- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-22
- Bylos Nr.
- 1A-200-926/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Lina Lesinskienė, Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė
- Nuteistasis
- M. M., ir L
- Civilinis ieškovas
- V. P.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Advokatai
- Vlada Buivydienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš M. M. bei L. B. solidariai priteista 4000 (keturi tūkstančiai) eurų nukentėjusiojo V. P. naudai neturtinei žalai atlyginti.
Iš M. M. priteista 300 (trys šimtai) eurų nukentėjusiojo V. P. naudai neturtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir L. B., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio 22 d. apie 10-11.00 val. atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) kamerų tipo patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) , iš nugaros, dešinės rankos dilbiu tyčia spaudė - smaugė nukentėjusiojo V. P. kaklą, ko pasėkoje jis prarado sąmonę, krito ant grindų ir atsitrenkdamas į grindų plyteles patyrė muštinę žaizdelę kairio antakio srityje, t. y. nukentėjusiajam V. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Be to, M. M. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio 24 d. apie 20.00 val. atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kamerų tipo patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) , veikdamas bendrai su L. B., grasindami sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo V. P. sveikatą, M. M. tyčia sudavus plastmasine lango konstrukcijos dalimi mažiausiai vieną kartą nukentėjusiajam V. P. per sėdmenis, padarė minkštųjų audinių sumušimą su poodine kraujosruva abiejų sėdmenų viršutinėse dalyse - nežymų sveikatos sutrikdymą bei M. M. tyčia sudavė rankomis mažiausiai dešimt kartų nukentėjusiajam V. P. į kairį ir dešinį šonus, tuo jam sukėlė fizinį skausmą, po ko nukentėjusiajam V. P. rankomis dengiantis nuo smūgių, jis rankomis paėmė už nukentėjusiojo kairės kojos ir parvertė jį ant lovos, paguldė ant pilvo, L. B. už nugaros užlaužė nukentėjusiojo kairę ranką bei rankomis spaudė nukentėjusiojo nugarą, tokiu būdu M. M. ir L. B. prispaudus nukentėjusįjį V. P. prie lovos ir taip jam atėmus jam galimybę priešintis, M. M. nukentėjusiajam nuo sėdmenų nusmaukė kelnes ir trumpikes bei įvedė savo lytinį organą nukentėjusiajam V. P. į išangę ir atliko su juo prievartinį lytinį aktą, tuo bendrais su L. B. veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindami sunkiai sutrikdyti sveikatą bei atimdami galimybę nukentėjusiajam V. P. priešintis, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju V. P. prieš jo valią analiniu būdu.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2022 m. gruodžio 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį M. M. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį - M. M. išteisinti, nes nepadarytos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje; nukentėjusiojo V. P. civilinį ieškinį prašo palikti nenagrinėtą.
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas. Įrodymai vertinti selektyviai, atsietai, nejungiant jų į loginę grandinę, nelyginant tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. M. kaltu, vadovavosi nukentėjusiojo V. P. parodymais, kurie, anot apelianto, yra nenuoseklūs, skirtingi ne tik detalėmis, bet ir iš esmės svarbiomis aplinkybėmis. Nuteistojo teigimu, abejonių kelia ir tai, ar nukentėjusysis nėra linkęs fantazuoti ir ar pagal savo sveikatos būklę jo parodymais galima tikėti, kadangi byloje yra duomenų apie V. P. psichinę sveikatos būklę ir jam nustatytas diagnozes, tą patvirtina ir nenuoseklus nukentėjusiojo minčių dėstymas teismo posėdžio metu ir pakankamai detalus įvykių dėstymas ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu (pvz. datų painiojimas, veiksmų sekos sumaišymas, aplinkybių iškraipymas ir prieštaringumas - nurodė, kad bijojo nuteistųjų keršto, nors pats prieš kelias dienas buvo įkeltas į kamerą Nr. 13 būtent dėl to, kad buvo skriaudžiamas kitų kalinių ir pan.).
