- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- 2-1460/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas
- Pareiškėjas
- AS „Parex banka“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto AS „Parex banka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo AS „Parex banka“ skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mitransa“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl 2010 m. lapkričio 26 d. įvykusio bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nuspręsta parduoti įmonei priklausančius tris žemės sklypus juos pageidaujančiam pirkti asmeniui, pagrįstumo ir teisėtumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas AS „Parex banka“ nurodė, kad jo finansinis reikalavimas siekia 2,9 mln. Lt. Nurodytas reikalavimas yra užtikrintas aptariamų žemės sklypų įkeitimu. Šių sklypų vertė įkeitimo metu siekė 4 mln. Lt, tuo tarpu ginčijamu nutarimu juos nuspręsta parduoti už 700 tūkst. Lt. Pardavus sklypus už tokią kainą, nebus patenkinti nei įkeitimu užtikrinti, nei kitų kreditorių reikalavimai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad dabartinė nustatyta įkeisto turto vertė yra neprotingai maža palyginus su įkeitimo metu buvusia, ir į tai, kad pastaruoju metu nekilnojamojo turto rinka atsigauna, pasiūlė žemės sklypų pardavimo klausimą atidėti iki 2011 m. kovo 1 d., tačiau į pasiūlymą nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjo nuomone, priimtas nutarimas prieštarauja bendriesiems teisės principams ir pažeidžia jo interesus, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad bankroto byla įmonei iškelta 2009 m. rugpjūčio 13 d., įmonė 2010 m. vasario 23 d. pripažinta bankrutavusia. 2010 m. kovo 22 d. įmonės kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą pardavinėti įkeistus žemės sklypus dvejose varžytynėse už bendrą 1,6 mln. Lt pradinę kainą, kuri nustatyta pagal 2010 m. vasario 22 d. atliktus vertinimus. 2010 m. birželio 11 d. kreditorių susirinkimas nutarė žemės sklypus pardavinėti trečiosiose ir ketvirtosiose varžytynėse už bendrą 1,28 mln. Lt pradinę kainą, o nepardavus trečiosiose varžytynėse – pradinę pardavimo kainą mažinti 10 proc. Turtas varžytynėse nebuvo parduotas į varžytynes neatvykus nei vienam pirkėjui. Turto pardavimo klausimas buvo sprendžiamas 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. rugsėjo 14 d. ir 2010 m. spalio 21 d. kreditorių susirinkimuose, tačiau sprendimas nebuvo priimtas nesurinkus reikiamo balsų skaičiaus. 2010 m. lapkričio 25 d. įvykęs kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą įkeistus žemės sklypus parduoti pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą – 700 tūkst. Lt.
Teismas pažymėjo, kad Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatai (toliau – Nuostatai) numato, jog kreditorių susirinkimas sprendžia, kaip panaudoti antrose varžytynėse neparduotą turtą; kreditorių susirinkimas gali įpareigoti turtą parduoti be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir pardavimo kainomis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nustatyta žemės sklypų pardavimo kaina yra nepagrįstai maža. Nėra pagrindo sieti žemės sklypų pardavimo kainą su žemės sklypų verte jų įkeitimo metu – 2006 m. lapkričio mėn.. Parduodamo turto kaina yra nustatoma pagal turto vertę pardavimo metu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 12, 13 p.). Visuotinai žinoma aplinkybė, kad dėl 2008 m. prasidėjusios ekonominės krizės sumažėjo nekilnojamojo turto paklausa ir kainos. Tą patvirtina ir beveik metus vykstantys nesėkmingi bandymai parduoti įkeistus žemės sklypus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad po 2011 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto kainos pradės žymiai kilti. Pareiškėjas nepareiškė noro perimti neparduotus žemės sklypus (Nuostatų 31 p.), nors, perėmęs žemės sklypus, pareiškėjas galėtų realizuoti juos savo nuožiūra.
Teismas taip pat nurodė, kad žemės sklypai parduodami vykdant įmonės bankroto procedūras. Bankroto proceso metu yra realizuojamas visas įmonės turtas, o gautos lėšos, padengus administravimo išlaidas, paskirstomos proporcingai visiems įmonės kreditoriams pagal Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytą eiliškumą. Bankroto procesas susijęs su viešuoju interesu – bankrutavusio ūkio subjekto pašalinimu iš rinkos, visų kreditorių interesų vienodu gynimu. Šis procesas turi vykti greitai, kad būtų sumažintos administravimo išlaidas, kreditorių nuostoliai, įtvirtintas teisinis apibrėžtumas. ĮBĮ 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad įmonės turtas turi būti realizuotas per 24 mėnesius nuo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos. Iš bankroto administratoriaus paaiškinimų nustatyta, kad šiuo metu vykdomos tokios bankroto procedūros: tikrinama paraiška gauti lėšas iš Garantinio fondo, parduodamas įmonės turtas – pareiškėjui įkeisti žemės sklypai, taip pat neįkeistas garažas ir pagalbinės patalpos; daugiau turto įmonė neturi. Už parduotą turtą ir iš Garantinio fondo gautas lėšas paskirsčius kreditoriams, bankroto procedūros bus baigtos. Teismo nuomone, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreditorių susirinkimas nutarė parduoti žemės sklypus už nepagrįstai mažą kainą, taip pat nesant įrodymų, kad artimiausiu metu įvyks esminiai pakitimai nekilnojamojo turto rinkoje ir šio turto kaina žymiai išaugs, žemės sklypų pardavimo atidėjimas pažeistų kitų kreditorių interesus, nepagrįstai pailgintų bankroto proceso eigą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas AS „Parex banka“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti skundą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nėra pagrindo spręsti, kad asmens, pareiškusio valią įsigyti aptariamus žemės sklypus už 700 tūkst. Lt, pasiūlymas yra pats palankiausias, kadangi kreditorių susirinkimas niekada nebuvo nustatęs termino viešai teikti pasiūlymus dėl žemės sklypų įsigijimo. Tik nutarus turtą pardavinėti laisvai už didžiausią pasiūlytą kainą, būtų galima svarstyti apie didžiausią iš visų pasiūlytų kainą.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog pasiūlyta 700 tūkst. Lt kaina neatitinka turto rinkos vertės. 2010 m. vasario 22 d. atlikto turto vertinimo duomenimis, sklypų rinkos vertė siekia 1,6 mln. Lt; šis vertinimas nebuvo ginčijamas. Net ir atsižvelgiant į ekonominės krizės padarinius nekilnojamojo turto rinkai, nėra pagrindo teigti, kad nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2010 m. lapkričio mėn. aptariamo turto vertė sumažėjo daugiau kaip per pusę.
