Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-143-2348-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-06-28
Bylos Nr.: A-143-2348-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00006-2010-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės ,,Paverba“, M. K., akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, valstybės įmonės Registrų centro, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Atsakovas: valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų valstybės įmonės Registrų centro, uždarosios akcinės bendrovės ,,Paverba“, M. K., valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos spaudos“
Advokatai: Nerija Žeknienė, Aura Čereškaitė

Kategorijos

12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A143-2348/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00006-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1; 12.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Aurai Čereškaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Paverba“ atstovams Aidui Averbuchui ir advokatei Nerijai Žeknienei,

trečiojo suinteresuoto asmens M. K. individualios įmonės atstovui M. K.,

trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovei Astai Montrimaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų valstybės įmonės Registrų centro, uždarosios akcinės bendrovės ,,Paverba“, M. K. individualios įmonės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Paverba“, M. K. individualiai įmonei, savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“, T. B. personalinei įmonei, V. J. personalinei įmonei, R. K., R. S. individualiai įmonei „Rideta“, akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra (toliau – pareiškėjas, UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra) skundu (T 1, b. l. 3–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 394 ir atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2009 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-33688; 2) įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – VĮ Registrų centras) panaikinti ab initio prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16 (unikalus Nr. 1394-0000-1187), kaip nekilnojamojo daikto registraciją, atliktą 2007 m. rugpjūčio 28 d. Nekilnojamojo turto registre jo vardu.

Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. kreipėsi su prašymu į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl statinio – prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teritorinis registratorius 2007 m. kovo 1 d. sprendimu atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – STR 1.01.07:2002) 6.1 punkto pagrindu, nes paviljonas yra laikinas statinys. Šis teritorinio registratoriaus sprendimas buvo apskųstas Komisijai, kuri 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 168 panaikino atsakovo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo nurodė, ištaisius paviljono priėmimo naudoti akte ir kadastro byloje esančius neatitikimus, įregistruoti paviljoną Nekilnojamojo turto registre. Komisijos sprendime nurodyti dokumentų neatitikimai buvo ištaisyti įmonės įgalioto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Paverba“ (toliau – UAB „Paverba“) – parengiant naują kadastrinių matavimų bylą ir 1998 m. sausio 9 d. paviljono priėmimo naudoti akte Nr. 1802 2007 m. rugpjūčio 17 d. padarant pataisymus dėl paviljono ploto bei pamatų. Teritorinis registratorius, vadovaudamasis Komisijos 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 168 bei pateiktais patikslintais dokumentais, 2007 m. rugpjūčio 28 d. įregistravo paviljoną Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamąjį daiktą UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros vardu, nes įmonės vardu buvo gautas statybos leidimas. Komisijos sprendimas, pašalinus trūkumus, įregistruoti paviljoną Nekilnojamojo turto registre buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų teisinių aplinkybių, paviljono vertinimas kaip nekilnojamojo daikto yra iš esmės klaidingas, todėl jo registracija naikintina ab initio, kaip neteisėta ir prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į atsakovą dėl kadastrinių duomenų įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo. Atsakovas 2009 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-33688, kuriuo formaliais pagrindais atsisakė išregistruoti paviljoną. 2009 m. lapkričio 12 d. apskundė teritorinio registratoriaus 2009 m. spalio 13 d. sprendimą Komisijai. Komisija 2009 m. gruodžio 1 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 394, kuriuo atmetė skundą, nurodydama, jog įmonė nepateikė dokumentų, patvirtinančių paviljono žuvimo faktą, todėl nėra pagrindo panaikinti šio statinio teisinę registraciją. Pareiškėjo nuomone, Komisija ir atsakovas, priimdami skundžiamus sprendimus, neįsigilino į prašymo esmę, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus. Skundžiami sprendimai pažeidžia jo interesus ir turtines teises. UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra Nekilnojamojo turto registre yra nuodyta kaip vienintelis paviljono savininkas. Iš tikrųjų paviljonas priklauso 8 fiziniams ir juridiniams asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, iš kurių tik 1/8 dalis yra įmonės nuosavybė. Kitos 7 dalys buvo perleistos 1998 m. ir vėlesniais metais tretiesiems asmenims pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo 4 paviljono savininkus nusikelti paviljoną, nes 2007 m. sausio 1 d. pasibaigė šaligatvio, ant kurio stovi paviljonas, nuomos sutartis, sudaryta 1997 m. sausio 9 d. su šaligatvio valdytoju akcine bendrove „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – AB „Lietuvos geležinkeliai“). Šis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau aukštesnės instancijos teismas 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodytas teismo sprendimas yra neįvykdomas. Antstolis yra grąžinęs išieškotojui AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdomąjį raštą, nes vykdomasis raštas yra išduotas visų paviljono bendraturčių atžvilgiu, o teisinė paviljono registracija kaip nekilnojamojo daikto yra atlikta UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros vardu. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pakartotinai dėl to paties dalyko kreipėsi į teismą ir 2009 m. lapkričio 11 d. patikslintu ieškiniu prašė teismo įpareigoti jį, kaip paviljono savininką (oficialiais registro duomenimis), nukelti paviljoną, tačiau jam priklauso tik 1/8 dalis paviljono. Ši kolizinė teisinė situacija gali būti išspręsta tik panaikinus paviljono kaip nekilnojamojo daikto teisinę registraciją. Pabrėžė, kad paviljonas yra laikinas statinys ir jo atžvilgiu privaloma taikyti norminių teisės aktų reglamentuotą tokio statinio pastatymo, eksploatavimo ir nukėlimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas paviljono bendraturčių ginčą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002, 2002 m. gruodžio 4 d. priėmė nutartį, kurioje nustatė esminę aplinkybę, kuri turi prejudicinę galią šiame administraciniame ginče, t. y. kad paviljonas yra laikinas statinys. Nuo paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo dienos paviljonas nebuvo rekonstruotas ar kitaip pakeistas, todėl nėra pagrindo, ištaisius formalius dokumentų neatitikimus, iš esmės pakeisti paviljono teisinį režimą. Nekilnojamojo turto registratoriaus veiksmai prieštarauja teismų nustatytoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo patvirtintoms aplinkybėms, kurios nėra pasikeitusios ar nuginčytos. Pagal nuomos sutarties, sudarytos tarp šaligatvio valdytojo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir paviljono savininkų, 1 punktą, šaligatvis buvo išnuomotas laikinam prekybos paviljonui įrengti, o nuomos sutarties 3 punkte nustatytas nuomos terminas – iki 2006 m. gruodžio 31 d., bet ne vėliau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą. Vadovaujantis paviljono statymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011 ,,Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo“ 8 punktu bei 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintos Teisinio statinių registravimo tvarkos 46 punktu, laikini statiniai nėra teisiškai registruojami. Pagal paviljono registravimo Nekilnojamojo turto registre momentu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir STR 1.01.07:2002 6.1 punktą, laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Taigi paviljonas buvo statomas kaip laikinas statinys, jo statusas niekada nebuvo pakeistas, todėl jo tolesnis likimas turi būti sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka – kaip laikino statinio. Faktas, jog paviljono statybos leidime ar akte yra nenurodyta, jog paviljonas yra laikinas statinys, nepaneigia jo kaip laikino statinio teisinio režimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-457/2001). Komisija ir atsakovas, nagrinėdami jo prašymus, neįvertino, kad paviljono registracijos Nekilnojamojo turto registre dieną šaligatvio nuomos sutartis buvo pasibaigusi. Nepagrįstai įregistravus paviljoną kaip nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto savininkas atitinkamai, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.551 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (nauja nutarimo redakcija, Žin., 2004, Nr. 167-6128), nepagrįstai įgyja su statiniu susijusių teisių į žemės sklypą (unikalus Nr. 0101-8001-0001), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, todėl pažeidžiami valstybės interesai.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 52–56) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas per įgaliotinį UAB „Paverba“ 2007 m. rugpjūčio 22 d. pateikė jam prašymą įrašyti ginčo nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei įregistruoti daiktines teises į jį. Pareiškėjas kartu su prašymu Registro tvarkytojui pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūrai 1997 m. liepos 18 d. išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. KP97-131 (statybos adresas: Geležinkelio g. 16, Vilnius) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. sausio 9 d. aktą Nr. 1802 „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ (pataisytas 2007 m. rugpjūčio 17 d.), kuriuose statytoju nurodoma UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra. Pažymėjo, kad paminėtas 1998 m. sausio 9 d. aktas Nr. 1802 ir buvo nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumą ir daiktinių teisių į jį atsiradimą patvirtinančiu dokumentu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 1 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 1 d.), kurio pagrindu įrašomi statinio kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registruojami duomenys apie daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą turėtoją. Šią aplinkybę patvirtina ir CK 4.255 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, jog juridinių faktų įvykimą patvirtinančiu dokumentu, kuriuo remiantis šie juridiniai faktai registruojami viešajame registre, yra valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas. Ginčo nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį teisinis registravimas Nekilnojamojo turto registre buvo atliktas paties pareiškėjo kartu su prašymu pateikto teisėto ir nenuginčyto dokumento pagrindu bei atitiko Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Kadastro nuostatai) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Registro nuostatai) reikalavimus. Pareiškėjas su 2009 m. rugsėjo 25 d. prašymu panaikinti prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16, kadastro duomenų įrašą Nekilnojamojo turto registre