3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be jokio aiškaus pagrindo atmetė nuteistųjų M. M. ir L. B. parodymus, kaip jų gynybinę poziciją, nors tarp jų parodymų yra tik vienas esminis neatitikimas - t. y. M. M. ikiteisminio tyrimo metu nedrįso prisipažinti apie lytinius santykius su nukentėjusiuoju V. P., tačiau nurodė, kad šie santykiai įvyko abipusiu sutikimu.
3.3. Liudytojai G. G., A. P., M. G., Ą. S. nei apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jokių aplinkybių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su M. M. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis nurodyti negalėjo. Liudytojai G. G. ir A. P. parodė, kad nukentėjusysis V. P. jiems neišsakė tiesioginių skundų dėl bet kokios rūšies ir pobūdžio smurto, o tik nurodė, kad nesugyvenantis su kartu kameroje gyvenančiais M. M. ir L. B.. Liudytojas M. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, paminėjo iš M. M. neva išgirstą žargoną „prisispalvino“, kuris neva tarp nuteistųjų yra suprantamas, kaip turėti lytinių santykių, tačiau nieko negalėjo nurodyti apie tų santykių pobūdį, be to, liudytojas M. G. teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus.
3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2458/2021 (02), nurodyta, kad V. P. išangėje jokių objektyvių sužalojimų, būdingų prievartiniam lytiniam aktui, nėra ir tamponėliuose su V. P. tiesiosios žarnos turiniu spermijų nerasta, kas patvirtina, jog apie lytinį aktą jokių medicininių duomenų nėra. Joje taip pat nurodyta, kad minkštųjų audinių sumušimas su poodine kraujosruva abiejų sėdmenų viršutinėse dalyse padaryti vienu smūgiu, kietu, pailgos formos daiktu, kuo galėjo būti lazda, apie 3-5 paros iki apžiūros 2021 m. gruodžio 27 d. Anot nuteistojo, ši aplinkybė nesutampa su nukentėjusiojo V. P. parodymais, nes tiriamasis laikotarpis išsiplečia ženkliai ir išeina už kaltinimo ribų į laikotarpį, kuriuo nukentėjusysis nenurodo patyręs kokius nors sužalojimus. Apelianto nuomone, teismo medicinos specialistui būtų buvę tikslinga pateikti įvertinti plastikinę lango konstrukcijos dalį, kuria neva buvo sužalotas V. P. ir taip būtų išnaudotos visos galimybės nustatyti, ar galėjo šiuo daiktu būti padaryti sužalojimai V. P., ar jie atsirado dėl kito daikto panaudojimo — lentele ar gumine lazda kaip teigiama minėto specialisto išvadoje.
3.5. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad V. P. paviršinė muštinė odos žaizdelė kairio antakio srityje išsivystė kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi, kelių keliolikos valandų bėgyje iki medikų apžiūros 2021 m. gruodžio 22 d. 12.36 val. Iš specialisto išvados yra visiškai neaišku, „kelių“ ar „keliolikos“ valandų bėgyje paviršinė muštinė odos žaizdelė kairio antakio srityje V. P. buvo padaryta ir ar nustatytas sužalojimo laikas atitinka kaltinimą, ir tai neleidžia objektyviai įvertinti sužalojimo atsiradimo laiko. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsiaiškino specialisto Ąžuolo Sutkaus apklausos metu, todėl, nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teisme specialistas turi būti apklaustas pakartotinai.
3.6. Apeliaciniame skunde M. M. tvirtina, kad specialisto Ąžuolo Sutkaus paaiškinimai yra supainioti, neatitinka nei specialisto išvados, nei paties kaltinimo, nei kitų byloje surinktų įrodymų. Specialistas paaiškino, jog kai būna atliekamas prievartinis lytinis aktas sužalojimų gali ir nebūti, juolab, kad šiuo atveju nukentėjusysis V. P. buvo prismaugtas ir buvo mažiau valingas, tačiau iš M. M. pareikštų kaltinimų matyti, kad 2021 m. gruodžio 24 d. veikos metu M. M. nėra inkriminuotas smaugimo veiksmas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2458/2021 (02) nebuvo užfiksuotos jokios smaugimo žymės.
