- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-278/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Rūta Mickevičienė (pran.), Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- A., D.
- Nukentėjusysis
- V. Č.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. P. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu pagal LR BK 182 str. 1 d., 18 str. 4 d. paskirta ir neatlikta 45 parų arešto bausme ir galutinė subendrinta bausmė D. P. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmė apėmimo būdu subendrintos su Šakių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 1 d., 2 d. paskirta ir neatlikta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 2 d., apie 22 val., statomo pastato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, išgertuvių metu tarp A. L. ir R. Č. kilus konfliktui dėl 10 Lt negrąžinimo A. L. , jie sudavė rankomis ir kojomis nemažiau kaip 14 smūgių R. Č. į galvą, liemenį, kairį žąstą, padarydami nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis veido odoje, kairiame žaste, krūtinės ląstos kairėje pusėje, į pilvo sritį, padarydami pilvo sumušimą, pasireiškusį didžiosios taukinės ir klubinės žarnos pasaito plyšimais su aplinkinėmis kraujosruvomis taukinės ir pasaito audiniuose, kas komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu, ūminiu žarnų kraujotakos sutrikimu, prasidedančia klubinės žarnos gangrena ir pilvaplėvės uždegimu, bendra intoksikacija, šoku, dėl ko pastarasis mirė, ir taip D. P. ir A. L. , veikdami bendrai, nužudė R. Č. , tokiais veiksmais padarydami LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą, pritaikyti kitą baudžiamąjį įstatymą bei paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog konfliktas kilo tarp A. L. ir R. Č. dėl 10 Lt, kurių nukentėjusysis negrąžino A. L. . Teigia, jog būtent A. L. mušė R. Č. , dėl ko šis nugriuvo ir trumpam prarado sąmonę, o jam atsigavus A. L. jam sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Apelianto teigimu, jis ramino A. L. , prašė, kad šis nemuštų nukentėjusiojo, tačiau pastarasis buvo labai agresyvus ir pagrasino, kad ir jis (D. P. ) susilauks smūgių, jei užstos R. Č. . Išsigandęs grasinimų, apeliantas sudavė R. Č. 4 smūgius bei vieną kartą įspyrė, tačiau pabrėžia, jog suduoti smūgiai nebuvo stiprūs. Tuo pačiu pažymi, kad įprastai jis yra ramaus būdo, niekada nekelia konfliktų, vengia muštynių, net ir išgėręs pasižymi ramiu būdu. Teigia, jog tuo atveju, jei būtų agresyvus ir pasitikintis savimi, tai būtų nepabijojęs pakelti rankos prieš A. L. . Pabrėžia, kad teisme kaip liudytojai apklausti T. S. ir M. D. patvirtino jį esant ramaus būdo, tuo tarpu A. L. yra agresyvus, ir, anot T. S. , yra šiam grasinęs.
Pažymi parodymų patikrinimo vietoje metu parodęs, kokius smūgius jis sudavė nukentėjusiajam R. Č. , taip pat parodė, kokius veiksmus atliko A. L. . Nurodo gerai sutaręs su R. Č. artimaisiais (broliu ir motina), be to, teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėja ir kriminalistas jam darė psichologinį spaudimą. Tvirtina, kad tyrėja surašė visai kitokius parodymus, nei jis davė, priskyrė jam veiksmus, kurių iš tiesų nepadarė, atmetė prašymą atlikti akistatą su A. L. . Teigia teismui raštu išdėstęs teisingus parodymus, kuriuose atskleidė tikrovę atitinkančius duomenis. Pabrėžia, jog A. L. duoda melagingus parodymus, nepagrįstai visą kaltę verčia jam ir tokiu būdu nori išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto manymu, jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, ko nepadarė, be to, teigia, jog teismas nepagrįstai akcentuoja tą aplinkybę, jog jis yra teistas ir gali ateityje daryti naujus nusikaltimus. Pažymi, jog būdamas laisvėje jis laikytųsi teismo paskirtų įpareigojimų, dirbtų bei atlygintų V. Č. priteistą žalą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo iš naujo peržiūrėti baudžiamąją bylą. Savo kaltę pripažįsta iš dalies ir pabrėžia neturėjęs tikslo nužudyti R. Č. . Nurodo R. Č. dėl negrąžintų 10 Lt, už kuriuos pastarasis turėjo nupirkti mobiliojo ryšio telefono sąskaitos papildymą, vieną kartą spyręs į kairį