į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą kreipėsi tik praėjus 2 metams po nekilnojamojo daikto ir teisių į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, atlikto jo paties prašymo pagrindu. Teritorinis registratorius, vadovaudamasis tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių pasibaigimo ir daikto žuvimo faktą, atsisakė patenkinti tokį UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros prašymą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1, 4 d., Registro nuostatų 36 p.). Pagal teisinio registravimo Nekilnojamojo turto registre dokumentus – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūrai 1997 m. liepos 18 d. išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. KP97-131 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. sausio 9 d. aktą Nr. 1802 „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ (pataisytą 2007 m. rugpjūčio 17 d.) bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, ginčo statinys nėra laikinas, paminėtuose dokumentuose apie tai nėra net užsimenama. Tiek prekybos paviljono priėmimo naudoti akto išdavimo metu, tiek šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – STR 1.11.01:2002) numato, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Teisės aktai nesuteikia Registro tvarkytojui teisės vertinti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodytų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo ar Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančių pagrindų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo statinio ir daiktinių teisių į jį teisinio registravimo dokumentas buvo teisėtas, pagrįstas ir nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, jo pagrindu atliktas teisinis registravimas atitiko teisinį registravimą Nekilnojamojo turto registre reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei nepažeidė pareiškėjo teisių ir jo teisėtų interesų. Pats pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, nes, žinodamas, kad ginčo statinys, vadovaujantis jo minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002, yra laikomas laikinu statiniu, šios nutarties nepateikė ir apie ją neinformavo Registro tvarkytojo nei 2007 m. registruojant nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre, nei kartu su 2009 m. rugsėjo 25 d. prašymu panaikinti prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16, kadastro duomenų įrašą Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo įstaiga nėra įpareigota savo iniciatyva rinkti dokumentus dėl nekilnojamųjų daiktų ar daiktinių teisių į juos teisinio įregistravimo, o tik atlieka jai pateiktų dokumentų analizę ir pagal juos atlieka nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos ir kt. teisinį registravimą Nekilnojamojo turto registre arba atsisako jį atlikti. Pateikti turimus ar jiems žinomus galiojančius dokumentus ar duomenis yra nekilnojamojo daikto savininko (ar kitų daiktinių teisių turėtojo) pareiga. Atsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto registre atliktas ginčo statinio ir teisių į jį teisinis registravimas yra teisėtas ir pagrįstas, atliktas laikantis tuo metu teisinį registravimą reglamentavusių norminių aktų nustatytos tvarkos, paties pareiškėjo prašymu ir jo paties norminių teisės aktų nustatyta tvarka pateiktų galiojančių dokumentų, už kurių turinio teisėtumą ir teisingumą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neatsako, pagrindais, Registro tvarkytojo atžvilgiu keliami reikalavimai yra nepagrįsti, todėl skundas turėtų būti atmestas. Būtent tokiu – duomenų atitikimo pateiktiems dokumentams – būdu užtikrinamas į Nekilnojamojo turto registrą įrašytų duomenų teisingumas, o tai šiuo atveju VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir užtikrino. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti; už pačių dokumentų ir jų surašymo teisingumą ir pagrįstumą yra atsakingos juos surašiusios ir išdavusios kompetentingos institucijos. Pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, taigi neturi teisės ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui reikšti argumentų, kad tariamai ginčo statinio ir daiktinių teisių į jį įregistravimas Nekilnojamojo turto registre pažeidžia valstybės interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 84) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VĮ Registrų centras nurodė, kad pareiškėjo skundas teismui yra analogiškas pateiktam Komisijai ir jame nėra pasisakyta dėl Komisijos priimtame sprendime išdėstytų argumentų, todėl atsiliepimo argumentai yra tie patys, kurie yra išdėstyti 2009 m. gruodžio 1 d. sprendime Nr. 394. Papildomai pažymėjo, jog 1998 m. sausio 9 d. statinio priėmimo naudoti akto išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 108 patvirtinto organizacinio tvarkomojo reglamento ,,Statinių priėmimo naudoti tvarka“ STR 1.11.01:1996 (toliau – STR 1.11.01:1996) 3.14 punkte nurodyta, kad, priimant naudoti laikiną statinį, priėmimo akte nurodoma data, iki kurios leista šį statinį naudoti. Šiuo atveju prekybos paviljono priėmimo naudoti akte duomenų apie priimamo statinio laikinumą nebuvo nurodyta, todėl dėl šios bei kitų Komisijos sprendime nurodytų priežasčių prekybos paviljono registracija Nekilnojamojo turto registre yra pagrįsta ir gali būti panaikinta tik panaikinus jo įregistravimo pagrindą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 101–102) prašė nagrinėti skundą teismo nuožiūra.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog STR 1.11.01:1996 3.14 papunktyje nustatyta, kad, priimant naudoti laikiną statinį, priėmimo akte nurodoma data, iki kurios leista šį statinį naudoti, o paviljono priėmimo akte toks terminas nenurodytas, nėra pagrindo naikinti paviljono registraciją, kol yra galiojantis šio statinio priėmimo aktas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 151–152) prašė patenkinti skundą.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, kad 1997 m. tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pareiškėjo bei jo atstovaujamų verslininkų darbdavių konfederacijos narių buvo sudaryta atviro tipo statinio (šaligatvio) nuomos sutartis Nr. 05-86JD-19/N-1 dėl šaligatvio nuomos prekybos paviljono statybai. Pareiškėjas ir verslininkų darbdavių konfederacijos nariai, pasirašydami šią sutartį, žinojo, kad jiems perduodamas atviro tipo statinys (šaligatvis) gali būti naudojamas tik laikinam prekybos paviljonui įrengti ir kad žemės sklype, ant kurio stovi paviljonas, yra leidžiama statyti tik laikino tipo statinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatė, kad paviljonas yra laikinas statinys. Ši aplinkybė nagrinėjamame ginče turi prejudicinę galią. Pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims tokia aplinkybė yra žinoma, nes jie buvo paminėtos civilinės bylos šalimis. Vadovaujantis paviljono statymo metu galiojusiais teisės aktais, laikinojo tipo statiniai nėra teisiškai registruojami. Jeigu paviljonas buvo laikomas nekilnojamuoju turtu nuo pat jo pastatymo dienos, statytojas turėjo jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre iškart po pastatymo, t. y. 1998 m., o ne praėjus dešimt metų po pastatyto statinio naudojimo. Kadangi paviljonas iškart po pastatymo įregistruotas nebuvo, darytina išvada, kad pareiškėjas (statytojas) ir tretieji suinteresuoti asmenys suprato, kad statinys yra laikino tipo, nelaikė jo nekilnojamuoju turtu ir nematė būtinybės jį registruoti. Statinys buvo įregistruotas tik 2007 m. rugpjūčio 28 d., kai baigėsi 1997 m. šaligatvio nuomos sutartis Nr. 05-86JD-19/N-1 ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ iš pareiškėjo bei kitų nuomininkų pareikalavo nukelti nuo šaligatvio savo laikino tipo statinį – paviljoną. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys, įregistruodami paviljoną kaip nekilnojamąjį turtą, pakeisdami jo teisinį statusą, pažeidė įstatymus, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytus prejudicinius faktus ir tuo pažeidė AB „Lietuvos geležinkeliai“ teises ir teisėtus interesus, ant įmonės valdomo sklypo įregistruodami nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, paviljono, kaip laikino ir neregistruotino statinio, registracija turėtų būti panaikinta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu (T 2, b. l. 19–29) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 394 bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-33688 ir įpareigojo VĮ Registrų centrą panaikinti 2007 m. rugpjūčio 28 d. atliktą prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16 (unikalus Nr. 1394-0000-1187), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo keliamo ginčo esmė – ar atsakovas pagrįstai atliko laikino statinio – paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16, teisinę registraciją ir tuo pagrindu ji turi būti panaikinta ir laikinas statinys išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro, o ne todėl, kad nekilnojamasis daiktas žuvo, pasibaigė turto registre įregistruota daiktinė teisė ar pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Spręsdamas ginčą, teismas patikrino, ar ginčo statinys Nekilnojamojo turto registre įregistruotas teisėtai ir ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas šį statinį įregistruoti. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 13 straipsnio 2, 4 dalimis, 14 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, Kadastro nuostatų 88 punktu, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 4 dalimi. Teismas nustatė, kad atsakovas 2007 m. kovo 1 d. sprendimu atsisakė įrašyti pastato Vilniuje, Geležinkelio g. 16, duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punktu, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, ir STR 1.01.07:2002 6.1 punktu, kuriame nurodyta, kad laikini statiniai ir teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neregistruojamos. Komisija, 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikinusi atsakovo sprendimą, priėmė naują sprendimą, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 3 punktu, sprendimo priėmimą atidėti, kol bus ištaisyti pateiktuose dokumentuose nustatyti nesutapimai ir trūkumai. Komisija taip pat nutarė, kad ginčo statinys nėra laikinas, nes statinio priėmimo naudoti akte ir 1997 m. liepos 18 d. leidime vykdyti statybos darbus Nr. KP97-131 tai nenurodyta. UAB „Paverba“, veikdama pagal pareiškėjo įgaliojimą, su 2007 m. rugpjūčio 22 d. prašymu dėl paviljono įregistravimo VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė 2007 m. rugpjūčio 17 d. pataisytą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. sausio 9 d. aktą Nr. 1802 „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“. Ištaisymai atlikti pasirašytinai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus V. D. Teismas įvertino liudytojo V. D. parodymus, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. sausio 9 d. akto Nr. 1802 patvirtintą kopiją be pataisymų. Teismas taip pat vadovavosi STR 1.11.01:2002 9.6, 24, 34 punktais. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre pastatas – paviljonas, esantis Vilniuje, Geležinkelio g. 16, įregistruotas UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros vardu. Įregistravimo pagrindas – 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 1802. Įrašas galioja nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. Pirminiame (be pataisymų) 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. 1802 nurodyta, kad statytojo UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros 1 aukšto prekybos paviljonas, esantis Vilniaus geležinkelio stoties aikštėje, Geležinkelio g. 16, kurio bendras plotas 74,86 m² (pagal projektą ir faktiškai), yra be pamatų, be perdangos, surenkamomis sienomis ir metaliniu stogu. Nukrypimų nuo suderinto projekto nepastebėta. 1997 m. sausio 9 d. statinio nuomos sutartyje šalys specialiosios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – SPAB „Lietuvos geležinkeliai“) ir UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra susitarė, jog nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu (iki 2006 m. gruodžio 31 d.) nuomininkas turi teisę perduotą atviro tipo statinį Vilniuje, Geležinkelio g. 16, naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatė, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti) ne ilgiau kaip 5 metams, o, leidimo terminui pasibaigus, jis gali būti nugriautas ar perkeltas į kitą vietą (Statybos įstatymo 2 str., 1996 m. kovo 9 d. redakcija). Ieškovai, pasirašydami statinio nuomos sutartį, žinojo, kad jiems perduotas statinys gali būti naudojamas laikino prekybos paviljono įrengimui ir kad žemės sklype, ant kurio stovi paviljonas, yra leidžiama statyti tik laikino tipo statinius. Teismas nutarė, kad nėra pagrindo panaikinti Valstybinės statybos inspekcijos 1998 m. sausio 9 d. akto, kuriuo buvo priimtas naudoti ginčo paviljonas, ir įpareigoti atsakovą atlikti paviljono – laikino statinio – teisinę registraciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 str. 2 d.). Be to, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-88-631/2008 2008 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo ieškovus atlaisvinti atviro tipo statinį (šaligatvį), esantį Vilniuje, Geležinkelio g. 16, nes 2007 m. sausio 1 d. pasibaigė šaligatvio, ant kurio stovi ginčo paviljonas, nuomos sutartis, sudaryta 1997 m. sausio 9 d. su šaligatvio valdytoju AB „Lietuvos geležinkeliai“. Teismas konstatavo, kad 1997 m. sausio 9 d. tarp SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pareiškėjo bei jo atstovaujamų verslininkų darbdavių konfederacijos narių buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 05-86JD-19/N-1 dėl 140 m² bendro ploto atviro tipo statinio (šaligatvio), esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16, nuomos laikino prekybos paviljono statybai. Nuomos terminas nustatytas nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Numatyta, kad nuomininkas privalo naudoti statinį tik pagal tiesioginę paskirtį ir, pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, perduoti pagal aktą tvarkingą atviro tipo statinį. Pirminio (netaisyto) 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 1802 duomenys patvirtina, kad paviljonas buvo pastatytas kaip laikino tipo statinys be pamatų. Į bylą pateiktos 1998 m. paviljono dalies pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis tretieji suinteresuoti asmenys įsigijo ginčo paviljono dalis, patvirtina, kad jie pirko laikiną statinį – prekybos paviljoną, pastatytą 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutarties Nr. 05/8670-19/N1 pagrindu, be teisės keisti jo konstrukcijas, perplanuoti ar kitaip pertvarkyti. Tretieji suinteresuoti asmenys pasirašė 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutarties, sudarytos laikino prekybos paviljono įrengimui, priede Nr. 1, todėl neturi teisinio pagrindo teigti, kad įsigijo nekilnojamojo daikto dalis, nes 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutarties sąlygos jiems buvo žinomos. Tarp šalių nuo 2000 m. vyko ir kiti teisminiai ginčai, siekiant įpareigoti Valstybinę statybos inspekciją įregistruoti prekybos paviljono Vilniuje, Geležinkelio g. 16, statytojais ir pripažinti negaliojančiu 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 1802, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas atsisakė patenkinti reikalavimus, konstatavęs, kad ginčo paviljonas yra laikinas statinys, kuris, pagal teisės aktų nuostatas, negali būti teisiškai registruojamas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs ginčą, sprendimą paliko nepakeistą. Byloje nenustatyta ir nėra duomenų, kad po šio ginčo paviljonas būtų perstatytas ar kitaip rekonstruotas ir faktinė padėtis, buvusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 priėmimo metu, yra pasikeitusi. 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutartis dėl šaligatvio nuomos laikino paviljono pastatymui yra pasibaigusi 2007 m. sausio 1 d. Žemės sklypo, kuriame pastatytas paviljonas, savininkė yra Lietuvos Respublika, patikėjimo teise nuo 2004 m. gruodžio 23 d. jį valdo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Be to, pareiškėjas 2007 m. liepos 10 d. išduotu įgaliojimu nebuvo įgaliojęs UAB „Paverba“ atlikti paminėto paviljono teisinę registraciją jo vardu. Pats pareiškėjas neturėjo teisės įregistruoti ginčo paviljono Nekilnojamojo turto registre savo vardu, nes šaligatvio, ant kurio pastatytas paviljonas, nuomos sutartis 2007 m. jau buvo pasibaigusi, o pareiškėjas neturėjo žemės savininko ar valdytojo sutikimo atlikti paviljono teisinę registraciją. Teismas įvertino Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2007 m. kovo 1 d. sprendimu pagrįstai buvo atsisakęs atlikti ginčo paviljono teisinę registraciją, nes buvo nustatyta, jog pateiktoje kadastrinių matavimų byloje 1997 m. lapkričio 24 d. surinkti kadastro duomenys apie prekybos paviljonus 14E1/g, 15E1/g ir stoginę 16I1/g, esančius Vilniuje, Geležinkelio g. 16, nesutampa su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. sausio 9 d. statinio priėmimo naudoti akte Nr. 1802 nurodytais duomenimis, be to, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, STR 1.01.07:2002 6.1 punktą, paviljonas yra laikinas statinys, o laikini statiniai ir teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neregistruojamos. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovo 2007 m. rugpjūčio 28 d. atlikta prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 16 (unikalus Nr. 1394-0000-1187), kaip nekilnojamojo daikto teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre yra neteisėta ir nepagrįsta, prieštaraujanti byloje nustatytiems faktams ir Statybos įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimams bei įsiteisėjusių teismo sprendimų civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-88-631/2008) nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 57 str., 88 str. 2 p.). Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl termino kreiptis į teismą dėl statinio teisinės registracijos panaikinimo, atsakovas neprašė taikyti senaties termino, todėl, teismo nuomone, ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas terminas nėra praleistas, o ginčas išsprendžiamas iš esmės.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 53–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai konstatavo ginčo dalyką. Nusprendęs nagrinėti tik 2007 m. priimtus sprendimus, t. y. ar pagrįstai atlikta teisinė registracija, teismas peržengė skundo ribas, nenagrinėjo 2009 m. priimtų sprendimų, kuriais atsisakyta išregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į paminėtą statinį, atitikimo teisės aktų reikalavimams.

