- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-12
- Bylos Nr.
- AN2-194-312/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02964-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kategorijos
- 16.9.3Kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (ANK 417 str.)
- 16.9.10Nepaklusimas reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukimas iš eismo įvykio vietos (ANK 426 str.)
- 21.1.7Įrodymai (ANK 569 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarties, kuria netenkintas G. L. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio 2018 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-30217-2018 paliktas nepakeistas, taip pat patikslintos kai kurios nutarime nurodytos administracinio nusižengimo faktinės aplinkybės (nusižengimo padarymo laikas ir faktinė aplinkybė, susijusi su pažeidimo esme), panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nustatytos bylos aplinkybės
1. G. L. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio 2018 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-30217-2018 nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalį, 426 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. balandžio 21 d., apie 13.38 val., Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 79, vairuodamas automobilį Nissan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sukdamas į kairę, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 157 punktų reikalavimų, nepraleido pagrindiniu keliu tiesiai važiuojančio automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko automobilio BMW vairuotojas buvo priverstas stabdyti, sukti vairą į dešinę pusę, vengti susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio ir apgadino savo automobilį, be to, G. L. iš eismo įvykio vietos pasitraukė, pažeisdamas KET 220 punkto reikalavimus, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį G. L. paskirta 75 Eur dydžio bauda, pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį - 700 Eur bauda. ANK 38 straipsnyje numatyta tvarka nuobaudas subendrinus, paskirta galutinė nuobauda - 700 Eur dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. nutartimi, išnagrinėjęs G. L. skundą, jį atmetė ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio 2018 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-30217-2018 paliko nepakeistą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu G. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartį ir administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. L. dirba keleivių pavežėju ir 2018 m. balandžio 21 d., apie 13.00 val., keleivius V. M. ir I. B. vežė į PC Norfą, esančią Dariaus ir Girėno g. 79. Likus apie 50 - 70 metrų iki šviesoforu reguliuojamos sankryžos, kairėje pusėje yra padarytas įvažiavimas į PC Norfą. Privažiavęs šį įvažiavimą, jis įjungė kairį posūkio signalą, sustojo, įvertino eismo dalyvius - už sankryžos, Dariaus ir Girėno g., pamatė du automobilius, iš kurių vienas buvo nukentėjusiojo vairuojamas BMW. Kitas automobilis prie sankryžos sustojo, dėl ko G. L. padarė prielaidą, kad užsidegė raudonas šviesoforo signalas, o automobilis BMW jį aplenkė ir didžiuliu greičiu važiavo tiesiai. Matydamas, kad dideliu greičiu atvažiuoja BMW automobilis, o ir jo keleiviai pradėjo šaukti, kad „važiuoja per raudoną, lekia milžinišku greičiu“, jis palaukė, kol šis pravažiuos, pasuko į kairę, t. y. įvažiavo į PC Norfa kiemą, ir sustojo. Šias faktines aplinkybes byloje patvirtino I. B. ir V. M.. Tuo tarpu BMW automobilis nestabdydamas pravažiavo pro apelianto automobilį, metėsi į dešinę, užvažiavo ant šaligatvio bei vejos ir sustojo. Netoliese buvo moteris, kuri išlipo iš BMW automobilio, piktai, garsiai šaukė ant BMW automobilio vairuotojo, nervingai numojo ranka ir nuėjo. Sustojus PC Norfa kieme ir klientams išlipus, prie G. L. automobilio priėjo automobilio BMW vairuotojas ir apelianto automobilį nufotografavo. G. L. paklausė, kodėl BMW vairuotojas mieste laksto milžinišku greičiu, tačiau šis jam jokių pretenzijų nepareiškė, neišreiškė noro pildyti eismo įvykio deklaracijos arba kviesti policijos pareigūnus ir tuojau pat pasišalino. Apeliantas nemanė ir negalėjo numanyti, kad automobilis BMW patyrė kokios nors žalos, nes matė, kaip ant pėsčiųjų tako jis užvažiavo per dviratininkams ir neįgaliems eismo dalyviams skirtą užvažiavimą, kurio plotis 4,5 m, o aukštis 0,00 m. Neturėdamas pagrindo manyti, kad pažeidė KET, ir nesulaukęs jokių eismo dalyvių pretenzijų, jis išvažiavo dirbti toliau. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino šią apelianto pateiktą įvykių versiją, taip pat nepagrįstai atmetė bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų V. M. ir I. B. parodymus, o vadovavosi vien tik nukentėjusiojo ir dviejų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų - nukentėjusiojo bičiulio R. Z. ir nukentėjusiojo sužadėtinės J. Z. parodymais. Apelianto nuomone, teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes - buvo būtina išnagrinėti ir įvertinti nukentėjusiojo veiksmus pamačius kliūtį (stabdė ar nestabdė), nukentėjusiojo ketinimo kviesti policijos pareigūnus susiformavimo laiką (ar iš karto po įvykio, ar vėliau), šviesoforo darbo režimo ciklus, liudytojų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, jų parodymų nuoseklumą, logiškumą ir prieštaringumą, atsakyti į esminį klausimą, dėl kieno kaltės nukentėjusysis užvažiavo ant pėsčiųjų tako ir ar įvykis pripažintinas eismo įvykiu.
