Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-973-648/2011

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso Nr.: 1-52-3-00041-2010-9

2011 m. rugsėjo 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Ryšardo Skirtuno ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

dalyvaujant nukentėjusiajai ir išteisintajai R. S., jos gynėjui advokatui Algiui Tursui, nukentėjusiajai ir išteisintajai D. U., jos gynėjui advokatui Arvydui Milučiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir išteisintosios R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., jai nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

R. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Šiuo nuosprendžiu taip pat išteisinta R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. už tai, kad ji 2010-10-11 pateikė Vilniaus rajono policijos komisariato Rudaminos policijos nuovadai pareiškimą, kuriame apšmeižė R. S., teigdama, kad 2010-09-27 R. S. grasino kerštu bei išvadino įvairiais keiksmažodžiais, gąsdino ją, kad gali nušauti, padegti ar kitaip apgadinti turtą, šunimis užpjudyti.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas, išteisindamas D. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad D. U., pareiškime paskleidusi tikrovės neatitinkančią informaciją, pažemino apeliantę Rudaminos policijos nuovados pareigūnų akyse, sumenkino R. S. autoritetą jos pačios bei sodo bendrijos gyventojų atžvilgiu, taip pat sumenkino jos orumą, tuo labiau, kad teismas išteisino ją (R. S.) šioje byloje.

Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai paliko jos civilinį ieškinį dėl 5 000 Lt neturtinės žalos priteisimo nenagrinėtu. Nebuvo įvertintos jai atsiradusios pasekmės dėl D. U. veiksmų. Nebuvo vertinti R. S. vyro I. S. parodymai, kad po D. U. pareiškimo policijai ji puolė į depresiją, nebendravo, nuolat verkė sakydama, jog ji nesitikėjo tokio elgesio iš savo tetos. Ji ilgą laiką nebendravo su kitais giminaičiais, sodininkų bendrijos nariais, o jos vyras, būdamas gydytojas, bandė ją gydyti. Ji iki šiol vartoja vaistus. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja H. R..

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir išteisintoji R. S. bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir išteisintoji D. U. bei jos gynėjas – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios ir išteisintosios R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina R. S., apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Kiekvienas asmuo, manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į atitinkamas institucijas dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. U. su 2010-09-30 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Rudaminos policijos nuovadą, nurodydama, jog 2010-09-27 R. S. grasino jai kerštu bei išvadino įvairiais keiksmažodžiais, gąsdino ją, kad kenks, grasino galinti nušauti, padegti ar kitaip sugadinti turtą (b.l. 5). Akivaizdu, kad šiuo pareiškimu D. U. kreipėsi į policiją siekdama ne apšmeižti R. S., o pradėti ikiteisminį tyrimą jos atžvilgiu. Apeliantė tvirtina, kad D. U., pateikdama pareiškimą policijai, nurodė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją ir pažemino ją, tačiau nagrinėjamu atveju tokie D. U. veiksmai gali būti vertinami tik Lietuvos Respublikos BK 236 str. prasme (melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą). Šiame straipsnyje įtvirtinta baudžiamosios teisės norma yra speciali šmeižimo atžvilgiu. Kita vertus, baudžiamojoje byloje D. U. nėra kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str., todėl jos veiksmų teisėtumas šio straipsnio prasme nevertinamas. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad D. U. savo pareiškimu policijai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. S. sodininkų bendrijos gyventojams, policijos pareigūnams, taip apšmeiždama apeliantę.

Teisės aktai nedraudžia asmeniui, kuris pateikė pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą atitinkamai teisėsaugos institucijai, prašyti nenagrinėti pateikto pareiškimo. Todėl ta aplinkybė, kad po 2010-09-30 pareiškimo pateikimo policijai vėliau D. U. 2010-10-19 prašymu prašė nenagrinėti jo, niekaip neįrodo jos nusikalstamų veiksmų. Rudaminos policijos nuovados tyrėja 2010-10-20 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. U. pareiškimą ne konstatavus, jog pastaroji nurodė akivaizdžiai neteisingus faktus, o nustačius, kad pareiškime nurodyti R. S. veiksmai galimai turi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str., požymių, dėl tokio pobūdžio nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas (b.l. 4). D. U. skundo padavimas privataus kaltinimo tvarka dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo nurodytos 2010-09-30 pareiškime, gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis, tačiau tai nėra nusikalstama veika baudžiamojo įstatymo prasme. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog D. U. nepadarė veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., sudėties (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendžio dėl nukentėjusiosios ir išteisintosios R. S. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Kadangi D. U. išteisinta pagal jai pareikštą kaltinimą, todėl R. S. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu. Dėl šios priežasties apeliantei taip pat nėra pagrindo priteisti iš D. U. bylinėjimosi išlaidas ir advokato išlaidoms apmokėti. Be to, D. U. gynėjas advokatas A. Milutis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu teismui pateikė Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir Pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurių matyti, jog buvo priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą D. U. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant privataus kaltinimo bylą bei pareiškėja 50 procentų atleidžiama nuo proceso išlaidų. Iš minėtos pažymos seka, kad advokato užmokestis už teisines paslaugas teikiant antrinę teisinę pagalba yra 240 litų. Šios išlaidos laikytinos proceso išlaidomis. BPK 105 str. 6 d. nustato, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Atsižvelgiant į tai, iš apeliantės valstybės naudai priteistina išteisintosios D. U. gynėjo advokato užmokestis už teiktą antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiosios ir išteisintosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti ir R. S. valstybės naudai 240 (du šimtus keturiasdešimt) litų advokato išlaidoms apmokėti už D. U. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.