Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-09 · Administracinė byla Nr. I-697-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-03-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-09
Bylos Nr.
I-697-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02411-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
I. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-697-423/2017Proceso Nr. 3-62-3-02411-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 37.2; 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjui I. S. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimas

Pareiškėjas I. S. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 9780 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-6, 12). Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose –atvirojoje kolonijoje pareiškėjui yra tiekiamas jo religinių įsitikinimų neatitinkantis maitinimas, todėl pareiškėjas buvo oficialiai paskelbęs bado akciją laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-01-18. Teigia, jog pataisos namų pareigūnai draudė pareiškėjui badauti, grasindami, jog, nenutraukus bado akcijos, jis bus uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 4, kurioje pareiškėjas būtų kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis ir patirtų įvairių suvaržymų. Nurodo, kad tokiu būdu grasindami susidorojimu pareigūnai A. J. , R. M. ir D. P. privertė pareiškėją nutraukti teisėtą bado akciją. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią baime, nemiga, emociniu sukrėtimu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 17-20) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad su pareiškėju direktoriaus pavaduotojas D. P. bendravo tris kartus asmeninių priėmimų metu: 2016-01-04, 2016-01-11 ir 2016-01-18. Nuteistajam buvo paaiškinta apie įstaigoje gaunamą maistą, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus valgiaraščius. Taip pat jam buvo pasiūlyta pagalvoti apie įsidarbinimą valgykloje. Priėmimo metu 2016-01-18 buvo kalbėta apie paskelbtą bado akciją, nuteistajam buvo paaiškinta, kad jo keliami reikalavimai dėl religinio maitinimo yra neteisėti ir pasiūlyta nutraukti bado akciją. Pokalbiuose kartu dalyvaudavo ir 3-io sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas R. M. . 2016-02-11 raštu Nr. 7-309 „Dėl atsakymo į skundą“ pareiškėjas buvo informuotas, kad 2016-01-18 įstaigos direktoriaus nutarimu Nr. 43/1-127 dėl sąmoningai badaujančio nuteistojo atskiro laikymo, nutarta pareiškėją laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų ir uždaryti į kamerų tipo patalpą Nr. 4, atsižvelgiant į tai, kad 2016-01-12 jis rašytiniu pareiškimu paskelbė apie badavimą ir atsisakė valgyti įstaigos maistą, kol jam nebus tiekiamas maistas pagal musulmonų tikėjimą. 2016-01-18 buvo gautas pareiškėjo prašymas nutraukti badavimą, todėl išnykus pagrindui nuteistajam izoliavimas nebuvo pritaikytas. Ginčo laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-01-18 nuobaudų kamerų tipo patalpose pareiškėjas neatlikinėjo. Be to, Psichologinės tarnybos skyriaus specialistų buvo konsultuotas dėl badavimo. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog Pravieniškių PN pareigūnai, grasindami uždaryti pareiškėją į kamerų tipo patalpas, nepagrįstai privertė jį nutraukti teisėtą bado akciją.

Teismas visų pirma pažymi, jog asmens badavimas (badavimo paskelbimas) kaip socialinis reiškinys negali būti atsiejamas nuo paties badaujančio (badavimą paskelbusio) asmens, t. y. badavimas (badavimo paskelbimas) yra konkretaus asmens saviraiškos, reaguojant į tam tikrą, jo manymu, socialiai reikšmingą situaciją, forma. Šiuo požiūriu piliečių, o tuo pačiu ir nuteistųjų teisė į badavimą nėra ribojama (Konstitucijos 25 str. 1, 3 d., Bausmių vykdymo kodekso 10 str. 1 d.). Todėl badavimui (badavimo paskelbimui) apibūdinti būtino individualumo aspektu jis kaip saviraiškos forma negali būti laikomas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytais, tačiau grupinį požymį turinčiais piketu, mitingu, demonstracija arba riaušėmis. Sprendžiant klausimą, ar badavimas (badavimo paskelbimas) Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme gali būti laikomas neteisėtu renginiu, turėtų būti nustatytas specialus tokią akciją (jos paskelbimą) draudžiantis imperatyvas, tačiau nei Bausmių vykdymo kodekse, nei šio kodekso nuostatas detaliau reglamentuojančiuose poįstatyminiuose aktuose tokio draudžiančio imperatyvo nėra. Priešingai, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XLIII skyriaus (kuriame nurodyti pataisos įstaigos personalo veiksmai nuteistajam pareiškus apie badavimą) nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo badavimas nėra draudžiamas (šiame skyriuje yra nustatytas nuteistojo badavimo atveju pataisos įstaigos personalui privalomas elgesio modelis ir nurodytos tik įtikinamojo pobūdžio priemonės, kurios tokiais atvejais gali būti taikomos badaujančio atžvilgiu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-21 nutartį byloje Nr. A-143-1599/210).