5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad bylos nagrinėjimo teisme metu S. R. teigė, kad apelianto automobilį, kurio priekinis ratas buvo jo eismo juostoje, pamatė 150 m atstumu, tačiau nestabdė, nes galvojo, kad šis pravažiuos. Likus 15-20 m iki jo automobilio, pažeidėjas buvo dar labiau įvažiavęs į jo eismo juostą, bet ir tada jis nestabdė, kol neprivažiavo arti. Kad jis nestabdė, matė ir G. L.. Pagal eismo įvykio planą, BMW automobilio stabdymo kelias ant pėsčiųjų tako - apie 6 m. Nuo pėsčiųjų tako pradžios iki kliūties - apie 4 m, nuo kliūties iki BMW automobilio - 15-20 m. Taigi, BMW automobilio stabdymo kelias siektų apie 27 m, o toks ilgas stabdymo kelias, apelianto teigimu, mažai tikėtinas automobiliui, važiavusiam leistinu, ne didesniu nei 50 km/val., greičiu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad esant 150 m ar 15-20 m iki kliūties, esant sausai kelio dangai ir geroms lengvojo automobilio padangoms, bet koks vairuotojas turi techninę galimybę automobilį sustabdyti visiškai, tačiau šiuo atveju to nebuvo. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad stabdymas yra natūrali žmogaus reakcija į kliūtį, o S. R., pamatęs kliūtį, intuityviai nestabdė, darytina išvada, kad kliūties negalėjo būti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.
6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apelianto ir paties nukentėjusiojo teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, kad BMW automobilis sustojo ne ant pėsčiųjų tako, o ant vejos, ir darė nepagrįstą prielaidą, kad nukentėjusysis automobilį iš įvykio vietos patraukė, nes jis trukdė pėsčiųjų eismui. 2018 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad automobilio BMW vairuotojas paaiškino automobilį patraukęs dėl to, kad nemanė, jog tai, kas atsitiko, buvo eismo įvykis, ir tik patraukęs automobilį nusprendė iškviesti policiją. Tuo tarpu S. R. prie apelianto automobilio buvo priėjęs dar tuo metu, kai automobilis BMW stovėjo ant vejos, t. y. kai jis dar neturėjo ketinimo kviesti policijos, ir jokių pretenzijų apeliantui nereiškė. Liudytojai V. M. ir I. B. taip pat nurodė, kad automobilio BMW vairuotojas su G. L. nekalbėjo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo byloje pateikto šviesoforo signalinių grupių plano, o vadovavosi tik liudytoju apklausto specialisto D. N. parodymais, ir darė klaidingą išvadą, kad įvykio laikas esminės įtakos neturi, pagal esamus duomenis, tiek G. L., tiek ir S. R. važiavimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas. Šviesoforo signalų ciklus apeliantas yra patikrinęs įvykio vietoje, galimos įvairios šviesoforo signalų kombinacijos, todėl tikslus įvykio laikas šiuo atveju yra svarbus, o jis nėra nustatytas.
7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojas R. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad už jo automobilio stovėjo kito proceso metu neidentifikuoto liudytojo Mercedes automobilis. R. Z. teigimu, jo paties automobilis stovėjo prieš pėsčiųjų taką. Tai reikštų, kad neidentifikuoto liudytojo automobilis stovėjo prie PC Norfa užtvaro arba jau už užtvaro PC Norfa kieme. Tuo tarpu S. R. teigė, kad neidentifikuoto liudytojo automobilis stovėjo už taksi automobilio ir taip pat ruošėsi sukti į kairę, manevro dar nebuvo atlikęs. Tokiu būdu, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai dėl neidentifikuoto liudytojo automobilio stovėjimo vietos skiriasi iš esmės. Toks parodymų prieštaringumas galėtų patvirtinti, kad R. Z. įvykio vietoje nebuvo ir įvykio aplinkybių jis nematė. Analogiškas aplinkybes R. Z. nurodė ir bylos nagrinėjimo policijoje metu, tačiau policijos pareigūnas Š. O., pastebėjęs, kad S. R. ir R. Z. aplinkybes nurodo skirtingai, protokole žinomai neteisingai įrašė, kad R. Z. negali pasakyti, kurioje vietoje stovėjo