2. Teismo sprendime nėra išvadų, ar jame išvardinti teisės aktai buvo pažeisti, nėra motyvų, ar juos pažeidė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, atlikdamas teisinę registraciją.

3. Nėra aišku, kokiu pagrindu teismas konstatavo, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui turi būti teikiamas sutikimas, norint atlikti pastato teisinę registraciją, ir kokiu pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turėjo reikalauti iš pareiškėjo tokio sutikimo, nes jis negali viršyti savo kompetencijos ir reikalauti pateikti dokumentus, kurie nenumatyti įstatymuose. Teismas neįsigilino į teisės aktų, reglamentuojančių statybos procesą ir jo teisėtumo tikrinimą, normas.

4. Pareiškėjo skunde nebuvo nurodyta, jog yra skundžiami 2007 m. priimti sprendimai, todėl dokumentų bei įrodymų, susijusių su jų priėmimu, neteikė, taip pat nepateikė UAB „Paverba“ įgaliojimo dėl teisinio registravimo atlikimo pareiškėjo vardu, kurį pateikia apeliacinės instancijos teismui. Įgaliojimas pasirašytas paties pareiškėjo, todėl jis žinojo, jog suteikė šiam trečiajam suinteresuotam asmeniui teisę atlikti teisinę registraciją.

5. Teismas netinkamai įvertino liudytojo V. D. parodymus, nenurodė jokių motyvų ar teisės aktų, kodėl nelaikė rašytiniu įrodymu 2007 m. rugpjūčio 17 d. ištaisyto 1998 m. sausio 9 d. statinio priėmimo naudoti akto, kuris patvirtino būtent nekilnojamojo daikto priėmimą naudoti.

6. Nepagrįsta išvada, kad paminėtos civilinės bylos vyko tarp tų pačių šalių. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nebuvo proceso dalyviu, todėl nustatytos faktinės aplinkybės nebuvo žinomos. Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 25 d. prašyme nurodė vienintelę priežastį, dėl kurios turi būti panaikinta teisinė registracija, - ginčo statinys stovi ne ant jam priklausančio žemės sklypo. Dokumentų ar kitokių duomenų savo iniciatyva rinkimas nėra Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija. Teismas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui priskyrė teises ir pareigas, kurių jis pagal galiojančius teisės aktus neatlieka, nesilaikė ne tik įstatymuose, bet ir teismų praktikoje įtvirtintų principų viešojo administravimo subjektų kompetencijos ribų klausimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 50–52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje byloje kilusio ginčo esmė – ar pagrįstai VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsisakė patenkinti 2009 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjo prašymą dėl paviljono teisinės registracijos panaikinimo. Teismas vertino ne VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. IN(5.1.15.)-33688 ir Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 394 pagrįstumą, bet 2007 m. rugpjūčio 28 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atliktos paviljono teisinės registracijos pagrįstumą. Reikalavimo panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą pareiškėjas nekėlė. Šis sprendimas nebuvo apskųstas Centriniam registratoriui, dėl jo nėra priimtas Komisijos sprendimas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti jo pagrįstumo, viršydamas savo kompetenciją (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 str., 31 str. 1 d.). Teismas nenurodė jokių ginčijamų sprendimų neteisėtumo motyvų.

2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius dokumentus bei kitus įrodymus dėl ginčo statinio – prekybos paviljono teisinio statuso. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog prekybos paviljono statinys yra laikinas pastatas, todėl jis neturi būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Paverba“ apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 42–48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį teisinis registravimas buvo atliktas dar 2007 m. rugpjūčio 28 d. paties pareiškėjo, veikusio per įgaliotą asmenį, prašymu ir jo pateiktų teisėtų ir nenuginčytų dokumentų pagrindu. Pareiškėjas neginčijo išduoto įgaliojimo, neprašė atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas buvo praleistas. Nors pareiškėjas skundė Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 394 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-33688, jo skundo tikslas – nekilnojamojo daikto teisinės registracijos, atliktos daugiau nei prieš 2 metus, panaikinimas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-211/2010, 2010 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-203/2010, senaties terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo sprendimo įregistruoti paviljoną Nekilnojamojo turto registre dienos. Senaties termino praleidimo faktą atsiliepime į skundą nurodė atsakovas.