3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti duomenys, patvirtinantys nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą nepateikė ir pats nukentėjusysis. Pirmosios instancijos teismas ne tik neklausė nukentėjusiojo V. P. apie patirtą žalą ir civilinio ieškinio pagrindimą, bet nesidomėjo, kokia yra kaltinamųjų nuomonė dėl pareikšto civilinio ieškinio. Todėl laikytina, kad nukentėjusysis V. P. neįrodė jam padarytos žalos, nes tokia žala ir negalėjo būti padaryta, kadangi nuteistojo M. M. kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nėra.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė Vlada Buivydienė prašė M. M. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti M. M. ir L. B., tačiau pastarasis apeliacinio skundo dėl nuosprendžio neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde.
6. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Teisėjų kolegija, įvertinus apeliacinio skundo bei skundžiamo nuosprendžio argumentus, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas M. M. kaltu pripažino vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, yra vertinamos kaip gynybos versija.
8. Nepagrįstas skundo teiginys, jog apylinkės teismas įrodymus vertino neobjektyviai, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. P. parodymais, kurie, anot apelianto, yra nenuoseklūs, prieštaringi esminėse aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kadangi, priešingai nei teigiama skunde, šie parodymai dėl esminių bylai aplinkybių yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, papildo ir atitinka kitus byloje esančius duomenis, kurių visuma patvirtina kaltinamojo veiksmuose esant jam inkriminuojamų nusikaltimų sudėties požymius. Kaip matyti iš bylos, V. P. davė išsamius parodymus tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme. Šiuos parodymus V. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu.
9. Netikėti nukentėjusiojo parodymais neduoda pagrindo ir skundo argumentas, jos nukentėjusysis teisme buvo nenuoseklus, painiojosi, o ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu pakankamai detaliai dėstė įvykių aplinkybes. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusių nukentėjusiojo apklausų metu po įvykio buvo praėję žymiai mažiau laiko nei apklausos teisme metu, todėl natūralu, jog apklaustas teisme V. P. galėjo detaliai ir neprisiminti kai kurių aplinkybių, kurias nurodė apklaustas neužilgo po įvykio, nurodyti jas netiksliai, tačiau, kaip minėta, visuose V. P. parodymuose jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Kaip matyti iš V. P. parodymų teisme, jis nurodė visas tas pačias esmines aplinkybes kaip ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Teisme buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino kaip teisingus. Abejoti nukentėjusiojo V. P. parodymų patikimumu neduoda pagrindo ir jo psichinė būklė, nes byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų jį turint kokių nors psichikos problemų. Apklaustas gydytojas iš Pravieniškių pataisos namų parodė, kad V. P. vaikystėje sirgo erkiniu encefalitu, gydytas dėl priklausomybės alkoholiui, tačiau jokių psichinių ligų ar sutrikimų jam nekonstatuota. Taip pat, kaip matyti iš teistumo duomenų, V. P. teistas eilę kartų, ir visada jis buvo pripažintas pakaltinamu, jokių psichinės sveikatos sutrikimų jam niekada nebuvo konstatuota.
10. Nėra pagrindo sutikti ir su M. M. skundo teiginiais, kad nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą parodo tai, kad jis painiojo datas, teigė, jog bijojo nuteistųjų keršto, nors pats prieš kelias dienas buvo įkeltas į kamerą Nr. 13 būtent dėl to, kad buvo skriaudžiamas kitų kalinių. Aplinkybes apie bausmės atlikimą pataisos namuose V. P. nuosekliai ir aiškiai išdėstė jau protokole – pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame nurodė, jog jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos pirmojo sektoriaus 2-ojo būrio 25-oje brigadoje. Nuo 2021 m. lapkričio 20 d. jis išėjo iš būrio dėl jam gresiančio pavojaus iš kitų nuteistųjų ir buvo uždarytas kamerinio tipo patalpoje Nr. 13, kurioje buvo iki 2021 m. gruodžio 25 d., t. y. iki tos dienos, kai jis pranešė pataisos namų administracijai apie jo atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus ir buvo perkeltas į kitas patalpas (t. 1, b. l. 6-11). Analogiškai šias aplinkybes jis nurodė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 16-20).