naujojo liudininko automobilis. Apelianto atstovė 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštu kreipėsi į Š. O., prašydama patikslinti protokolą, tačiau šio prašymo Š. O. nenagrinėjo ir prie bylos nepridėjo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad neturi pagrindo pripažinti, kad institucija bylą nagrinėjo šališkai ir aplaidžiai. R. Z. 2018 m. gegužės 21 d. ir 2018 m. birželio 13 d. paaiškinimuose nurodė, kad jis stovėjo ir laukė, kol apeliantas, būdamas prieš jį, pasuks į kairę, nes jam taip pat reikėjo sukti į kairę. G. L. pažymi, kad stovėti ir laukti posūkio į kairę įmanoma tik ties kelių sankirta, ypatingai esant eismo intensyvumui. Tokiu būdu, R. Z. automobilis turėjo būti užblokavęs užvažiavimą ant pėsčiųjų tako, tačiau BMW automobilis užvažiavo ant jo nekliudydamas jokio automobilio. Bylos nagrinėjimo metu R. Z. savo parodymus patikslino ir nurodė, kad stovėjo ne ties kelių sankirta, bet prieš pėsčiųjų taką, t. y. už maždaug 4,5 m nuo kelių sankirtos. Sunkiai tikėtina, kad asmuo, ketinantis sukti į kairę, stovėtų per 4,5 m nuo kelių sankirtos, todėl šie R. Z. parodymai, apelianto teigimu, yra nelogiški, neatitinkantys KET 106 punkto reikalavimo ir techniškai neįmanomi, o tai tik patvirtina teiginį, kad šio liudytojo jo nurodytoje vietoje nebuvo. Kad arti automobilių nebuvo, patvirtino ir liudytojai V. M. ir I. B.. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad kita liudytoja J. Z., kaip teigė pats nukentėjusysis, yra jo sužadėtinė, o tai reiškia, kad yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, todėl jos parodymais neturėjo būti vadovaujamasi. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio ir į tai, kad į įvykio vietą atvykus patruliams, J. Z. stovėjo šalia S. R. automobilio, tačiau paaiškinimų įvykio vietoje nedavė. S. R. patrulei nurodė, kad liudininkų vietoje nebuvo, kas reiškia, kad J. Z. įvykio nematė. Ši liudytoja parodymus davė tik po 3 mėnesių. Teismas nepagrįstai nepatikėjo liudytojų V. M. ir I. B. parodymais, jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymų nepakeitė ir paliudijo, kad apeliantas davė kelią BMW automobiliui ir kad šis automobilis važiavo labai greitai. I. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad rašė du paaiškinimus, nes pirmą kartą pareigūnas parašė ne taip, kaip ji sakė. Liudytojai V. M. ir I. B. yra rusakalbiai, ne itin lengvai suprantantys lietuviškai. Liudytojas D. N. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šie liudytojai parodymus rašė patys, tačiau vėliau jis savo ranka papildė kai kurias detales (paaiškinimuose skiriasi ne tik rašysena, bet ir išraiškos forma). Apelianto teigimu, D. N. liudytojų parodymų detales ne papildė, o iškreipė: liudytojas V. M. nurodė, kad „vairuotojas sustojo sukt į kairę“, o D. N. savo ranka parašė: „suko į kairę“, I. B. nurodė, kad kai „važiavo juoda mašina visu greičiu, aš sušukau, kad dideliu greičiu važiuoja mašina. Vairuotojas taksi įjungęs posūkį buvo“, o D. N. padarė prierašą savo ranka: „...BMW, važiuodamas per raudoną šviesą, važiavo dideliu greičiu, tuo metu „taksi“ vairuotojas suko į kairę pusę, į parduotuvę Norfa ir vos įsuko į kairę pusę“. D. N. neturėjo teisės papildyti parodymų, tokiais savo veiksmais jis pažeidė ANK 583 straipsnio 2 dalį. Tai, kad V. M. ir I. B. aplinkybes pildė G. L. padedant arba kad jis liudytojus atsivežė ir išsivežė, teismo negalėjo būti vertinama, nes D. N. šių aplinkybių nematė. Apelianto manymu, D. N. supyko, kad po G. L. raštu pareikštų pastabų, jam surašytą pirmąjį administracinio nusižengimo protokolą teko anuliuoti ir surašyti kitą. Apelianto teigimu, liudytojų V. M. ir I. B. parodymai vertintini kaip nuoseklūs ir aiškūs, liudytojai nėra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismas nepagrįstai šiuos parodymus atmetė.
