Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-371-135/2012

Teisėja Andželika Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-29-3-00020-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.; 2.4.7.; 2.4.9.; 1.2.4.8.1.; 1.2.8.2.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.14. (S)

NUTARTIS

2012 m. gegužės 3 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistųjų A. S. bei S. S. ir nukentėjusiojo A. Č. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiamu nuosprendžiu S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2009-05-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Į bausmės laiką įskaityta pagal 2009-05-26 nuosprendį atlikta bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 67 str. 3 d., 72¹ str., S. S. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 6 (šešis) mėnesius prisiartinti prie nukentėjusiojo A. Č., gim. (duomenys neskelbtini) m., uždraudžiant kaltininkui bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju, lankytis vietose, kuriose būna nukentėjusysis.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

A. S. ir S. S. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamieji dalyvavo padarant nusikaltimą.

A. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš A. S. ir S. S. A. Č. 23,00 Lt (dvidešimt trys litai) turtinės žalos atlyginimui, 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimui bei 1500,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir S. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai grupėje nežymiai sužalojo sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą, o būtent 2009 m. balandžio 15 d., 19–20 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, A. S. du kartus rankos pirštais įžnybė A. Č. į dešinę šlaunį, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką A. S. du kartus rankos pirštais įžnybė A. Č. į kairę šlaunį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamą veiką S. S. sudavė smūgį į galvą A. Č., taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

A. S. ir S. S. išteisinti dėl to, kad veikiant bendrai grupėje, įžeidė A. Č., o būtent 2009 m. balandžio 15 d., 19–20 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, A. Č. mažamečių vaikų – I. Č., gim. 1999-02-21, ir A. Č., gim. 1996-12-03, akivaizdoje A. Č. įžeidė vadindami „gaidžiu“, „debilu“, „invalidu“, „kvailiu“. A. S. ir S. S. išteisinti, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikaltimą.

Dėl S. S. nuteisimo už A. Č. suduotą smūgį apeliantai nurodo, kad iš vaizdo įrašo matosi, jog S. S. bandė suduoti, tačiau nesimato, kad sudavė ir tikrai pataikė A. Č. į galvą. Teigia, kad teismas visiškai neanalizavo ir nevertino, kokiame kontekste šis bandymas buvo atliktas. Jų teigimu, S. S. spontaniškai reagavo į A. Č. atliktą smūgį malka broliui į galvą, po jo A. S. parkrito, o A. Č., kuris prieš tai keletą kartų bandė užsimoti malka, akivaizdžiai buvo įsiutęs ir neprognozuojamas, todėl S. S. siekė apsaugoti brolį nuo tolesnio smurto ir jį apginti, o taip pat nutraukti neteisėtus A. Č. veiksmus. Nurodo, kad būdamas susijaudinęs dėl prieš brolį pavartoto smurto, jis reagavo bandydamas suduoti A. Č., tačiau nepataikė, o vėliau paėmęs už kaklo nutempė jį toliau nuo brolio, taip nutraukdamas konfliktą. Apeliantų teigimu, netgi jeigu S. S. ir būtų pataikęs A. Č., LR BK nenumato baudžiamosios atsakomybės už fizinio skausmo sukėlimą staiga labai susijaudinus, o šių aplinkybių visuma turėjo suponuoti teismo išvadą, kad jis neperžengė būtinosios ginties ribų, nes gynė savo brolį nuo taip vadinamo nukentėjusiojo užpuolimo, o jis kėsinosi į A. S. sveikatą pavartodamas smurtą.

Nuteistųjų nuomone, Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendis iš esmės kvestionuoja piliečio teisę gintis bei ginti kitus asmenis ir skatina tokius asmenis kaip A. Č. ir toliau elgtis įžūliai ir iš to gauti turtinę naudą.