11. Be to, kad nukentėjusiojo V. P. parodymuose nenustatyta esminių prieštaravimų, kurie keltų abejonę jų patikimumu, jo parodymus patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojo M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad 2021 m. gruodžio 27 d. apie 18.00 val. jis per ventiliacijos angą kalbėjo su M. M., kuris sakė, kad prieš išeidamas į laisvę prisidirbo ir pasakė, kad „prisispalvino“. Tarp nuteistųjų žodis „spalvinti“ reiškia turėti lytinius santykius. Iš pokalbio su M. M. jis suprato, kad jis turėjo lytinių santykių su nuteistuoju, pravarde „lūpytė“, t. y. V. P.. Taip pat M. G. parodė, kad 2021 m. gruodžio 30 ar 31 d. pasivaikščiojimo metu M. M. jam sakė, kad turėjo lytinių santykių su nuteistuoju „lūpyte“ ir dabar įtariamas grupiniu išprievartavimu. Apeliantas skunde teigia, kad liudytojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėjo būti jo kaltės įrodymu, nes jis teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus. Toks skundo teiginys nepagrįstas. M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinys leidžia neginčijamai teigti, kad M. M. jam ne vieną kartą yra prisipažinęs, jog turėjo lytinių santykių su nuteistuoju V. P., o M. M. M. G. nurodytas aplinkybes – kad jie apie tai kalbėjo per ventiliacijos angą ir pasivaikščiojimo metu, neigė. M. G. teisme neargumentavo, kodėl atsisako duoti parodymus, taip pat nepaaiškino, kodėl nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai neteisingi. Šių aplinkybių visuma bei tai, kad nusikaltimai buvo įvykdyti pataisos namuose, kuriuose pagal galiojančias subkultūros normas neduodami parodymai prieš kitą nuteistąjį, leidžia daryti išvadą, kad teisme, M. G. siekė išvengti duoti M. M. nepalankius parodymus pastarojo akivaizdoje. Liudytojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, juos papildo, todėl nuteistojo M. M. skunde nurodyta aplinkybė, jog M. G. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, vertinant nustatytų aplinkybių visumos kontekste, šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepaneigia ir todėl jie pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti patikimais ir atitinkančiais faktines aplinkybes.
12. Skunde M. M. nurodo, kad liudytojų G. G. ir A. P. parodymai negalėjo būti laikomi jo kaltės įrodymu, nes nukentėjusysis V. P. jiems neišsakė tiesioginių skundų dėl bet kokios rūšies ir pobūdžio smurto ir jie savo parodymuose nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų apeliantą atlikus kokius nors kaltinime nurodytus veiksmus. Atsakant į šį skundo teiginį, teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, kuriais įrodinėjama ne konkreti į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė, tačiau reikšmingi tarpiniai faktai, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis ir leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, todėl netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Duomenys tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Kaip matyti iš liudytojo A. P. parodymų, 2021 m. gruodžio 25 d. nuvedęs V. P. į skalbyklą matė, kad jam buvo nubrozdinta kakta, nukentėjusysis jam skundėsi, kad negali gyventi kameroje, kurioje buvo nuteistieji L. B. ir M. M., kad jie jį skriaudžia, jam daro psichologinį spaudimą. Liudytojas G. G. parodė, kad jis 2021 m. gruodžio 24 d. dirbo direktoriaus budinčiu padėjėju ir jaunesnysis inspektorius A. P. jį informavo, kad V. P. atsisako gyventi kameroje su kitais nuteistaisiais. Susitikus su nuteistuoju šis pasakė, kad turi problemų su kitais nuteistaisiais ir prašė jį nuo jų izoliuoti. Kokių problemų turėjo V. P. jam nesakė. Jis pagal savo pareigas patenkino nuteistojo prašymą ir jį perkėlė į kitą kamerą.
