Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2006-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-289/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2006-06-20
Bylos Nr.
2A-289/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
Teisėjai
Vincas Verseckas (pran.), Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
V.S.
Trečiasis asmuo
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
Kategorijos
  • 129.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–289/2006Procesinio sprendimo kategorija 129.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),

kolegijos teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės ir Marytės Mitkuvienės,sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,dalyvaujant ieškovo atstovui R.Kelpšai,atsakovui V.S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio V.S. bei trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr.2-224³⁴/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Maksimalus greitis“ (įmonės kodas 2289694) ieškinį atsakovui antstoliui V.S., tretysis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, dėl neteisėtai paskaičiuoto PVM priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB ,,Maksimalus greitis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui antstoliui V. S. dėl 2 148, 24 Lt neteisėtai paskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) priteisimo. Nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio aštuntąją dalį bendrovės bankroto administratoriui tikrinant bankrutuojančios įmonės sandorius buvo nustatyta, jog atsakovas neteisingai taikė 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr.IX-751 nuostatas, todėl neteisėtai paskaičiavo ir pasisavino 2 148, 24 Lt PVM už UAB ,,Maksimalus greitis“ vykdomųjų bylų administravimą ir atlyginimą antstoliui. Ieškovo nuomone, antstolio atliekamų vykdymo veiksmų negalima pripažinti paslaugų teikimu, nes tai yra civilinio proceso teisės normų reglamentuojama procesinė veikla, todėl vykdymo išlaidų negalima apmokestinti PVM.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad antstolis, būdamas PVM mokėtoju, teisėtai skaičiavo šį mokestį ir tai neprieštarauja CPK nuostatoms. Taip pat nurodė, kad pagal Europos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką antstolių veikla yra apmokestinama PVM.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nurodė, kad santykiams tarp antstolio, skolininko, išieškotojo ir trečiųjų asmenų yra taikomi CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcija, kuriuose nenurodyta, jog už sprendimo vykdymo veiksmus skaičiuojamas PVM, reglamentuotas PVM įstatymo 3 straipsnyje. Teismo teigimu, pagal šią normą PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantis įstatymo apibrėžtas sąlygas, tačiau antstolio veikla, susijusi su teismų sprendimų vykdymu, yra teisingumo institucijos procesinė veikla, todėl antstolio atliekamų vykdymo veiksmų negalima pripažinti paslaugų teikimu. Dėl paminėtų aplinkybių teismas sprendė, kad antstolio procesinė veikla nėra PVM objektas, todėl PVM buvo neteisėtai priskaičiuotas ir išieškotas iš ieškovo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V.S. prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, remiantis CPK 3 straipsnio penktąja dalimi, prieš priimant sprendimą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kuriuo vadovaujantis galėtų būti priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Europos Teisingumo Teismui siūlo pateikti du klausimus: 1) ar 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos (77/388/EBB) 4 straipsnio 5 punkto nuostatos aiškintinos kaip leidžiančios taikyti nacionalinį teisės aktą, kuriuo Lietuvoje pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinami profesinę veiklą vykdantys antstoliai, veikiantys savarankiškai, savo atsakomybe bei nepavaldūs darbdaviui; 2) ar direktyvos 77/388/EBB 4 straipsnio 5 punkto prasme Lietuvoje pagal viešąją teisę veikiančių bei asmenims atlygintinas paslaugas teikiančių antstolių veikla gali būti vertinama kaip ekonominė veikla, kuri turėtų būti apmokestinama PVM. Prašymus grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas siaurinamai taikė teisės aktus, nes motyvuodamas sprendimą tik CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatomis, neatsižvelgė į nebaigtinį sąrašą nustatančią CPK 609 straipsnio pirmosios dalies 8 punkto nuostatą, jog vykdymo išlaidas taip pat sudaro ir kitos su sprendimų vykdymu susijusios išlaidos. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti PVM įstatymo nuostatas, nes jos neprieštarauja CPK normoms (CPK 1 str. 2 d.). Šie įstatymai papildo vienas kitą, nes reglamentuoja vykdymo išlaidas – PVM įstatymo 15 straipsnyje nustatytą apmokestinamąją vertę ir šių išlaidų apmokestinimą PVM tarifu. Teismas netaikė ginčo santykiams taikomų Europos Sąjungos teisės aktų, nors apeliantas, sutinkamai su CPK 3 straipsnio penktąja dalimi, prašė atsižvelgti į Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką (bylos Nr.C-276/97, Nr.102/86, Nr.C-258/95, Nr.C-359/97, Nr.C-495/03, Nr.C-235/85), kurioje Europos Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Šeštąja Tarybos direktyva 77/388/EBB, kurios nuostatos perkeltos į galiojantį PVM įstatymą, nurodė, kad antstolių veikla ir atliekamos funkcijos yra PVM objektas. Šie klausimai sprendime nenagrinėti ir tuo teismas pažeidė CPK 265 straipsnio nuostatas bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 nustatytomis taisyklėmis teismams dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje. Dėl šio teismo sprendimas priimtas neišsprendus bylos iš esmės (CPK 259 str.).Teismas nepasisakė dėl teismo posėdžio metu atsakovo išreikštų teiginių, jog ieškinys turėjo būti pareikštas ne antstoliui, o tuo metu veikusiam bendrovės administratoriui, nes antstolio veiksmų neteisėtumas sprendžiamas specialia CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Be to, skolininkas buvo tinkamai informuotas apie atliktus veiksmus, tačiau nepasinaudojo minėta tvarka, dėl ko de jure antstolio veiksmai laikytini teisėtais, o galima žala kilo dėl bendrovės administracijos atliktų ar neatliktų veiksmų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas, nes antstolių, kaip fizinių asmenų, vykdoma veikla yra PVM objektas, o atliekami vykdymo veiksmai turi būti pripažinti paslaugų teikimu. Apelianto nuomone, tokius teiginius patvirtina Europos Teisingumo Teismo suformuota praktika: byla Nr. 235/85, kurioje teismas nurodė, kad antstolių atliekamos funkcijos yra PVM objektas. Be to antstolių veikla PVM įstatymo nuostatų požiūriu yra paslaugų teikimas (PVMĮ 3 str.), nes antstolis tiek vykdydamas savo funkcijas, tiek teikdamas kitas paslaugas: 1) suteikia paslaugas konkretiems fiziniams ar juridiniams asmenims; 2) paslaugas teikia už atlygį, kurio dydis ir gavimo tvarka nustatyta Sprendimų vykdymo instrukcijoje; 3) paslaugų teikimas vyksta šalies teritorijoje; 4) antstolių, kaip fizinių asmenų, vykdoma veikla PVM įstatymo nuostatų požiūriu yra ekonominė veikla, nes nors antstolius skiria teisingumo ministras, tačiau vykdydami savo veiklą, jie veikia kaip nepriklausomi asmenys savo sąskaita ir atsakomybe, teikia paslaugas už atlygį ir tokia jų veikla yra nuolatinio pobūdžio. Apeliantas, motyvuodamas savo teiginius taip pat nurodė, kad antstolių veikla turi būti laikoma paslaugų teikimų už atlygį dar ir todėl, kad antstolių veikloje yra tiesioginis ryšys tarp veiklos ir už tai gaunamo atlygio. Be to gaunamas atlygis negali būti pripažintas atlygiu už darbą pagal darbo sutartį, nes antstoliams tenka visa ekonominės veiklos rizika ir jų pajamos priklauso ne tik nuo išieškotų sumų, bet ir nuo išlaidų, patirtų vykdant šią veiklą. Antstoliai nėra laikomi viešosios valdžios darbuotojais, nes nėra integruoti į viešojo administravimo sistemą ir gali organizuoti veiklą savo nuožiūra teisės aktų nustatytose ribose. Antstolio veikla negali būti pripažinta ir viešųjų juridinių asmenų veikla.