2. Teismas nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 konstatuotą faktą, jog prekybos paviljonas yra laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti) ne ilgiau kaip 5 metams, laikė prejudiciniu. Nekonstatuota, jog paviljonas apskritai negali būtų nekilnojamuoju statiniu kaip objektyvios tiesos faktas, bet padaryta išvada, kad statinys yra laikinas pagal byloje surinktus įrodymus. Nevertinti 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. 1802 2007 m. rugpjūčio 17 d. padaryti pataisymai, kurie paneigia faktą, jog ginčo statinys yra laikinas, ir byloja apie tai, jog statinys yra su betoniniais pamatais. Paviljono dalių savininkai M. K. individuali įmonė (toliau – M. K. IĮ), savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ bei R. K. nebuvo proceso dalyviais civilinėje byloje.

3. 2007 m. liepos 10 d. įgaliojime aiškiai nurodoma įgaliotojas, įgaliotinis, objektas, dėl kurio turi būti atlikti veiksmai, institucija, kurioje turi būti atlikti veiksmai, ir patys veiksmai, kuriuos įgaliojama atlikti – kadastrinių matavimų patikslinimo veiksmai ir kiti susiję veiksmai VĮ Registrų centre. Šie veiksmai ir buvo atliekami tam, kad būtų ištaisyti netikslumai, siekiant atlikti statinio teisinę registraciją. Šio įgaliojimo bei jo pagrindu atliktų veiksmų pareiškėjas neginčija. Visi paminėti veiksmai buvo atliekami pareiškėjo sąskaita. Įgaliojimo pagrindu atliktų veiksmų rezultatą pareiškėjas priėmė ir jokių pretenzijų įgaliotiniui nėra pateikęs. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo laikyti, jog paviljono teisinę registraciją atliko neįgaliotas asmuo.

4. Teismas vadovavosi 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 1802, tačiau nesivadovavo 2007 m. rugpjūčio 17 d. jame padarytais pataisymais. Yra tik vienas 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 1802 ir šiame akte 2007 m. rugpjūčio 17 d. padaryti pataisymai. Teismas nepateikė argumentų, dėl kurių buvo atmestas įrodymas – 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. 1802 atlikti pataisymai, tampa neaišku dėl kitų šiame akte padarytų pataisymų (ABTĮ 57 str. 3 d., 87 str. 4 d. 3 p.).

5. Tarp sudarytų nuomos sutarties bei rangos ir paviljono pirkimo–pardavimo sutarčių yra akivaizdus prieštaravimas dėl sutarčių šalių valios, egzistavęs nuo pat jų sudarymo. Šių sutarčių prievolinių santykių vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Atitinkami ieškiniai jau yra nagrinėjami kituose teismuose. Aplinkybės, jog pareiškėjas tiek pats, tiek per įgaliotą asmenį daugkartiniais veiksmais siekė pastatyto paviljono teisinės registracijos, šiuos veiksmus atliko jau pasibaigus nuomos sutarties terminui (t. y. po 2007 m. sausio 1 d.), paviljono teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta jo vardu ir prašymu, turėtų būti įvertintos sprendžiant senaties termino taikymo klausimą. Pareiškėjas piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas konstatavo, jog ginčo statinio teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre prieštarauja Statybos įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimams, tačiau nenurodė, kokioms konkrečiai teisės normoms, t. y. nepagrindė tokios išvados ir jos nemotyvavo (ABTĮ 87 str. 4 d. 4 p.). Teisėtai ir pagrįstai atlikta statinio registracija Nekilnojamojo turto registre gali būti panaikinta įstatymo nustatytais pagrindais (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1, 4 d., Registro nuostatų 36 p.).

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. IĮ apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 38–40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir nutraukti bylą.

M. K. IĮ nurodo, kad skundžiamas nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį teisinis registravimas buvo atliktas dar 2007 m. rugpjūčio 28 d. paties pareiškėjo, veikusio per įgaliotą asmenį, prašymu ir jo pateiktų teisėtų ir nenuginčytų dokumentų pagrindu. Pareiškėjas neginčijo išduoto įgaliojimo, neprašė atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas buvo praleistas. Nors pareiškėjas skundė Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 394 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-33688, jo skundo tikslas – nekilnojamojo daikto teisinės registracijos, atliktos daugiau nei prieš 2 metus, panaikinimas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-211/2010, 2010 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-203/2010, senaties terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo sprendimo įregistruoti paviljoną Nekilnojamojo turto registre dienos. Senaties termino praleidimo faktą atsiliepime į skundą nurodė atsakovas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 77–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti, priteisti iš apeliantų jo patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Laikėsi įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos: teritorinio registratoriaus 2009 m. spalio 13 d. sprendimą apskundė Centriniam registratoriui, o šio 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą – Vilniaus apygardos administraciniam teismui per ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą. Skundė individualius administracinius aktus, kurie, jo manymu, pažeidžia jo interesus, įstatymų nustatyta tvarka, todėl negalima jokiu būdu teigti, kad praleido terminą skundui paduoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-203/2010 nagrinėtos aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių.

2. Prašė panaikinti ab initio paviljono kaip nekilnojamojo daikto teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre jo vardu. Daiktinių teisių registravimas ar registracijos panaikinimas Nekilnojamojo turto registre yra susiję su daikto teisinės registracijos teisėtumu apskritai. Teismas pagrįstai aiškinosi paviljono įregistravimo aplinkybes, kadangi jos buvo reikšmingos, siekiant visapusiškai išnagrinėti bylą. Atsakovas byloje įrodinėjo su paviljono teisinės registracijos teisėtumu susijusias aplinkybes.

