Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B. gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui, V. B. atstovei pagal įstatymą A. B., civilinio ieškovo Vilniaus apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriaus atstovei M. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B., atstovės pagal įstatymą A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria nutarta pripažinti, kad V. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 285 str. 2 d., būdamas nepakaltinamu ir jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Nutarta civilinių ieškovų Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato ir Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 285 str. 2 d., už tai, kad jis melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų ir dėl to buvo iškviestos specialios tarnybos, o būtent: V. B. 2013-04-09 apie 01.00 val., Vilniuje, Pylimo g. 52, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate melagingai pranešė, jog prie prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Mindaugo g. 11 stovi jam priklausantis automobilis VW JETTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bagažinėje yra ginklai ir sprogmenys, kurie bet kuriuo metu gali sprogti, dėl ko buvo iškviestos Vilniaus PAGT 2 brigada, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyrius, Greitoji medicinos pagalba, LP AOR ARAS išminuotojai, policijos pajėgos.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertės paaiškinimais ir pateiktu teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, kurio išvadose nurodyta, jog V. B. nusikalstamos veikos padarymo metu dėl lėtinio psichikos sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, konstatavo, kad V. B. darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą pavojingą veiką buvo nepakaltinamas, todėl pagal BK 17 straipsnio nuostatas jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir V. B. yra taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis.

Apeliaciniu skundu asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B., atstovė pagal įstatymą A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį dėl apylinkės teismo padarytos teisės klaidos kvalifikuojant veiką kaip melagingą pranešimą pagal BK 285 str. 2 d.; nepatenkinus pirmojo reikalavimo, prašo pakeisti skundžiamoje nutartyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir skirti priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre arba VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (BK 98 str. 1 d. 1 p.) ir (arba) perduoti V. B. giminaičių globai (BK 98 str. 7 d.); nepatenkinus antrojo reikalavimo, prašo pakeisti skundžiamoje nutartyje paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą arba VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę (RVPL).

Jeigu Vilniaus apygardos teismas nesutiktų su pirmiau išvardytais argumentais, apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta dėl to, kad dėl nagrinėjamo pranešimo nekilo BK 285 str. 2 d. numatytų padarinių: nekilo nei žmonių sumaišties, nei didelės turtinės žalos. Apeliantė pažymi, jog praktikoje aiškiai matyti, kad Lietuvoje nurodytos specialiosios tarnybos kviečiamos beveik kaskart, kai gaunamas pranešimas apie visuomenei gresiantį pavojų, nors iš operatyviai ir tinkamai ištirtas informacijos akivaizdžiai matyti, jog tokio pavojaus grėsmė realiai neegzistuoja, yra mažai tikėtina ar tik hipotetinė. Pasak apeliantės, iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. netikros informacijos pranešimo negalima pripažinti BK 285 str. 2 d. numatyta veika, nes dėl jos nekilo sunkių padarinių, kurių reikalauja šio nusikaltimo sudėtis. Apeliantė nurodo, kad netinkamai kvalifikavęs V. B. veiksmus kaip BK 285 str. 2 d. numatytą veiką Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė teisės klaidą.

Tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismas paliktų galioti skundžiamą nutartį, apeliantė prašo pakeisti šia nutartimi paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje), ir V. B. paskirti BK 98 str. 1 d. 1 p. numatytą ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliantė pažymi, jog ekspertė J. D. savo išvadoje klaidingai teigia, kad po gydymosi stacionare V. B. nutraukdavo vaistų vartojimą. Apeliantė nurodo, kad vaistus V. B. vartodavo reguliariai, tai gali paliudyti kartu su juo gyvenanti draugė A. P. ir vos ne kasdien su juo bendraujantys tėvai. Apeliantė mano, kad V. B. sveikatos būklė paūmėdavo ne dėl to, kad jis nevartodavo vaistų, o dėl to, kad paskirti vaistai neturėjo reikiamo poveikio, tačiau nei ekspertė, nei jį gydantys gydytojai apie šią aplinkybę neužsimena. Pasak apeliantės, aplinkybę, kad vaistai ne visuomet turėjo poveikį V. B. sveikatos būklei, ir siekiant paneigti ekspertės teiginį, kad V. B. piktybiškai nevartojo vaistų, galima pagrįsti ir tuo, kad jis daug kartų savarankiškai kreipėsi į ligoninę arba greitosios pagalbos tarnybas dėl ligos paūmėjimo. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad ekspertės teiginiai, jog V. B. ne kartą buvo užpuolęs savo motiną, yra įžeidžiantys ir neatitinka tikrovės. V. B. draugė, tėvai, giminaičiai ir draugai gali paliudyti, jog jis niekada prieš juos smurto nenaudojo, o jo „agresyvus“ elgesys daugiausia pasireikšdavo nieko bendra su psichiniu ar fiziniu smurtu neturinčiu pykčiu, kurį jis išreikšdavo žodžiu. Apeliantė mano, kad toks elgesys gali būti laikomas konfliktiniu, bet ne pavojingu. Pasak apeliantės, V. B. psichikos sveikatos būklė, padarytos veikos pobūdis, jos padarymo būdas, priemonės ir kilusios pasekmės neleidžia konstatuoti jo pavojingumo. Apeliantė pažymi, jog ekspertės tvirtinimai, kad po 2009 m. V. B. stacionariai nebuvo gydomas, yra klaidingi, nes nuo 2009 m. jis bent porą kartų per metus gydėsi Vilniaus miesto VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL), kurioje yra gydomas ir šiuo metu.

Jeigu, nepaisant pirmiau išdėstytų argumentų, Vilniaus apygardos teismas paliktų galioti apylinkės teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, apeliantė prašo pakeisti skundžiamoje teismo nutartyje nurodytą gydymo įstaigą į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą arba VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę (RVPL). Apeliantė pažymi, kad šiose įstaigose V. B. gydantys gydytojai gerai pažįsta pacientą ir galėtų parinkti labiau jo sveikatos būklę ir poreikius atitinkantį gydymą, padėti jam greičiau reabilituotis. Pasak apeliantės, atsižvelgiant į jautrią asmenybę V. B. sveikatos būklė galėtų pagerėti tik jeigu jis būtų gydomas jam žinomoje aplinkoje (jis gerai žino VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydymo ir laikymo sąlygas bei vidaus tvarkos taisykles). Apeliantė mano, kad V. B. priežiūra VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje galėtų padaryti jam daugiau žalos, nei naudos. Pasak apeliantės, jeigu V. B., kuris šiuo metu gydomas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL), būtų perkeltas gydyti į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, jis būtų izoliuotas nuo tėvų ir artimųjų giminaičių, kurie negalėtų jo dažnai lankyti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Be to, kadangi skundžiama priverčiamoji medicinos priemonė teismo paskirta neapibrėžtam laikotarpiui ir sunku prognozuoti, kuriam laikui V. B. bus atskirtas nuo bendravimo su savo tėvais ir artimaisiais giminaičiais, ji galėtų sukelti papildomų kančių ne tik jam pačiam, bet ir dėl susiklosčiusios situacijos labai kenčiantiems jo artimiesiems. Apeliantė mano, kad atsižvelgiant į išvardytus argumentus, taip pat į padarytos veikos pobūdį ir žalos pobūdi bei dydį, priverstinis V. B. gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nėra proporcinga priemonė ir neatitinka šiomis priemonėmis siekiamų tikslų: pagydyti ligonį arba padaryti jį nepavojingu visuomenei.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Tomas Uldukis, civilinio ieškovo atstovė M. S. prašė apeliacinį skundą atmesti; asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B., atstovė pagal įstatymą A. B. ir V. B. gynėjas advokatas Algirdas Gurauskas prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta ekspertė J. D. parodė, kad ji atliko ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, V. B. buvo apžiūrėtas Vilniaus pirmame teismo psichiatrijos skyriuje 2014-06-03. Taip pat parodė, jog tvirtina pateiktą išvadą, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu V. B. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės darymo metu, taip pat ir šiuo metu V. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertė pažymėjo, kad jos išvados yra rekomendacinio pobūdžio, kadangi jai buvo pateikta 15 ligos istorijų, taip pat buvo iš VTPT archyvo pateikta ankstesnė ekspertizė (2009 m.), po įvykdytos veikos, kada V. B. taip pat buvo rekomenduotas stacionarus gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau jis nebuvo vykdomas. Įvertinus visus tuos duomenis, bei turint medicininę dokumentaciją iš Psichikos sveikatos centro priimta tokia išvada, kokia yra ekspertizės akte, kadangi ligonis nėra kritiškas savo būsenai, paūmėjimai dažni, 15 kartų nuo 2007 m. Ekspertė pabrėžė, kad viskas, kas pateikta akte, yra iš medicininės dokumentacijos, pvz., 2007 m. ligos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai parašyta, kad V. B. tapo agresyvus, mušė motiną, motinos namuose viską išdaužė, išmušė langą, išdaužė gipso kartono sienas, dvi paras nemiegojo; 2009 m. ligos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. B. maždaug du mėnesius iki hospitalizavimo buvo nutraukęs medikamentų vartojimą, ir toks ne vienas išrašas. Liudytoja paaiškino, kad ji nieko neišsigalvojo, o rėmėsi konkrečia medicinine dokumentacija, visi duomenys buvo iš medicininių dokumentų. Ekspertė taip pat nurodė, kad anksčiau buvo gydoma pagal gyvenamąją vietą, tačiau dabar jau yra tik viena stacionari gydymo įstaiga – Rokiškio psichiatrijos ligoninė, todėl pasirinkimo nėra. Jeigu būtų skirtas ambulatorinis gydymas, būtų pagal gyvenamąją vietą. Liudytoja atkreipė dėmesį, kad turėjo tris administracinio teisės pažeidimo bylas pagal atitinkamus straipsnius dėl garsios muzikos, V. B. motyvuodavo, jog jam užeina balsai ir, kad jų negirdėtų, jis naktimis tiesiog garsiai leisdavo muziką. Ekspertė įvertino ir tuos duomenis, jai buvo pakankamai medžiagos priimti būtent tokią išvadą. Liudytoja pažymėjo, kad ne jos kompetencijos klausimas, ar V. B. buvo gydomas kvalifikuotai, nes ligos eigos būna įvairios, ligos būna rezistentiškos, eiga ir nuo paties ligonio daug priklauso, nuo psichopatologijos. Medicininėje dokumentacijoje yra atžymėta, kad V. B. kaitaliojosi katatoninė forma, sujaudinimo metu jis tapdavo ir agresyvus, ir daužydavosi, imperatyvinės klausos haliucinacijos – liepiančios daryti kitiems blogą. Ekspertė įvertino pavojingumą, nes sergantys psichikos sutrikimais ligoniai, jų elgesys nėra prognozuojamas, sunku numatyti kas būtų, jeigu būtų. Jie yra socialiai pavojingi būtent paūmėjimo metu.

Asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B., atstovės pagal įstatymą A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B., atstovė pagal įstatymą A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį dėl apylinkės teismo padarytos teisės klaidos kvalifikuojant veiką kaip melagingą pranešimą pagal BK 285 str. 2 d.; nepatenkinus pirmojo reikalavimo, prašo pakeisti skundžiamoje nutartyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir skirti priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre arba VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (BK 98 str. 1 d. 1 p.) ir (arba) perduoti V. B. giminaičių globai (BK 98 str. 7 d.); nepatenkinus antrojo reikalavimo, prašo pakeisti skundžiamoje nutartyje paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą arba VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę (RVPL).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus duomenis, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, padarytas išvadas, jog V. B. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 285 straipsnio 2 dalyje, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nustatytomis aplinkybėmis paremtas išvadas, o vien tai, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apeliantės lūkesčių, nėra nutarties prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 285 str. 2 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas melagingai pranešė ar paskleidė žinią apie visuomenei gresiantį pavojų arba didelę nelaimę, jeigu dėl to buvo iškviestos specialios tarnybos. Melagingu pranešimu šis įstatymas laiko netikros informacijos apie visuomenei gresiantį pavojų arba didelę nelaimę perdavimą bet kokiu būdu.

Abejonių, kad V. B. 2013-04-09 pranešimas policijai apie tai, jog prie prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Mindaugo g. 11 stovi jam priklausantis automobilis VW JETTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bagažinėje yra ginklai ir sprogmenys, kurie bet kuriuo metu gali sprogti, tikrai buvo melagingas, nekyla. Apeliantė skunde neginčija baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad V. B. 2013-04-09 apie 01.00 val., Vilniuje, Pylimo g. 52, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate melagingai pranešė, jog prie prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Mindaugo g. 11 stovi jam priklausantis automobilis VW JETTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bagažinėje yra ginklai ir sprogmenys, kurie bet kuriuo metu gali sprogti, dėl ko buvo iškviestos Vilniaus PAGT 2 brigada, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyrius, Greitoji medicinos pagalba, LP AOR ARAS išminuotojai, policijos pajėgos, tačiau mano, jog veikoje, kurią padarė jos sūnus V. B., nėra BK 285 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties, nes jis šią vieką padarė afekto būsenoje išprovokuotas trečiųjų asmenų (Vilniaus miesto 3 PK pareigūnų). Pasak apeliantės, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad liudytojams Š. M., E. Z., J. B. ir policijos pareigūnams D. R. ir M. J. kilo rimtų įtarimų dėl keisto ir neadekvataus V. B. elgesio, kurio priežastimi, jų pačių žodžiais, negalima buvo laikyti apsvaigimo nuo alkoholio ar narkotinių priemonių. Apeliantė nurodo, kad kilus įtarimų dėl V. B. psichikos sveikatos būklės ir gavus informacijos apie minėtame automobilyje esančius sprogmenis minėtiems pareigūnams neišvengiamai turėjo kilti abejonių dėl tokio asmens veiksmų adekvatumo ir jo pateikiamos informacijos tikrumo. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes juos paneigia byloje esantys duomenys.

Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas D. R. parodė, kad 2013-04-09 teko sulaikyti V. B. parduotuvėje Maxima, nes jisai kratė elektrošoku piliečius. Pas V. B. jie rado elektrošoką, kurį paėmė iš jo, o paskui V. B. pristatė į PK. Kol jie rašė tarnybinį pranešimą, V. B. pasakė, kad jeigu jo nepaleis, tai jo automobilis sprogs, nes jis pilnas sprogmenų (t. 2, b. l. 10). D. R. taip pat patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes bei parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2013-04-09, apie 0.45 val., patruliuojant kartu su vyr. patruliu M. J., parduotuvėje „Maxima“, Vilniuje, Mindaugo g. 11, į jį kreipėsi trys piliečiai, tai yra J. B., Š. M. ir E. Z.. Jie paaiškino, kad V. B. bandė juos nukratyti elektros šoku. Kuomet jis priėjo prie V. B., pastarasis rankoje laikė žibintuvėlį – elektrošoką, kurį jis paėmė iš V. B.. V. B. buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus AVPK 3 PK. Pristačius sulaikytąjį į komisariatą, V. B. pareiškė jam ir M. J., kad už tai, jog jis pristatytas į komisariatą, kils didelės problemos. Paklausius jo, kokios problemos kils, V. B. paaiškino, kad prie prekybos centro „Maxima“, Vilniuje, Mindaugo g. 11, liko stovėti jo automobilis VW Jetta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bagažinėje yra ginklai ir sprogmenys, kurie gali bet kokiu momentu sprogti. Paklausius V. B., iš kur jis disponuoja sprogmenimis ir ginklais, jis pareiškė, kad anksčiau dirbo greitojo reagavimo rinktinėje „ARAS“ ir sprogmenis pats pasigamino. Apie tai buvo informuotas Vilniaus AVPK OVS budėtojas (t. 1, b. l. 9, 15-16). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas M. J., kuris paaiškino, kad 2013-04-09 patruliuojant kartu su patruliu D. R. buvo gautas iškvietimas į parduotuvę „Maximą“, nuvykus pranešime nurodytu adresu į juos kreipėsi piliečiai, kad V. B. iš chuliganiškų paskatų norėjo prieš juos panaudoti elektrošoką. Pas V. B. buvo rastas elektrošokas, kuris iš jo buvo paimtas, o V. B. buvo pristatytas į policijos komisariatą. Jiems su kolega berašant tarnybinius pranešimus dėl įvykio, V. B. pasakė, jeigu jis nebus paleistas, atsitiks nelaimė. Paklausus kokia, šis atsakė, kad jo (V. B.) automobilis stovi prie „Maximos“, nurodydamas automobilio valstybinius numerius, jame yra sprogmenys ir bet kuriuo metu automobilis gali sprogti. Paklausus iš kur sprogmenys, V. B. atsakė, jog jis dirbo „Aro“ išminuotoju, dabar pensijoje, nes susižalojo. V. B. turėjo kareivišką uniformą, parodė „Aro“ originalią emblemą, ištatuiruotą ant rankos, todėl apie tai pranešė 3 PK budėtojui ir VPK budėtojui. Kuomet jie atvyko į vietą, papildomos pajėgos taip pat jau buvo išsiųstos, kadangi prekybos centras „Maxima“, esantis Vilniuje, Mindaugo g. 11, dirba visą parą (t. 2, b. l. 10-11). Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu M. J. davė parodymus, analogiškus D. R. parodymams. (t. 1, b. l. 17-18). Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, policijos pareigūnai D. R. ir M. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duodami parodymus nenurodė, kad jiems kilo rimtų įtarimų dėl keisto ir neadekvataus V. B. elgesio. Priešingai, V. B. policijos pareigūnams nurodžius, kad prie prekybos centro „Maxima“, Vilniuje, Mindaugo g. 11, liko stovėti jo automobilis VW Jetta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bagažinėje yra ginklai ir sprogmenys, kurie gali bet kokiu momentu sprogti, ir kad jis anksčiau dirbo greitojo reagavimo rinktinėje „ARAS“ bei sprogmenis pasigamino pats, taip pat atsižvelgiant į tai, kad V. B. turėjo kareivišką uniformą, policijos pareigūnams parodė „Aro“ originalią emblemą, ištatuiruotą ant rankos, policijos pareigūnai pagrįstai apie visuomenei gresiantį pavojų arba didelę nelaimę informavo Vilniaus AVPK OVS budėtoją.