13. Šių liudytojų parodymai patvirtina ir nukentėjusiojo V. P. parodymus apie tai, kad kartu su juo kameroje gyvenantys M. M. ir L. B. jį žemino ir tyčiojosi, todėl po M. M. smaugimo, dėl ko šis nukrito ir prasiskėlė antakį, pareigūnams pamelavo, kad pats nukrito, nes bijojo M. M. ir L. B., o kitą dieną po abiejų kaltinamųjų naudoto fizinio smurto ir išprievartavimo, M. M. jam pagrasino, kad niekam nesiskųstų, nes liks invalido vežimėlyje, todėl bijodamas nuteistųjų keršto, tą pačią dieną, 2021 m. gruodžio 24 d., vakarinio patikrinimo metu pareigūnams apie patirtą seksualinę prievartą nieko nepasakė, tačiau 2021 m. gruodžio 25 d. kai buvo išvestas į skalbyklą, pataisos įstaigos pareigūnui pasakė, kad M. M. ir L. B. jį terorizuoja, skriaudžia, kad jų buvo sumuštas ir grįžti į kamerą Nr. 13 negali.
14. Taigi, kaip minėta, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Remiantis aptartu, konstatuojama, kad liudytojų A. P. ir G. G. parodymai visų kitų įrodymų visumoje sudaro vientisą loginę grandinę ir tai leidžia tvirtinti, kad nuteistasis M. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
15. Nėra pagrindo sutikti su M. M. apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas be jokio aiškaus pagrindo atmetė jo ir kito nuteistojo, L. B. parodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs M. M. parodymus, jų kaitą bylos procese bei atitikimą kitiems byloje surinktiems duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog jo pateikta versija, kad nukentėjusiojo V. P. jis nesmaugė, jo atžvilgiu nevartojo fizinio ir psichologinio smurto bei su juo neatliko prievartinio lytinio akto, neatitinka tikrovės ir todėl vertinamas kaip siekimas išvengti atsakomybės. Be to, kad M. M., taip pat ir kito nuteistojo L. B. kaltę bei faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės neginčijamai įrodo ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų, kurie buvo aptarti ir šioje nutartyje, visetas, netikėti nuteistųjų pateiktomis įvykių versijomis duoda pagrindo ir tai, kad jų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje.
16. Apklaustas teisme M. M. dėl nukentėjusiojo sužalojimo, paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 22 d. V. P. nesmaugė, šis susižalojo pats iškritęs iš lovos, esančios pirmajame aukšte, kadangi jam buvo užėjęs epilepsijos priepuolis. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. taip pat kaltę neigė ir laikėsi tos pačios versijos, kad V. P. nukrito pats, M. M. suprato, kad nukentėjusiajam prasidėjo epilepsijos priepuolis, teigė padėjęs jam atsistoti, pakvietė pareigūnus, tačiau šiuose parodymuose M. M. nurodė, kad V. P. nukrito ant grindų, kai lipo kopėčiomis iš savo dviaukštės lovos antrojo aukšto. Apeliantas taip pat nurodė, kad L. B. buvo atsikėlęs ir viską matė, tačiau pastarojo parodymai tam prieštarauja. Duodamas parodymus teisme L. B. teigė nematęs, kad M. M. būtų smaugęs nukentėjusįjį, o šis krisdamas nuo kėdės būtų susižalojęs antakį. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. parodė, kad 2021 m. gruodžio 22 d. jis su V. P. ir M. M. žaidė kortomis. M. M. susinervino dėl V. P. žaidimo, priėjo prie jo iš už nugaros ir užkišo dešinę ranką V. P. už kaklo, o kairę ranką uždėjo sau ant dešinės rankos ir suspaudė jo kaklą, jį laikė prismaugęs gal 2 sekundes. V. P. veidas ėmė tamsėti, kai M. M. patraukė rankas nuo kaklo, Vygintas nuo kėdės krito ant grindų, pradėjo purtytis ir veido kaire puse trenkėsi į plyteles ir taip prasiskėlė kairį antakį. Į kamerą buvo pakviesti pataisos įstaigos pareigūnai. Pareigūnams V. P. pasakė, kad susižalojo pats, iškritęs iš lovos. Taigi, šie L. B. parodymai ne tik iš esmės prieštarauja M. M. versijai, tačiau iš esmės patvirtina ir nukentėjusiojo V. P. nurodytas aplinkybes.
