Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-380/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-09
Bylos Nr.
1A-37-380/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė, Edita Lapinskienė
Nuteistasis
O. Č., UAB „R.“
Civilinis ieškovas
UAB „R“
Kaltinamasis
E. L.
Advokatai
Gediminas Bukauskas, Petras Macenis
Pranešėja A. SadauskaitėTeisėja L. Venckuvienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-380/2017Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00306-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.5.2.1.; 1.2.29.1.3.; 2.4.6.1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Editos Lapinskienės ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Daliai Mackevičienei,nuteistajam O. Č. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,civilinės ieškovės UAB „R“ įgaliotajam atstovui advokatui Petrui Maceniui,vertėjai Anželai Tyščukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Č. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo O. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam O. Č. paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį O. Č. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinės ieškovės UAB „R“ civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintas, iš nuteistojo O. Č. UAB „R.“ naudai priteista 37 117,44 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Priteista iš nuteistojo O. Č. UAB „R“ 1034,43 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas dėl 46,32 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo O. Č. atmestas.

Iš nuteistojo O. Č. priteista 39,24 Eur proceso išlaidų valstybei.

Laikinas nuteistojo O. Č. nuosavybės teisės apribojimas į turtą – automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), – pratęstas iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo ir nuspręsta nukreipti šį turtą UAB „R“ civilinio ieškinio atlyginimui.

E. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuspręsta laikiną išteisintojo E. L. nuosavybės teisės apribojimą į turtą – automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

O. Č. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir suklastojo tikrą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala, t. y. O. Č. 2013 m. sausio mėn., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdos m., UAB „R“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, patalpose, melagingai prisistačius UAB „R“ generaliniam direktoriui V. P. bendrovės SIA „F“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku ir steigėju, turinčiu teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, tarėsi dėl kavos įsigijimo, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įsigyti svetimą UAB „R“ didelės vertės turtą, iš anksto žinodamas, kad už tiekiamas prekes nebus atsiskaityta. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, O. Č. el. paštu atsiuntė UAB „R“ darbuotojui E. L. Užsakymą Nr. 2013/10, kuriame tyrimo metu nenustatytas asmuo pasirašė bendrovės SIA „F“ direktoriaus V. I. (V. I.) vardu, kurį E. L. pateikė bendrovės generaliniam direktoriui V. P., kad bendrovė SIA „F“ pirks 20 736 vnt. po 1,79 Eur už vienetą kavą „Mocca Fix Melange 500 g“. Po to generalinis direktorius V. P. 2013 m. vasario 26 d. sudarė ir pasirašė kontraktą su SIA „F“, kurios rekvizitus O. Č. el. paštu atsiuntė E. L., bei 2013 m. vasario 26 d. priedus prie kontrakto Nr. 1, Nr. 2 (rusų kalba) ir 2013 m. vasario 26 d. priedus prie kontrakto Nr. 1, Nr. 2 (anglų kalba), ir technines sąlygas Nr. 2 prie kontrakto (rusų ir anglų kalbomis) bei išsiuntė registruotu laišku į Latvijos Respublikoje registruotą bendrovę SIA „F. UAB „R“ gavus V. I., nesupratusio minėtų asmenų nusikalstamų veikų pobūdžio, pasirašytą 2013 m. vasario 26 d. kontraktą bei minimus dokumentus, O. Č., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, bendrovės UAB „R“ darbuotojui E. L. suorganizavus prekių – kavos – išvežimą į Latviją bendrovei SIA „F“, O. Č. nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), t. y. suradus vežėją UAB „G. S.“, kuri 2013 m. kovo 22 d. pristatė prekes – kavą – nurodytu adresu, O. Č. priėmė atvežtas prekes – kavą – ir pasirašė 2013 m. kovo 22 d. Tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje (CMR) V. I. vardu, o tyrimo metu nenustatytas asmuo pasirašė 2013 m. kovo 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) 37 117,44 Eur, kurią bendrovė SIA „F“ iki 2013 m. balandžio 20 d. turėjo atsiskaityti. SIA „F“ nustatytu laiku už prekes UAB „R“ nesumokėjo, taip O. Č., veikdamas bendrai grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės UAB „R“ turto už 37 117,44 Eur ir suklastojo tikrą dokumentą, dėl to padaryta didelė žala. Apeliaciniu skundu nuteistojo O. Č. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį, kuria O. Č. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir atlikti šiuos įrodymų tyrimo veiksmus: apklausti liudytojus V. I., A. P., kreiptis į Interpolo Lietuvos nacionalinį biurą, siekiant nustatyti, kokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančia transporto priemone iš SIA „B. C. E.