Baudžiamajame įstatyme yra numatyta, jog priverstinės medicininio poveikio priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.

Byloje esančiame Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2014-06-03-07-04 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-149/2014 konstatuota, kad V. B. 2006 m. diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, 2007 m. - paranoidinė šizofrenija, V. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu V. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negali adekvačiai suvokti įvykdytos veikos pavojingumo, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Su V. B. negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, jis negali būti apklausiamas bei jam nerekomenduojama dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, nes tai gali pabloginti jo psichikos būklę ir dėl mąstymo, emocijų, valios, asmenybės pakitimų jis negali būti pilnaverčiu tesimo proceso dalyviu. V. B. rekomenduojamas priverstinis gydymas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (Rokiškio PL) (t. 1, b. l. 165-170). Taigi šiame akte konstatuota, jog V. B. diagnozuotas psichinės sveikatos sutrikimas, dėl kurio jam reikalingas stacionarus priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.

Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl aptariamų eksperto išvadų, nes pastarąsias kategoriškai ir neabejotinai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė J. D., kuri palaikė ekspertizės akte nurodytas aplinkybes ir pateiktą išvadą, paaiškino, kad V. B. veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu V. B. taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negali adekvačiai suvokti įvykdytos veikos pavojingumo, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. V. B. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi po gydymosi stacionare jis nutraukdavo vaistų vartojimą, jų nevartodavo dėl ko psichikos būsena paūmėdavo. Klinikiniame vaizde vyravo impulsyvus, neadekvatus, agresyvus elgesys, didybės kliedesiai. 2009 metais, po įvykdytos veikos, buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, rekomenduotas gydymas buvo stacionarus, tačiau pagal ligos istorijas, jis nebuvo gydytas stacionare. Po įvykdytos veikos V. B. buvo iš karto paguldytas į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro stacionarą. Lygiagrečiai tuo laikotarpiu V. B. atžvilgiu buvo iškeltos 3 ar 4 administracinio teisės pažeidimo bylos. Todėl mano, jog paskyrus ambulatorinį gydymą, V. B. dėl kritikos stokos savo būsenai ir toliau nesilaikys paskirto gydymo bei nevartos paskirtų vaistų, todėl panašios veikos vėl kartosis. V. B. agresyvumas ir haliucinacijos pasireiškia tuo, kad jam, V. B. teigimu, jam yra liepiama žudyti žmones, šaudyti. Nustatyta, kad V. B. ne kartą buvo įsigijęs ginklą, turėjo sprogmenų, ne kartą buvo užpuolęs ir motiną. Skaitant ligos istoriją rekomenduoti ambulatorinį gydymą nėra tikslinga, nes V. B. yra pavojingas ir jam reikalingas rimtas gydymas (t. 2, b. l. 8).

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad V. B. pakaktų skirti ir ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes V. B. psichikos sveikatos būklė, padarytos veikos pobūdis, jos padarymo būdas, priemonės ir kilusios pasekmės neleidžia konstatuoti jo pavojingumo. BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Apeliantės vertinimas, kad V. B. galima skirti ir ambulatorinį stebėjimą, yra subjektyvus, ji savo sūnaus elgesį vertina iš motinos pozicijų, todėl teisėjų kolegija, šiuo atveju, atsižvelgia į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktą V. B. psichinės būklės vertinimą, į jų išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas. Taikant stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, užtikrinant nuolatinę priežiūrą ir gydymą, tikėtinas ir sveikatos pagerėjimas. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus V. B. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Nors V. B. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 11, 44 straipsnių nuostatų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta, ir keisti ją ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B., atstovės pagal įstatymą A. B. apeliacinį skundą atmesti.