Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai (toliau – MB) „Denalita“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovei MB „Denalita“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo bei pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo kopija buvo įteikta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, atsiliepimas į pareiškimą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo netenkintinas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne) moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016).

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įmonei keltina bankroto byla, ir vertindamas jos (ne)mokumo egzistavimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius, todėl pradedant šį procesą, t. y. sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016).

Teismui užklausus VĮ „Registrų centro“ duomenų apie įmonės finansinę padėti, gautas MB „Denalita “ 2017 metų balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita. Iš MB „Denalita” 2017 metų balanso matyti, kad įmonės turtas sudarė 48 486 Eur, trumpalaikiai įsipareigojimai (per vienus metus mokėtinos) sudarė 9712 Eur. Iš MB „Denalita “ 2017 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad MB „Denalita “ turėjo 24 080 Eur pelną.

Ištyręs pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, teismas sprendžia, kad atsakovės kreditorinių įsipareigojimų suma neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovė MB „Denalita“ neatitinka nemokios įmonės, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, būsenos.

Teismas neturi duomenų apie kitus įmones kreditorius bei apie pradelstų įsipareigojimų sumas. Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad šiuo metu teismuose nagrinėjamų bylų, kuriose MB „Denalita“ yra atsakovė, nėra. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių įmonės viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau tęsia veiklą, todėl teismo nuomone, bankroto bylos iškėlimas ir veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos šiuo metu būtų neproporcinga priemonė.

Tai, kad atsakovė turi skolų pareiškėjai, savaime nesudaro teisinio pagrindo iškelti bankroto bylą atsakovei. Bankroto byla keliama kai egzistuoja bent vienas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytas pagrindas, kurių nenustačius, aplinkybė, jog atsakovė nesumoka skolos, negali būti pagrindu bankroto bylai iškelti. Apibendrindamas tai, kas pasakyta, teismas sprendžia, kad nenustačius pagrindų, numatytų IBĮ 9 straipsnio 7 dalyje, bankroto bylai iškelti, ir atsižvelgus į tai, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, atsisakytina kelti bankroto bylą atsakovei MB „Denalita“ (ĮBĮ 9 str. 7 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 7 d., Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 77 str. 3 d., 290 str. – 291 str.,

nutaria:

Atsisakyti kelti bankroto bylą atsakovei MB „Denalita“.

Nutartis per 10 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.