“ sandėlių buvo išgabentos UAB „R“ pristatytos kavos pupelės, apklausti šį fizinį asmenį ar juridinio asmens atstovą bei transporto priemonę vairavusį asmenį. Apelianto nuomone, byloje esantys duomenys neduoda pakankamo pagrindo padaryti kategorišką išvadą apie O. Č. kaltę įvykdžius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo V. P. parodymus, neįvertino jo suinteresuotumo proceso baigtimi, parodymų apie O. Č. veiksmus ir vaidmenį, įsigyjant iš liudytojo vadovaujamos įmonės kavą, nenuoseklumą ir melagingumą. V. P. parodymus bei teismo išvadas apie tai, kad O. Č. prisistatė nurodytos Latvijos Respublikos įmonės vadovu ir / ar steigėju, paneigia objektyvūs duomenys – dokumentai apie juridinį asmenį, juose tarp šios įmonės steigėjų, akcininkų bei vadovų nėra nurodomas nuteistasis, o pirkimo–pardavimo dokumentuose SIA „F“ vadovu, veikiančiu įmonės interesais, buvo nurodytas jos tikrasis direktorius V. I.. Iki kavos pirkimo–pardavimo dokumentų pasirašymo, paruošus pirminį variantą, kuriame buvo nurodytas O. Č., kaip atsakingas asmuo, pasirašysiantis sutartį, O. Č. informavo, kad nėra SIA „F“ vadovas, tik derina su sandoriu susijusius reikalus. Tai, kad nuteistasis niekada nebandė sudaryti įspūdžio, jog jis vadovauja minėtai įmonei, savarankiškai priima sprendimus ir yra atsakingas už jos sudaromus sandorius, patvirtina ir aplinkybė, jog jis ne tik nurodė V. P. pačiam patikrinti šią įmonę (jos mokumą ir panašiai, ką, kaip nurodo V. P., jis ir padarė), bet ir davė V. P. SIA „F“ vadovo V. I. telefono numerį tiesioginiam bendravimui. Liudytojas V. P. teisme davė melagingus parodymus, siekdamas parodyti, kad O. Č. yra nusikalstamos veikos bendrininkas, kuris dangsto savo bendrininką Latvijos Respublikoje. O. Č. pateiktas susirašinėjimas su V. P. paneigia teismo išvadą, kuria buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, kad iš karto po kavos pupelių pristatymo O. Č. buvo V. P. ir E. L. ryšio priemonėmis nepasiekiamas, t. y. nuo jų slapstėsi. Teismas, be pagrindo besąlygiškai tikėdamas V. P. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad O. Č. jam buvo prisistatęs SIA „F“ akcininku bei steigėju. Tai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kategoriškai neigė ir O. Č., ir E. L.. Be V. P. parodymų, byloje nėra daugiau jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad O. Č. iš tiesų prisistatė kaip minėtos Latvijos Respublikos įmonės vadovas ar steigėjas, bei kurie leistų teigti, kad O. Č. apgaulingai veikė kaip šios įmonės direktorius. Apylinkės teismas, vertindamas V. P. parodymus, kaip vieną esminių įrodymų šaltinių, kuriais grindžiama O. Č. kaltė, į nurodytas aplinkybes, sudarančias pagrįstą pagrindą abejoti šio liudytojo duotų parodymų patikimumu, neatsižvelgė, jas paprasčiausiai nutylėjo ir suteikė šio suinteresuoto liudytojo prieštaringiems parodymams išskirtinę įrodomąją reikšmę. Kiti byloje apklausti UAB „R“ darbuotojai nors ir įvardijo O. Č. kaip atsakingą asmenį, su kuriuo buvo derinamas kavos pupelių pirkimas, tačiau nenurodė, kad jis prisistatė perkančiosios įmonės direktoriumi. Šiuo atveju O. Č. veikė kaip SIA „F“ tarpininkas, siekdamas iš sandorio uždirbti tam tikrą pelną, o ne nusikalstamos veikos bendrininkas. O. Č. kaltė įvykdžius sunkų nusikaltimą buvo konstatuota remiantis V. I. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. V. I. buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, apklausos metu jis turėjo įtariamojo statusą. Šioje byloje V. I. kaip liudytojas nebuvo apklaustas, O. Č. proceso metu jam klausimų užduoti neturėjo galimybės, į teismą V. I. nebuvo kviečiamas. Apylinkės teismas, motyvuodamas proceso ekonomiškumo principu, atsisakė kviesti į teismą šį liudytoją, kurio parodymai yra ne tik esminis įrodymas, kuriuo grindžiama O. Č. kaltė, bet kurie yra ir prieštaringi, tačiau tai nesutrukdė teismui remtis šiais V. I., kaip įtariamojo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu V. I. davė melagingus parodymus dėl dokumentų pasirašymo datos nuo 2012 m. vasario 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. buvimo vietos. Mano, kad V. I. aktyviai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, nes namų adresu siunčiamus dokumentus pasirašinėjo kaip SIA „F“ direktorius ir perduodavo nusikalstamos veikos bendrininkams, kurie, pasak jo, buvo du. V. I. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jo parodymų teisingumas nebuvo patikrintas, jis nebuvo apklaustas nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nebuvo nustatyti asmenys, kurie, V. I. teigimu, su juo susitarė dėl įmonės įsteigimo, davė pasirašyti reikiamus dokumentus, asmenys, su kuriais jis neabejotinai bendravo ne vieną ir ne du kartus, palaikė nuolatinius ryšius. Esant prieštaringiems ir abejotiniems šio asmens parodymams, teismas atsisakė tenkinti gynybos prašymą apklausti V. I., tačiau jo paskelbtais parodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu buvo ne tik suvaržyta O. Č. teisė užduoti liudytojui klausimus bent vienoje proceso stadijoje, bet ir buvo atliktas neišsamus įrodymų tyrimas. Tokie duomenys neįrodo O. Č. kaltės, taip pat nėra įrodymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) prasme, jų pagrindu negali būti formuojamas teismo vidinis įsitikinimas. Be to, nebuvo nustatytos ir ištirtos įmonės SIA „F“ perleidimo A. P. aplinkybės, nė karto nebuvo apklaustas šią įmonę įgijęs A. P.. Taip pat nebuvo nustatyti jokie O. Č. veiksmai, susiję su SIA „F“ steigimu, jos veiklos koordinavimu ar jos perleidimu tretiesiems asmenims. Teismas esminį sukčiavimo požymį – apgaulę, pasireiškusią įmonės įsteigimu, sukuriant V. P. ir jo vadovaujamai įmonei patikimumo įspūdį, pasinaudojant įgytu pasitikėjimu, įsigyjant iš UAB „R“ prekių iš anksto žinant, kad už jas nebus atsiskaityta, – paprasčiausiai preziumavo. Taip teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos kylantį pamatinį baudžiamojo proceso in dubio pro reo principą, abejones vertino O. Č. nenaudai ir iš esmės vien šių abejonių pagrindu pripažino asmenį kaltu įvykdžius sunkų nusikaltimą. Kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir tendencingai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtina ir tai, jog buvo paskelbti A. Z. (A. Z.) parodymai, prie bylos pridėti A. Z. susirašinėjimo su Latvijos Respublikos policijos pareigūne D. P. elektroniniai laiškai, iš kurių matyti, kad A. Z. pateikė Latvijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams bylai reikšmingus duomenis apie krovinio – kavos pupelių – sandėliavimą ir pervežimą, t. y. CMR važtaraštį, kuriame fiksuotas 16 palečių kavos išvežimas iš SIA „B. C. E“ sandėlio gavėjui UAB „R.