- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-14
- Bylos Nr.
- 2K-306/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Ona Aldona Budienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- V. Ž., M. Š., A. L., V. T.
- Kategorijos
- 1.2.14.1Vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Ž. nuteistas: pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. Ž. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
M. Š. nuteistas: pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė M. Š. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
A. L. nuteistas: pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
V. T. nuteistas: pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn.; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. T. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
Pritaikius BK 72 straipsnį, iš V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. konfiskuota po 4550 Lt iš nusikalstamų veikų gautų pinigų.
Iš M. Š. ir V. T. solidariai priteista 110 Lt žalos atlyginimo A. P.
Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nutartimi V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi A. Pikelio pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. nuteisti už tai, kad, tarpusavyje susitarę ir veikdami kaip bendravykdytojai, neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė G. K. perduoti turtą, panaudodami prieš G. K. psichinę prievartą. O būtent: 2001 m. rudenį V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T., visi kartu atvykę į G. K. gyvenamąją vietą, esančią Vilniuje, Šv. Stepono g. 23-23, pareikalavo jiems mokėti 100 Lt kas savaitę kaip mokestį už tai, kad G. K. galėtų verstis prostitucija. Susitarę su V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. kiekvieną savaitę nuo 2001 m. rudens iki 2003 m. rugsėjo 21 d. atvykdavo į G. K. gyvenamąsias vietas Vilniaus mieste: butus, esančius duomenys neskelbtini, arba prie šių namų, taip pat skambindavo telefonu ir, panaudodami psichinę prievartą, grasindami G. K. sumušti, esant jai nuolatinių grasinimų įbaugintai, reikalaudavo, kad G. K. perduotų jų – V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. – naudai po 100-150 Lt kas savaitę (po 100 Lt – iki 2003 m. vasaros, po 150 Lt – iki rugsėjo 21 d.). G. K., dėl šios psichinės prievartos vykdydama V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. reikalavimus, jiems kiekvieną savaitę nuo 2001 m. rudens iki 2003 m. rugsėjo 21 d. perduodavo 100-150 Lt, ir taip iš viso perdavė apie 4000 Lt prievartaujamų pinigų.
Be to, V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. nuteisti už tai, kad, tarpusavyje susitarę ir veikdami kaip bendravykdytojai, neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė G. K. perduoti turtą, panaudodami prieš ją psichinę prievartą ir fizinį smurtą. O būtent: 2003 m. rugsėjo 21 d., apie 13 val., bute, esančiame duomenys neskelbtini, M. Š., ir V. T., susitarę su V. Ž., siekdami palaužti G. K. valią, grasindami panaudoti fizinį smurtą, ją sužaloti, parduoti, M. Š. sudavus ranka nukentėjusiajai du smūgius į liemenį, taip sukeliant fizinį skausmą, reikalavo, kad G. K. perduotų jų: V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. naudai 750 Lt kaip baudą už tai, kad G. K. be jų leidimo buvo išvykusi iš gyvenamosios vietos. Tęsdami šią nusikalstamą veiką, tą pačią 2003 m. rugsėjo 21 d., apie 16-17 val., prie namo duomenys neskelbtini, V. T. su V. Ž. grasino G. K. panaudoti prieš ją fizinį smurtą, o V. T. sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį į koją ir vieną smūgį į petį, padarydamas jai kraujosruvą kairiajame žaste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir toliau, neturėdami teisėto pagrindo, vertė G. K. perduoti jų: V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. naudai 750 Lt. Dėl panaudoto fizinio smurto bei grasinimų G. K. valia buvo palaužta, ir ji iš karto atidavė V. T. ir V. Ž. 50 Lt, o 2003 m. rugsėjo 22 ir 23 d. per kelis kartus perdavė dar 200 Lt A. L.