Atiliepimu ieškovas UAB ,,Maksimalus greitis“ prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas aiškiai išdėstė, kokie teisės aktai reguliuoja ginčijamus santykius, bei kurie turi viršenybę vienas kito atžvilgiu. Teismas teisingai nurodė, kad kol antstolis veikia kaip teisingumo institucija, tai yra vykdo savo procesinius veiksmus, kurie taip pat gali būti apibrėžiami kaip teismo sprendimų vykdymo veiksmai, tol ši veikla negali būti papildomai apmokestinama PVM, nes tai nenumatyta nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje.Nepagrįsti argumentai dėl Europos Teisingumo Teismo praktikos ir Europos Sąjungos aktų taikymo, nes atsakovas remiasi Tarybos direktyva 77/388/EEB, o direktyvos savo prigimtimi nėra tiesiogiai veikiantis nei tiesiogiai taikomas teisės aktas. Privalomi tik direktyvoje numatyti tikslai, o kaip juos įgyvendinti sprendžia kiekviena valstybė narė. Šiuo atveju direktyvos pagrindu buvo priimtas PVM, tačiau jis nenumato tokio atvejo, kada už procesinius veiksmus turėtų būti mokamas PVM mokestis, o antstolio veikla nėra PVM objektas. Minėta direktyva buvo laiku įgyvendinta inkorporuojant jos nuostatas į nacionalinius įstatymus, todėl nėra reikalo ir galimybės remtis pačia direktyva. Nebūtina kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo, nes ginčijama norma jau inkorporuota į Lietuvos teisinę sistemą, yra aiški ir besąlyginė. Be to byloje dalyvaujantys asmenys yra Lietuvos teritorijoje gyvenantys ar registruoti asmenys ir ši byla neturi jokio tarptautinio elemento, kuris būtų pagrindas nagrinėti bylą remiantis Europos Sąjungos teise bei Europos Teisingumo Teismo sprendimais. Nėra pagrindo remtis Europos Teisingumo Teismo bylomis, kurios tik išaiškina Europos Sąjungos teisę. Europos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad nepripažįsta precedento doktrinos, nes pati Europos Sąjungos teisė yra kilusi iš šios doktrinos nepripažįstančios kontinentinės teisės. Be to šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jis gali daryti nuorodas į buvusias bylas tik esant tapačioms aplinkybėms ir netgi tokiu atveju turi teisę daryti išimtis bei keisti savo sprendimą. Analogiška situacija yra ir su nacionaliniais teismais – jie vadovaujasi Europos Teisingumo Teismo praktika, tačiau tai nėra privaloma. Aplinkybę, kad antstolio atliekamo vykdymo veiksmų negalima pripažinti paslaugų teikimu, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-377/2005 suformuluotos taisyklės. Nors vėliau konstatuota, kad ši nutartis neteko teisinės galios, tačiau teismo išaiškinimas bylai aktualiu klausimu vis dėlto jau yra pateiktas, todėl derėtų vadovautis šia, nors teisinės galios neturinčia, bet reikšminga nutartimi. Ši nutartis gali būti laikoma teisės šaltiniu kaip teisės doktrina.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad antstolis veikia Civilinio proceso kodekso ir Sprendimų vykdymo instrukcijos normų, kurios nenumato pridėtinės vertės mokesčio, nustatyta tvarka, priėjo išvados, jog antstolio veikla nėra PVM objektas, todėl ieškinį patenkino.

Antstolis V.S., skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl Šeštosios Tarybos direktyvos (77/388/EEB) 4 straipsnio penkto punkto nuostatų išaiškinimo, tai yra dėl išaiškinimo, ar antstolių veikla gali būti vertinama kaip ekonominė veikla, kuri turėtų būti apmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu, ir preliminaraus sprendimo šiuo klausimu priėmimo arba, kaip papildė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Europos Sąjungos sutarties 234 straipsnio trečia dalis nurodo, kad, nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas (šiuo atveju ieškinys pareikštas dėl 2148,24 Lt priteisimo, todėl kasacija negalima –CPK 341 str. 2 d.), iškilus klausimui dėl Europos Sąjungos teisės akto išaiškinimo, tas teismas kreipiasi į Europos Teisingumo Teismą. Europos Teisingumo Teismas 1982 m. spalio 6 d., nagrinėdamas SRL CILFIT – likviduojamos bendrovės bei kitų 54 bendrovių ir LANIFICIO DI GAVARDO SPA bylą prieš Romos sveikatos apsaugos ministeriją (bylos Nr. 283/81), Eoropos Sąjungos sutarties 234 straipsnį (nagrinėjimo metu ES sutarties 177 str.) išaiškino taip: teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, jeigu jam nagrinėjant bylą iškyla Sąjungos teisės klausimas, privalo laikytis pareigos kreiptis dėl preliminaraus nutarimo į Teisingumo Teismą, nebent jis nustatytų, kad dėl nagrinėjamos nuostatos Teisingumo Teismas jau yra pateikęs išaiškinimą. Kolegija, remdamasi šiuo išaiškinimu, priėjo išvados, kad tenkinti atsakovo antstolio V.S. prašymą ir kreiptis į Teisingumo Teismą nėra poreikio, nes Teisingumo Teismas šioje byloje kilusiu klausimu jau yra pasisakęs.