Kauno apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vokietijos Federacinės Respublikos Miunsterio prokuratūros prašymą dėl Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio V. V. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. V., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vokietijos Federacinės Respublikos Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 242 straipsnį, 243 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnį ir 23 straipsnį, t. y. už pasikėsinimą įvykdyti vagystę esant sunkinančioms aplinkybėms. Jam paskirta 365 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus nurodydama, jog 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (toliau – Pamatinis sprendimas), pagrindu iš Vokietijos Federacinės Respublikos Miunsterio prokuratūros gauti dokumentai su prašymu dėl Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio V. V. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir prašo teismo spręsti šį prašymą.

Nuteistojo gynėjas ir nuteistasis V. V. teismo posėdžio metu teikimui prieštaravo ir prašė nepripažinti Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio V. V. atžvilgiu, kadangi yra suėjusi bausmės vykdymo senatis, be to, nuteistasis yra atlikęs bausmę pagal vėlesnį Vokietijos Federacinės Respublikos teismo nuosprendį, kuriuo nebuvo sprendžiamas bausmių subendrinimo klausimas.

Prokurorė prašė teikimą atmesti. Nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Vokietijos Federacinės Respublikos Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio V. V. atžvilgiu, kadangi yra suėjusi bausmės vykdymo senatis.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ straipsnis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymo), kuriuo buvo įgyvendintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Šio Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, išnagrinėjęs klausimą rašytinio proceso tvarka, priima vieną iš šių nutarčių: 1) pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės; 2) atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, jeigu nustatomi šio įstatymo 8 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Iš nurodytų Įstatymo nuostatų akivaizdu, kad atsisakyti pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės galima tik tuo atveju, jei nustatomi Įstatymo 8 straipsnyje nurodyti pagrindai.

Kaip nustatyta Įstatymo 8 straipsnio 3 punkte, teismas atsisako pripažinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, jeigu sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės priimtas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 96 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vadovaujantis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu Nr. 2008/909/TVR, Vokietijos Federacinė Respublika, tai yra išduodančioji valstybė (valstybė, kurioje priimtas nuosprendis), perdavė Lietuvos Respublikai, tai yra vykdančiajai valstybei (valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis, siekiant jį pripažinti ir vykdyti), Vokietijos Federacinės Respublikos Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį, kuriuo V. V. nuteistas pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 242 straipsnį, 243 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnį ir 23 straipsnį, laisvės atėmimo bausme 365 dienoms ir liudijimą nuosprendžio pripažinimui ir bausmės vykdymui (b. l. 6-50).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis V. V. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra (duomenys neskelbtini). Šiuo metu jis nėra suimtas ir yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

V. V. Vokietijos Federacinės Respublikos Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis naktį iš 2014 m. vasario 10 d. į 2014 m. vasario 11 d., kartu su nenustatytu bendrininku nuvyko į taupomąjį banką Emsdetene, ketindamas ten įvykdyti vagystę. Nenustatytas bendrininkas išlaužė taupomojo banko lango rėmą pirmame aukšte ir taip pateko į biuro patalpą, o būdamas ten, jis išlaužė biuro duris. Pro šias duris patenkama į pagrindinį klientų aptarnavimo skyrių, kuriame yra būtent taupomojo banko individualių banko seifų terminalas. Po to, kai bendrininkas atidarė biuro patalpos duris, jis pasišalino iš taupomojo banko, o nuteistasis įlipo per išlaužtą langą į vidų. Tada nuteistasis pradėjo su atsuktuvu įsilaužti į individualius banko seifus terminale. Pirmiausia jis ieškojo kompiuterio atmintukų bei taip pat ir grynųjų pinigų. Nuteistasis ir jo bendrininkas visą laiką palaikė ryšį vienas su kitu per „Walkie-Talkies“. Po to, kai nuteistasis atidarė daugiau negu 30 iš ten esančių iš viso 200 individualių banko seifų, jam bendrininkas pranešė, kad į vietą atvyko policija, kuriai apie tai buvo pranešta tyliosios signalizacijos dėka. Nuteistasis pabėgo per išlaužtą langą, bet iškart po to jis buvo sulaikytas prie taupomojo banko. Kadangi individualiuose banko seifuose, į kuriuos buvo įsilaužta, nebuvo nei kompiuterio atmintukų nei grynųjų pinigų, todėl nuteistasis nieko nepavogė.

