Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. J. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, E. Ž. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, perduota prokurorui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos prokuratūra perdavė Kauno apygardos teismui baudžiamąją bylą, kurioje D. J. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o E. Ž. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

D. J. kaltinamas tuo, kad veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005-12-20 E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau- Bendrovė), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006-08-29 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau - Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)” (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-24 įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 65538,00 litus, ir žinodamas, kad, pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini) ” didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

Be to, D. J. kaltinamas ir tuo, jog veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005-12-20 E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau- Bendrovė), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006-05-17 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)” (toliau- Bankas), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-29 įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą turtą dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)” 19666,63 Lt turtinę žalą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 1 d.

E. Ž. kaltinamas tuo, kad veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje su D. J., 2005-12-20 organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau- Bendrovė), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006-08-29 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)” (toliau- Bankas), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini). 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-24 D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarė AB „(duomenys neskelbtini)” didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą, t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 184 str. 2 d.

Be to, E. Ž. kaltinamas ir tuo, kad veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje su D. J., 2005-12-20 organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau- Bendrovė), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006-05-17 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)” (toliau- Bankas), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-29 D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)” 19 666,63 Lt turtinę žalą, t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 184 str. 1 d.

Teismo argumentai dėl kaltinamojo akto nekonkretumo yra nepagrįsti bei prieštarauja kaltinime nurodytiems duomenims, iš kurių matyti, kad visos faktinės aplinkybės, apibūdinančios būtinuosius nusikaltimų, numatytų BK 184 straipsnyje, sudėčių požymius, turinčius reikšmės tiek baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, tiek ir kaltinamųjų teisės į gynybą užtikrinimo aspektu, yra išdėstytos kaltinamajame akte. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų perduodant bylą nagrinėti teismui nepadaryta. Be to, teismas turi baudžiamojo proceso įstatyme numatytas procesines galimybes pašalinti, neutralizuoti bylos trūkumus, jeigu tokie paaiškėja nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje (BPK 256, 287, 288 straipsniai), neperduodamas baudžiamosios bylos prokurorui.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundas atmetamas.

Bylos parengimo nagrinėti teisme metu, vienas iš sprendimų, kurį teismas susipažinęs su baudžiamąja byla gali priimti, yra bylos perdavimas prokurorui (BPK 232 straipsnio 3 punktas). Vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatomis, byla perduodama prokurorui tik tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-581/2011). Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinė nutartis Nr. 2K-556/2012).

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, kaltinamuoju aktu, daro išvadą, jog apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, byloje padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti bylą teisme.

Pagal BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, be kitų duomenų, kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, t.y. aplinkybės atskleidžiančios inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius.

D. J., E. Ž. kaltinamajame akte kaltinami nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymu.

BK 184 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Iššvaistymas gali būti padaromas aktyviais veiksmais, nukreiptais į tai, kad turtas ar turtinė teisė būtų neteisėtai perleista tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, pasirašant potvarkius, sudarant sandorius, po to – realiai perduodant turtą. Apie kaltininko veiksmų neteisėtumą sprendžiama iš įvairių aplinkybių. Tai gali būti ir nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos sudaryti sandoriai, be to, galimi atvejai, kai turintis atitinkamus įgalinimus asmuo (kuriam patikėtas ar jo žinioje yra svetimas turtas arba turtinė teisė) formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, tuo tarpu jais pasinaudodamas siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai perleidžia svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas gali būti padaromas ir tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė byla Nr. 2K-14/2013), ir dėl neatsargumo (kasacinė byla Nr.2K-191/2012). Taigi, labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais, neteisėtai ir neatlygintinai perleisdamas svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, jog iš kaltinamojo akto turinio seka, kad D. J., E. Ž. iš esmės yra kaltinami tuo, jog žinodami, kad pagal lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)” jų paimti automobiliai MB CL55 AMG, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) ir Mazda 3, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) iki visiško atsiskaitymo su banku yra banko nuosavybė, o bankui nutraukus sutartį yra privaloma grąžinti turtą, šio turto negrąžino, ir taip iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą turtą. Kaltinamajame akte aprašant kaltinamiesiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas nebuvo nurodyti visi būtini BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, o būtent - turto iššvaistymo būdai. Beje tai, savo skunde pripažino ir pats prokuroras. Iš D. J. ir E. Ž. pareikštų kaltinimų visiškai neaišku, kas atsitiko su kaltinamųjų lizingo sutarčių pagrindu įgytais automobiliais, ar iš tikrųjų, pažeisdami lizingo sutarčių sąlygas, nesilaikydami nustatytos turto perleidimo tvarkos, kaltinamieji jų žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims. Prokuroras skunde nurodo, jog pagal byloje esančius buhalterinius ir kitus dokumentus matyti, kad kaltinimuose nurodytų automobilių perdavimas įmonės dokumentais niekam nebuvo įformintas ir įmonė šių automobilių nebeturi. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tyrimo metu buvo nustatyta, kad apžiūrint Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Šiauslių apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje esančius UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus, nuomos sutarčių, perdavimo – priėmimo ar grąžinimo aktų, susijusių su automobiliais Mersedes Bendz C320, 2003 m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mazda 3, 2005 m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nerasta. Tuo tarpu duomenų apie tai, ar minėtos bendrovės buhalteriniuose dokumentuose yra nuomos sutarčių, perdavimo – priėmimo ar grąžinimo aktų, susijusių su D. J. ir E. Ž. kaltinimuose nurodytu automobiliu MB CL55 AMG, v/n (duomenys neskelbtini), byloje nėra.

