- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-12
- Bylos Nr.
- 1A-639-485-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Olegas Šibkovas, Algimantas Smolskas
- Kaltinamasis
- A. B.
Pranešėjas: Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-639-485-2013
Teisėja: Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00322-2012-4
2013 m. liepos 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Algimanto Smolsko, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Liucijai Kailiuvienei, išteisintajam A. B., jo gynėjui advokatui Algirdui Sakalauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str.1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisintas, kai jis buvo kaltinamas tuo, kad davė melagingus parodymus, o būtent 2011 m. rugsėjo 2 d., jis apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir būdamas įspėtas pasirašytinai dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, bei baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu 2012 m. vasario 9 d., apklausiamas liudytoju ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingą parodymą bei davęs priesaiką, parodė: „kad 2011-08-29 ryte išgirdo triukšmą 19-o būrio poilsio kambaryje, į kurį įėjęs pamatė stovintį M. G., o R. S. sėdintį, kuris M. G. ranka sudavė į veidą, po to dar kirto „bliūdu“, tuomet jis pribėgo ir išvedė R. S.. M. G. R. S. nemušė, nes buvo su ramentais ir stovėjo, todėl jo rankos buvo užimtos. Nuo smūgių M. G. mėlynių nebuvo ir tuo metu ant R. S. sužalojimų nesimatė bei iki šio incidento R. S. matė ne kartą. Ant jo sužalojimų nebuvo“. Šie liudytojo A. B. parodymai iš esmės neatitinka teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent, jog M. G. 2011-08-29 apie 07:45 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 19-o būrio nuteistųjų poilsio kambaryje, konflikto metu sudavė smūgį ranka vieną kartą R. S. į veidą, tuo padarydamas jam kairės akies vidiniame kampe kraujosruvą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad šioje byloje nėra neabejotinai ir neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis A. B., apklausiamas liudytoju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tyčia melagingai aiškino jam žinomas M. G. nusikalstamos veikos - 2011-08-29 (duomenys neskelbtini) PN suduoto vieno smūgio ranka R. S. į veidą - aplinkybes. Tai, kad jo parodymai nevisiškai sutampa su nukentėjusiojo R. S. parodymais, įvertinus byloje nustatytas konflikto aplinkybes ir kiekvieno iš jame dalyvavusių, tame tarpe ir paties nukentėjusiojo R. S. veiksmus, nėra besąlygiškas pagrindas spręsti, kad A. B. sąmoningai, tai suprasdamas ir to siekdamas, iškraipo jam žinomas M. G. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nėra šio nusikaltimo sudėties būtinojo subjektyvinės pusės požymio - tiesioginės tyčios.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., ir paskirti jam 1 (vienerių) metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmes subendrinus, prie neatliktos bausmės dalies pridedant paskirtos bausmės dalį, paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog kaltinamasis A. B. konflikto tarp nuteistųjų R. S. ir M. G. nematė, o į patalpą atėjo jau konfliktui baigiantis, todėl negalėjo matyti, kas ir kam sudavė smūgius. Tačiau apklausiamas liudytoju ir būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, parodė, kad įėjęs pamatė stovintį M. G., o R. S. sėdintį, kuris M. G. ranka sudavė į veidą, po to dar kirto „bliūdu“, tuomet jis pribėgo ir išvedė R. S.. M. G. R. S. nemušė, nes buvo su ramentais ir stovėjo, todėl jo rankos buvo užimtos. Nuo smūgių M. G. mėlynių nebuvo ir tuo metu ant R. S. sužalojimų nesimatė. Šie kaltinamojo A. B. parodymai neatitinka R. S. parodymams (kurie nustatyti įsiteisėjusiu nuosprendžiu), kuris nurodo, kad A. B. tuo metu patalpoje nebuvo. A. B. atėjo, kai jis jau buvo susikibęs su M. G.. Kai M. G. trenkė, jis atsistojo, ryžiai, buvę metaliniame katiliuke su rankena, pasipylė ant grindų, jis, matomai, su tuo katiliuku rankoje ir atsistojo, tiesiog jis iškrito, ir jis su M. G. susiėmė. Tik tada įėjo iš koridoriaus A. B. ir atsistojo tarp jų. Tuo metu jam (R. S.) iš nosies bėgo kraujas, ir A. B. to negalėjo nepastebėti. Šiuos parodymus patvirtina ir L. S., kuris dirbdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ikiteisminio tyrimo tyrėju, su nukentėjusiuoju R. S. bendravo jau kitą dieną ir pastebėjo, jog R. S. nosis paraudusi, bei po to teismo medicinos specialistas R. S. konstatavo tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Pats A. B. parodo, kad konflikto pradžios tarp nuteistųjų R. S. ir M. G. nematė, o į patalpą atėjo jau konfliktui baigiantis. Be to, atėjęs A. B. turėjo matyti, kad ant grindų išbirę ryžiai, ir R. S. rankose nieko neturėjo. Būtent šią aplinkybę A. B. aiškina įvairiai ikiteisminiame tyrime, kad R. S. M. G. sudavė (kirto) kartą turėtu rankoje „bliūdu“ į veidą, teismo posėdžio metu, kad turėtu „bliūdu“ tik perbraukė per veidą. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-02-23 nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2012-05-18 nutartimi nustatyta, kad nukentėjusiojo R. S. parodymai teisingi. Šiuo atveju įrodyta, kad A. B., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą Marijampolės rajono apylinkės teisme, 2012-02-09 apklausiamas liudytoju davė melagingus parodymus apie nuteistojo R. S. sužalojimo aplinkybes (duomenys neskelbtini) PN, nurodydamas, kad pirmas M. G. sudavė R. S., o ne atvirkščiai, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, jog būtent M. G. pirmas sudavė R. S. smūgį į veidą. Apeliantės teigimu, teismas, išteisindamas A. B., neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visumą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, tuo pačiu A. B. pagal BK 235 str. 1 d. nepagrįstai išteisino.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų apklausiant asmenį kaip liudytoją davimą. Pažymėtina, kad melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra melagingi, jeigu liudytojas, duodamas juos, sąžiningai klydo. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. suvokiant, kad asmens parodymai yra melagingi ir žinant, kad už tai gresia atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tiesioginė tyčia kaip BK 235 str. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006; 2K-164/2010).
