Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-12-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1933-881/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-07-13Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-12-06Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-06
Bylos Nr.
2A-1933-881/2012
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00886-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič
Atsakovas
G. V.
Ieškovas
G. V.
Trečiasis asmuo
Ž. V.
Kategorijos
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1933-881/2012Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00886-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 78.2.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-15523-131/2011 pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui G. V. dėl išlaikymo priteisimo, trečiasis asmuo – Ž. V..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė G. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo G. V. išlaikymą po 400 Lt per mėnesį, kol ieškovė mokosi vidurinėje mokykloje. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jai sulaukus pilnametystės, atsakovas jokio išlaikymo jai neteikia. Ieškovė mokosi Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje 11 klasėje, savarankiškų pajamų neturi. Ieškovė gyvena su motina, kurios gaunamų 800 Lt dydžio vieno mėnesio pajamų neužtenka. Nei ieškovė, nei jos motina nekilnojamojo turto neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškovės G. V. ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo G. V. išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2011 m. kovo 18 d., iki ieškovė įgis vidurinį išsilavinimą (baigs Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą). Teismas nustatė, kad ieškovė mokosi Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje 12 klasėje, gyvena kartu su savo motina Ž. V., savo būsto neturi, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, įregistruotų jos vardu nėra. Ieškovės motina Ž. V. gauna apie 800 Lt darbo užmokestį, nuosavybės teise jai priklausančio turto neturi. Atsakovo pajamas sudaro pensija ir darbo užmokestis apie 700 Lt kas mėnesį. Atsakovas turi jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Teismas nurodė, kad tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu vaikas mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, yra ne vyresnis negu 24 metų ir jam būtina parama (CK 3.194 str. 3 d.). Išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas mokosi dieniniame skyriuje, jam reikalinga parama ir tėvai turi galimybę ją teikti. Ieškovė yra pilnametė, duomenų apie tai, kad ji gali savimi pasirūpinti, nėra, mokosi 12 klasėje ir didžiąją laiko dalį turi skirti mokymuisi, todėl negali dirbti ir savęs išlaikyti. Remiantis šiomis aplinkybėmis ieškovei pripažintinas išlaikymo būtinumas, siekiant sudaryti galimybes mokytis ir įgyti vidurinį išsilavinimą. Išlaikymo dydžio nustatymui taikytinos sąlygos pagal įstatymo analogiją (CK 3.192 str. 2 d.), t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio moksleivio poreikiui bei tėvų turtinei padėčiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytas orientacinis nepilnamečio vaiko išlaikymo kriterijus – teiktino iš abiejų tėvų vieno mėnesio išlaikymo dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą, t. y. 800 Lt (CK 6.461 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimas Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“). Teismas sprendė, kad būtiniausiems ieškovės poreikiams tenkinti iš atsakovo priteistinas 400 Lt išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki ieškovė įgis vidurinį išsilavinimą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Atsakovas G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti laikiną išlaikymą ieškovei G. V., mokant kas mėnesį po 200 Lt periodinių išmokų. Nurodo, kad ieškinyje ieškovė nurodė žinomai melagingą faktą, kad apeliantas neteikia išlaikymo ir iki ieškovės pilnametystės yra susidaręs 12 000 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Pirmosios instancijos teismui apeliantas nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. apeliantas tapo VRS pensininku, dėl blogos sveikatos būklės tęsti tarnybos negalėjo, todėl jam buvo paskirta valstybės karių ir pareigūnų pensija, lygi 762 Lt, apeliantas yra bedarbis. Be to, kas mėnesį apeliantas AB SEB bankui moka 1 050 Lt kredito ir 762 Lt pensijos jam nepakanka, todėl apeliantui padeda žmona. Ginčijamu sprendimu teismas padidino apelianto finansinę naštą iki 1 450 Lt, ir ji tapo realiai neįvykdoma, nes apeliantas turi atiduoti dvigubai daugiau pinigų nei gauna. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto argumentus ir realias pajamas, ženkliai pablogino apelianto ir jo šeimos narių materialinę padėtį. Priimdamas sprendimą teismas formaliai rėmėsi tuo, kad apeliantas turi nekilnojamojo turto – buto dalį, kuriame apeliantas gyvena su motina pensininke, bei močiutės dovanotą žemę, bei nurodė apelianto pajamas – 700 Lt. Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kad mokosi 12 klasėje ir didžiąją savo laiko dalį skiria mokslams, dėl ko negali pasirūpinti savimi pati. Apelianto nuomone, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį dėl išlaikymo priteisimo tenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str. 1 d., 3.156 str.). Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje B. D. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Pagal bendrąsias vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymą reglamentuojančias teisės normas, pirmiausia tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.194 str. 3 d.), tačiau šiame straipsnyje išplečiama tėvų pareiga ir yra nustatyta išimtis, kad išlaikymą teismas gali priteisti ir pilnamečiam vaikui. Vadinasi, tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu vaikas mokosi vidurinėje mokykloje ir jam tuo tikslu yra reikalinga parama. Vidurinės mokyklos moksleivis, nors ir esantis darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, tačiau negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, privalomai lankyti pamokas, išklausyti nustatytą kursą, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, be kurio asmuo negalės ateityje siekti aukštesnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje N. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-104/2007). Tai reiškia, kad būtent tuo tikslu, jog būtų užtikrinta moksleiviui įstatymuose suteikta teisė turėti pakankamai laiko siekti išsilavinimo pagal jo poreikius ir galimybes, valstybė CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reguliavimu siekia padėti moksleiviui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, todėl abu tėvai privalo taip pat padėti moksleiviui ir (ar) studentui įgyvendinti šią teisę, labiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad pilnametis vaikas dar neįgijo iš esmės šiuolaikinėje valstybėje būtino ir pagrindinio išsilavinimo, kuris vėliau taptų pamatu siekiant aukštesnio išsilavinimo ar profesijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-50/2012).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo institutas ir paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių atitinkamų mokyklų dieniniuose skyriuose, paramos teikimo (išlaikymo) institutas nėra tapatūs, todėl, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Išlaikymas pilnamečiam vaikui, kuris mokosi vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje, priteisiamas esant visoms CK 3.194 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sąlygoms: vaikas yra moksleivis, mokosi profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, dėl to vaikui būtina parama. Paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji, todėl apie tai teismas sprendžia, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turimą turtą, pajamas (stipendiją, pašalpas ir pan.), poreikius (mokestį už mokslą, gyvenamosios vietos nuomos mokestį, išlaidas už komunalinius patarnavimus, mokslo priemonių įsigijimui reikalingas lėšas, maisto, aprangos įsigijimo ir kitokias būtinąsias išlaidas). Nustatydamas paramos būtinumą ir vaiko išlaikymo dydį, teismas privalo atsižvelgti ir įvertinti tėvų turtinę padėtį (CK 3.192 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje N. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-104/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. T. ir E. T. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-188/2007).

Nagrinėjamu atveju pilnametė ieškovė G. V. (gim. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą, prašydama iš savo tėvo G. V. priteisti išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį, iki ji baigs vidurinę mokyklą. Iš byloje esančios 2011 m. sausio 24 d. Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pažymos matyti, kad 2010/2011 metais ieškovė mokėsi Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje 11B klasėje (b. l. 8). Nors apeliantas teigia, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji mokėsi 12 klasėje, kartu apeliantas šio fakto neneigia, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad 2011/2012 metais ieškovė mokėsi 12 klasėje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės 2010/2011 metų I pusmečio pažymiai buvo teigiami (b. l. 4), kas leidžia spręsti apie pažangų ieškovės mokymąsi. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė savo vardu registruoto turto bei savarankiškų pajamų neturi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jai būtinas išlaikymas. Nors apeliantas teigia, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad didžiąją savo laiko dalį skiria mokslams ir todėl negali pasirūpinti savimi pati, teismų praktikoje pripažįstama, kad mokinio teisinio statuso specifiškumas lemia, kad vidurinės mokyklos moksleivis, nors ir esantis darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, įprastinėmis užimtumo mokantis sąlygomis negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, lankyti pamokas, išklausyti nustatytą kursą, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tėvų suteikiamas išlaikymas kaip tik ir sudaro mokiniui sąlygas nurodytiems uždaviniams įgyvendinti.

Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindinis ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl apelianto galimybės teikti ieškovei išlaikymą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto realias pajamas ir esmingai pablogino apelianto ir jo šeimos narių materialinę padėtį. Teisėjų kolegija su šia apelianto pozicija nesutinka. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodė apeliantas, apeliantui skirta valstybės karių ir pareigūnų pensija nėra vienintelės apelianto gaunamos pajamos, nes iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu apeliantas dirbo UAB „Gelsauga“, kurioje gavo 751 Lt darbo užmokestį atskaičius mokesčius (b. l. 106). Be to, byloje nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ne tik buto dalis, kuriame, kaip teigia apeliantas, jis gyvena kartu su savo motina, bet taip pat dalis dviejų žemės sklypų. Tai, kad šių žemės sklypų dalis apeliantas įgijo ne pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, bet gavo dovanų iš savo senelės, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi. Remiantis vien tik byloje esančia 2008 m. rugsėjo 19 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 1750818053269 specialiąja dalimi taip pat negalima daryti išvados, kad apeliantas kas mėnesį turi mokėti bankui 1 050 Lt įmokas, juo labiau, kad kredito gavėju yra nurodytas ne tik apeliantas, bet taip pat R. V.. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas turėtų kitų pagal įstatymą išlaikytinų asmenų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto galimybes teikti savo dukrai išlaikymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimas, todėl apelianto argumentai, susiję su jo pareigos teikti ieškovei išlaikymą iki pilnametystės tinkamu vykdymu, nagrinėjamo klausimo sprendimui nėra teisiškai reikšmingi.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jadvyga MardosevičVilija MikuckienėVirginijus Kairevičius