Nuteistojo V. V. veika kvalifikuota pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 242 straipsnį, 243 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnį ir 23 straipsnį, t. y. pasikėsinimas įvykdyti vagystę esant sunkinančiom aplinkybėm ir nuosprendžiu jam paskirta 365 dienų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. birželio 24 d.

Vadovaujantis BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nustatyta, kad Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendis, kuriuo V. V. buvo paskirta 365 dienų laisvės atėmimo bausmė, įsiteisėjo 2014 m. birželio 24 d. Jokių duomenų, kad jis buvo pradėtas vykdyti medžiagoje nėra. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad nuosprendžio vykdymo senatis pagal Lietuvos Respublikoje taikomą baudžiamąjį įstatymą Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingam asmeniui išduodant 2020 m. vasario 4 d. liudijimą dėl minėtu nuosprendžiu V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo perdavimo Lietuvos Respublikai jau buvo suėjusi.

Tokią išvadą pagrindžia ir aplinkybė, kad V. V. Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už kitos nusikalstamos veikos padarymą 2015 m. spalio 20 d., taigi, net ir vertinant nuo šios datos, trijų metų nuosprendžio vykdymo senaties terminas išduodant liudijimą buvo pasibaigęs.

Kita reikšminga aplinkybė yra tai, kad pagal BK 96 straipsnio 3 dalį, jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja, todėl būtina įvertinti, ar analizuojamu atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga nebuvo sustojusi.

Nuteistasis nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. birželio 20 d. buvo suimtas. Pagal Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartį, 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžio V. V. paskirtos 6 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžia skaičiuojama nuo 2017 m. birželio 21 d. Taigi ši aplinkybė, kuri neabejotinai turėjo būti žinoma Vokietijos Federacinės Respublikos atsakingoms institucijoms, patvirtina, jog nuteistasis po 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio priėmimo nesislapstė. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Bochumo žemės teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartimi dėl bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo V. V. skirtas laisvės atėmimo bausmės realus vykdymas, tačiau ši nutartis priimta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjus daugiau kaip 5 metams. Pažymėtina, kad jau po nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo atšaukimo priėmimo, nuteistasis dar iki 2020 m. rugsėjo 1 d. atliko bausmę Lietuvos Respublikoje pagal kitą Vokietijos Federacinės Respublikos nuosprendį (2016 m.), po ko buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Ši aplinkybė neabejotinai turėjo ir galėjo būti žinoma išduodančios valstybės atsakingoms institucijoms (b. l. 4 esančiame išduodančiosios valstybės dokumente tiksliai nurodoma netgi pataisos įstaiga, kurioje nuteistasis atliko laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje). Liudijimas, kuris išduotas 2020 m. vasario 4 d., lydraščiu Lietuvos Respublikai išsiųstas tik 2020 m. rugpjūčio 20 d. ir gautas Generalinėje prokuratūroje 2020 m. rugsėjo 21 d. Taigi šiuo atveju atsižvelgtina ir į liudijimo išdavimo ir išsiuntimo laikotarpį nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus klausimo kontekste.

Taigi esamomis aplinkybėmis konstatuotina, kad egzistuoja Įstatymo 8 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kadangi sprendimui dėl laisvės atėmimo bausmės priimtam dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, yra suėję Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 96 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu Nr. 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1322 dėl Europos Sąjungos narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50, 66 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364, 365⁵ straipsniais, teismas

nutaria:

atsisakyti pripažinti ir vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos Reinės apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį, priimtą V. V., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kadangi yra suėję Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 96 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai.

Šios nutarties nuorašą nedelsiant, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, išsiųsti prokurorui, nuteistajam V. V. ir jo gynėjai.

Įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos nuorašą išsiųsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupei, ir nedelsiant, bet ne vėliau kaip per penkias darbo dienas, tiesiogiai informuoti Vokietijos Federacinės Respublikos Miunsterio prokuratūrą apie šios nutarties priėmimą ir atsisakymo pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo priežastis.

Nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.