Be to, V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. nuteisti už tai, kad, tarpusavyje susitarę ir veikdami kaip bendravykdytojai, neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė A. P. perduoti turtą, panaudodami prieš ją psichinę prievartą: 2002 m. sausio 14-15 dienomis V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T., kartu atvykę į A. P. gyvenamąją vietą: butą duomenys neskelbtini, pareikalavo mokėti jiems kas savaitę po 200 Lt už tai, kad A. P. galėtų netrukdomai verstis prostitucija. Susitarę su V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. kiekvieną savaitę nuo 2002 m. sausio 14-15 d. iki 2003 m. balandžio mėnesio atvykdavo į A. P. gyvenamąsias vietas Vilnius mieste: duomenys neskelbtini ir kitose Vilniaus gatvėse arba prie namų, kuriuose ji tuo metu gyveno, taip pat skambindavo telefonu ir, panaudodami psichinę prievartą, grasindami A. P. sužaloti, sulaužyti jai kaulus, sumušti, esant jai nuolatinių grasinimų įbaugintai, reikalavo, kad A. P. perduotų jų (V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T.) naudai po 100-150 Lt kas savaitę. A. P., dėl šios psichinės prievartos vykdydama V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. reikalavimus, jiems kiekvieną savaitę nuo 2002 m. sausio 14-15 d. iki 2003 m. balandžio mėnesio perduodavo po 200 Lt, ir taip iš viso perdavė apie 12800 Lt prievartaujamų pinigų.
Be to, V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. nuteisti už tai, kad, tarpusavyje susitarę ir veikdami kaip bendravykdytojai, neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė A. P. perduoti turtą, panaudodami prieš ją psichinę prievartą ir fizinį smurtą. O būtent: 2003 m. birželio 4-5 dieną, apie 17 val., susitarę su V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T., visi kartu atvykę į Varkalabiškių kaimą Vilniaus rajone, atimdami nukentėjusiajai A. P. laisvę, įsodino ją į automobilį, kuriuo V. T. ir M. Š. nuvežė A. P. į miškelį Karoliniškių mikrorajone, Vilniaus mieste, ir, čia susirinkus visiems nuteistiesiems: V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T., jie, siekdami palaužti nukentėjusiosios valią, panaudodami fizinį smurtą, mušdami, sukeldami fizinį skausmą, visi suduodami keletą smūgių – pirmas V. Ž. sudavė nukentėjusiajai smūgius į galvą, veidą, šonus, spardė, jo paraginti A. P. smūgius sudavė kiti kaltinamieji – M. Š., A. L. ir V. T., ir visi keturi nuteistieji, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusiąją A. P. perduoti jiems 2000 Lt kaip mokestį už tai, kad ji nustojo verstis prostitucija, ir 800 Lt už tai, kad jie turėjo išlaidų, ieškodami besislapstančios nukentėjusiosios. A. P., vykdydama šiuos reikalavimus, 2003 m,. birželio viduryje perdavė V. T. per du kartus 200 Lt, o M. Š. – 100 Lt.
Be to, M. Š. ir V. T. nuteisti už tai, kad, veikdami bendravykdytojų grupe, 2003 m. gegužės mėnesį iš buto Vilniuje, duomenys neskelbtini, pagrobė 770 Lt vertės A. P. priklausantį turtą.
Be to, V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. nuteisti už tai, kad, tarpusavyje susitarę ir veikdami kaip bendravykdytojai, neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė nukentėjusiąją S. B. perduoti turtą, panaudodami prieš ją psichinę prievartą, t. y. 2003 m. balandžio mėnesio pabaigoje, tyrimo nenustatytą dieną, V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T., atvykę į S. B. gyvenamąją vietą – butą Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone, nustatė jai 100 Lt savaitinį mokestį už tai, kad S. B. galėtų netrukdomai verstis prostitucija. M. Š., A. L. ir V. T., susitarę su V. Ž., kiekvieną savaitę nuo 2003 m. balandžio mėnesio pabaigos iki 2003 m. rugsėjo 21 d. atvykdavo į S. B. gyvenamąsias vietas Vilniaus mieste: butus duomenys neskelbtiniarba prie šių namų, taip pat skambindavo telefonu ir, panaudodami psichinę prievartą, grasindami S. B. sumušti, sulaužyti jai nosį, esant jai nuolatinių grasinimų įbaugintai, reikalaudavo, kad S. B. perduotų jų naudai po 100-150 Lt kas savaitę (po 100 Lt iki 2003 m. vasaros, po 150 Lt – iki rugsėjo 21 d.). S. B., dėl šios psichinės prievartos vykdydama visų nuteistųjų reikalavimus, jiems kiekvieną savaitę nuo 2003 m. balandžio mėnesio pabaigos iki 2003 m. rugsėjo 21 d. perduodavo po 100-150 Lt ir taip iš viso perdavė apie 1400 Lt prievartaujamų pinigų.