Nurodo, kad teismas be jokio pagrindo apkaltino nuteistuosius veikus bendrininkų grupėje, nors susitarimo dėl to nebuvo, o A. Č. vartojo smurtą. Teismas nevertino paties nukentėjusiojo veiksmų, kai jis savivaliaudamas, nebūdamas nei savininku, nei (duomenys neskelbtini) m. gyventoju, ima įvedinėti tvarką ir mamai S. S. parvežtas malkas mėto į veją, nereaguoja į prašymus nutraukti neteisėtus veiksmus, trenkia malka A. S. į galvą ir tampa nukentėjusiuoju. Tai rodo, jų nuomone, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai ir vertino ne įrodymų visumą, o tik A. Č. parodymus. Mano, kad šioje byloje teismas jam daromo spaudimo įtakoje padarė neteisingas išvadas ir neteisingai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors privalėjo juos išteisinti.

Taip pat nurodo, kad jų atžvilgiu priimti griežtesni nuosprendžiai nei A. Č. atžvilgiu už nesunkų sveikatos sutrikdymą tame pačiame epizode dėl A. S. sveikatos sutrikdymo ir S. S. nuteistas laisvės atėmimu atidedant nuosprendžio vykdymą. Nurodo, kad teismo paskirti įpareigojimai nerealūs ir nelogiški jų vykdymo požiūriu, nes jis negali artintis ir ieškoti ryšių ir lankytis vietose kur būna A. Č., o kadangi A. Č. nuolat lankosi pas D. Č. (duomenys neskelbtini) m., daroma išvada, kad S. S. čia būti negali, nors jam nuosavybės teise priklauso šio namo dalis, čia gyvena mama S. S., kuriai 85 metai, ir ją reikia prižiūrėti.

A. Č. nuomone, atsižvelgiant į tai, kad fizinis skausmas buvo sukeltas neįgaliam asmeniui, kaltinamųjų veiksmai turėjo būti vertinami kaip idealioji fizinio skausmo ir įžeidimo sutaptis. Jo teigimu, kaltinamieji, panaudodami smurtą prieš asmenį, kuris negali pats apsiginti, ne tik jį sužeidė, bet ir įžeidė, nes jis, negalėdamas pats apsiginti ir apginti savo mažamečių vaikų, kurių akivaizdoje viskas vyko, jautėsi labai pažemintas ir įžeistas, o žodį ,,invalidas“ laiko įžeidžiančiu ir pažeminančiu. A. Č. teigimu, tai, kad kaltinamieji jį vadino ,,invalidu“ siekdami pažeminti ir įskaudinti, aiškiai matosi teismui pateiktame vaizdo įrašė. Tai, pasak apelianto, patvirtina ir jo dukros išsiųsta SMS žinutė D. Č., kurioje ji parašė, kad šaiposi iš tėčio. Nurodo, kad teismas, išteisindamas kaltinamuosius nepadarius nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. l d., nieko nepasisakė apie šią žinutę, kaip vieną iš įrodymų, kad kaltinamieji prieš jį naudojo ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą, t. y. savo veiksmais ir elgesiu jį pažemino ir įžeidė. Taip pat nurodo, kad teismas nevertino to fakto, kad S. S., dar iki smurto panaudojimo skambino į greitosios pagalbos skyrių sakydamas, kad reikalinga skubi pagalba ,,psichiniam ligoniui“, tai patvirtina ir įrašas kortelėje, kurioje parašyta, kad vyksta pas ,,psichiškai nesveiką“. Nurodo, kad tą patį pasakymą S. S. pavartojo ir skambindamas į policiją, ir tai girdėti vaizdo įraše. Tai apeliantą pažemino ir įžeidė, nes mažamečių vaikų akivaizdoje buvo išvadintas ,,psichiškai nesveiku“. Taip pat nurodo, jog pats faktas, kad buvo filmuojamas smurtas prieš jį, filmuojamas jo bejėgiškumas, jam yra didžiulis pažeminimas ir įžeidimas. Nurodo, kad paminėti įrodymai patvirtina, kad S. S. ir A. S. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 155 str. 1 d.