“. Nors važtaraštyje gavėjo duomenys yra galbūt melagingi, tačiau važtaraštyje matomas krovinį išvežusios transporto priemonės registracijos numeris, pagal kurį galima nustatyti galutinę krovinio pristatymo vietą ir krovinį gabenusius asmenis, tai padėtų nustatyti tikruosius nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pridėjęs šiuos įrodymus prie bylos, jų tinkamai neištyrė, neįvertino ir skundžiamame nuosprendyje apie tai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, neišsamiai ir tendencingai juos vertino, teisminio proceso metu nebuvo iškviesti ir apklausti visi asmenys, kurių parodymai yra reikšmingi tikrųjų nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymui, suvaržė O. Č. teises apklausti kaltinimo liudytojus ir šio suvaržymo nekompensavo jokiomis kitomis procesinėmis priemonėmis, pažeidė in dubio pro reo principą, o nuosprendį grindė prielaidomis. Teismo padaryti pažeidimai laikytini esminiais, kadangi suvaržė įstatymo garantuojamas O. Č. teises bei sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Dėl esminių pažeidimų teismo padarytos išvados dėl O. Č. veiksmų ir jo kaltės akivaizdžiai neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Apelianto nuomone, byloje nėra įrodyta, kad O. Č. pats ar per kitus asmenis koordinavo SIA „F“ veiklą, buvo susijęs su šiuo juridiniu asmeniu kitaip nei tarpininkas įsigyjant kavą. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas aptartų esminių BPK pažeidimų, kvalifikuodamas O. Č. veiksmus kaip sukčiavimą, netinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio nuostatas. Nors apylinkės teismas nurodo, kad O. Č. veikė naudodamas apgaulę, siekdamas įtraukti V. P. į jo įmonei žalingą sandorį ir taip pasisavinti šios įmonės turtą, tačiau, kaip jau buvo aptarta, O. Č. teikė V. P. visą jam žinomą informaciją apie SIA „F“, jos vadovą V. I., davė jo kontaktus. Nors V. P. teigia atlikęs kai kuriuos įmonės patikrinimo veiksmus, t. y. peržiūrėjęs įmonės mokumo istoriją „Creditinfo“ duomenų bazėje, tačiau pamatęs, kad įmonė yra ką tik pradėjusi veiklą, neatliko jokių papildomų veiksmų, siekiant įsitikinti šios įmonės patikimumu ir sudaromo sandorio būsima nauda UAB „R“. V. P. iki sutarties sudarymo ir prekių pateikimo su SIA „F“ direktoriumi nebendravo ir neieškojo kontaktų. Taigi UAB „R.“ direktorius V. P. pats elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, sudarydamas jo vadovaujamai įmonei žalingą sandorį. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad vienas iš O. Č. apgaulės požymių yra tai, kad nuteistasis V. P. nenurodė tikrųjų susipažinimo su V. I. aplinkybių. Tokie teismo argumentai yra nelogiški. Pats O. Č., turėdamas ilgametę verslo patirtį, neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti V. I., prisistačiusiu SIA „F“ direktoriumi. Dėl fakto, kad jis bendrauja su bendrovės direktoriumi V. I., abejonių nekilo. Kadangi asmuo prisistatinėjo kaip V. I., turėjo įmonės steigimo dokumentus, visi reikiami dokumentai būdavo patvirtinti parašu ir įrašu „V. I.“, taip pat bendrovės atspaudu, tai, kad O. Č. netikrino asmens, prisistačiusio V. I., dokumentų, yra normali praktika verslo santykiuose, kur bendrovės dokumentų ir spaudo turėjimas visada yra asmens įgaliojimus patvirtinanti aplinkybė. O. Č. neturėjo pagrindo abejoti jam siūlomo sandorio teisėtumu. Dėl tos pačios priežasties O. Č., veikdamas kaip tarpininkas, siekiant sudaryti sandorį, už kurį jam buvo pažadėtas ne tik piniginis atlygis, bet ir nuolatinis darbas SIA „F“, nedetalizavo V. P. susipažinimo su V. I. aplinkybių, manydamas, kad jos nėra esminės sudarant sandorį. Be to, ir pats V. P. niekada nesidomėjo nei V. I., nei SIA „F“ veikla. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad analizuojant teismo nuosprendžio motyvuojamąją dalį neaišku, kokiais veiksmais pasireiškė esminis sukčiavimo sudėties požymis – apgaulė – realios komercinės veiklos neatliekančios įmonės įsteigimu ir jos veiklos koordinavimu ar dokumento suklastojimu, CMR važtaraštyje nurodant kaip gavėją V. I.. Byloje nustatytos ir aptartos aplinkybės, susijusios su O. Č. veiksmais tarpininkaujant sudarant kavos pirkimo–pardavimo sandorį, paties V. P. lengvabūdiški ir nerūpestingi veiksmai neleidžia daryti kategoriškos išvados O. Č. veiksmuose buvus esminį sukčiavimo sudėties požymį – apgaulę – bei jo tyčią įgyti didelės vertės svetimą turtą. Todėl apylinkės teismas netinkamai aiškino šį BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymį ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo baudžiamojo įstatymo aiškinimas dėl O. Č. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, yra nelogiškas ir neatitinka teismų praktikos. Byloje neginčytinai nustatyta, kad O. Č. pasirašė CMR, jame įrašydamas V. I. vardą, pavardę bei patvirtindamas savo parašu, tuo patvirtindamas, kad krovinys buvo pristatytas jo gavėjui SIA „F“. Pirmosios instancijos teismo aiškinimu, tokiais savo veiksmais O. Č. suklastojo dokumentą, t. y. iškraipė juridinę reikšmę turintį faktą, kad krovinys buvo pristatytas gavėjui nurodytą dieną. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos. Teismas netinkamai vertino CMR blanke nurodyto „Gavėjo“ sąvoką. UAB „R“ siunčiamų prekių gavėjas buvo SIA „F“, t. y. juridinis asmuo, o ne V. I. ar O. Č., kaip fiziniai asmenys. Kaip matyti iš CMR blanko, 24 grafa šiame blanke skirta krovinio pristatymo fakto patvirtinimui, t. y. šios grafos esmė yra įrašas, kad krovinį gavėjas gavo šioje grafoje nurodytą dieną ar nurodytu konkrečiu laiku. Kad kava 2013 m. kovo 22 d. buvo pristatyta SIA „F“, byloje yra neginčijamai nustatyta, tą patvirtina ir liudytojas A. R.. Taigi nurodytoje CMR grafoje esantys duomenys apie krovinio pristatymą yra teisingi. Nepriklausomai nuo to, ar aplinkybę, jog kavą SIA „F“ gavo, savo parašu ir atspaudu būtų patvirtinęs bendrovės direktorius ar kitas asmuo, teisiškai reikšmingo juridinio fakto tai neiškraipo, bet kokiu atveju įrašas 24 grafoje apie krovinio pristatymą bendrovei SIA „F“ 2013 m. kovo 22 d. yra teisingas. Aplinkybę, kad prekės buvo pristatytos SIA „F“, įrodyta pripažino ir pirmosios instancijos teismas, dėl to ginčo nebuvo. Taigi šiuo atveju ne formalizuotai taikant baudžiamąjį įstatymą, bet tinkamai aiškinant visas nusikalstamos veikos aplinkybes bei jų atitiktį BK 300 straipsnio sudėties požymiams, vertinant realų veikos pavojingumą, akivaizdu, kad O. Č. atlikti veiksmai – įrašas „V. I.“ ir savo (o ne imituotas) parašas CMR – neturėjo jokios įtakos prekių pristatymui ir tai patvirtinančio dokumento tikrumui, t. y. normaliai jo teisinei apyvartai. O. Č. suprasdamas, kad de jure nėra įgaliotas priimti krovinio, tačiau, būdamas de facto V. I. įgaliotas priimti krovinį, pasirašė kaip V. I., kaip SIA „F“ įgaliotas atstovas, tačiau jis nebandė suklastoti V. I. parašą, tai rodo, jog jis nesiekė suklaidinti CMR važtaraščio galutinio gavėjo (UAB „R“). Priešingu atveju, siekdamas neidentifikuoti savęs, kaip CMR pasirašiusio asmens, jis būtų pasirašęs ne savo parašu, o suklastojęs V. I. parašą. Šios aplinkybės rodo, kad O. Č. nesuprato savo veiksmais klastojantis tikrą dokumentą, įrašantis melagingus faktus. Jo veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas O. Č. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, nurodė, kad dėl O. Č. veiksmų – dokumento suklastojimo – buvo padaryta didelė žala UAB „R“. Tačiau iš dalies neteisingos informacijos įrašymas CMR važtaraštyje realiai neiškraipė šio dokumento juridinės reikšmės ir ne dėl šių veiksmų UAB „R“ neteko jai priklausančio turto. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šiam juridiniam asmeniui didelė žala buvo padaryta įsigyjant iš jo prekes ir už šias neatsiskaitant, t. y. apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą. Tariamas dokumento suklastojimas kaip asmenį, priėmusį prekes, nurodant ne O. Č., kuris buvo faktinis krovinio priėmėjas, o V. I., nebuvo veiksnys, lėmęs įmonės turto praradimą, kadangi šiuo įrašu nebuvo iškraipyta aplinkybė, kad 2013 m. kovo 22 d. SIA „F“ gavo pristatytas prekes. UAB „R“ didelės žalos patyrė dėl apgaulingų SIA „F“, atstovaujamos V. I. (juo prisistačiusio asmens), veikusio pasitelkiant O. Č., veiksmų, neatsiskaitant už gautas prekes. Todėl tarp UAB „R“ patirtos žalos ir O. Č. klaidingų duomenų į CMR važtaraštį įrašymo nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio, O. Č. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Teismas visiškai neįsigilino į O. Č. veiksmų teisinę reikšmę bei jų pasekmes, formaliai pripažino O. Č. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, O. Č. pripažino kaltu nenustačius visų būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių. Kadangi O. Č. padarytas formalus pažeidimas jokios teisinės reikšmės neturėjo, nes iš esmės patvirtino teisingą juridinį faktą apie krovinio pristatymą SIA „F“ 2013 m. kovo 22 d., toks pažeidimas neturi nusikalstamos veikos požymių, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir civilinio ieškovo įgaliotasis atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas nuteistojo O. Č. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad O. Č. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus ir suteikti galimybę nuteistajam O. Č. bei jo gynėjui užduoti klausimus liudytojui V. I., apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas apeliacinio skundo prašymą dėl įrodymų tyrimo, nuotoliniu būdu vaizdo konferencinės apklausos metu apklausė liudytoją V. I., kurio ikiteisminio tyrimo metu (turint įtariamojo statusą) duotais parodymais vadovavosi apylinkės teismas, šiuos parodymus apylinkės teismas laikė ne savarankišką įrodomąją galią turinčiais įrodymais, o vertino kaip dokumentą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kuriame užfiksuota informacija, susijusi su nusikalstamomis veikomis. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo papildomai perskaityti V. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 4, b. l. 6–13). L. V. I. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 7, b. l. 10–11) parodė, kad nuteistojo O. Č. nepažįsta ir nėra jo matęs. Savo šalyje jis turėjo įsteigęs įmonę, jos pavadinimo nepamena. Įmonę įsteigė už finansinį atlygį. Žmonės jį surado Rygos miesto centre. Jis tuo metu gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 13 metų turi priklausomybę narkotikams. Jam buvo pasiūlyta įsteigti įmonę už finansinį atlygį. Kokią veiklą įmonė vykdys, jam nesakė. Jis niekuo neužsiėmė, tik įsteigė įmonę, taip pat pasirašė keletą įmonės dokumentų. Jis ėjo pas notarą, tačiau nežino, ką pasirašinėjo. Dėl konkrečios sumos nesitarė, bet pinigus gavo, tačiau nepamena, kiek. Gavo 2–3 kartus, atlygis buvo už tai, kad susitikdavo su notaru, už suteiktas paslaugas. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie yra teisingi. Kiek kartų vyko jo susitikimai su V. ir D., nepamena, nes tai buvo seniai. Negali paaiškinti, kodėl jo parodymuose nurodyta, kad su jais susitikimai vyko 2013 m. vasarą, o įmonė buvo įsteigta 2013 m. sausio mėn. Nuo 2012-02-04 iki 2013 m. vasaros jis buvo kalėjime. Kai buvo steigiama įmonė, jis buvo laisvėje. (duomenys neskelbtini) jį užregistravo tie žmonės, kurie užregistravo įmonę registre. Jo adresas yra (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) jis nėra buvęs. Apie įmonės pardavimą Baltarusijos piliečiui jam nėra nieko žinoma, A. P. jis nepažįsta. 2013 m. pradžioje į paštą nėjo, jame nesilanko. 2013 m. turėjo ir dabar turi savo elektroninę pašto dėžutę, adresu (duomenys neskelbtini). Elektroninis adresas (duomenys neskelbtini) jam nieko nesako. Nėra girdėjęs bendrovės SIA „T.“. Nuteistasis O. Č. viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teigė, tai nurodoma ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, kad jis buvo tik tarpininkas tarp kavą perkančios įmonės Latvijoje SIA „F“ ir kavą parduodančios įmonės Lietuvoje UAB „R”, tarpininkaudamas jis siekė iš sandorio užsidirbti, o ne nusikalstamai bendrininkauti. Tačiau ši nuteistojo O. Č. versija paneigta liudytojų V. P., I. M., A. R., A. Z., išteisintojo E. L. parodymais, taip pat liudytojo V. I. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis. Šiais įrodymais apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, be kitų įrodymų, vadovavosi ir liudytojo V. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo V. P. parodymai yra prieštaringi ir melagingi, o nuteistąjį O. Č. kaltinančius parodymus minėtas liudytojas davė tik dėl suinteresuotumo bylos baigtimi, nes siekia žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, jog kiekvienoje byloje, kurioje yra pareiškiamas ieškinys, ieškinį pareiškusi šalis yra suinteresuota bylos baigtimi, tačiau vien šiuo pagrindu pripažinti, kad šios šalies parodymai yra melagingi, negalima. Tikėti liudytojo V. P. parodymais leidžia tai, kad jo parodymai viso proceso metu iš esmės sutapo, buvo nuoseklūs, o dėl neatitikimų (ar jis pats skambino V. I., ar pastarasis jam skambino, ar turėjo pastarojo telefono numerį) jis paaiškino teismo posėdyje nurodydamas, kad galėjo suklysti, susimaišyti, patikslino savo parodymus. Liudytojas V. P. teismo posėdyje (t. 6, b. l. 63–74) parodė, kad O. Č. prisistatė jam įmonės SIA „F“ steigėju ir akcininku. Liudytojas V. P. nenurodė, kad O. Č. būtų prisistatęs įmonės direktoriumi, jis nurodė, kad O. Č. iš karto pasakė, kad įmonės SIA „F“ direktorius yra V. I., nuteistasis O. Č. jam taip pat sakė, kad direktorius yra jo „pastatytas“ žmogus, liepė nesijaudinti, žadėjo pats viską sutvarkyti. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad V. P. parodymus apie tai, kad O. Č. prisistatė jam nurodytos Latvijos Respublikos įmonės vadovu ir / ar steigėju, paneigia objektyvūs duomenys – dokumentai apie juridinį asmenį, kuriame tarp šios įmonės steigėjų, akcininkų bei vadovų nėra nurodomas nuteistasis. Pastebėtina, jog liudytojas V. P. tokių įmonės steigimo dokumentų neturėjo, jam įmonės SIA „F“ steigimo dokumentai nebuvo pateikti, kaip nurodė liudytojas V. P., jis tikrino įmonę SIA „F“ per „Creditinfo“ duomenų bazę, tačiau apie šią įmonę negalėjo gauti išsamios informacijos, jis gavo informaciją, kad įmonė neseniai įkurta, kad neturi skolų ir kad įmonės direktorius yra V. I., tačiau akcininkai ir steigėjai nebuvo nurodyti. Liudytojas V. P. taip pat nurodė, jog apsisprendimui sudaryti sandorį su naujai įkurta užsienio įmone lemiamą įtaką padarė žinojimas, kad pagrindinis įmonės SIA „F“ atstovas, akcininkas ir steigėjas yra jo labai gerai vertinamo, didelį pasitikėjimą turinčio jo įmonės darbuotojo E. L. dėdė. Be to, O. Č. V. P. anksčiau buvo žinomas kaip įmonės SIA „T“ akcininkas ir direktorius, kuris keletą metų prieš nusikalstamą veiką siekė su V. P. vadovaujama įmone sudaryti sutartį dėl prekių pirkimo–pardavimo. Taigi, atlikęs įmonės SIA „F“ patikrinimą ir gavęs duomenis, kad įmonė neturi skolų, neturėdamas įmonės SIA „F“ steigimo dokumentų, pasitikėdamas O. Č., kaip jo itin gerai vertinamo jo įmonės darbuotojo E. L. dėde, kuris jam asmeniškai prisistatė SIA „F“ steigėju ir akcininku, V. P. turėjo pagrindą jį tokiu laikyti ir jo žodžiais tikėti. Liudytoja I. M. teismo posėdyje (t. 6, b. l. 58–60) duodama parodymus apie tai, kokias pareigas prisistatė einantis O. Č., parodė, jog jai susidarė įspūdis, kad O. Č. yra įmonės SIA „F“ atstovas, atsakingas asmuo, taip pat nurodė girdėjusi, jog O. Č. šalia savęs turėjo dar vieną žmogų, pavaduotoją ar „dešiniąją ranką“. Iš aptartų liudytojos I. M. parodymų matyti, jog jai taip pat buvo sudarytas įspūdis, kad nuteistasis O. Č. yra ne eilinis įmonės SIA „F“ darbuotojas, o šios įmonės atstovas, atsakingas asmuo, turintis net jam pavaldžių asmenų. Be to, nuteistasis O. Č. nurodė (t. 6, b. l. 25–30), kad, paruošus pirminius kavos pirkimo–pardavimo dokumentus, kaip atsakingas asmuo, kuris