Be to, V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. nuteisti už tai, kad, tarpusavyje susitarę ir veikdami kaip bendravykdytojai, prievartavo svetimą – V. S. turtą – neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė V. S. perduoti turtą, panaudodami prieš jį psichinę prievartą. 2003 m. rugsėjo 16 d., apie 11 val., Vilniuje, netoli Rinktinės ir Turgaus gatvių sankryžos, V. T. ir A. L. pareiškė V. S., kad jis turi sumokėti 1000 Lt už tai, kad jo draugė S. B., užsiimdama prostitucija, paskutines tris savaites nesumokėjo V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. jų reikalaujamo mokesčio. Tą pačią dieną, apie 14 val., visi nuteistieji prie Neries upės, šalia Birutės gatvės, Vilniuje, pareiškė V. S., kad jis turi sumokėti jiems 1000 Lt – tariamą S. B. skolą už tai, kad ji, versdamasi prostitucija, nesumokėjo jų reikalaujamų pinigų, ir dar 2000 Lt už tai, kad S. B. galėtų nebeužsiimti prostitucija, teigdami, kad, atsisakius sumokėti jų reikalaujamą sumą, S. B. ir toliau bus priversta užsiimti prostitucija, be to, jai bus blogai ir ji pati žino, kas bus. V. S. psichinės prievartos įtakoje sutikus vėliau sumokėti nuteistiesiems reikalaujamą pinigų sumą, V. T. ir M. Š. 2003 m. rugsėjo 17, 18, 23 dienomis skambino V. S. į mobilaus ryšio telefoną, reikalaudami, kad jis sumokėtų 3000 Lt į AB ,,Hansa bankas“ sąskaitą Nr. duomenys neskelbtini.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. Ž. kasaciniame skunde prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad nuosprendis ir nutartis neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, jokioje organizuotos grupės veikloje nedalyvavo, turto neprievartavo ir jokių pinigų nei asmeniškai, nei per kitus asmenis negavo. Teismų surinkti įrodymai liečia nukentėjusiąsias ir kitus nuteistuosius, bet ne jį. Iš visų įrodymų aišku tik, kad kiti nuteistieji buvo sudarę su prostitutėmis atlygintinį susitarimą dėl apsaugos, jis buvo sudarytas gera valia ir vykdomas, o žodinis todėl, kad prostitucija nelegali. Tai patvirtino ir patys nuteistieji, ir liudytojai, ir nukentėjusiosios. Kasatoriui apie nuteistųjų ir nukentėjusiųjų ryšius išvis nebuvo žinoma iki ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, nė vienas asmuo nepatvirtino kasatoriaus ryšių su apsauga ir piniginiais mokėjimais už ją. A. P. parodymus apie jos sumušimą patvirtino tik S. J., kuri teisme nuo šių savo parodymų atsisakė, paties sumušimo niekas nematė, į gydytojus ar policiją dėl jo A. P. nesikreipė, todėl nuosprendis surašytas remiantis vien prielaidomis ir spėlionėmis. Nepagrįstai, nesiremiant jokiais įrodymais, nurodyta ir tai, kad kasatorius M. Š. liepė neišleisti vienos prostitutės, nes už ją V. Ž. sumokėjęs pinigus – nuosprendyje net nenurodyta, kuri konkrečiai prostitutė tai buvo. Toliau nuosprendyje vien prielaidomis grindžiamos išvados, kad telefoninių kontaktų su nukentėjusiosiomis V. Ž. vengė, nes buvo labai atsargus, bet vis vien buvo nusikaltimų bendravykdytojas. Net nenustatyta, kokia veikla konkrečiai pasireiškė šis kasatoriaus dalyvavimas nusikaltimuose – tik spėliojama, jog V. Ž. dalyvavo nustatant mokėjimo būtinumą, periodiškumą, mokėtinas sumas, baudas, taip pat mušant ir įspėjant nukentėjusiąsias. Prielaidomis ir spėlionėmis grindžiami ir visi kiti kasatoriaus neva atlikti veiksmai, o tai kategoriškai draudžia ne tik įstatymai, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 pabrėžta, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Be to, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kaltinamajam. Visgi šioje byloje nesurinkta jokių įrodymų patvirtinančių nuteistojo kaltę, išskyrus nukentėjusiųjų prieštaringus parodymus. Pačios nukentėjusiosios, remiantis liudytojų parodymais, yra ne tik prostitutės, bet ir linkusios meluoti, vogti bei girtauti moterys, todėl jų prieštaringus parodymus teismas turėjo vertinti itin kruopščiai, o ne aklai jais pasitikėti. Nei garso, nei vaizdo įrašai, nei telefoniniai pokalbiai, esantys byloje, nei kiti įrodymai kasatoriaus kaltės neįrodo. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo kruopščiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio nagrinėjimo ribose, tačiau, pažeisdamas BPK 320, 324, 326 ir 332 straipsnius, apeliacinio skundo pilnai neišnagrinėjo, dėl jame nurodytų argumentų nepateikė motyvuotų išvadų, taip padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Nuteistasis M. Š. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti, bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jokio nusikaltimo jis nepadarė (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Jis pats prieš nieką iš nukentėjusiųjų psichinės prievartos ir fizinio smurto nenaudojo, pinigų iš jų nereikalavo ir neėmė, daiktų nepasisavino. Jokie konkretūs faktai, kur, kada, kiek ir iš ko jis paėmė, nenustatyti. A. P. „skudurų“, anot kasatoriaus, jis net neturėtų, kur dėti. Bendravimas su prostitutėmis buvo buitinio pobūdžio. Taip pat kasatorius tvirtina, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, t. y. nesivadovavo BPK 1 bei 6 straipsnių nuostatomis, nes privilegijuotai vertino nukentėjusiųjų parodymus, nors jie neatitiko objektyvių įrodymų, nepagrįstai ignoravo kaltinamųjų parodymus. Nesilaikyta ir BPK 305 straipsnio reikalavimų surašant nuosprendį: neiššifruotas konkrečių nusikaltimų laikas, vieta, aplinkybės, konkrečios konkretaus žmogaus paimtos pinigų sumos, neanalizuoti įrodymai, patvirtinantys konkrečias veikas ir sumas. Pavyzdžiui, neanalizuota, ar prostitutėmis dirbusios moterys turėjo realią galimybę gauti ir atiduoti nuosprendyje nurodytas sumas, neįvertintas faktas, kad prostitutėmis moterys tebedirba, neįvertinta, kodėl į policiją kreiptasi tik po dvejų metų. Nenaudingi nukentėjusiosioms įrodymai nemotyvuotai atmesti. Taip pat pažeista BPK 308 straipsnio 2 dalis, nes motyvuotas nuosprendis surašytas tik praėjus pusei metų, o apeliacinė nutartis – po dviejų mėnesių. Dėl tokio bylos vilkinimo pažeistos kasatoriaus teisės, nes visą tą laiką jam galiojo kardomoji priemonė (areštas), kuri net neįskaitoma į bausmės laiką. Pažeistas ir BPK 44 straipsnio 5 punktas. Visus šiuos pažeidimus kasatorius laiko esminiais, pažeidusiais jo teises ir sutrukdžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, įstatymo numatytu laiku priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.
Nuteistasis V. T. kasaciniame skunde dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir nuteistasis A. L. Nuteistieji prašo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti bei bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normas, nuosprendyje išdėstytas išvadas grindė ne visais ištirtais įrodymais, dėl dalies nustatytų aplinkybių nepasisakė ir jų neįvertino (BPK 20 straipsnis). Todėl nuosprendyje dėstomos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Neišsamus bylos aplinkybių vertinimas taip pat parodo teismo šališkumą ir išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Nuosprendyje nepasisakęs dėl dalies įrodymų, teismas pažeidė ir BPK 305 str. 1 d. reikalavimus. Nuteistųjų kaltę dėl turto prievartavimo teismas grindė vien tariamų nukentėjusiųjų parodymais. Tuos parodymus įvertinęs kaip nuoseklius ir teisingus, kasatorių ir kitų nuteistųjų parodymus atmetė, įvertinęs juos kaip prieštaraujančius kitiems įrodymams, nelogiškus ir neatitinkančius gyvenimo realijų. Tačiau neatsižvelgė į tokią svarbią aplinkybę, kad kasatorių ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai esminiu klausimu sutampa, t. y., kad šie saugojo nukentėjusiąsias nuo agresyvių klientų ir už tai gaudavo atlyginimą, taip pat kad toks susitarimas tarp jų buvo sudarytas gera valia ir realiai vykdomas. Tačiau padaręs išvadą, kad jie nukentėjusiąsias reketavo ir ėmė iš jų duokles, teismas į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Nors teisme taip pat buvo apklausti liudytojai L. M. ir S. K., jų parodymai (iš esmės tapatūs nuteistųjų parodymams) nuosprendyje nebuvo aptarti ir į juos taip pat neatsižvelgta. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, patvirtino faktą, kad nukentėjusiosios apsaugos paslaugomis naudojosi, tačiau, nustatęs šią naują aplinkybę, neatliko pilno įrodymų tyrimo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad piniginiam atlygiui už teikiamą apsaugą nuteistieji neturėjo jokio teisėto pagrindo. Iš visų nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad teismai buvo šališki, turintys išankstines nuostatas dėl bylos baigties. Be to, šį faktą patvirtina ir tai, kad tas pats teismas skirtingai vertino analogiškus įrodymus (D. G. ir A. P. parodymus dėl vagystės bei kreipimosi į policiją fakto). Mano, kad padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
V. T. skunde papildomai ginčija, kad jis su M. Š. A. P. daiktus iš buto Vilniaus m. Gudų g. paėmė ne savavališkai, o tik po to, kai tuos daiktus jiems atidavė A. P. anyta T. Z. Tai patvirtino ir pati T. Z., kuri pati nelaiko, kad padaryta vagystė. Vagystės atveju turtas paimamas savavališkai, be to, siekiama užvaldytą turtą pasisavinti. Šioje byloje tai nenustatyta, netgi paneigta, todėl už vagystę mano esąs nuteistas nepagrįstai, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Nenagrinėtini V. Ž. ir M. Š. skundų argumentai
Kasacine tvarka bylos nagrinėjamos, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. V. Ž. ir M. Š. bylos ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme laikėsi pozicijos, jog su nukentėjusiomis G. K., A. P. ir S. B. neturėjo jokių nelegalaus verslo ryšių, turto iš jų neprievartavo. V. Ž. ir M. Š. neigia pareikštus jiems kaltinimus bei nuosprendžio ir apeliacinės nutarties pagrįstumą. Nuteistieji kritikuoja nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, nurodydami neatitikimus tarp jų parodymų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, neatitikimus ir prieštaravimus tarp nukentėjusiųjų iš vienos pusės bei liudytojų L. M., S. K. ir D. G. parodymų dėl V. Ž. ir M. Š. ryšių su nukentėjusiomis. Taip pat remiasi minėtų liudytojų parodymais, teigdami, kad teismai be pagrindo besąlygiškai patikėjo nukentėjusiomis G. K., A. P. ir S. B., kurios yra amoralios ir linkusios meluoti asmenybės. Skunduose taip pat išdėstyti motyvai, kodėl, kasatorių manymu, nukentėjusiosios juos apkalba. Visos paminėtos aplinkybės yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų bylos proceso tyrimo ir nagrinėjimo klausimai. Bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik tokie baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Minėti bylos faktinių aplinkybių tyrimo ir jų vertinimo klausimai gali būti bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas tik vertinant bylos aplinkybių išnagrinėjimo išsamumą ar bylos duomenų atitikimą įstatymo reikalavimams. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai atliko išsamų bylos aplinkybių tyrimą, detaliai sulygino ikiteisminio bylos tyrimo duomenis su duomenimis, išnagrinėtais teismo posėdyje. Įvertino kaltinamųjų gynybinę versiją ir motyvuotai ją atmetė, remdamiesi proceso metu ištirtų įrodymų duomenimis. Todėl kolegija nesvarsto V. Ž. ir M. Š. kasacinių skundų argumentų dėl konkrečių bylos aplinkybių nagrinėjimo ir vertinimo.
V. Ž. ir M. Š. skunduose išdėstyta ir A. L. bei V. T. pozicija dėl pareikštų kaltinimų ir jų ryšių su G. K., A. P. bei S. B. Kadangi V. Ž, ir M. Š, neigia bet kokius nelegalaus verslo ryšius su nukentėjusiomis, todėl šios pozicijos pagrįstumas taip pat nesvarstomas.
Dėl M. Š. ir V. Ž. kasacinių skundų argumentų, kurie formuluojami kaip esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas
M. Š. manymu, teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 6 straipsnius, nes privilegijuotai vertino nukentėjusiųjų parodymus, nors jie neatitiko objektyvių faktų, nepagrįstai ignoravo kaltinamųjų parodymus.
Baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu tokie teiginiai nepagrįsti. Minėtuose straipsniuose yra įtvirtintos Konstitucinės ir Baudžiamojo proceso kodekso pamatinės nuostatos, kurios konkrečiai reglamentuojamos kituose straipsniuose, numatančiuose bylų nagrinėjimo tvarką, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles bei reikalavimus. Todėl aptariamų straipsnių nuostatos tiesiogiai Baudžiamojo proceso pažeidimams byloje netaikomos, o taikomos per kitus straipsnius, kuriuose jos yra įtvirtintos kaip principai.
Nuosprendis M. Š. atžvilgiu surašytas laikantis esminių reikalavimų, numatytų BPK XXIII skyriuje. Aprašomoji nuosprendžio dalis atitinka įstatymo reikalavimus, taikomus šios nuosprendžio dalies turiniui.
M. Š. netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą sieja su BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalies reikalavimų nesilaikymu, tačiau šios nuostatos, kaip ir anksčiau aptartos dėl Baudžiamojo proceso kodekso, yra pamatinės Bendrosios dalies nuostatos, kurių konkretus reglamentavimas ir taikymas baudžiamosiose bylose pasireiškia per Specialiosios dalies straipsnius. M. Š. veikų kvalifikavimas pagal BK 181straipsnio 1 ir 2 dalį bei 178 straipsnio 1 dalį yra detaliai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, atsižvelgiant į visus nusikalstamos veikos požymius; apeliacinės instancijos teismas veikų kvalifikavimo pagrįstumą ir teisingumą patikrino laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Todėl M. Š. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.
V. Ž. nuosprendį kritikuoja teigdamas, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nepatikimi, o teismas be pagrindo jais rėmėsi ir nėra jokių duomenų, kad jam buvo mokami pinigai, be to, kai kurios teismo išvados dėl nusikalstamų veikų yra grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta išsami bylos aplinkybių ir proceso metu gautų duomenų analizė. Teismas rėmėsi tik tais bylos duomenimis, kurie yra patvirtinami kita bylos medžiaga. V. Ž. dalyvavimas prievartaujant turtą yra patvirtinamas ne tik konkrečiais nukentėjusiųjų parodymais, bet ir liudytojų M. Z., L. M., T. Z. parodymais. Kasaciniame skunde be pagrindo teismų išvados dėl V. Ž. vaidmens turto prievartavimo mechanizme yra įvardijamos kaip spėjimai ir prielaidos. Bet koks įrodymų vertinimas yra tam tikru santykiu susijęs su visais bylos duomenimis, tarp kurių gali būti kai kurių nesutapimų ir prieštaravimų. Teismo uždavinys yra įsitikinti proceso metu gautų duomenų patikimumu, baudžiamojo proceso priemonėmis pašalinti esminius prieštaravimus, kurie atsirado proceso eigoje. Teismas atliko ikiteisminio bylos tyrimo medžiagos ir teismo posėdžio metu gautų duomenų lyginamąją analizę, aiškinosi kai kurių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų pasikeitimų priežastis, kurie paaiškinami ne tik praėjusio laiko tarpo įtaka, tačiau ir kaltinamųjų įtaka dėl nukentėjusiųjų socialinės padėties, nes jų gyvenimas ir pragyvenimo šaltinis yra iš veiklos, kuri už oficialiosios visuomenės ribų. Pažymėtina, kad teismas vertino tik juridiškai reikšmingus bylos duomenis, kurių visuma sudaro nuoseklią loginę grandinę. Teismo nuosprendyje remiamasi ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais (telefoninių pokalbių įrašais), tačiau jais įrodinėjamos ne konkrečios nusikaltimo aplinkybės, o pagrindžiamos ir patvirtinamos tiesioginiais įrodymais nustatytos bylos aplinkybės. Įrodinėjimo našta nebuvo perkelta kaltinamajam V. Ž., kaip teigiama kasaciniame skunde, tačiau jis pats gynybine pozicija pasirinko besąlygišką kaltinimų neigimą, todėl, norėdamas paneigti bylos proceso metu gautus jo kaltę nusikaltimų padarymu patvirtinančius įrodymus, savaime suprantama, pats turėjo užimti aktyvią gynybinę poziciją ir rinkti jį teisinančius duomenis. Be pagrindo V. Ž. teigia, kad teismas nebuvo objektyvus. Ikiteisminio tyrimo metu jam ir kitiems kaltinamiesiems buvo pateikti žymiai sunkesni kaltinimai, tačiau teismas perkvalifikavo veikas į lengvesnes, pašalino kai kuriuos kvalifikuojančius požymius, proceso metu buvo sudarytos įstatymo numatytos galimybės organizuoti efektyvią gynybą nuo pareikštų kaltinimų, rinkti ir teikti teismui įrodymus. Perkvalifikuodamas V. Ž. bendrininkavimą padarant nusikaltimus iš organizatoriaus į lengvesnę bendrininkavimo rūšį – nusikaltimo vykdytojo – teismas rėmėsi ne tiek teisiniais vertinimo kriterijais, o labiau gyvenimiška logika ir patirtimi.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame V. Ž. skunde, išsamiai atsakydamas į visus esminius skundo argumentus, pateikdamas motyvuotas išvadas.