petį, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant grindų ir tupėjo atsirėmęs į sieną. Tvirtina paėjęs į šoną ir daugiau R. Č. nemušęs, tačiau iš kitos patalpos atėjęs D. P. , kuriam jis papasakojo apie tai, kad nukentėjusysis nenupirko minėto sąskaitos papildymo bei negrąžino pinigų, kelis kartus kumščiais sudavė R. Č. į krūtinę, po to pakėlė ir trenkė į grindis. Apelianto teigimu, ant dešinio šono gulinčiam nukentėjusiajam D. P. kelis kartus spyrė į pilvo sritį, dėl ko R. Č. suriko ir apsišlapino. Tvirtina prašęs D. P. nemušti nukentėjusįjį, tačiau šis, vis tiek sugriebęs R. Č. už marškinių, pakėlė ir trenkė į žemę. Apelianto manymu, nukentėjusiojo veide nubrozdinimai kaip tik ir galėjo atsirasti, kai D. P. trenkė R. Č. į grindis. Kategoriškai neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą bei nurodo, kad D. P. sudavė pastarajam 6 smūgius rankomis ir 4 smūgius kojomis. Pažymi, jog jis su D. P. gėrė R. Č. atneštą degtinę, o, baigus gerti, jis paliko D. P. bei R. Č. ir nuėjo į kitą patalpą miegoti. Prabudęs ryte, pamatė pastaruosius jau atsikėlusius, o R. Č. paprašė pinigų alui nusipirkti. Apelianto teigimu, jis davė šiam pinigų, po ko R. Č. parnešė visiems alaus. Teigia, jog jam, R. Č. ir D. P. begeriant alų, atvažiavo T. S. , kuris tikrino jų darbą, tačiau, pamatęs juos begeriančius, supyko. Anot apelianto po to jis su D. P. nuėjo dirbti, o R. Č. nepajėgė atsistoti. Pažymi, jog T. S. , pamatęs nukentėjusiojo nubrozdinimus bei tai, kad šis negalėjo atsistoti, pasidomėjo, kas šiam nutiko bei siūlė iškviesti medikus. R. Č. atsisakius medikų pagalbos, jis išvažiavo, o jie toliau gėrė alų. Teigia, jog vėliau, apie 16 val. – 17 val., jie prie stadiono gėrė degtinę, tuomet apie 22 val. grįžo atgal į patalpas, iš kur jis su D. P. išvažiavo prie Žaliųjų ežerų. Ryte į darbą jie nevažiavo, kadangi blogai jautėsi, o vėliau sugalvojo išvykti į kaimą, kadangi, T. S. prieš tai pagrasinus nemokėti pinigų, jis nusprendė apskritai į darbą nebegrįžti (kartu su juo išvyko ir D. P. ). Anot apelianto, bebūnant kaime D. P. kažkas vis skambino, o, jam paklausus apie tai, D. P. atsakė, jog paskambinęs M. B. pranešė, jog mirė R. Č. .
Skunde apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad būtent D. P. spyrė nukentėjusiajam į pilvą, dėl ko šiam plyšo didžiosios taukinės ir klubinės žarnos pasaito audiniai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad turi mažametę dukrą, kurią augina tik motina.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusioji V. Č. ir prokuroras prašė nuteistųjų D. P. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti, o nuteistasis A. L. bei jo gynėjas, taip pat nuteistojo D. P. gynėjas prašė patenkinti abu apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. L. ir D. P. apeliaciniai skundai atmetami.
Kolegijos nuomone, apeliantų A. L. ir D. P. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeisdamas LR baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir, remdamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Antai byloje atlikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1719/07 (01) nustatė, jog nukentėjusiojo R. Č. mirtį sukėlė pilvo sumušimas, pasireiškęs didžiosios taukinės ir klubinės žarnos pasaito plyšimais su aplinkinėmis kraujosruvomis taukinės ir pasaito audiniuose, kas komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu, ūminiu žarnų kraujotakos sutrikimu, prasidedančia klubinės žarnos gangrena ir pilvaplėvės uždegimu, bendra intoksikacija bei šoku. Išvadoje konstatuota, jog mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu (smūgiu), neatmetant galimybės, kad į pilvo sritį buvo suduota ir daugiau smūgių (t. 1, b. l. 20-30).
Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu pagrįstai darytina išvada, jog, veikdami bendrininkų grupėje, apeliantai A. L. ir D. P. nužudė R. Č. . Tiek nuteistasis A. L. , tiek ir nuteistasis D. P. savo kaltę pripažino iš dalies ir, kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duodami parodymus jie bandė sušvelninti savo veiksmus, siekdami didesnę dalį kaltės suversti vienas kitam.