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolių skyrimo tvarką ir veiklos pagrindus reglamentuoja Antstolių įstatymas, Civilinio proceso kodekso normos bei Sprendimų vykdymo instrukcija ir šie teisės aktai nenumato pridėtinės vertės mokesčio. Tačiau Antstolių įstatymo 3 straipsnio antra dalis nurodo, kad, vykdydami savo veiklą, antstoliai privalo vadovautis ne tik šiais, bet ir kitais teisės aktais. Asmenų apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu reglamentuoja specialus Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymas, kurio normos yra suderintos su apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu Europos Sąjungos mastu reglamentuojančios Šeštosios Tarybos direktyvos (77/388/EEB) nuostatomis. PVM įstatymo 3 straipsnis nurodo, kad PVM objektas yra paslaugų teikimas šalies teritorijoje už atlygį, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Šios PVM įstatymo nuostatos atitinka Šeštosios Tarybos direktyvos 2 ir 4 straipsnių nuostatas. Europos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Europos Sąjungos Komisijos bylą prieš Nyderlandų Karalystę (bylos Nr. C-235/85) – neprisijungimo prie PVM sistemos dėl paslaugų, teikiamų notarų bei antstolių, nutarė, kad Nyderlandai, nepriskirdami antstolių teikiamų paslaugų PVM apmokestinamų paslaugų sąrašui, pažeidė Šeštosios Tarybos direktyvos 2 ir 4 straipsnių nuostatas. Teismas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į ,,ekonominės veiklos“ sąvokos interpretavimą, įtraukiant į ją visas profesines veiklas be jokių išlygų atskiroms profesijoms, numatytoms įstatyme, antstoliai Nyderlanduose teikdami paslaugas privatiems asmenims atlygintinai ir nuolat, vykdo ekonominę veiklą Šeštosios direktyvos prasme. Teismas taip pat išaiškino, kad antstolių skyrimo tvarka, jų veiklos kontrolė ir reguliavimas įstatymu bei sąsaja su viešąja teise ir viešuoju interesu nesuteikia pagrindo pripažinti, kad antstolio veikla yra ne pridėtinės vertės mokesčio objektas. Tokią poziciją ETT pakartojo ir vėliau nagrinėdamas Komisijos bylą prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę (bylos Nr. C-359/97). Nyderlandų antstolių veiklos pagrindai beveik tokie patys kaip Lietuvos Respublikoje ir Europos Teisingumo teismo išaiškinimai atitinka šios bylos nagrinėjimo dalyką, todėl kolegija, vadovaudamasi minėtu Europos Teisingumo Teismo išaiškinimu (CPK 3 str. 5 d.), priėjo išvados, kad antstolių veikla yra pridėtinės vertės mokesčio objektas, tai yra teismo antstolis yra apmokestinamasis pridėtinės vertės mokesčiu asmuo. Dėl to BUAB ,,Maksimalus greitis“ nepagrįstai nurodo, kad antstolis V.S. už vykdomųjų bylų administravimą (vykdymą) neteisėtai skaičiavo ir gavo pridėtinės vertės mokestį.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino antstolio veiklą bei pridėtinės vertės mokestį reglamentuojančius teisės aktus ir to pasekoje nepagrįstai patenkino ieškinį, todėl ginčijamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.

Antstolis V.S., pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo už jį 65 Lt žyminį mokestį. Bylose pagal bankrutuojančių įmonių ieškinius atsakovai nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus atleisti (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl sumokėtas už apeliacinį skundą žyminis mokestis V.S. grąžintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmos dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Grąžinti antstoliui V.S. (duomenys neskelbtini) šešiasdešimt penkių (65) litų žyminį mokestį sumokėtą paduodant apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Vincas VerseckasTeisėjos: Virginija ČekanauskaitėMarytė Mitkuvienė