8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ne kiekvienas KET reikalavimų pažeidimas yra laikytinas eismo įvykiu, tam, kad konstatuoti, jog įvyko būtent eismo įvykis, būtinas judančios transporto priemonės kontaktas su bet kokiu įvykio vietoje esančiu turtu ir to kontakto metu turi būti padaryta žala svetimam turtui. Automobilis BMW pro apelianto automobilį pravažiavo jo nekliudęs, todėl, nebuvus kontakto tarp automobilių, įvykis negali būti laikomas eismo įvykiu. Taip pat BMW automobilis nepadarė žalos svetimam turtui - borteliui, galimai tik apgadino savo automobilį, o tokia žala atsirado dėl jo paties neteisėtų veiksmų - KET 127 punkto reikalavimų pažeidimo. Nukentėjusysis, pamatęs kliūtį, turėjo lėtinti greitį ir sustabdyti savo automobilį iki kliūties. S. R. savo automobilio greičio nelėtino ir nesustojo, nors turėjo visas galimybes tai padaryti. Taigi, tiek vadovaujantis apelianto parodymais, kad kliūties nebuvo, tiek ir S. R. parodymais, kad kliūtis buvo, jis savo automobilio nesustabdė, įvykį - BMW automobilio užvažiavimą ant pėsčiųjų tako - sukėlė pats. Tokiu atveju teismas nepagrįstai pripažino G. L. kaltu pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, nelogiškas patrulio paaiškinimas, kad automobilio BMW apgadinimo negalima nufotografuoti, nes jei jį galima pamatyti, galima ir nufotografuoti. Patrulis bamperio kontakto vietą nuotraukoje pažymėjo raide C. S. R. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad bamperio apačia kliudė ne bortą, o truputį toliau buvusį pakilimą. Vis dėlto, iš nuotraukos matyti, kad toliau, įskaitant ir patrulio pažymėtą raide C vietą, jokio pakilimo nebuvo. Iš karto po įvykio bamperio apgadinimo S. R. nematė, nes jį tik vėliau nustatė ekspertas, o patrulio pažymėta bamperio kontakto vieta neatitinka tikrovės. Teisminio nagrinėjimo metu S. R. teigė, kad jam nuleido padangą, tačiau jo paties pateiktoje nuotraukoje iš įvykio vietos padanga ties ratlankio įlenkimu jokių pažeidimų neturėjo. Taigi, apeliantas iš karto po įvykio jokios BMW automobiliui padarytos žalos negalėjo matyti.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas atmestinas.
10. ANK 417 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymas, įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, apsisukimas geležinkelio pervažose, vietose, kur kelio matomumas bent viena kryptimi mažesnis kaip 100 metrų, draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymas užtraukia baudą vairuotojams nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą vairuotojams nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki dviejų tūkstančių eurų.
11. Apeliantas nesutinka su tuo, kad jis pažeidė KET ir kelyje sudarė kliūtį, taip pat ir su tuo, kad nagrinėjamu atveju įvykęs įvykis galėtų būti vertinamas kaip eismo įvykis, todėl, jo teigimu, administracinio nusižengimo bylos teisena turi būti nutraukta.
12. KET 9 punktas numato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 157 punkte numatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms.
13. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo S. R. vairuojamam automobiliui BMW važiuojant per Dariaus ir Girėno g. – F. Vaitkaus g. sankryžą pagrindiniu keliu (Dariaus ir Girėno gatve) nuo centro, kelią jam užkirto į kairę (link PC Norfa) sukęs apelianto G. L. vairuojamas taksi automobilis, kuris užblokavo nukentėjusiojo eismo juostą ir dėl to, vengiant susidūrimo, jam teko sukti dešinėn, dėl ko jo automobilis užlėkė ant šaligatvio ir nuslydo veja. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad tokią nukentėjusiojo S. R. dėstomą versiją patvirtino liudytoja apklausta jo sužadėtinė J. Z., kartu važiavusi automobiliu BMW, kuri gali būti suinteresuota administracinio nusižengimo bylos baigtimi. Vis dėlto, nėra pagrindo nesivadovauti šios liudytojos parodymais, nes tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas R. Z., be to, jas patvirtina ir kiti administracinio nusižengimo byloje surinkti įrodymai. Tai, kad J. Z. nedavė paaiškinimų įvykio vietoje, nereiškia, kad ji įvykio nematė, nes paaiškinimus ji davė vėliau (2018 m. liepos 18 d.). Be to, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, 2018 m. balandžio 21 d. tarnybiniame pranešime pati vyriausioji patrulė E. Č. užfiksavo, kad įvykio vietoje liudininkų nebuvo, tarnybiniame pranešime nenurodyta, kad tai buvo nukentėjusiojo pasakyti žodžiai.
14. Liudytojo R. Z. teigimu, kas patvirtina S. R. ir J. Z. nurodytas įvykio aplinkybes, taksi automobilio vairuotojas norėjo sukti į PC Norfa ir buvo užėmęs gal pusę kelio, išvažiavęs maždaug į vidurį eismo juostos, todėl Dariaus ir Girėno gatve tiesiai važiuojančiam BMW automobiliui neliko vietos pravažiuoti, jis, vengdamas susidūrimo, nuvažiavo ant šaligatvio ir ant žolės. Nors apeliantas tvirtina, kad R. Z. yra nukentėjusiojo bičiulis, administracinio nusižengimo byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokio šio asmens suinteresuotumo bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad liudytojui R. Z. pirmosios instancijos teisme buvo skirtas atvesdinimas, atvykti į teismo posėdį jis buvo įpareigotas policijos pareigūnų, todėl nelogiška manyti, kad asmuo, kuris yra suinteresuotas duoti palankius parodymus nukentėjusiajam, vengtų teismo proceso.