Štai kaip įtariamasis apklaustas D. P. pripažino kumščiais 3 ar 4 kartus smūgiavęs nukentėjusiajam iš abiejų pusių į šonkaulius, taip pat į pilvo sritį bei vieną kartą įspyrė į dešinę koją, ties šlaunimi, neigė mušęs į galvą. Tuo tarpu nuteistasis A. L. , apelianto D. P. teigimu, spyrė R. Č. vieną kartą į pilvą, tada smūgiavo į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, tačiau negalėjo detalizuoti, kur konkrečiai buvo suduoti rankomis ir kojomis atlikti smūgiai, tada dar vieną kartą įspyrė (t. 1, b. l. 86-88). Šiuos savo parodymus D. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 91-92). Teisme D. P. teigė nukentėjusiajam sudavęs 4-5 smūgius, t. y. spyrė į koją, po to kumščiais sudavė į šonus. Tuo tarpu A. L. pirmas pradėjo smurtauti prieš R. Č. , spardydamas pastarąjį į įvairias kūno vietas: iš pradžių A. L. nukentėjusįjį stūmė, po to spardė, pataikydamas ir į pilvą, tačiau nežino, ar pataikė į galvą (t. 2, b. l. 118-122).
Kaip įtariamasis apklaustas A. L. tvirtino R. Č. įspyręs 1 kartą, pataikydamas šiam maždaug į kairįjį petį, po ko nukentėjusysis atsisėdo ant grindų. Tada D. P. kumščiais smūgiavo R. Č. ties krūtine (neskaičiavo, kiek kartų sudavė), po to suėmė R. Č. už marškinių ties krūtine ir trenkė, mesdamas į grindis. Tuomet, anot apelianto A. L. , ant dešinio šono begulinčiam R. Č. nuteistasis D. P. du kartus spyrė „kažkur į pilvo sritį“, dėl ko pastarasis apsišlapino, tada kilstelėjo už marškinių ir vėl trenkė į žemę (t. 2, b. l. 5-6). Teisiamajame posėdyje A. L. taip pat tvirtino nukentėjusiajam spyręs tik vieną kartą (į kairįjį petį), tuo tarpu D. P. daužė ir spardė į pilvą, pakėlęs trenkė į grindis. A. L. teigimu, D. P. nukentėjusiajam sudavė 6 smūgius rankomis į krūtinę, po to jį metė ant žemės ir 4 kartus sudavė kojomis (spyrė) (t. 2, b. l. 122-125).
Taigi, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų apeliantų parodymų, spyrį į pilvą iš esmės pripažino tik D. P. , tačiau šią aplinkybę jis patvirtino tik ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu teisme jis šios aplinkybės jau nebeminėjo ir teigė 4-5 kartus spyręs R. Č. į koją, o po to kumščiais sudavęs į šonus. Tačiau, apibūdindamas A. L. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, D. P. viso proceso metu teigė pastarąjį spyrus R. Č. į pilvą (ikiteisminiame tyrime: „A. L. spyrė R. Č. vieną kartą, man matant, į pilvą, po ko R. Č. nukrito ant grindų“; teisme: „spyrė ir į pilvą“) (t. 1, b. l. 86-88; t. 2, b. l. 118-122). Pažymėtina, kad nors teisme D. P. ir nenurodė spyręs R. Č. į pilvo sritį, tačiau jis patvirtino parodymų patikrinimo metu parodytų veiksmų teisingumą. Vadinasi, iš esmės D. P. teisme nepaneigė, jog ir pats R. Č. spyrė į pilvo sritį. Tuo tarpu kitas apeliantas nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme neprisipažino spyręs nukentėjusiajam R. Č. į pilvą ir tvirtino pats sudavęs tik vieną smūgį, t. y. 1 kartą įspyrė į kairįjį petį. Anot A. L. , visus smūgius nukentėjusiajam sudavė D. P. : ikiteisminio tyrimo metu parodė D. P. kumščiais smūgiavus R. Č. į krūtinę, trenkus jį į grindis ir begulinčiam 2 kartus spyrus į pilvo sritį, po to vėl pakėlus ir trenkus į grindis. Ikiteisminio tyrimo metu detaliai neįvardinęs, kiek iš viso smūgių sudavė D. P. (tiek apklausos metu, tiek patikrinant parodymus vietoje jis netgi akcentavo neskaičiavęs, kiek smūgių buvo suduota), teisme, praėjus daugiau nei 9 mėnesiams nuo įvykio, A. L. jau nurodė konkretų skaičių – 6 smūgiai rankomis į krūtinę, metimas ant žemės ir dar 4 smūgiai kojomis.