Nukentėjusysis nurodo, kad priteisiant neturtinės žalos dydį, nebuvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas prieš neįgalų asmenį jo mažamečių vaikų akivaizdoje, dėl kaltinamųjų išsakytų patyčių ir įžeidinėjimų jo asmeniui jis patyrė ypatingai stiprių bei skausmingų dvasinių išgyvenimų, nes mažamečiai vaikai matė, kaip buvo mušamas jų tėtis, girdėjo, kaip kaltinamieji vadino jį „gaidžiu", „debilu", „invalidu", „psichiškai nesveiku“ ir t. t., jautėsi bejėgis apginti savo mažamečius vaikus nuo jų matomo ir girdimo smurto tėvo atžvilgiu, o jo mažamečiai vaikai prarado saugumo jausmą matydami, kaip jų neįgalų tėvą jų gyvenamosios vietos kieme muša ir įžeidinėja tikri jų dėdės, mamos broliai A. S. ir S. S.. Apelianto teigimu, kaltinamieji savo elgesiu ir nusikalstama veika padarė nepataisomą žalą jo mažamečių vaikų sąmonėje, pamynė visas bendražmogiškas vertybes, ir tai dar labiau sustiprino jo išgyvenimus.

Nurodo, kad kaltinamieji 2009-04-15 savo nusikalstamais veiksmais jo atžvilgiu pažeidė kelias vertybes, ir tai sudaro pagrindą priteisti visą prašomą piniginę kompensaciją už neturtinę žalą, t. y. 10 000 Lt., o teismo solidariai priteista 2000 Lt suma yra per maža. Nurodo, kad, jei kaltinamieji būtų pripažinę savo kaltę, atsiprašę jo vaikų ir jo už patirtus dvasinius išgyvenimus, ši priteista suma gal ir atkurtų teisingumą. Nurodo, kad šiuo atveju nuteistieji visai nesigaili padarę nusikaltimą prieš neįgalų asmenį jo mažamečių vaikų akivaizdoje, net neigia padarę nusikaltimą, nors yra akivaizdūs jų kaltės įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. S. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Dėl nuteistųjų apeliacinio skundo

Kaip matyti iš nuteistųjų apeliacinio skundo argumentų, pastarieji kaltais neprisipažįsta ir nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai nesutampa su teismo medicinos specialisto išvada bei vaizdo įrašu, todėl teismas neturėtų jais remtis kaip patvirtinančiais jo kaltę.

Kolegijos manymu, byloje įrodyta, jog A. S. tarpusavio konflikto metu du kartus rankos pirštais įžnybė A. Č. į dešinę šlaunį, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką A. S. du kartus rankos pirštais įžnybė A. Č. į kairę šlaunį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, o S. S., tęsdamas nusikalstamą veiką sudavė smūgį į galvą A. Č., taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (BK 140 straipsnio 1 dalis), padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad konfliktas tarp šalių kilo dėl namo, esančio Purienų takas 11, Mažeikiai, kieme ant važiuojamosios dalies išverstų malkų po to, kai nukentėjusysis norėjo atlaisvinti nuo malkų įvažiavimą į namo kiemą, o nuteistieji neleido to daryti (metė malkas atgal į krūvą). Iš nukentėjusiojo skundo dėl bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka ir parodymų teisme matyti, jog A. ir S. S., iš anksto žinodami, kad tai gali sukelti neigiamą A. Č. reakciją, išprovokavo konfliktą, kurio metu nukentėjo tiek pats A. S., tiek A. Č.. Tai, jog tarp šalių įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalota A. Č. sveikata bei jam sukeltas fizinis skausmas, patvirtino nukentėjusysis A. Č., liudytojai D. Č., V. P., garso ir vaizdo įrašai. A. Č. patirti nežymūs sveikatos sutrikdymai patvirtinti byloje esančioje Valstybinės Teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Mažeikių poskyriaus 2009-04-17 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad A. Č. padaryta dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje, viršutiniame trečdalyje 2 šviesios mėlynos spalvos kraujosruvos 2 cm ir 3 cm, 12 cm atstumu viena nuo kitos, galbūt prieš 1–2 dienas, kietu buku daiktu (1 t., 5 b. l.).

Nuteistieji apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti A. Č. sužalojimai nesutampa su skunde nurodytais ir vaizdo medžiagoje užfiksuotais nuteistojo A. S. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos D. Č. parodymus, kad pradžioje nukentėjusiajam A. S. įžnybė du kartus rankos pirštais į dešinę šlaunį, o vaizdo įrašas patvirtina, kaip vėliau A. S., pritūpęs šalia nukentėjusiojo A. Č., dešine ranka du kartus įžnybia A. Č. į kairę koją, po ko nukentėjusysis A. Č. A. S. paklausia: „Ko,čia gnybi?“.