Iš bylos duomenų matyti, jog, pareiškėjui paskelbus bado akciją, 2016-01-04, 2016-01-11 ir 2016-01-18 jis dalyvavo pokalbiuose su Pravieniškių PN direktoriaus pavaduotoju D. P. ir pareigūnu R. M. (b. l. 24). Šių pokalbių metu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jo reikalavimai dėl atitinkamo maitinimo suteikimo yra nepagrįsti, todėl buvo pasiūlyta nutraukti bado akciją. Taip pat iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2016-01-18 Pravieniškių PN direktoriaus nutarimu Nr. 43/1-127 buvo nutarta pareiškėją izoliuoti nuo kitų nuteistųjų uždarant į kamerų tipo patalpą Nr. 4 dėl to, jog jis yra badaujantis (b. l. 25), tačiau iš šių duomenų negalima spręsti, jog pareiškėjas buvo baudžiamas drausmine nuobauda už paskelbtą bado akciją. Teismas pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje reglamentuojamas nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos namuose. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad asmuo gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 266 punkte numatyta, kad badaujantis nuteistasis, kuris ir toliau atsisako valgyti, pagal motyvuotą pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Taigi, pataisos namų administracijai suteikiama teisė badaujantį nuteistąjį laikyti izoliuotą nuo kitų asmenų. Toks nuteistojo izoliavimas (perkeliant į jį į kamerų tipo patalpas) nelaikytinas drausmine nuobauda. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, negalima konstatuoti, kad Pravieniškių PN administracijai sprendimas uždaryti bado akciją paskelbusį pareiškėją į kamerų tipo patalpas ir tokiu būdu atskirti jį nuo kitų nuteistųjų, buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, remiantis byloje pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2016-01-01 iki 2016-01-18, pareiškėjas nuobaudų kamerų tipo patalpose neatlikinėjo, o minėtas 2016-01-18 Pravieniškių PN direktoriaus nutarimas Nr. 43/1-127 pareiškėjui apskritai nebuvo taikomas, kadangi 2016-01-18 nutraukus bado akciją, išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo nutarta pareiškėją laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų (b. l. 25).

Nors pareiškėjas teigia, kad pataisos namų pareigūnai D. P. , R. M. ir A. J. jam grasino ir prievarta vertė nutraukti bado akciją, tačiau šios aplinkybės nekonkretizavo, nenurodė konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, taip pat nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Atsikritime į atsilepimą pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad pokalbiai, kurių metu buvo grasinama, vykdavo konfidencialiai, o jokių įrodymų jis pateikti negali. Atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodoma, kad su pareiškėju pareigūnai bendraudavo pagarbiai, išaiškinant jam teisės aktų nuostatas, o ne grasinant (b. l. 24). Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo galimai patirtus grasinimus byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentas, jog pataisos namų pareigūnai naudojo prie jį psichologinį smurtą, laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl yra atmestinas.

Byloje taip pat nėra duomenų apie skunde nurodomą pareiškėjui galimai sukeltą neturtinę žalą. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 27) nurodyta, kad pareiškėjas Psichologinės tarnybos specialistų buvo konsultuotas tik dėl badavimo. Jam buvo paaiškintos badavimo pasekmes organizmui, aiškintasi, kokios priežastys nulėmė pareiškėjo sprendimą paskelbti bado akciją. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Psichologinės tarnybos specialistams dėl galimai netinkamų pareigūnų veiksmų, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės, susijusios su pareigūnų veiksmais. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Urbonienė