinimo klausimą. Pirmiau minėta, kad bylos šalies netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–238/2009 (Nr. I-10-279-2008) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų B. N. ir G. S. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–238/2009 (Nr. I-10-279-2008) pagal pareiškėjų A. B., K. B., V. B. skundą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. N., G. S. dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusLaimė Baltrūnaitė