turėjo pasirašyti sutartį, buvo nurodytas būtent jis – O. Č.. Dokumentus ruošė UAB „R“ dirbusi I. M.. Ji teismo posėdyje (t. 6, b. l. 58–60) parodė, kad sutartis ruošdavo ji, ir jai atrodė, kad O. Č. atstovauja gavėjui SIA „F“. Išteisintasis E. L. teismo posėdyje (t. 6, b. l. 78) taip pat parodė, jog O. Č. pradžioje kalbėjo, kad dirba SIA „F“, jam buvo susidaręs įspūdis, kad O. Č. šioje įmonėje dirba. Taigi ne tik liudytojui V. P., bet ir liudytojai I. M. ir išteisintajam E. L. nuteistasis O. Č. buvo sudaręs įspūdį, kad jis yra įmonės SIA „F“ atstovas, turintis ypatingus įgaliojimus šioje firmoje, turintis teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, nors realiai jis šioje įmonėje įdarbintas niekada nebuvo ir tokių duomenų apie save minėtiems UAB „R“ darbuotojams niekada nenurodė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad UAB „R“ paruošus kavos pirkimo–pardavimo dokumentus (pirminį variantą) ir jame nurodžius O. Č., kaip atsakingą asmenį, pasirašysiantį sutartyje, O. Č. informavo UAB „R“, kad nėra SIA „F“ vadovas. Tačiau pastebėtina, jog jis informavo UAB „R“, kad nėra SIA „F“ vadovas (direktorius), kuris turi teisę pasirašyti ant dokumentų, o ne tai, kad nėra šios įmonės steigėjas ar akcininkas. Tokiu savo elgesiu – pranešimu, kad sutartyje yra klaida ir kad sutartį turi pasirašyti ne jis, o SIA „F“ oficialus vadovas V. I., nuteistasis O. Č. siekė išvengti bet kokio oficialaus dokumento pasirašymo savo vardu, sukuriančio teises ir pareigas jam, ir bet kokios atsakomybės prisiėmimo bei įsipareigojimo UAB „R“. Anot apelianto, tai, kad nuteistasis O. Č. nebandė sudaryti įspūdžio, jog jis vadovauja įmonei SIA „F“, savarankiškai priima sprendimus ir yra atsakingas už jos sudaromus sandorius, patvirtina ir aplinkybė, jog O. Č. nurodė V. P. pačiam patikrinti įmonę, taip pat davė V. P. SIA „F“ vadovo V. I. telefono numerį tiesioginiam bendravimui. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš liudytojo V. P., nuteistojo O. Č. ir išteisintojo E. L. parodymų (t. 6, b. l. 25–30, 31–33, 63–74) akivaizdžiai matyti, kad iniciatorius tikrinti įmonę SIA „F“ buvo V. P., o ne O. Č. jam liepė tai padaryti. Liudytojas V. P. norėjo patikrinti minėtą įmonę, kad galėtų tai padaryti, prašė O. Č. atsiųsti jam šios įmonės rekvizitus, ir tik po patikrinimo nuspręsti, ar sudaryti sandorį dėl kavos pirkimo–pardavimo, ar ne. Įmonė SIA „F“ buvo tikrinama siekiant įsitikinti, kad įmonė neturi skolų ir yra patikima partnerė sandoriui sudaryti, o ne siekiant išsiaiškinti, kas yra įmonės steigėjas bei akcininkai. Taip pat pažymėtina, jog O. Č. teismo posėdyje (t. 6, b. l. 73) parodė, kad jis V. P. V. I. telefono numerį davė 2013 m. balandžio ar gegužės mėn., taigi jau po sandorio sudarymo ir kavos pristatymo į Latviją. Iš byloje pateiktų V. P. ir O. Č. susirašinėjimų (t. 6, b. l. 84–89) matyti, jog 2013-07-01 V. P. prašo O. Č. nurodyti kitą V. I. telefono numerį, kadangi turimu telefono numeriu skambinant nėra signalo. Aptarti duomenys, kad V. I. telefono numeris V. P. buvo duotas jau po sandorio sudarymo ir kavos pristatymo, be to, buvo duotas neveikiantis telefono numeris, leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis O. Č. prisiėmė atsakingo už sandorį asmens vaidmenį. Nors V. P. nesiekė sudarydamas sutartį kontaktuoti tiesiogiai su įmonės SIA „F“ direktoriumi, kurį O. Č. jam apibūdino kaip fiktyviai pasamdytą, bet ir O. Č. neišreiškė valios, kad V. P. tai darytų, O. Č. veikė taip, kad sandoris būtų sudaromas per jį. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog iš karto po kavos pardavimo ir pristatymo O. Č. buvo V. P. ir E. L. ryšio priemonėmis nepasiekiamas, t. y. nuo jų slapstėsi. Tai patvirtina V. P., E. L. parodymai, taip pat paties nuteistojo O. Č. parodymai, susirašinėjimo dokumentai. Kava pirkėjui buvo pristatyta 2013 m. kovo 22 d. O. Č. nurodė (t. 6, b. l. 25–30), kad po kavos pristatymo balandžio mėnesį jis išvyko į Maskvą, grįžo balandžio 25–26 dieną. Iš byloje esančio susirašinėjimo (t. 1, b. l. 100) matyti, kad iš E. L. el. pašto 2013-05-10 buvo rašyta O. Č., jis informuojamas, kad bandyta su juo susisiekti, tačiau jo telefonas neatsako, prašo apie save pranešti kuo greičiau. Su O. Č. buvo bandyta susisiekti ir vėliau, tai matyti iš byloje esančio I. M. (buvusios C.) elektroninio laiško, išsiųsto adresu (duomenys neskelbtini) 2013-05-15. Iš byloje esančio Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašto (t. 3, b. l. 10) matyti, kad el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), kurio kūrėjas buvo O. Č., buvo jungtasi <...> 2013-03-22 10.29 val., o vėliau 2013-05-17 14.48 val. Išteisintasis E. L. parodė (t. 5, b. l. 56–58), kad 2013-04-30 jis buvo atleistas iš darbo darbovietėje UAB „R“. Po dviejų savaičių jam paskambino V. P., klausė apie O. Č., nes nesumokėjo už prekes. Praėjus dar kelioms savaitėms vėl skambino ir klausė to paties. Jis skambino O. Č., tačiau telefonas buvo atjungtas. Liudytojas V. P. teismo posėdyje (t. 6, b. l. 63–74) parodė, kad E. L. jam sakė, jog O. Č. nekelia ragelio, jis taip pat daug kartų skambino O. Č., tačiau šis neatsiliepė. Iš aptartų įrodymų matyti, jog iš karto po kavos pristatymo O. Č. išvyko į Maskvą, apie tai nei V. P., nei E. L. nepranešė, į skambučius neatsiliepė, į laiškus neatrašė, prie savo el. pašto, kuris iki sandorio sudarymo ir kavos pristatymo buvo intensyviai naudojamas (t. 3, b. l. 10), nesijungė pusantro mėnesio. Tokie nuteistojo O. Č. veiksmai leidžia daryti išvadą, jog jis nuo V. P. ir E. L. iš karto po nusikalstamos veikos įvykdymo pasislėpė ir tik praėjus kuriam laikui pastariesiems pavyko vėl su juo susisiekti. Tuo atveju, jei O. Č. būtų buvęs ir pats apgautas, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, jis, įvykdęs sandorį, būtų reikalavęs jam pažadėto atlygio už sandorį, taip pat būtų reikalavęs pažadėto nuolatinio įdarbinimo, o supratęs, kad jį apgavo, kreipęsis į teisėsaugos institucijas, o ne išvykęs į Maskvą ir jokių veiksmų nesiėmęs. Vienas iš apeliacinio skundo motyvų buvo tai, jog apylinkės teismas suvaržė nuteistojo teisę gintis, nes tiesiogiai teisme neapklausė kaltinimo liudytojo V. I., kurio parodymai, anot apelianto, yra prieštaringi. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. I. (t. 7, b. l. 10–11) negalėjo paaiškinti, kodėl jo parodymuose dėl datų yra tokie neatitikimai, jis nurodė, kad nuo 2012-02-04 iki 2013 m. vasaros buvo kalėjime, tačiau taip pat patvirtino, kad kai buvo steigiama įmonė, jis buvo laisvėje (SIA „F“ įsteigta 2013-01-09), pasirašė keletą įmonės dokumentų. Akivaizdu, jog liudytojas V. I. suklydo nurodydamas savo suėmimo laiką, nes faktinių SIA „F“ įsteigimo aplinkybių ir dokumentų pasirašymo jis neginčija. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad šis liudytojas aktyviai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Tyrimas dėl V. I. buvo nutrauktas, kadangi jis nesuprato savo atliekamų veiksmų pobūdžio (t. 4, b. l. 151–152). Nustatyta, jog liudytoju V. I., jo vardu ir pavarde už finansinį atlygį buvo pasinaudota įkuriant fiktyvią įmonę, jis buvo tik fiktyvus direktorius, kuriuo prisidengdami veikė O. Č. ir asmuo, dėl kurio tyrimas išskirtas.Apeliantas akcentuoja, jog tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kurie, V. I. teigimu, su juo susitarė dėl įmonės įsteigimo, davė pasirašyti reikiamus dokumentus, su kuriais jis neabejotinai bendravo ne vieną ir ne du kartus, palaikė nuolatinius ryšius. Tačiau pastebėtina, jog ne tik liudytojas V. I. nenurodė šių asmenų duomenų (jis tik nurodė vardus V. ir D.), tačiau ir pat nuteistasis O. Č. nenurodė jokių tyrimui svarbių duomenų apie su juo bendravusį neva V. I. (juo prisistačiusį asmenį), nors pats teigė su juo taip pat ne kartą kontaktavęs. Nuteistasis O. Č. tik nurodė (t. 6, b. l. 25–30, 95) abstrakčius jo bruožus – apie 30 m., už jį aukštesnis, šviesūs, netrumpai kirpti plaukai, vidutinio kūno sudėjimo, tačiau jokių konkrečių duomenų, kurie leistų nustatyti minėtą asmenį, O. Č. teisėsaugos institucijoms nepateikė. Nenustatyto asmens tyrimas išskirtas (t. 1, b. l. 19). Apeliantas taip pat pažymi, jog nebuvo nustatytos ir ištirtos įmonės SIA „F“ perleidimo A. P. aplinkybės, nė karto šis asmuo nebuvo apklaustas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šis asmuo įmonę įsigijo tik 2013-08-01, o nusikalstamos veikos padarytos 2013 m. vasario–kovo mėn., todėl A. P. apklausa neturėtų esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nieko nepasisakė dėl pridėtų prie bylos O. Č. papildomai pateiktų dokumentų – liudytojo A. Z. susirašinėjimo su Latvijos Respublikos policijos pareigūne D. P. elektroninių laiškų, iš kurių matyti, kad A. Z. pateikė Latvijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams bylai reikšmingus duomenis apie krovinio – kavos pupelių – sandėliavimą ir pervežimą, t. y. CMR važtaraštį, kuriame fiksuotas 16 palečių kavos išvežimas iš SIA „B. C. E“ sandėlio gavėjui UAB „R“ (t. 6, b. l. 36–41). Tačiau pastebėtina, jog pagal Teisinės pagalbos prašymą Latvijos pareigūnų buvo apklaustas liudytojas A. Z. (t. 4, b. l. 70–71), jis pareigūnams nurodė, kad su SIA „F“ nebendradarbavio, todėl negali pateikti jokių dokumentų. Minėtus dokumentus teismui pateikė ne papildomai Latvijos pareigūnai ar tiesiogiai liudytojas A. Z., o nuteistasis O. Č., kad jam šiuos dokumentus būtų atsiuntęs liudytojas A. Z. ar Latvijos pareigūnai, dokumentuose neužfiksuota. Taip pat pastebėtina, jog ir apeliantas sutinka, kad CMR važtaraštyje gavėjo duomenys yra galbūt melagingi (V. P. nurodo, jokio krovinio atgal į įmonę UAB „R“ negavęs, t. 6, b. l. 63–74). Todėl pagrįstai teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiais duomenimis nesivadovavo. Apgaulė sukčiavimo atveju gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Nuteistojo O. Č. apgaulė sukčiaujant nagrinėjamu atveju pasireiškė šiais veiksmais – O. Č., melagingai prisistatęs įmonės SIA „F“ akcininku ir steigėju, turinčiu teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, pasinaudodamas tuo, kad V. P. itin pasitikėjo jo sūnėnu E. L., per jį įkalbėjo V. P. sudaryti kavos pirkimo–pardavimo sutartį, nuslėpdamas nuo V. P. tikrąsias įmonės SIA „F“ įsteigimo aplinkybes, iš anksto turėdamas tikslą didelės vertės svetimą turtą įgyti savo naudai ir iš anksto žinodamas, kad už prekes – kavą – nebus atsiskaityta. Aptarti nuteistojo O. Č. veiksmai teisingai apylinkės teismo buvo kvalifikuoti kaip sukčiavimas, apgaule savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą turtą (BK 182 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis O. Č. neneigia CMR važtaraščio 24 grafoje (t. 4, b. l. 136) įrašęs „V. I.“ ir pasirašęs savo parašu. Apelianto nuomone, toks O. Č. formalus pažeidimas jokios teisinės reikšmės neturėjo, nes iš esmės patvirtino teisingą juridinį faktą apie krovinio pristatymą SIA „F“ 2013-03-22, toks pažeidimas neturi nusikalstamos veikos požymių. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog CMR važtaraštyje nurodytas gavėjas SIA „F“ (duomenys neskelbtini), o krovinio iškrovimo vieta – Ryga, tikslus krovinio iškrovimo adresas nenurodytas. Pagal byloje esančius duomenis (t. 3, b. l. 2), (duomenys neskelbtini), – tai daugiabutis gyvenamasis namas, o ne sandėliai, kur paprastai iškraunami didelių gabaritų kroviniai. Išteisintasis E. L. parodė (t. 6, b. l. 31–33), kad adresą, kur turi būti iškrautas krovinys, jis gavo iš O. Č. el. pašto. Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju krovinys buvo pristatytas ne adresu (duomenys neskelbtini), o adresu (duomenys neskelbtini). Nuteistasis O. Č. teismo posėdyje (t. 6, b. l. 25–30) parodė, kad CMR važtaraštyje buvo nurodytas neteisingas adresas, turėjo vežti į (duomenys neskelbtini) g., o buvo nurodyta (duomenys neskelbtini), jam sandėlius, kur tiksliai turėjo būti iškrautas krovinys, parodė V. I.. Krovinį gabenęs liudytojas A. R. (t. 6, b. l. 60–63) parodė, kad minėtos gatvės yra viena šalia kitos, paskambinus kontaktiniu CMR važtaraštyje nurodytu numeriu O. Č., jam buvo paaiškinta, kur tiksliai nuvykti. Iš to, kas aptarta, akivaizdu, jog tiksli krovinio pristatymo vieta CMR važtaraštyje nebuvo nurodyta, tikroji iškrovimo vieta buvo slepiama, CMR važtaraštyje sąmoningai jos nenurodant, be teisėsaugos institucijų įsikišimo krovinio iškrovimo vietos nustatymas būtų buvęs sunkus. Krovinį gabenęs liudytojas A. R. kategoriškai nurodė (t. 6, b. l. 60–63), jog O. Č. jam nesakė, kad nėra gavėjas ir kad gavėjas yra išvykęs, jokios kalbos apie tai nebuvo. Po tokių kategoriškų šio liudytojų parodymų nuteistasis O. Č. teismo posėdyje pakeitė savo parodymus (t. 6, b. l. 61), parodė, jog gal ir nesakė A. R., kad nėra gavėjas. CMR važtaraščio 24 grafoje „gavėjo parašas“ O. Č. kaip gavėją nurodė „V. I.“ ir pasirašė savo parašu. Pasirašydamas CMR važtaraštyje ir nurodydamas „V. I.“, O. Č. melagingai patvirtino, kad krovinį priėmė ne jis, o V. I.. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog tokiais savo veiksmais O. Č. suklastojo tikrą dokumentą – į tarptautinį krovinio pervežimo važtaraštį CMR įrašė neteisingus duomenis apie tai, kad krovinį gavo būtent V. I.. Negalima sutikti su skundo argumentu, kad CMR blanko 24 grafa skirta vien tik krovinio pristatymo fakto patvirtinimui, kad krovinį gavėjas gavo šioje grafoje nurodytą dieną ar nurodytu konkrečiu laiku. CMR 24 grafoje „gavėjo parašas“ krovinio gavėjas patvirtina krovinio gavimo faktą, šioje grafoje pasirašo krovinį priėmęs asmuo, o jei krovinį priėmęs asmuo nesutampa su gavėju, galimi ginčai dėl krovinio perdavimo ne tam gavėjui ir pretenzijų reiškimas krovinį priėmusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju O. Č. nenorėjo savęs nurodyti kaip krovinį priėmusį asmenį, kadangi tokiu atveju jis būtų buvęs krovinio gavėjas ir tapęs atsakingu už priimtą krovinį, todėl tyčia nurodė ne savo vardą ir pavardę. Nors jis pasirašė savo parašu, be teisėsaugos institucijų įsikišimo ir specialių žinių reikalaujančio tyrimo atlikimo identifikuoti asmenį, kurio parašas yra CMR važtaraštyje, būtų buvę sudėtinga, pagal melagingai nurodytą vardą ir pavardę „V. I.“ pretenzijos būtų reiškiamos būtent šiam asmeniui. Tokius nuteistojo O. Č. veiksmus apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai kvalifikavo kaip tikro dokumento suklastojimą, tokiais veiksmais buvo siekiama nuslėpti tikrąjį krovinį priėmusį asmenį, visą kaltę suverčiant V. I., kad iš jo ir būtų reikalaujama atsiskaitymo už gautą krovinį, nors jis šiuo atveju buvo tik fiktyvus įmonės direktorius, jo vardu buvo pasinaudota nusikalstamai veikai daryti, slepiant tikruosius nusikalstamos veikos vykdytojus. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog toks nuteistojo veiksmas – CMR važtaraštyje melagingai nurodė krovinį priėmusį gavėją „V. I.“ – buvo vienas iš daugybės iš anksto suplanuotų neteisėtų veiksmų, kurių visuma padėjo sukčiaujant ir suklastojant šį dokumentą sukurti fiktyvią situaciją, neva iš UAB „R“ kavą nusipirko ir ją gavo įmonė SIA „F“ ir jos direktorius V. I.. Visi veiksmai sąmoningai buvo atlikti taip, kad būtų neįmanoma įrodyti tikrojo sandorio turinio ir tikrųjų svetimo turto įgijėjų. CMR važtaraščio suklastojimu buvo siekiama parodyti, kad didelės vertės svetimą turtą įgijo V. I., ir kartu nuslėpti, kad būtent O. Č. įgijo didelės vertės svetimą turtą. Aptarti nuteistojo O. Č. veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti kaip tikro dokumento suklastojimas, padarant didelės žalos (BK 300 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistojo O. Č. gynėjo advokato apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta. Apeliacinės instancijos teismui civilinės ieškovės UAB „R“ įgaliotasis atstovas advokatas P. Macenis pateikė prašymą (t. 6, b. l. 187–190) priteisti iš nuteistojo O. Č. 150 Eur atstovavimo išlaidų. Iš bylos medžiagos matyti, jog advokatas susipažino su skundu (Sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta, kad susipažino su kasaciniu skundu, tačiau akivaizdu, jog tai rašymo klaida), dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas šia nutartimi visiškai atmetamas. Todėl civilinio ieškovo turėtos atstovavimo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo O. Č. (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 1 dalis, 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. Č. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo O. Č. civilinei ieškovei UAB „R“ 150 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Savinijus KatauskasEdita LapinskienėAurelija Sadauskaitė