17. Teisme M. M. pripažino lytiškai santykiavęs su V. P., tačiau savo kaltę dėl lytinės prievartos nukentėjusiojo atžvilgiu neigė ir nurodė, kad nukentėjusysis V. P. 2021 m. gruodžio 24 d. su juo lytiškai santykiavo savo noru ir jis jokio fizinio smurto jo atžvilgiu apeliantas nenaudojo. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. apie lytinius santykius su nukentėjusiuoju visiškai nenurodė. Jis teigė, kad 2021 m. gruodžio 24 d. jokių konfliktų su kitais nuteistaisiais, V. P. ir L. B., jų kameroje nebuvo. 2021 m. gruodžio 25 d. V. P. pasiprašė pareigūnų nuvesti jį į skalbyklą išsiskalbti drabužių, paskui grįžo su pataisos įstaigos pareigūnais, pasiėmė savo daiktus ir iš kameros išėjo. Po kelių dienų iš pareigūnų sužinojo, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo lytinio prievartavimo. Su nuteistuoju L. B. V. P. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, jam susidorojimu negrasino ir analiniu ar kitokiu būdu seksualiai jo neprievartavo. Dėl kokių priežasčių V. P. pareigūnams pateikė tokią informaciją, jis nežino. Gali spėti, kad iš pavydo, jog jis netrukus turi išeiti į laisvę bei galbūt tokiu būdu nori iš jo prisiteisti pinigų (t. 2, b. l. 20-23).
18. Teisme kaltinamasis L. B. dėl kaltu dėl BK 150 straipsnio 2 dalies taip pat neprisipažino ir paaiškino, kad kameroje nukentėjęs V. P. su juo ir M. M. tą pačią dieną santykiavo oraliniu ir analiniu būdu savo noru. Nei jis, nei M. M. fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. nurodė, kad 2021 m. gruodžio 24 d. ryte kameroje M. M. kabinėjosi prie V. P., jie susistumdė, tuomet M. M. puolė V. P. ir rankomis jam sudavė gal 5 smūgius į dešinę ranką ir į nugarą, tiksliai kur nurodyti negali. Jis į konfliktą nesikišo, gulėjo savo lovoje. Tos pačios dienos vakare jie būdami kameroje juokavo apie lytinius santykius ir V. P. nieko neverčiamas atliko lytinį aktą su M. M. šio lovoje. M. M. V. P. neprievartavo, V. P. savo noru galimai atliko lytinį aktą. Jis pats jokio nusikaltimo nepadarė ir M. M. prievartauti V. nepadėjo, smurto jo atžvilgiu nenaudojo, rankų užlaužęs nebuvo, fiziniu susidorojimu negrasino. (t. 2, b. l. 79-83).
19. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu papildomai, L. B. nurodė jau kitas aplinkybes. Jis teigė, kad pirmos apklausos metu suklydo, nurodydamas datą, kuomet M. M. galimai analiniu būdu lytiškai santykiavo su V. P., t. y. pirminėje apklausoje nurodyti veiksmai vyko ne 2021 m. gruodžio 24 d., o 2021 m. gruodžio 23 d. ir parodė, kad tą patį vakarą, po V. P. ir M. M. analiniu būdu atlikto lytinio akto, nukentėjusysis sutiko analiniu būdu santykiauti ir su L. B. ir jis su nukentėjusiuoju atliko lytinį aktą analiniu būdu be jokios fizinės ar psichinės prievartos. O dėl 2021 m. gruodžio 24 d. įvykių, L. B. nurodė, kad tą dieną V. P. jį ir M. M. savo noru patenkino oraliniu būdu, pastarąjį du kartus. Visų lytinių aktų metu V. P. atžvilgiu fizinės bei psichinės prievartos nenaudojo nei jis, nei M. M., viskas vyko laisva valia bendru sutarimu (t. 2, b. l. 84-88, 94-96). Kaip matyti iš L. B. parodymų, jis parodymus keitė, jo nurodytos aplinkybės neatitiko ne tik patikimų nukentėjusiojo parodymų, tačiau ir kito nuteistojo, M. M. parodymų, todėl L. B. parodymai pagrįstai buvo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauta.