15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. Z. įvykio nematė, nes jo toje vietoje apskritai nebuvo. Tokį teiginį G. L. grindžia liudytojo R. Z. parodymų prieštaringumu, kalbant apie jo ir kito liudininko buvimo vietą įvykio metu. R. Z. 2018 m. gegužės 21 d. paaiškinime nurodė, kad jis išvažinėjo iš PC Norfa, suko į kairę link miesto centro. Tą pačią savo judėjimo trajektoriją jis nurodė ir 2018 m. birželio 13 d. paaiškinime. Administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo institucijoje metu R. Z. patikslino, kad jo automobilis stovėjo prieš pėsčiųjų taką, taip pat įvykio vietoje buvo dar vienas Mercedes automobilis, kurio vairuotojas buvo išlipęs iš automobilio ir paliko savo kontaktus automobilio BMW vairuotojui. Teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, kad tas kitas automobilis Mercedes (sidabrinės spalvos), kurio vairuotojas nukentėjusiajam taip pat turėjo palikti savo kontaktus, įvykio metu stovėjo už jo. Nukentėjusysis savo 2018 m. balandžio 21 d. paaiškinime nurodė R. Z. telefono numerį. Bylos nagrinėjimo institucijoje metu jis taip pat nurodė, kad turi ir kito liudininko, taip pat automobilio Mercedes vairuotojo, telefono numerį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad, S. R. teigimu, kitas Mercedes automobilis (ne R. Z.) stovėjo už taksi automobilio, o ne už R. Z. automobilio. Vis dėlto, vien šis neatitikimas tarp asmenų parodymų neleidžia daryti pagrįstos išvados apie liudytojo R. Z. parodymų nepatikimumą, o juo labiau teigti, kad įvykio vietoje jo nebuvo. R. Z. detaliai papasakojo įvykio aplinkybes, nuotraukoje parodė, kurioje vietoje įvykio metu stovėjo jo automobilis, visos esminės jo nurodytos aplinkybės sutampa su aplinkybėmis, nustatytomis iš kitų byloje surinktų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esantį prašymą patikslinti protokolą (toje dalyje, kurioje prašoma nurodyti, kad R. Z. į klausimą, kur stovėjo kitas Mercedes automobilis, atsakė, kad už jo automobilio), tačiau, kaip jau minėta, parodymų neatitikimas dėl šio automobilio stovėjimo vietos nelaikytinas esminiu ir bylos baigčiai įtakos neturi.
16. Apeliacinio skundo teiginiai, kad R. Z. vairuojamas automobilis Mercedes, norėdamas sukti į kairę, turėjo laukti šio manevro ties važiuojamųjų dalių sankirta, laikytini deklaratyviais. Liudytojas aiškiai nurodė, kad jis įvykio metu stovėjo prieš pėsčiųjų taką ir automobilis BMW pro jį parvažiavo kelių centimetrų atstumu, vos nekliudė jo automobilio. Nėra jokio pagrindo netikėti tokiais liudytojo parodymais. Pažymėtina, kad liudytojas nenurodė tikslaus atstumo, kuris buvo tarp jo automobilio ir važiuojamųjų dalių sankirtos, toks atstumas nenustatytas ir byloje, apelianto nurodomas atstumas – 4,5 m negali būti laikomas objektyviai nustatytu. Kritiškai vertinami liudytojų V. M. ir I. B. parodymai, kad arti automobilių nebuvo, nes nukentėjusysis turi dviejų vairuotojų, mačiusių įvykį, telefono numerius.