Šalies argumentai
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog: A. B., „apklausiamas liudytoju ir būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, parodė, kad įėjęs pamatė stovintį M. G., o R. S. sėdintį, kuris M. G. ranka sudavė į veidą, po to dar kirto „bliūdu“, tuomet jis pribėgo ir išvedė R. S.. M. G. R. S. nemušė, nes buvo su ramentais ir stovėjo, todėl jo rankos buvo užimtos. Nuo smūgių M. G. mėlynių nebuvo ir tuo metu ant R. S. sužalojimų nesimatė“, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, jog kaltinamojo A. B. parodymai apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo identiški, ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo apklausos metu jis nurodė, kad matė, kaip R. S. tik vieną kartą metaliniu puodu trenkė M. G. į petį ir tuo pačiu pabrūkšnom pataikė ir į galvą, o aplinkybių, jog M. G. R. S. nemušė, nes buvo su ramentais ir stovėjo, todėl jo rankos buvo užimtos, iš viso nenurodė. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta ir tai, kad kaltinamasis A. B. konflikto tarp R. S. ir M. G. pradžios nematė, į patalpą, kurioje buvo šie nuteistieji, jis užėjo jau po to, kai M. G. buvo sudavęs smūgį R. S., dėl ko M. G. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir kad šio konflikto metu R. S. rankose turėjo metalinį indą su maistu. Pastebėtina, kad šios teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės prokurorės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos.
Iš liudytojo R. S. teisme duotų parodymų matyti, kad jis neigė sudavęs smūgius M. G., tačiau pripažino „susikibęs“ su juo bei galėjęs jį stumtelti: „Buvau susikibęs su G., kai įėjo B.“, „Aš nemušiau, gal stumtelėjau <...>“, „Galėjau G. atstumti <...> (b. l. 97). Be to, jis į nuteistojo gynėjo advokato R. Uckaus klausimą atsakė, kad „<...> stumdėmės, kai įėjo B.“, o, atsakydamas į teisėjos klausimus, iš pradžių nurodė kitaip, tai yra, teigė, kad, įėjus A. B., „jokių muštynių, stumdymosi jau nebuvo“, vėliau vėl tvirtino, jog „vis tik, mes dar stumdėmės, kai įėjo B. <...>“ (b. l. 97 antra pusė). Teisėjų kolegijos vertinimu, A. B. parodymus, kad R. S. sudavė smūgį M. G. indu, kai ir iš paties R. S. parodymų teisme matyti, kad jis matė tarp R. S. ir M. G. įvykusį susistumdymą, be to, konflikto metu R. S. iš tikrųjų rankoje turėjo indą su ryžiais, vertinti kaip melagingus, pagrindo nėra, juolab, kad visą įvykio eigą šis asmuo nurodė teisingai.
Apeliacinio skundo argumentas, kad A. B., atsistojęs tarp konfliktavusių R. S. ir M. G., negalėjo nepastebėti R. S. iš nosies bėgusio kraujo, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi R. S. padarytas sužalojimas buvo nežymus, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Būtent, liudytojas L. S. parodė, kad jis kitą dieną pastebėjo paraudusią R. S. nosį. Pastebėtina, kad jis apklausos metu su R. S. bendravo gana ilgą laiką, turėjo galimybę jį atidžiai stebėti, tuo tarpu A. B., kuris aktyviais veiksmais siekė išskirti tarpusavyje konfliktuojančius asmenis, R. S. matė labai trumpą laiko tarpą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. B. tokio pobūdžio sužalojimo (R. S. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos vidiniame akies kampe, pereinančios į nosies sritį) galėjo ir nepastebėti.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad atėjęs A. B. turėjo matyti, jog R. S. rankose nieko neturėjo. Tačiau, kaip jau minėta, teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad konflikto tarp M. G. ir R. S. metu R. S. rankose turėjo metalinį indą su maistu. Ta aplinkybė, kad A. B. nenurodė matęs ant grindų išbirusius ryžius, jo kaltės davus melagingus parodymus nepagrindžia.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų apie jam žinomas M. G. nusikalstamos veikos aplinkybes negalima vertinti kaip sąmoningo teismo klaidinimo. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio išvados, kad šiuo atveju nėra nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., sudėties būtinojo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, nepaneigia.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.