Pagrįsti M. Š. argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyti ir jam įteikti pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo numatytus terminus, tačiau šiais pažeidimais nebuvo suvaržytos įstatymu garantuotos nuteistojo teisės, nes jam nebuvo atimta galimybė pateikti skundus, buvo atstatyti ir terminai skundams paruošti ir paduoti.
Dėl V. T. ir A. L. kasacinių skundų argumentų dėl netinkamo BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalies taikymo
Tiek V. T., tiek ir A. L. savo kasacinius skundus grindžia kitais argumentais nei V. Ž. bei M. Š. Remdamiesi liudytojų L. M., S. K., M. Z. bei nukentėjusiųjų A. P., S. B. bei G. K. parodymais, kasatoriai tvirtina, kad jų veiksmuose nebuvo turto prievartavimo nusikalstamos veikos požymių, o tik dalyvavimas nelegaliame prostitucijos versle, teikiant prostitutėms apsaugos paslaugas bei sprendžiant tarp jų ir klientų iškilusius konfliktus.
Iš tiesų – tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas – byloje yra duomenų, kad V. T. bei A. L. padėjo nukentėjusiosioms išspręsti konfliktines situacijas su klientais. Taip pat yra duomenų, kad nukentėjusiosios savo versle naudojosi „apsaugos“ vardu.
Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas veikas, bei apeliacinės teismas, svarstydamas veikų kvalifikavimo pagrįstumą pagal BK 181 straipsnį, atliko nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų tapatinimą pagal BK 294 ir 307 straipsnius. Kai kuriais požymiais nuteistųjų pardaryta veika sutampa su minėtų nusikalstamų veikų požymiais, esminis skirtumas yra tas, ar turtas iš nukentėjusiųjų buvo prievartaujamas, ar pinigai nuteistiesiems buvo mokami kitais pagrindais. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nustatydami šį požymį, pasirinko teisingą išeities tašką – sprendė, kokiu pagrindu – laisvanorišku ar prievartiniu – susiformavo piniginės duoklės ryšiai tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, to iš esmės neneigia ir V. T. bei A. L., kad jie susirado nukentėjusiąsias ir pasiūlė savo „apsaugos“ paslaugas, patys nustatė kainą, mokėjimo periodiškumą, o taip pat ir atskiras sąlygas dėl galimybės pasitraukti iš prostitucijos veiklos ir pan. Šie klausimai su nukentėjusiomis nebuvo derinami, juos nuteistieji nustatė savo iniciatyva ir nuožiūra. Tokiu atveju negalima kalbėti apie susitarimo laisvanoriškumą ar veiklos partnerystę. Atsakant į kasatorių argumentus, kad nukentėjusiosios beveik du metus sutiko su tokiomis sąlygomis ir bendradarbiavo su jais naudodamosi jų „apsaugos“ paslaugomis, pažymėtina tai, jog šiai situacijai negalima taikyti tipinių sandorių galiojimo bei jų nutraukimo taisyklių. Nukentėjusiosios vertėsi nelegalia veikla, todėl situacija joms nebuvo palanki, kad kreiptųsi į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų jų atžvilgiu. Šią aplinkybę suprato ir nuteistieji, pasinaudodami situacija, kad nukentėjusiosios užsiima veikla, kuri yra uždrausta ir, savaime suprantama, tokia veikla yra už visuomenės teisinio reguliavimo ribų. Prostitucija besiverčiančioms nukentėjusioms vien „apsaugos“ paslaugų pasiūlymo faktas bei vienašališkas duoklės ir kitų sąlygų nustatymas buvo suprantamas kaip vertimas perduoti turtą. Šią aplinkybę suprato ir nuteistieji bei per visą turto prievartavimo laikotarpį įvairiomis priemonėmis – grasinimais, skambučiais, nuolatine kontrole, asmens dokumentų paėmimu – stengėsi palenkti