Akivaizdu, kad duodami tokius parodymus, apeliantai bandė sušvelninti savo atsakomybę, didesnę dalį kaltės siekdami suversti vienas kitam. Byloje neginčytinai nustatyta, kad tiek D. P. , tiek A. L. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. Č. , didele jėga suduodami šiam smūgius į įvairias kūno vietas (A. L. kojomis, D. P. – kojomis ir rankomis) bei padarydami specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Ir nors A. L. tvirtina R. Č. spyręs tik 1 kartą į kairįjį petį, tačiau tokiu jo teiginiu nėra pagrindo tikėti. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad R. Č. kūne nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasekoje (t. 1, b. l. 20-30). Pats A. L. , teisme duodamas parodymus, teigė D. P. iš viso sudavus 10 smūgių - 6 smūgius rankomis ir 4 smūgius kojomis (analogišką smūgių skaičių nurodo ir apeliaciniame skunde), tuo tarpu ikiteisminiame tyrime jis apskritai negalėjo detalizuoti bendrininko suduotų smūgių skaičiaus. Vadinasi, vadovaujantis A. L. parodymais, išeitų, kad R. Č. tebuvo suduota 11 smūgių – 10 smūgių, suduotų D. P. , ir 1 smūgis - A. L. . Akivaizdu, kad tokia išvada būtų nepagrįsta, kadangi nukentėjusiajam sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių, o A. L. siekimas pripažinti tik vieną smūgį yra logiškai suprantamas, kadangi tokiu būdu pastarasis siekia sušvelninti savo atsakomybę dėl įvykdyto labai sunkaus nusikaltimo. Teismas neturi pagrindo netikėti D. P. parodymais, iš kurių matyti, kad A. L. nukentėjusiajam spyrė ne vieną kartą, juolab, kaip matyti iš liudytojo T. S. parodymų, A. L. tą vakarą buvo labai agresyvus, be to, pažymėjo, kad „aš paklausiau jų, kas čia vyksta pakeltu tonu. A. L. atsakė, kad ne mano reikalas, o, jei dar šokinėsiu, tai bus veiksmai iš jo pusės“ (t. 2, b. l. 127-129). Tad kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, jog D. P. ir A. L. , veikdami bendrai, pritardami vienas kito veiksmams, sumušė nukentėjusįjį R. Č. , padarydami šiam daugybinius sužalojimus, tarp jų ir tuos, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip tyčinis kito žmogaus (nukentėjusiojo R. Č. ) nužudymas, t. y. pagal LR BK 129 str. 1 d. Tiesa, skunde nuteistasis A. L. pabrėžia neturėjęs tikslo nužudyti R. Č. , tačiau teismas nuosprendyje pažymėjo, kad tiek jis, tiek nusikaltimo bendrininkas D. P. , suduodami nevienkartinius smūgius į gyvybei svarbius centrus, suvokė, jog gali padaryti ne tik kūno sužalojimus, bet gali sukelti ir nukentėjusiojo mirtį, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Tokiais argumentais teismas konstatavo, jog nuteistieji A. L. ir D. P. nusikalto veikdami netiesiogine tyčia, ką dar kartą įrodo ir paminėtas apelianto argumentas.
Iš nuteistojo D. P. skundo turinio matyti, kad jis prašo pritaikyti kitą baudžiamąjį įstatymą, tačiau nenurodo jokio konkretaus įstatymo, pagal kurį turėtų būti kvalifikuojami jo veiksmai. Kolegija jau pasisakė dėl to, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo abiejų apeliantų veiksmus, todėl nesant konkretaus prašymo dėl veiksmų perkvalifikavimo minėtas apelianto skundo teiginys nebus plačiau aptariamas. Nors nuteistasis D. P. skunde akcentuoja esantis ramaus būdo, nekonfliktiškas, tačiau tokie jo teiginiai nepaneigia jį smurtavus prieš nukentėjusįjį R. Č. , ką neginčytinai įrodo bylos medžiaga. Taip pat didesnės reikšmės neturi ir tas apelianto D. P. teiginys, kuriuo jis tvirtina esą A. L. nesileido įtikinamas nesmurtauti prieš R. Č. , be to, jam pačiam pagrasino smurtu, jei šis pastarąjį užstos. Toks apelianto tvirtinimas anaiptol neįrodo, jog A. L. privertė suduoti smūgius nukentėjusiajam ar tai, kad jis neturėjo kitos išeities kaip tik pasielgti A. L. liepiamas, kadangi priešingu atveju neva grėsė pavojus jo paties gyvybei. Be to, apeliaciniame skunde D. P. nurodo tik tai, jog A. L. jam pagrasino smurtu tik tuo atveju, jei jis ir toliau užstos nukentėjusįjį, tačiau nenurodo nė vieno teiginio, jog A. L. neva liepė ir jam pačiam suduoti smūgius R. Č. („man pagailo R. Č. ir raminau, kad nemuštų R. Č. , bet A. L. buvo agresyviai nusiteikęs ir atsakė man „ką tu, žiurke, užstoji, gausi ir tu“, bijojau būti aš mušamas, tai pribėgęs prie R. Č. koja sudaviau 4 smūgius ir vieną įspyriau į R. Č. koją“ (t. 2, b. l. 150-151). Akivaizdu, kad analogiškais teiginiais nuteistasis D. P. tiesiog siekia pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, tačiau tai nesudaro pagrindo juos įvertinti kitaip nei pagal LR BK 129 str. 1 d.