17. Vertinant I. B. ir V. M. du kartus duotus paaiškinimus, pažymėtina, kad abiejuose jie nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes – važiavo taksi automobilyje, kuris suko į kairę, į PC Norfa, tuo tarpu, tiesiai dideliu greičiu, degant raudonam šviesoforo signalui, važiavo automobilis BMW, kurio vairuotojas automobilio nesuvaldė ir užvažiavo dešinėje pusėje ant vejos. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad policijos pareigūno D. N. ranka papildyta paaiškinimų dalis iškreipia I. B. ar V. M. parodymų esmę, nes tokias pačias aplinkybes liudytojai nurodė apklausiami teismo posėdžio metu, savo paaiškinimus, juos pagarsinus, patvirtino, nurodė, kad jų turinį skaitė. Sutiktina, kad ANK 583 straipsnio 3 punkte įtvirtinta liudytojo teisė pačiam surašyti parodymus, tokia teise liudytojai nagrinėjamoje byloje pasinaudojo, nes dalis paaiškinimų surašyta jų pačių. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad to paties straipsnio 2 punkte taip pat numatyta liudytojų teisė susipažinti su savo parodymų protokolu ir daryti jame pakeitimus ir pataisas. Taigi, nepaisant to, kad liudytojus apklausęs pareigūnas savo ranka iš liudytojų žodžių surašė dalį jų parodymų, jie turėjo teisę tokį paaiškinimą keisti, tačiau to nedarė, o savo parašais patvirtino, kad sutinka su tuo, kas yra išdėstyta. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei I. B. sunkiai supranta lietuvių kalba, ji galėjo paaiškinimus surašyti jai suprantama kalba, taip, kaip tai padarė V. M. (2018 m. birželio 13 d. jo paaiškinimas surašytas rusų kalba). Liudytojas D. N., apklausiamas teisme, kelis kartus pakartojo, kad į apklausą institucijoje liudytojus V. M. ir I. B. atvežė ir iš jos išvežė G. L., šiomis aplinkybėmis liudytojas neabejojo. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde G. L. neneigia atvežęs liudytojus paaiškinimų davimui. D. N. apklausos metu taip pat nurodė, kad I. B. surašė pirmą paaiškinimą, tada išėjo su G. L., paprašė padaryti paaiškinimų kopijas, o tada ir juos papildyti. Šių aplinkybių apeliantas taip pat neneigia, tik daro prielaidą, kad D. N. to nematė. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti savo tarnybines funkcijas atlikusio pareigūno parodymais, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad liudytojai V. M. ir I. B. davė G. L. palankius, o ne objektyvias situacijos aplinkybes atitinkančius, parodymus. Apeliacinio skundo teiginys, kad D. N. buvo suinteresuotas G. L. nepalankia bylos baigtimi, nes pyko ant pažeidėjo dėl jo pareikštų pastabų, yra tik subjektyvi prielaida, kuri negali būti laikoma teisinga.
18. Kaip matyti iš apelianto ir liudytojų V. M. ir I. B. pozicijos, nagrinėjamu atveju, KET pažeidė ne G. L., o S. R., t. y. jis per sankryžą važiavo viršydamas leistiną greitį ir degant raudonam šviesoforo signalui. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byloje nėra nustatyta, kokiu greičiu prieš įvykį važiavo S. R. vairuojamas automobilis BMW, nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šis greitis buvo didesnis nei leistinas toje kelio dalyje. Tokie teiginiai yra subjektyvios pažeidėjo ir liudytojų prielaidos. Siekdamas įrodyti, kad S. R. iš tiesų pažeidė KET 127 punkto reikalavimus, G. L. turėjo likti įvykio vietoje ir šią savo versiją pateikti atvykusiems policijos pareigūnams. Taip pat apeliantas galėjo išsaugoti ir pateikti aktualų vaizdo registratoriaus, kurį pats minėjo turėjęs, įrašą. Vis dėlto, tokių duomenų byloje nėra, eismo įvykio vietos planas nubraižytas automobilius patraukus iš įvykio vietos, todėl šiuo metu nėra įmanoma nustatyti, koks buvo automobilio BMW greitis. Nukentėjusysis nurodė važiavęs leistinu greičiu ir tokie jo parodymai nėra paneigti. Apeliaciniame skunde pateikiami automobilio BMW stabdymo kelio paskaičiavimai negali būti laikomi tiksliais, eismo įvykio vietos plane apelianto nurodomi atstumai nėra užfiksuoti, kas reiškia, kad matavimus atliko suinteresuotas bylos baigtimi asmuo – pažeidėjas, todėl tokie duomenys negali būti laikomi patikimais ir jais šioje byloje nesivadovaujama. Kaip viso proceso metu nuosekliai teigė nukentėjusysis, jis, pirmiausia, G. L. vairuojamą taksi automobilį, priekiniu ratu išvažiavusį į jo eismo juostą, pamatė maždaug 150 m atstumu, savo automobilio tuo metu nestabdė, nes manė, kad taksi automobilis pravažiuos, taip pat tokioje padėtyje stovintį automobilį jis dar turėjo galimybę apvažiuoti. S. R. priartėjus 15-20 m, jam to nesitikint, taksi automobilis dar labiau įvažiavo į jo eismo juostą, tokiu būdu, sudarydamas kliūtį, kurią apvažiuoti S. R. nebeliko vietos. Tuomet jis ėmė stabdyti ir, saugodamas keleivę, kuri buvo turėjusi kaklo traumą, pasuko vairą į dešinę ir sustojo ant žolės. Natūralu, kad ant važiuojamosios kelio dalies stabdymo žymių neliko, nes, kaip nurodė nukentėjusysis, jis staigiai nestabdė, būtent todėl ši aplinkybė ir buvo pašalinta iš kaltinimo. Visiškai nelogiškas yra apeliacinio skundo teiginys, kad tai, jog S. R., pamatęs kliūtį, intuityviai nestabdė, reiškia, kad kliūties kelyje apskritai nebuvo. Kaip jau nustatyta, S. R. automobilį stabdė, tai ėmė daryti privažiavęs arti, ir būtent todėl, kad buvo kliūtis, jis nuvažiavo ant vejos. Šiuo metu nebeįmanoma objektyviai nustatyti, ar tokiu atveju, jei jis būtų ėmęsis staigaus stabdymo, būtų turėjęs techninę galimybę sustoti iki taksi automobilio ir ar tai būtų buvę saugu, nukentėjusiojo teigimu, jis turėjo vienintelį pasirinkimą, siekiant išvengti susidūrimo – nusukti vairą į dešinę.