Nuteistųjų iškelta versija, kad A. Č. specialisto nustatytos kraujosruvos dešinėje šlaunyje galėjo atsirasti dėl kitų aplinkybių, kadangi nukentėjusysis serga išsėtine skleroze, vertintina kaip jų pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, ir atmetama.

Kolegija taip pat nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas, kad S. S. dešinės rankos kumščiu smūgiavo nukentėjusiajam A. Č. į galvą (vaizdo įraše laikas 28:05 min.) po to, kai nukentėjusysis A. Č. malka trenkė A. S. (vaizdo įrašas 28:04 min.), ir iš sulėtinto vaizdo matyti, kad S. S. trenkia ir pataiko nukentėjusiajam į galvą, o ne tai, kad bando trenkti ir nepataiko, kaip teigiama nuteistųjų apeliaciniame skunde, o vėliau S. S. dešine ranka laiko suėmęs nukentėjusįjį A. Č. už kaklo (vaizdo įrašo laikas nuo 28:08 min. iki 28:11 min.).

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog A. S. ir S. S., atlikdami tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė, kad toks jų elgesys gali sukelti A. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, ir nustatytos aplinkybės visiškai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos sudėtį.

Anot nuteistųjų, S. S. veiksmai suduodant dešine ranka A. Č. į galvą turi būti vertinami kaip gynyba. Šis skundo argumentas nepagrįstas.

BK 28 str. numatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir pagrįstai S. S. veiksmų A. Č. atžvilgiu nevertino kaip būtinosios ginties, kadangi, kaip jau paminėta anksčiau, byloje nustatyta, kad būtent po A. S. įžnybimo ir po A. Č. paklausimo, kodėl įžnybo, A. Č. trenkė malka A. S.. Atsižvelgiant į įraše užfiksuotą konfliktišką nuteistųjų elgesį kolegija pažymi, kad tiriamu atveju nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl būtinosios ginties.

Apylinkės teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininkų asmenybes, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistieji padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. A. S. anksčiau teistas nebuvo, nebaustas administracine tvarka, todėl paskirtos bausmės rūšis – laisvės apribojimas 6 mėnesių laikotarpiui, įvertinus dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusias pasekmes, nėra per griežta, o parinktas įpareigojimas turės teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tiriamo įvykio metu S. S. prieš nukentėjusįjį smurtavo ne pirmą kartą ir 2009-05-26 apkaltinamuoju nuosprendžiu jau buvo pripažintas kaltu dėl 2007-08-27 padarytos nusikalstamos veikos prieš A. Č., padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas šios bausmės rūšies vidurkiui, ir jos vykdymą atidėdamas vienerių metų laikotarpiui.