20. Apeliaciniame skunde detaliai analizuojama specialisto išvada Nr. G 2458/2021 (02) ir teigiama, kad teismas jos neturėjo vertinti kaip M. M. kaltės įrodymo, nes joje nėra jokių medicininių duomenų apie lytinį aktą, kad pateikti duomenys netikslūs, išvados neatitinka kaltinime nurodytų aplinkybių. Atsakant į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant tiek priežastinį ryšį, tiek kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 176 straipsnio atitinkamoje dalyje nurodytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017). Taigi, tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 2458/2021 (02) konstatuota, jog objektyvių medicininių duomenų, jog prieš V. P. buvo panaudota seksualinė prievarta šiuo tyrimo metu nenustatyta, patvirtina tik tokių duomenų nebuvimo faktą, tačiau vertinant joje išdėstytus duomenis visų kitų bylos įrodymų kontekste, tokia išvada M. M. kaltės nepaneigia. Be kita ko, pažymėtina, kad teisme apklaustas specialisto išvadą pasirašęs Ą. S. paaiškino, kad kai būna atliekamas prievartinis lytinis aktas, sužalojimų gali ir nebūti.
21. Skunde apeliantas nepagrįstai kelia ir specialisto Ąžuolo Sutkaus paaiškinimų patikimumo klausimą ir šią abejonę grindžiant tuo, kad specialistas paaiškino, jog seksualinės prievartos požymių galėjo nelikti ir dėl to, kad nukentėjusysis V. P. buvo prismaugtas ir buvo mažiau valingas, nors kaltinime dėl prievartinio lytinio akto nėra inkriminuotas smaugimo veiksmas. Ekspertas Ą. S. patvirtino pasirašytą specialisto išvadą ir paaiškinimus davė vadovaudamasis nukentėjusiojo teisme duotais parodymais, kad jis buvo prismaugtas ir tai pateikė ne kaip fakto konstatavimą, o tik kaip vieną iš prielaidų, dėl kokių priežasčių galėjo neatsirasti sužalojimų išangėje. Be to, kaip minėta, ir specialisto išvadoje konstatuota, kad ir prievartinio lytinio akto pasėkoje sužalojimų gali neatsirasti.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįstas, faktinių aplinkybių neatitinkantis yra skundo teiginys, jog specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, kad minkštųjų audinių sumušimas <...> galėjo būti padarytas apie 3-5 paros iki apžiūros, t. y. 2021 m. gruodžio 27 d., išeina už kaltinimo ribų į laikotarpį, kuriuo nukentėjusysis nenurodo patyręs kokius nors sužalojimus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad „Minkštųjų audinių sumušimas su poodine kraujosruva abiejų sėdmenų viršutinėse dalyse padaryti vienu smūgiu, kietu, pailgos formos daiktu, kuo galėjo būti lazda, apie 3-5 paros iki apžiūros 2021 m. gruodžio 27 d., kas rodo, jog tai galėjo būti padaryta 2021 m. gruodžio 22–24 dienomis, taigi, ši išvada atitinka nukentėjusiojo V. P. nurodytą ir kaltinime nustatytą sužalojimo padarymo laiką, būtent 2021 m. gruodžio 24 d.
23. Apelianto teigimu, specialisto išvada, jog V. P. paviršinė muštinė odos žaizdelė kairio antakio srityje išsivystė kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi, kelių keliolikos valandų bėgyje iki medikų apžiūros 2021 m. gruodžio 22 d. 12.36 val., yra netiksli, ir toks netikslumas neleidžia objektyviai įvertinti sužalojimo atsiradimo laiko. Teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka ir konstatuoja, kad nurodyta aplinkybė išvados patikimumo nepaneigia. Pažymėtina, kad atliekant tyrimą, paprastai tikslus sužalojimų padarymo ar atsiradimo laikas specialisto išvadoje ar ekspertizės akte nėra nurodomas, nes tai padaryti nėra įmanoma dėl objektyvių priežasčių, todėl yra nustatomi tam tikri laikotarpiai, kada tai galėjo įvykti. Kaip matyti iš šioje byloje esančios specialisto išvados, laikas, kada V. P. galėjo išsivystyti paviršinė muštinė odos žaizdelė kairio antakio srityje, buvo nustatytas pakankamai tiksliai - kelių ar keliolikos valandų bėgyje iki 2021 m. gruodžio 22 d. 12.36 val. medikų apžiūros, kas nepaneigia, kad minima žaizda V. P. galėjo atsirasti kaltinime nurodytu laiku, 2021 m. gruodžio 22 d. apie 10.00 -11.00 val.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė visų įrodymų, nes teismo medicinos specialistui būtų buvę tikslinga pateikti įvertinti plastikinę lango konstrukcijos dalį, kuria neva buvo sužalotas V. P. ir taip būtų išnaudotos visos galimybės nustatyti, ar galėjo šiuo daiktu būti padaryti sužalojimai V. P., taip pat specialisto Ąžuolo Sutkaus apklausos metu nebuvo išsiaiškinta dėl V. P. paviršinės muštinės odos žaizdelės išsivystymo laiko, dėl ko specialistas turi būti apklaustas apeliacinės instancijos teisme pakartotinai. Atsakant į šiuos argumentus pažymėtina, kad duomenų byloje turi būti surinkta tiek, kad pakaktų bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstoms išvadoms padaryti. Duomenų rinkimas byloje nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nėra būtina atlikti kitų papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai visiškai nauji duomenys. Šioje byloje surinkta įrodymų visuma neginčijamai patvirtina M. M. padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl skunde nurodytų aplinkybių tyrimas būtų perteklinis.
25. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertinų byloje surinktus įrodymus, kurių visuma leido padaryti neabejotiną išvadą, kad M. M. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Tai, kad teismas įrodymus tyrė ir vertino objektyviai, patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas, pripažinęs, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog M. M. ir L. B. būtų grasinę nužudyti nukentėjusįjį V. P., šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina ir tai, kad M. M., atlikdami visus kaltinime nurodytus veiksmus, suvokė, jog tai daro neteisėtai ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, kas neginčijamai patvirtina, kad jo veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jo veiksmai kvalifikuoti teisingai.
26. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. nesutinka ir su civiliniu ieškiniu, nes, jo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti duomenys, patvirtinantys civilinio ieškinio pagrindą ir dydį, o pirmosios instancijos teismas ne tik neklausė nukentėjusiojo V. P. apie patirtą žalą ir civilinio ieškinio pagrindimą, bet nesidomėjo, kokia yra kaltinamųjų nuomonė dėl pareikšto civilinio ieškinio. Šie skundo teiginiai nepagrįsti.
27. CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 str. 3 d.).
28. Šioje byloje neginčytinai įrodyta, jog dėl nuteistojo M. M. jo atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veiksmų V. P. patyrė fizinį skausmą, depresiją, dvasinį sukrėtimą ir baisius išgyvenimus, kurie tęsiasi iki šiol, todėl ginčo dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra. Nukentėjusysis patirtą neturtinę žalą įvertino 11 000 eurų, kurią ir prašė priteisti iš abiejų kaltininkų – M. M. ir L. B.. Teismas, įvertinęs svarbias šiam klausimui spręsti aplinkybes, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam iš L. B. ir M. M. solidariai 4000 eurų (seksualinio prievartavimo epizodas) ir 300 eurų iš M. M. (nežymaus sveikatos sutrikdymo epizodas) neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas išspręstas tinkamai, objektyviai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes bei nepažeidžiant bei teisės aktų reikalavimų bei pagrindinių teisės principų.
29. Teismas neturėjo jokio pagrindo atskirai klausti kaltinamųjų dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, jo dydžio, nes to nenumato įstatymas. Kaip minėta, spręsdamas dėl nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, įvertinti kaltinamojo asmenybę, jo turinę padėtį, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, pažymėtina, kad apie nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį M. M. buvo žinoma dar ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu V. P. prašė jo civilinį ieškinį tenkinti, M. M., sakydamas paskutinį žodį, pasisakė, kad yra nekaltas ir prašė nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti, taigi, jis turėjo galimybę šiuo klausimu pasisakyti ir tą padarė. Teisėjų kolegijos konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti yra adekvačios nusikalstamų veiksmų padariniams.
30. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija sprendžia, kad todėl nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, keisti jį A. K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.