3. Paviljonas buvo pastatytas kaip laikino tipo statinys. Nesuprantama, kodėl ir kuo remiantis 1998 m. sausio 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. 1802 buvo padaryti pataisymai, patvirtinantys, jog paviljonas iš laikino statinio buvo perstatytas, perkonstruotas į nekilnojamąjį daiktą. Pataisymus atlikusio pareigūno V. D. paaiškinimai yra visiškai niekuo neparemti, nesutampa su paties liudytojo veiksmais. Vien tai, kad statybos leidime ar pripažinimo tinkamu naudoti akte nėra nurodyta, kad statinys yra laikinas, ir nenustatytas jo naudojimo terminas, savaime nepaneigia jo, kaip laikino statinio, teisinio režimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-457/2001). Iš kitų aplinkybių taip pat yra akivaizdu, kad paviljonas yra laikinas statinys.

4. Paviljonas apskritai negalėjo būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre jau vien dėl to, kad prašymą dėl įregistravimo jo vardu pateikęs asmuo nebuvo įgaliotas tokį prašymą pateikti. Registracijos metu jam priklausė tik 1/8 dalis paviljono. Įregistravus jį kaip vienintelį paviljono savininką, buvo pažeistos tikrųjų bendraturčių teisės. Esant tokiai situacijai, negali būti įvykdytas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas. Dėl paviljono teisinio režimo pakeitimo susidarė įstatymams prieštaraujanti kolizinė situacija, pažeidžianti ne tik jo, bet ir valstybės interesus.

5. Nepaisant to, kad institucijų veiklą reguliuojantys teisės aktai nustato, kokius dokumentus ar aplinkybes jos turi vertinti, priimdamos vienus ar kitus sprendimus, kilus ginčui ir jo sprendimą perdavus teismui, pastarasis turi vertinti visas reikšmingas aplinkybes, nesvarbu, kad vienos ar kitos institucijos, kurios funkcijos susijusios su susiklosčiusia situacija, veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir nenumatė tų institucijų pareigos vertinti kai kurias iš šių aplinkybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 83–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Statinys – prekybos paviljonas Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu buvo įregistruotas 2007 m. rugpjūčio 28 d., todėl senaties terminas kreiptis į teismą turėtų būti skaičiuojamas nuo sprendimo įregistruoti paviljoną Nekilnojamojo turto registre dienos (ABTĮ 33 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-211/2009), tačiau teismas nevertino šios aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas vertino ne VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. IN(5.1.15.)-33688 bei Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 394 pagrįstumą ir teisėtumą, o 2007 m. rugpjūčio 28 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atliktos paviljono teisinės registracijos pagrįstumą. Pareiškėjas nekėlė reikalavimo panaikinti pastarąjį teritorinio registratoriaus sprendimą.

3. STR 1.11.01:1996 3.14 papunktyje nustatyta, jog, priimant naudoti laikiną statinį, priėmimo akte nurodoma data, iki kurios leista šį statinį naudoti. Paviljono priėmimo akte toks terminas nėra nurodytas, todėl nebuvo pagrindo naikinti paviljono registraciją, kol yra galiojantis šio statinio priėmimo naudoti aktas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 72–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Neturėjo ir negalėjo turėti tikslo leisti privatiems verslo subjektams statyti nekilnojamąjį turtą ant viešosios geležinkelių infrastruktūros. Paminėta nuomos sutartimi leido nuomininkams laikinai naudotis išnuomotu šaligatviu, sutartyje pabrėžtinai nurodydamas, kad ant šaligatvio leidžiama statyti tik laikino tipo statinį (prekybos paviljoną) ir kad sutarties terminas yra 10 metų. Nuomininkai žinojo, kad išsinuomotu šaligatviu turėjo teisę naudotis laikinai ir statyti tik laikino tipo statinį. Tokio statinio įregistravimas Nekilnojamojo turto registre pažeidžia nuomininkų įsipareigojimus pagal nuomos sutartį ir jo, kaip viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo, teises bei teisėtus interesus.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatyta aplinkybė, kad paviljonas yra laikinas statinys, turi prejudicinę galią. Pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims ši aplinkybė yra žinoma, kadangi jie buvo civilinės bylos šalys.

3. Vadovaujantis paviljono statymo metu galiojusiais teisės aktais, laikino tipo statiniai nėra teisiškai registruojami. Paviljono statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo išduotas 1998 m., bet statinys įregistruotas tik 2007 m. rugpjūčio 28 d., kai baigėsi šaligatvio nuomos sutartis ir jis pareiškėjo bei kitų nuomininkų pareikalavo nusikelti nuo šaligatvio savo laikino tipo statinį – paviljoną. Tuomet, paviljono statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte padarius formalius pataisymus, paviljonas buvo įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas. Statinio įregistravimo metu nuomos sutartis jau buvo pasibaigusi, nuomininkai neturėjo teisės vykdyti veiklos ir laikyti savo prekybos paviljonų ant AB „Lietuvos geležinkeliai“ patikėjimo teise valdomo šaligatvio.

4. Sprendimas įregistruoti paviljoną Nekilnojamojo turto registre neturi būti vertinamas kaip išankstinis ginčo nagrinėjimas ne teismo tvarka. Kompetentingai institucijai priimant sprendimą įregistruoti statinį nėra ginčo – tai tik juridinio fakto konstatavimas. Ieškinio senaties terminas neturi būti skaičiuojamas nuo paviljono įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Iš bylos matyti, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjo prašymu panaikinti ginčo prekybos paviljono registraciją Nekilnojamojo turto registre. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tokia registracija (šio objekto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą ir atitinkamai - į Nekilnojamojo turto registrą) buvo atlikta 2007 m. rugpjūčio 28 d. paties pareiškėjo iniciatyva, jo vardu, ir tai buvo padaryta tuo metu kilusio ginčo dėl atsakovo atsisakymo tai padaryti nagrinėjimo ne teismo tvarka metu (centrinis registro tvarkytojas – trečiasis suinteresuotas asmuo (Komisija) – buvo priėmęs 2007 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 168, kuriuo sprendimo įrašyti ginčo prekybos paviljono duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą priėmimą atidėjo 1 mėnesiui, per kurį pareiškėjas buvo įpareigotas ištaisyti šiame Komisijos sprendime nurodytus nesutapimus ir trūkumus, būtent šio Komisijos sprendimo pagrindu paminėta tuo metu pareiškėjo siekiama registracija ir buvo atlikta). Pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 25 d. prašymas panaikinti tokią registraciją buvo paduotas atsakovui 2009 m. rugsėjo 30 d.(T 1, b. l. 13-14). Iš šio prašymo matyti, kad pareiškėjas, nenurodydamas kokių nors naujai atsiradusių aplinkybių, iš esmės ginčija paminėtos 2007 m. rugpjūčio 28 d. atliktos registracijos teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiami atsakovo 2009 m. spalio 13 d. sprendimas ir Komisijos 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimas (kuriais buvo atsisakyta patenkinti paminėtą pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 25 d. prašymą) yra grindžiami Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė ar pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Šiuose (pareiškėjo skundžiamuose) sprendimuose buvo konstatuota, kad tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė.