Detalesnio aptarimo nereikalauja ir nuteistojo A. L. teiginiai, kuriais jis dėsto tolesnę vakaro įvykių eigą, išvykimo į kaimą priežastis ir tt. Minėtos aplinkybės niekaip nepaneigia nuteistųjų kaltės įvykdžius jiems inkriminuotą nusikaltimą, be to, iš D. P. teismui rašytų pareiškimų matyti, kad į kaimą jie išvažiavo todėl, kad išsigando pamatę nebegyvą R. Č. („atsikėlėme ryte birželio 4 dieną, pamačiau, kad R. Č. jau miręs, tai A. L. sako aš tai nebūsiu, tai sako važiuojam pas mane į kaimą, aš išsigandęs sutikau su A. L. pasiūlymais ir R. Č. palikome jau buvo miręs“) (t. 2, b. l. 73-75).
Nesuprantama, kokius argumentus apeliantas D. P. nori išdėstyti teigdamas, jog teismas nepagrįstai akcentuoja tai, jog jis yra teistas ir gali ateityje daryti naujus nusikaltimus. Į aplinkybę, jog D. P. praeityje yra teistas, apygardos teismas atsižvelgė, skirdamas apeliantui bausmę. Toks teismo sprendimas yra pagrįstas, kadangi LR BK 54 str., įtvirtinantis bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numato, jog skirdamas bausmę teismas turi įvertinti ir kaltininko asmenybę (LR BK 54 str. 2 d. 5 p.), t. y. ši sąvoka, be jokios abejonės, apima ir asmens teistumą. Tuo tarpu aplinkybės, kad D. P. darys naujus nusikaltimus, teismas skundžiamame nuosprendyje apskritai nenurodė, todėl aukščiau paminėtas apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Kolegija sutinka su apygardos teismo nuteistiesiems D. P. ir A. L. paskirtomis bausmėmis ir neturi pagrindo jas švelninti. Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., t. y. į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (LR BK 11 str. 6 d.), neatitaisomas pasekmes, atsakomybę sunkinančią ir atsakomybę lengvinančią aplinkybes, taip pat įvertino nuteistųjų asmenybes (abu anksčiau teisti, bausti administracine tvarka, nors ir neoficialiai, tačiau dirbo ir turėjo legalų pragyvenimo šaltinį) ir skyrė jiems bausmes, savo dydžiu artimas straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Už LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą ir apeliantų įvykdytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės yra teisingos ir ne per griežtos, todėl kolegija neturi teisinių argumentų jas švelninti. Tokio sprendimo neįtakoja ir nuteistojo A. L. skunde akcentuota aplinkybė, jog jis turi mažametę dukrą. Iš byloje esančio gimimo liudijimo matyti, kad A. L. ir R. L. 2004 m. spalio 16 d. gimė dukra E. L. (t. 2, b. l. 147). Pats A. L. skunde nurodo, kad jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, dukrą augina motina R. L. , t. y. mažametė dukra gyvena su vienu iš savo tėvų. Baudžiamasis įstatymas nenumato išimtinės galimybės skirti švelnesnę bausmę, jei kaltininkas turi mažamečių vaikų. Tokia galimybė būtų kaltininkui išlaikant mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, tačiau be šios aplinkybės reikalingos ir kitos būtinosios sąlygos (LR BK 62 str. 2 d. 2 p.). Be to, pažymėtina, kad tai, jog apeliantas turi mažametę dukrą, nesutrukdė A. L. įvykdyti labai sunkų nusikaltimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.:
n u taria:
nuteistųjų A. L. ir D. P. apeliacinius skundus atmesti.