19. Apelianto teigimu, nukentėjusysis per sankryžą važiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui. Vis dėlto, tai patvirtinančių duomenų pastarasis nepateikia. Tiek S. R., tiek su juo automobilyje važiavusi J. Z. nurodė, kad jie važiavo degant žaliam šviesoforo signalui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju neįmanoma tiksliai (minučių ir sekundžių tikslumu) nustatyti, kada S. R. vairuojamas automobilis kirto sankryžą. Kadangi jo skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą užfiksuotas 13:38 val., akivaizdu, kad sankryžą jis kirto anksčiau. Išanalizavus byloje esančią Dariaus ir Girėno g. – F. Vaitkaus g. sankryžos šviesoforų darbo režimo išklotinę, matyti, kad nuo 13:30 val. iki 13:38 val. buvo tokie laiko intervalai, kai ir G. L. važiavimo kryptimi, ir S. R. važiavimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas. Pažymėtina, kad taksi automobilio keleiviai, šiam automobiliui stovint vidury sankryžos, negalėjo matyti, koks šviesoforo signalas dega BMW automobiliui, todėl tai, kad šis automobilis važiavo draudžiamu metu, laikytina tik jų prielaida, kuri byloje nėra įrodyta. G. L. apeliaciniame skunde ir pats nurodo, kad padarė tik prielaida, kad BMW automobilio judėjimo kryptimi užsidegė raudonas šviesoforo signalas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad būtent G. L. elgesys, t. y. tai, kad jis nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio S. R., taip sudarydamas jam kliūtį, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nagrinėjamo įvykio kilimu. Administracinio nusižengimo byloje pagrįstai nustatyta, kad G. L. pažeidė KET 9 ir 157 punktų reikalavimus, todėl jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.
20. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ne kiekvienas KET pažeidimas gali būti laikomas eismo įvykiu. Eismo įvykio sąvoka yra aiškiai apibrėžta įstatyme. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Apeliaciniame skunde pateikiamas eismo įvykio apibrėžimo aiškinimas prieštarauja įstatymo leidėjo valiai. Taikant lingvistinį aiškinimo metodą, akivaizdu, kad įstatymo leidėjas eismo įvykio nesusiejo su dviejų transporto priemonių sandūra. Eismo įvykiu gali būti laikomas bet koks įvykis kelyje, kurio metu, judant transporto priemonei, buvo apgadinta bent viena transporto priemonė. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nenumatyta, kad apgadintas būtinai turi būti svetimas turtas, tai gali būti bet koks įvykio vietoje buvęs turtas. Taigi, nagrinėjamu atveju įvykis, kuomet kelyje staiga atsiradus kliūčiai ir BMW automobiliui, siekiant išvengti susidūrimo, staigiai nusukus vairą į dešinę pusę ir užvažiavus ant šaligatvio bei tokiu būtu apgadinus savo automobilį, visiškai atitinka eismo įvykio sąvoką. Kaip jau minėta, skirtingai nei nurodo apeliantas, eismo įvykis kilo ne dėl BMW automobilio vairuotojo, o dėl G. L. kaltės.
21. Teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad kaltė dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio, taip pat išsiaiškinamas pasišalinimo iš įvykio vietos motyvas, tikslas ir kt. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės – tiesioginės tyčios – turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014 ir kt.). Nors nagrinėjamu atveju transporto priemonės nesusidūrė, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą konstatuoti, kad G. L. suvokė, kad kilo eismo įvykis, ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tiek pažeidėjas, tiek nukentėjusysis nurodo, kad po įvykio taksi automobilis nuvažiavo į PC Norfa aikštelę ir sustojo, o tuo metu prie jo priėjo S. R. ir nufotografavo automobilį. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis, priėjęs prie taksi automobilio, vairuotojui sakė, kad dėl įvykio kvies policiją, taip pat tą patį pakartojo, kai taksi automobilis išvažinėjo iš PC Norfa aikštelės, tačiau G. L. atsakė turintis vaizdo registratorių ir išvažiavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pažeidėjo teiginiai, jog nukentėjusysis tiesiog priėjo, nufotografavo jo automobilį ir nieko nesakęs nuėjo, yra nelogiški. Be to, I. B. savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad BMW vairuotojas priėjo prie taksi vairuotojo ir jie kažką tarpusavyje kalbėjo, ką, ji negirdėjo, nes išėjo į parduotuvę. Teismo posėdžio metu V. M. parodė, kad apsipirkęs jis priėjo prie nukentėjusiojo ir davė taksisto telefono numerį. S. R. taip pat patvirtino, kad prie jo priėjo romų tautybės asmenys ir davė taksi vairuotojo kontaktus, kad nereikėtų kviesti policijos ir jie galėtų tarpusavyje susitarti. Iš šių aplinkybių matyti, kad taksi automobilio keleiviai žinojo, kad nukentėjusysis ketina apie įvykį pranešti policijos pareigūnams, o tai reiškia, kad jis apie tokį ketinimą sakė garsiai. Nurodytos aplinkybės taip pat leidžia pagrįstai abejoti taksi keleivių vėliau duotais paaiškinimais, nes jei jie nuo pat pradžių būtų galvoję, kad eismo įvykio kaltininkas yra pats automobilio BMW vairuotojas, nebūtų jokios prasmės jam duoti taksi vairuotojo kontaktus, siekiant susitarti, nes taksi automobilis eismo įvykio metu nenukentėjo. Tokiu būdu, darytina išvada, kad kviesti policijos pareigūnus S. R. ketino jau priėjimo prie taksi automobilio metu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas laiko nustatyta aplinkybę, kad G. L. buvo įspėtas, kad į eismo įvykio vietą bus kviečiama policija, S. R. ne tik nufotografavo jo automobilį, bet ir piktai pasakė „ąsile, kur važiuoji“, iš ko pažeidėjas turėjo suprasti, kad BMW automobilio vairuotojas dėl įvykio kaltina būtent jį.