ir priversti nukentėjusiąsias laikytis jų nustatytų taisyklių. Teisingas kasatorių teiginys, kad nukentėjusiųjų pragyvenimo šaltinis ir piniginės lėšos buvo iš nelegalios veiklos, tačiau tai nereiškia, jog tokie asmenys negali būti įstatymo ginami nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Turto prievartavimo objektas – nuosavybė, papildomas šio nusikaltimo objektas gali būti nukentėjusiojo, jo artimųjų gyvybė, sveikata ar kita su nukentėjusiuoju susijusi vertybė, į kurią kėsinamasi nusikaltimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė nukentėjusiųjų teisių gynimo apimtį, pagrįstai nepripažino jų civilinėmis ieškovėmis dalyje dėl turtinės žalos, kurią nuteistieji padarė prievartaudami turtą, kadangi tas lėšas nukentėjusiosios gavo iš prostitucijos. Nuteistųjų turto prievartavimu gautos lėšos išieškotos į valstybės pajamas.
Nuteistųjų veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalis. Kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamas veikas, teismas pagrįstai jas atskyrė pagal nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotos prievartos požymį. Nuteistųjų veiksmai dėl G. K., A. P., S. B. ir V. S. turto prievartavimo grasinant panaudoti fizinį smurtą ir panaudojant psichinę prievartą teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu visų nuteistųjų nusikalstamos veikos prievartaujant G. K. ir A. P. turtą, panaudojant prieš šias nukentėjusiąsias fizinį smurtą, teisingai kvalifikuotos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Teismas pagrįstai nuteistuosius pripažino turto prievartavimo bendravykdytojais. Nors nuteistieji atliko skirtingas funkcijas versdami nukentėjusiąsias perduoti turtą, kadangi pareiškiant grasinimus bei renkant piniginę duoklę aktyvesnis ir labiau pastebimas vaidmuo yra V. T. bei A. L., tačiau ir M. Š. bei V. Ž. taip pat atliko turto prievartavimo objektyviosios pusės veiksmus bei atliko organizuojantį, sutelkiantį vaidmenį grupėje. Todėl teismai padarė teisingą išvadą, kad nuteistųjų vaidmuo ir reikšmė padarant nusikaltimą yra panaši, jie veikė iš anksto susitarę, bendrai visi suprato vieni kitų veiksmus ir siekė bendro tikslo.
Teismai teisingai kvalifikavo A. P. daiktų pagrobimą kaip svetimo turto vagystę. Kolegija iš esmės pritaria teismų argumentams, pagrindžiantiems tokį veikos kvalifikavimą. Nors pats daiktų paėmimas išoriškai panašus į laisvanorišką perdavimą, tačiau, įvertinus visas aplinkybes – M. Š. ir V. T. nuolatinius vizitus į T. Z. namus, reikalavimus dėl tariamos A. P. skolos, kaimynų nusiskundimus dėl jų nuolatinių vizitų – suprantama, jog T Z. sūnaus sugyventinės daiktus perdavė verčiama minėtų aplinkybių. Tačiau tai nešalina veikos nusikalstamumo požymio. Nuteistieji M. Š. ir V. T. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės į A. P. turtą ir ji nuteistiesiems savo daiktų neperdavė bei neturėjo jiems jokių oficialių turtinių įsipareigojimų. Tai žinojo bei suprato ir patys nuteistieji. Jie taip pat žinojo, kad daiktai priklauso A. P. ir suprato, jog daiktus paima prieš turto savininkės valią; daiktų įvertinimas nebuvo ginčijamas, todėl nustatant vertę pagrįstai buvo remtasi nukentėjusiosios parodymais. Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kaip svetimo turto pagrobimas, padarytas atvirosios vagystės būdu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų V. Ž., M. Š., A. L. ir V. T. kasacinius skundus atmesti.