S. S. skunde pabrėžia, kad jam paskirti teismo įpareigojimai 6 mėnesius nesiartinti ir neieškoti ryšių su A. Č. bei nesilankyti vietose, kuriose būna nukentėjusysis, yra nerealūs, kadangi jam (S. S.) nuosavybės teise priklauso namas, kuriame nuolat lankosi A. Č. bei tame pačiame name gyvena jo garbaus amžiaus motina, kuriai reikalinga priežiūra. Kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis S. S. gyvena Norvegijoje, o tai, kad namas, kuriame dažnai lankosi A. Č. ir gyvena S. S. motina, jam priklauso nuosavybės teise, neduoda pagrindo manyti, jog paskirtas įpareigojimas yra nerealus. Atsižvelgiant į tai, kad tarp nuteistojo ir A. Č. konfliktai kyla dažnai ir šalys vieni kitų atžvilgiu nevengia vartoti įžeidinėjimų ir netgi smurto, šiuo atveju šis įpareigojimas, kolegijos nuomone, turės prevencinę reikšmę ir leis išvengti konfliktinių situacijų, todėl paskirtas įpareigojimas yra pagrįstas ir tinkamas.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. S. ir S. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. neįrodžius, kad kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Pagal BK 155 str. atsako asmuo, kuris veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino kitą žmogų. Užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms ir bendriems žmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Minėta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Nukentėjusysis A. Č. kaltino A. S. ir S. S. jį konflikto metu 2009-04-15 išvadinus ,,gaidžiu“, ,,invalidu“, ,,debilu“, ,,kvailiu“. Ištyrus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, įrodymų, kad A. Č. atžvilgiu buvo vartojami žodžiai ,,gaidys“, ,,debilas“, ,,kvailys“, byloje nėra, ir vaizdo įraše aiškiai užfiksuota tik tai, kad A. Č. atžvilgiu buvo vartojamas žodžiai ,,invalidumas“, ,,invalidas“. Liudytoja D. Č. paties įvykio nematė ir negalėjo patvirtinti, ar A. S. ir S. S. vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu kokius nors įžeidžiančius žodžius. Ir nors nukentėjusysis skunde nurodo, kad jį vadinant ,,invalidu“ jis jautėsi pažemintas ir įskaudintas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, asmens įvardijimas ,,invalidu“ niekaip nežemina asmens garbės ir orumo, neniekina jo, nes pats žodis neturi neigiamo pobūdžio, kadangi jis apibūdina žmogų, turintį ilgalaikių sveikatos problemų bei šis apibūdinimas ilgą laiką buvo vartojamas bendrinėje kalboje, todėl dėl tos pačios priežasties jis negali ir įžeisti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. Č. yra nustatytas netektas darbingumas 65 procentai (1 t., 33 b. l.), tai patvirtina nuteistųjų teiginius, jog nukentėjusysis turi sveikatos problemų. Skunde aukštesnės instancijos teismui apeliantas nurodė, kad nuteistųjų jis buvo įvardijamas skambinat į policiją ir į greitosios pagalbos skyrių kaip ,,psichiškai nesveikas“ ir ,,psichinis ligonis“, tačiau pažymėtina, kad privataus kaltinimo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, jis nenurodė, kad buvo taip vadinamas, apie tai neminėjo ir bylos teisme nagrinėjimo metu, todėl bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme spęsti, ar minėti žodžiai sudarė nusikalstamos veikos įžeidimo sudėtį, nėra pagrindo (1 t., 107–113 b. l.).

Nesant byloje patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog S. S. ir A. S. viešai žodžiu pažemino nukentėjusįjį A. Č., apylinkės teismas pagrįstai juos išteisino iš kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis A. Č. 2010-04-26 privataus kaltinimo skunde suformulavo reikalavimą priteisti turtinę 23 Lt bei neturtinę 10 000 Lt žalą, nurodė šalis, turtinės bei neturtinės žalos padarymo aplinkybes, motyvus, kuriais grindžiamas žalos dydis (1 t. 1–3 b.l.), savo reikalavimą palaikė teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė nukentėjusiajam turtinės žalos atlyginimą ir neturtinės žalos atlyginimui 2000 Lt, su tuo nukentėjusysis nesutinka.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik santykinai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 3K-103/2009).

Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos. A. S. savo nusikalstamais veiksmais padarė A. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą, o S. S. – sukėlė fizinį skausmą. Nuteistieji padarė tokius veiksmus veikdamas tiesiogine tyčia. Kita vertus, nenustatyta, kad nuteistieji sukėlė nukentėjusiajam kokius nors ypatingus, ilgalaikius ar neatstatomus sveikatos sutrikimus, dėl kurių jo būklė būtų ypatingai bloga, būtų pablogėję jo darbo ar socialiniai santykiai. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo priteista nukentėjusiajam suma neturtinei žalai atlyginti nėra per maža.

BPK 103–105 straipsniai numato, kad proceso išlaidomis pripažįstama liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėti pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis pateikė dokumentus, patvirtinančius jo turėtas kelionės išlaidas į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme (2 t., 127, 128 b. l.), todėl šios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103–105 straipsniais,

nutaria:

nuteistųjų S. S. ir A. S. bei nukentėjusiojo A. Č. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio atmesti.

Solidariai iš S. S. ir A. S. išieškoti proceso išlaidas – 120,00 Lt (vieną šimtą dvidešimt litų) nukentėjusiojo A. Č. turėtoms kelionės išlaidoms padengti.