Pažymėtina tai, jog šiuo atveju tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu BK 184 straipsnio prasme, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (kasacinė nutartis Nr. 2K-208/2013).

Prokuroras skunde nurodo, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo nustatytos automobilių perdavimo(iššvaistymo) aplinkybės ir būdas, tačiau atsakingi asmenys ir jų veikimas ar neveikimas iššvaistant svetimą turtą, už kurį nebuvo atsiskaityta ir kuris nebuvo grąžintas, yra nustatyti, nes nustatyta, kad kaltinamiesiems buvo patikėtas svetimas turtas, kuris buvo jų žinioje. Pastarasis prokuroro teiginys nepagrįstas bylos duomenimis. Be to, D. J. pateiktame kaltinime, kuris aprašytas ir kaltinamajame akte, neatskleista kokiu pagrindu kaltinamajam buvo patikėti pagal lizingo sutartis bendrovės įgyti automobiliai ir/ar jis turėjo šį turtą savo žinioje. Šios svarbios nusikalstamos veikos sudėties (BK 184 straipsnis) aplinkybės neatspindėjimas kaltinime ( ir kaltinamajame akte) kelia abejones dėl pareikšto kaltinimo aiškumo bei kaltinamajam teisės į gynybą užtikrinimo.

Be to, BPK 219 straipsnio 4 punkto nuostata reikalauja, kad kaltinamajame akte privalo būti nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Ši įstatymo nuostata aptariamoje byloje taip pat pažeista.

Prokuroras kaltinamajame akte išreiškia poziciją dėl kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimo ir ši pozicija turi būti pagrįsta surinktais ir kaltinamajame akte išdėstytais duomenimis. Aptariamuoju atveju kaltinamajame akte prokuroras, pagrįsdamas D. J. nusikalstamų veikų kvalifikaciją pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį bei BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o E. Ž. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį bei BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, apart kaltinamųjų parodymų apie lizingo sutarčių sudarymą, iš dalies įmokų mokėjimą ir automobilių negrąžinimo lizingo bendrovei faktą, nurodė ir duomenis iš DNB banko lizingo bendrovės apie 2006-05-17 ir 2006-08-29 lizingo sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymą bei įmokų suvestines, o taip pat FNTT prie LR VRM Šiaulių apygardos valdybos raštą apie tai, kad apžiūrint UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus, automobilių MB ir „Mazda“ nuomos sutarčių, perdavimo aktų bei grąžinimo aktų nėra. Be to, kaltinamajame akte yra nurodyta 12 liudytojų, tačiau iš jų atskleistų parodymų matyti, kad jie apie bendrovės lizinguotus automobilius, jų naudojimą ir likimą nieko nežino. Tokiu būdu darytina išvada, kad prokuroro pozicija dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo nėra visiškai pagrįsta bylos duomenimis. Be to, prokuroras skunde nurodo, kad „kaltinamieji dėl savo užimamų pareigų bendrovėje galėjo duoti nurodymus dėl turto – automobilių naudojimo bei saugojimo; tyrimo metu nenustačius, kad jie patys perdavė turtą – automobilius, bei kam ir kokiu būdu perdavė, yra aišku, kad turto iššvaistymą jie galėjo padaryti ir neveikimu, neatlikdami tam tikrų turtinio pobūdžio veiksmų, kuriuos dėl jiems suteiktų turtinių teisių privalu buvo padaryti ir dėl ko nukentėjusi lizingo bendrovė patyrė turtinę žalą- prarado turėtą turtą“. Tokia prokuroro pozicija ir teiginiai prieštarauja procesiniams bylos nagrinėjimo principams, pagrįsti prielaidomis, o ne procesinėmis priemonėmis nustatytais faktais.

Ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, akivaizdu, nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti šioje nutartyje aptartas aplinkybes. Baudžiamojo proceso įstatymas bylos nagrinėjimo metu teismui suteikia teisę atlikti bet kokį šio BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 287 straipsnis). Kita vertus, šiuo atveju teismui net ir atlikus būtinus procesinius veiksmus bei nustačius būtinas aplinkybes, teismas pats savo iniciatyva negalėtų pašalinti paminėto BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimo ir kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes papildyti iš esmės naujomis faktinėmis aplinkybėmis, nepažeisdamas BPK 256 straipsnio reikalavimų. Turto iššvaistymo būdo atskleidimas teismo nuosprendyje šiuo atveju neišvengiamai reikštų faktinių aplinkybių, nenurodytų kaltinamajame akte, nustatymą, o tai gali tapti pagrindu konstatuoti kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą bei teismo šališkumą. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas padarė teisingą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla negali būti perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir pagrįstai ją perdavė prokurorui.

Bylos perdavimas prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą duoda pagrindą manyti, jog ir kaltinimai bus konkretesni, patikslinti, taps labiau pagrįsti ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams pagrįstos ir sprendimas, nagrinėjamoje byloje, perduoti bylą prokurorui kyla iš protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir kitų bendrųjų teisės principų, kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro, neperkeliant baudžiamojo persekiojimo teisės ir pareigų teismui. Analizuojamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymą prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla (LR Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla dėl D. J. ir E. Ž. pareikštų kaltinimų perduota prokurorui, palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.