22. KET 220 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą. Kaip transporto priemonės vairuotojas, G. L. turėjo būti susipažinęs su KET nuostatomis. Sukėlęs eismo įvykį, turėjo žinoti ir KET 220 punkte numatytus reikalavimus tokiais atvejais. Jei jis nesutiko su nukentėjusiojo nurodomomis eismo įvykio aplinkybėmis, turėjo galimybę rinktis vienintelį elgesio modelį – į eismo įvykio vietą kviesti policiją, o kadangi tai ketino daryti nukentėjusysis, apeliantas turėjo jos laukti. Tuo pačiu pastarasis galėjo policijos pareigūnams nurodyti, kad S. R., viršydamas leistiną greitį ar važiuodamas per sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui, pats nesilaikė saugaus eismo taisyklių, parodyti tai patvirtinantį vaizdo registratoriaus įrašą, kadangi šiuo metu tokie teiginiai, kaip jau minėta, laikytini deklaratyviais. Teismų praktikoje administracinė atsakomybė pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį paprastai nekyla tuomet, kai asmuo nesuvokia sukėlęs eismo įvykį ir pagal esamas aplinkybes neturėjo bei negalėjo to suvokti. Tuo pačiu konstatuojama, kad jis nesuvokė ir pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, o tai reiškia, kad nebuvo jo tyčios pasišalinti. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, matė visą situaciją, apie ketinimą kviesti policiją jį informavo nukentėjusysis iš karto po eismo įvykio sukėlimo, bet KET 220 punkte numatytos pareigos jis nevykdė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamai įrodyta, kad buvo sukeltas eismo įvykis, G. L. yra su šiuo įvykiu susijęs ir jis iš įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas KET. Pažymėtina, kad automobilio BMW patraukimo iš eismo įvykio vietos aplinkybės neturi jokios įtakos nustatant G. L. tyčią pasišalinti.
23. Tam, kad asmuo galėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta ne tik tai, kad jis pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, bet ir tai, kad padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Nukentėjusysis S. R. apklausiamas nurodė, kad nusukęs vairą į dešinę pusę, jis užvažiavo ant šaligatvio ir kairiu ratu kliudė jo bortą, o bamperio apačia kliudė toliau buvusį pakilimą. 2018 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į eismo įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams apžiūrėjus BMW automobilį, buvo nustatytas priekinio kairės pusės ratlankio įlenkimas iš vidinės pusės ir apatinės bamperio dalies nubrozdinimas. Tokie apgadinimai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Jei G. L. būtų išlipęs iš savo automobilio ir priėjęs prie nukentėjusiojo, jis taip pat būtų matęs, koks turto sugadinimas yra padarytas. Administracinio nusižengimo byloje esančios fotonuotraukos patvirtina tokius apgadinimus. Nuotraukoje taip pat yra užfiksuotas šaligatvio bortas, kurį nukentėjusysis kliudė kairiuoju ratu, bei šaligatvio plytelių pakilimas, kuris buvo kliudytas bamperiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tokiomis objektyviai nustatytomis aplinkybėmis. Nukentėjusiojo pateiktoje žalos sąmatoje užfiksuoti remonto darbai atitinka nustatytus transporto priemonės apgadinimus, o nustatytas žalos dydis neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Esant nurodytoms aplinkybėms, G. L. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, todėl nutraukti administracinio nusižengimo teiseną nėra teisinio pagrindo.
24. ANK 569 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nagrinėjamu atveju laikoma, kad įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, o pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai jį motyvavo. Taigi, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
G. L. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.