3. Kreditorius, kurio reikalavimai yra užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto įkeitimu, turi didesnį suinteresuotumą įkeisto turto pardavimu nei kiti įmonės kreditoriai, nes būtent iš tokio turto bus tenkinami jo reikalavimai. Dėl šios priežasties, priimant sprendimus dėl įkeisto turto pardavimo, visų pirma turėtų būti atsižvelgiama į kreditoriaus, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu, nuomonę. Nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo.
4. Teismas nepagrįstai atmetė skundą remdamasis bankroto proceso operatyvumo principu. Pagrindinis bankroto proceso tikslas – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Įgyvendinus ginčijamą nutarimą, nurodytas tikslas nebūtų pasiektas. Teismas nenurodė pagrįstų motyvų, kokiu būdu būtų pažeisti kitų kreditorių interesai atidėjus turto realizavimą. Priešingai, kuo mažesnė apelianto reikalavimo dalis bus patenkinta iš įkeisto turto pardavimo, tuo mažesnė trečios eilės kreditorių reikalavimų dalis bus patenkinta iš likusio įmonės turto. Ginčo turto pardavimo pratęsimas nepadidins administravimo išlaidų, nes jų dydis yra fiksuotas.
5. ĮBĮ nustatytas įmonės likvidavimo terminas nėra naikinamasis, nes gali būtų pratęstas tokiam laikui, kuris būtinas išspręsti įmonės turto realizavimo ir visų kreditorių interesų optimalaus patenkinimo klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovas BUAB „Mitransa“ prašo skundą atmesti. Akcentuoja, kad buvo išnaudotos visos galimybės parduoti turtą už maksimalią kainą.
Tretysis asmuo Nordea Bank Finland Plc prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ginčijamas nutarimas priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. VĮ „Registrų centras“ individualiu 2010 m. spalio 4 d. atliktu vertinimu nustatė, kad aptariamo turto vertė siekia 747 tūkst. Lt. Apeliantas nepasinaudojo galimybe perimti žemės sklypus ir juos realizuoti savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje pagrindiniai apelianto argumentai yra susiję su tikrąja ginčo turto rinkos verte. Teisėjų kolegija su jais nesutinka.
Bylos duomenys patvirtina, kad pradinė aptariamo turto pirmųjų ir antrųjų varžytynių kaina – 1 600 000 Lt – buvo nustatyta remiantis 2010 m. vasario 22 d. atliktu vertinimu (b. l. 91). Trečiose varžytynėse pradinė kaina siekė 1 280 000 Lt, ketvirtose – 1 152 000 Lt (b. l. 94-95). Noro įsigyti turtą už nurodytas kainas nepareiškė nei vienas asmuo (b. l. 40-41). Vėliau buvo gauti du pasiūlymai: 700 000 Lt ir 500 000 Lt dydžio (b. l. 100). Įvertinus nesėkmingą turto pardavimą už kainas, artimas atliktam turto vertinimui, teisėjų kolegijos nuomone, yra akivaizdu, kad jos neatitiko to meto rinkos poreikio – buvo per aukštos. Būtent realaus bandymo parduoti turtą rezultatai geriausiai apibūdina jo rinkos vertę.
Apeliantas teigia, kad pasiūlyta kaina nėra geriausia, nes nebuvo viešo laisvo siūlymo pirkti turtą. Šiuo atveju pažymėtina, kad apeliantas yra bankas, todėl jam keliami aukšti atidumo ir rūpestingumo standartai. Dėl veiklos specifikos galima pripažinti, kad apeliantas nekilnojamojo turto rinkoje yra profesionalus dalyvis. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantas, matydamas, kad turto nepavyksta parduoti, ir elgdamasis pagal bonus pater familias standartą, turėjo visas galimybes pats ieškoti pirkėjo aptariamam turtui, ir paneigti, jog 700 000 Lt kaina atitinka rinkos kainas.
Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas ne kartą siekė atidėti klausimo dėl turto pardavimo svarstymą. Labiausiai tikėtina, kad tokiu būdu buvo laukiama nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo (b. l. 1) ir tikimasi iš turto realizavimo patenkinti kuo didesnę reikalavimo dalį. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų apie rinkos atsigavimą pateikta nebuvo (CPK 178 str.). Žinodamas tokį teismo argumentą, apeliantas nurodytų įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nors, būdamas profesionalus nekilnojamojo turto rinkos dalyvis, turėjo visas galimybes pagrįsti savo teiginius. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, teisingai įvertino tiek bankroto proceso tikslą maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, tiek bankroto proceso operatyvumo principą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.