Išvardintos faktinės bylos aplinkybės, kolegijos manymu, yra reikšmingos bylai ta prasme, kad tik jas įvertinant yra galima identifikuoti kilusį ginčą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 – 32 straipsnių taikymo požiūriu, be to, – nustatyti šioje administracinėje byloje tariamai pažeistą ir teismine tvarka ginamą teisę ABTĮ taikymo požiūriu.

Pasisakydama dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 – 32 straipsnių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, jog šiose teisės normose nustatyta teritorinių registratorių priimtų sprendimų apskundimo tvarka suponuoja situaciją, kad šio, taip pat Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, taikymo požiūriu yra aišku, dėl kokių šių įstatymų normų taikymo kilo šia tvarka nagrinėjamas ginčas. Tai reiškia, kad, nagrinėjant kilusį ginčą ne teismo tvarka (toks nagrinėjimas yra būtinas prieš paduodant skundą teismui) teritoriniam registratoriui, ginčą dėl jo sprendimų nagrinėjančiai Komisijai, o vėliau ir teismui turi būti žinomos ir suprantamos materialinės teisės normos, dėl kurių taikymo (neteisingo taikymo arba netaikymo) kilo atitinkamas suinteresuoto asmens ir teritorinio registratoriaus ginčas. Kolegija pažymi, kad nurodytą aiškumą (materialinės teisės normos tinkamą pasirinkimą) paprastai nulemia pats suinteresuoto asmens registro tvarkytojui pateiktas reikalavimas (prašymas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paminėtu 2009 m. rugsėjo 25 d. prašymu prašė išregistruoti iš Nekilnojamo turto registro jo paties (kaip pažymėta aukščiau, 2007-08-28 įregistruotą) daiktinę teisę į ginčo objektą – paminėtą prekybos paviljoną. Teisinius santykius dėl daiktinių teisių išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro reglamentuoja speciali Nekilnojamojo turto registro įstatymo norma – 16 straipsnis. Kitos šio įstatymo normos tokių santykių nereglamentuoja. (Pažymėtina, kad nagrinėjamai situacijai negali būti taikomos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatos dėl netikslių ir klaidingų Nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo, nes šioje byloje kilusio ginčo esmė yra ne registro įrašo neatitikimas jį pagrindžiantiems dokumentams, o pačios daiktinės teisės registracijos teisėtumas). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovas ir Komisija, spręsdami pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 25 d. prašymo pagrįstumo klausimą, teisingai pritaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, t. y., pareiškėjui nepateikus šioje teisės normoje numatytų dokumentų, nepatenkino jo prašymo išregistruoti jo daiktinę teisę iš Nekilnojamojo turto registro.

Pasisakydama dėl ABTĮ taikymo nagrinėjamoje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis įstatymas yra skirtas teismui apginti į jį pasikreipusio asmens viešojo administravimo subjektų tariamai pažeistas jo teises arba įstatymų saugomus interesus (5 str., 22 str. 1 d.). Taikydamas šį įstatymą, teismas turi nustatyti, kokia asmens teisė (arba įstatymų saugomi interesai) buvo tariamai pažeista, kokiais viešojo administravimo subjektų veiksmais (ar neveikimu) ir kada tai buvo padaryta. Tik nustačius šias aplinkybes, teismas gali priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų arba, esant atitinkamam pagrindui, priimti atitinkamą procesinį sprendimą dėl teismui paduoto skundo nenagrinėjimo iš esmės. Nagrinėjama situacija yra ypatinga tuo, kad pareiškėjas prašo teismo panaikinti jo paties iniciatyva atsiradusią (įregistruotą Nekilnojamojo turto registre) daiktinę teisę. Todėl jau vien dėl to teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo šioje byloje siekiama apginti teisė buvo pažeista viešojo administravimo subjekto. Be to, kolegija pabrėžia, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) savo teisių pažeidimą pareiškėjas iš esmės sieja su pačiu nurodytos daiktinės teisės įregistravimu. Laiko ir veiksmo aspektais - su paminėtu Komisijos 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 168 ir jo pagrindu atsakovo 2007 m. rugpjūčio 28 d. atlikta daiktinės teisės registracija Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad būtent šie Komisijos sprendimas ir atsakovo veiksmas galėtų būti Komisijos (kaip ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos) ir teismo nagrinėjimo objektais, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo šioje administracinėje byloje nurodytų teisių pažeidimo. Tačiau šie Komisijos sprendimas ir atsakovo veiksmas ABTĮ nustatyta tvarka ir nustatytu terminu pareiškėjo nebuvo apskųsti. Kolegija kartu pažymi, kad ABTĮ taikymo požiūriu negali būti toleruojama situacija, kai formaliai teismui skundžiami viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai (šiuo atveju atsakovo 2009-10-13 sprendimas ir Komisijos 2009-12-01 sprendimas) būtų panaudojami tik kaip priedanga sugrįžti prie anksčiau priimtų administracinių sprendimų peržiūrėjimo, nepaisant jų (anksčiau priimtų sprendimų) apskundimui ABTĮ nustatytos tvarkos. Priešingu atveju, būtų iškreipta pati ABTĮ esmė ir administracinių bylų nagrinėjimo teisme instituto paskirtis.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad, nagrinėdamas šį administracinį ginčą, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės (Nekilnojamojo turto registro įstatymo) normas bei padarė esminius ABTĮ normų pažeidimus. Tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė