Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Remigijus Preikšaitis, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto E. L. atstovo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad zoologijos sode nėra laikomi nei laukiniai, nei naminiai gyvūnai maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, darbo ir kitais ūkininkavimo tikslais, o laikomi eksponavimo tikslais, todėl jie neprivalo būti registruojami pagal aprašo nuostatas. Zoologijos sodas neužsiima ūkininkavimo veikla ir gyvūnų tokiam tikslui nelaiko, tačiau bet koks subjektas užsiima ūkine veikla, nes gyvūnų laikymas ir eksponavimas irgi yra ūkinė veikla. Aprašo nuostatos dėl ženklinimo ir registravimo taip pat taikomos ne visiems naminiams gyvūnams, o tik tiems naminiams gyvūnams, kurie laikomi ūkiniais tikslais. Aprašo 3 p. 6 d. apibrėžia, kad ūkiniu gyvūnu laikomas tik toks gyvūnas, kuris laikomas ar veisiamas maistui, kailiams, vaistams ar kitai produkcijai gauti, darbo ir kitais ūkininkavimo tikslais. Todėl gyvūno laikymo tikslas leidžia spręsti, ar jis priskiriamas prie ūkinių, ar ne. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad gyvūno priskyrimą ar nepriskyrimą prie ūkinių lemia ne jo laikymo tikslas, o prigimtis, tai prieštarauja išdėstytoms teisės normoms.

Apeliaciniame skunde toliau teigiama, kad Taisyklių 4 priedo 3.1. ir 3.2. p pažeidimo nėra, kadangi tai yra deklaratyvaus bendro pobūdžio, nukreipiamosios teisės normos, kurios detalizuojamos 1 lentelėje. Be to, teismas netgi išėjo iš kaltinimo ribų, nes nusprendė, kad E. L. pažeidė dar ir Taisyklių 4 priedo 3.3. ir 3.5. p. nuostatas, nors šių punktų pažeidimu E. L. net nebuvo kaltinamas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad vilkai nebėgioja vien tik stereotipiniu ratu, o juda aptvare įvairiomis kryptimis, o kartais ir ratu, aplenkdami kliūtis ir kitus vilkus. Kliūtis – tai viskas, kas kliudo normaliam, pastoviam judėjimui, kas priverčia keisti judėjimo kryptį ar aukštį. Todėl tiek būdos, tiek medžiai, tiek vandens balos, tiek bet kokie kiti daiktai, kurie trukdo judėti ir verčia pakeisti judėjimo kryptį juos apeinat, perlipant, peršokant, pralendant po jais ir pan., yra laikomi kliūtimis. Todėl institucijos teiginys, kad pas vilkus voljere nėra kliūčių, yra neteisingas.

Užtikrinti smėlio, tinkamo kailio priežiūrai, galima tik sausuoju metų laiku, nes drėgnuoju laiku jis yra šlapias ir tam netinkamas, o žiemą apskritai apsnigęs arba sušalęs. Pilti smėlį į lauko patalpą šlapiuoju metu yra tiesiog kvaila, nes jis ne tik neatliks kailio valymo funkcijos, bet dar ir papildomai užterš lauko narvą. Užtikrinti, kad smėlis būtų visą laiką sausas gyvūnus laikant lauko aptvaruose, yra neįmanoma, kaip neįmanoma to padaryti ir natūralioje aplinkoje, nes tiek natūralioje aplinkoje, tiek lauko voljeruose nėra stogo ir grunto drėgnumas priklauso nuo oro sąlygų.

Pilkiesiems vilkams skirtos lauko patalpos apskritai nedengtos jokia danga, o yra paliktas esamas gruntas, kur pilkieji vilkai gali kasti kiek tinkami. Visų tos pačios rūšies vilkų voljerai yra sujungti tarpusavyje, todėl gyvūnai gali laisvai pereiti iš vieno narvo į kitą. Poliarinių vilkų visi narvai yra iškloti betoninėmis plytelėmis, todėl viename iš voljerų ir yra papilama grunto kasimui į krūvą, kurią gyvūnai dažniausiai iškapsto atlikdami savo gamtinius reikalus. Niekur nėra reglamentuota, kaip turi būti užtikrinama grunto kasimo galimybė, kiek, kur ir kam to grunto reikia, kas reiškia, kad tai palikta paties laikytojo nuožiūrai ir supratimui, todėl E. L. ir skiria grunto kasimui tiek, kiek, jo supratimu, pakankama. Be to poliariniai vilkai gamtoje gyvena amžino įšalo žemėje, todėl apskritai niekada nekasa grunto, jiems to nereikia. Pilkieji vilkai kasa gruntą tik tam, kad išsikastų olą jaunikliams vesti, ir tai tik tada, jei neranda natūralios uolos. Pati institucija pripažino, kad grunto pas baltuosius vilkus buvo, tačiau, jos manymu, nepakankamai.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad lūšys nutarime apskritai neminimos, todėl administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesupranta, kas dėl lūšių yra negerai. Pirmosios instancijos teismas dėl šio punkto pažeidimo nepasisakė.

Toliau dėstoma, kad vidinių patalpų liūtams ir tigrams apskritai nėra įrengta, nes tai neprivaloma, o lauko patalpose įrengtos būdos nėra vidaus patalpos, o tik vietos pasislėpti ir vesti jauniklius. Tuo, kad jų yra nepakankamai, E. L. net nebuvo kaltinamas, tačiau teismas pats savo iniciatyva išplėtė kaltinimą ir pripažino, kad E. L. buvo įrengęs per mažai būdų liūtams ir tigrams slėptis ir tuo pažeidė taisyklių reikalavimus.

Apeliantas tvirtina, kad niekur nėra draudžiama laikyti jaguarų, bizonų, vilkų ir rudųjų meškų ant betono. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei šie gyvūnai yra laikomi vidinėse, o ne lauko patalpose, tai vidinių patalpų grindys yra tik betoninės, kadangi kitokios paprasčiausiai nelaiko, nes supūva dėl gyvūnų išmatų ir šlapimo. Balų telkšojimas kai kuriuose narvuose yra natūralus gamtinis procesas, kadangi tuo metu buvo labai lietingas periodas, žemė buvo persisunkusi drėgmės. Nė viename voljere nebuvo taip, kad jis visas užlietas, o buvo tik vietomis susidariusios balos nuo lietaus. Šiuose narvuose esantys gyvūnai turėjo kur pasitraukti į neapsemtas vietas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (pakeisto 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2275) 3 str. 8 d. iki 2017-01-01 padarytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų administracinių nusižengimų požymius atitinkančios veikos, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyta tokia pati arba griežtesnė administracinė atsakomybė negu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, pagal atitinkamą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį neperkvalifikuojamos ir skiriamos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytos nuobaudos, tačiau apylinkės teismas, vadovaudamasis 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (pakeisto 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2275) 5 str. 4 d., privalėjo ir teiseną vykdyti pagal iki 2017-01-01 galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog E. L. padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Byloje nustatytos ir ištirtos visos aplinkybės, kurios buvo svarbios objektyviam bylos ištyrimui ir teisingam bei pagrįstam sprendimo priėmimui, pirmosios instancijos teismas jas iš esmės tinkamai įvertino, motyvavo. Pirmosios instancijos teismas atsakė į E. L. skunde išdėstytus argumentus dėl Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VMVT-KLAIAN-81641863-16 pagrįstumo, kurių dalis iš esmės yra identiška apeliacinės instancijos teismui pateikto skundo argumentams, todėl apygardos teismas jų nebekartoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo bei suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad gyvūno priskyrimą ar nepriskyrimą prie ūkinių lemia ne jo laikymo tikslas, o prigimtis. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 4 d. numato, kad gyvūnas yra bet kokios rūšies ūkinis ar laukinis gyvūnas arba gyvūnas augintinis. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 5 d. numato, kad gyvūnas augintinis – gyvūnas, laikomas estetiniams ir bendravimo poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 22 d. numato, kad laukinis gyvūnas – laisvėje gyvenantis arba nelaisvėje laikomas laukinio gyvūno rūšies bet kurios biologinio vystymosi stadijos individas. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 27 d. numato, kad ūkinis gyvūnas – gyvūnas, laikomas ar veisiamas maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, darbo ir kitais ūkininkavimo tikslais. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo ir logikos kriterijais, konstatuoja, kad veršelio, net ir laikomo ekspozicijos tikslais, klasifikavimas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo kontekste nesikeičia. Priešingu atveju susidarytų nelogiškas teisės aktų reguliavimas, kai tos pačios rūšies gyvūnai būtų klasifikuojami skirtingai ir iš jų laikymo kiltų skirtingos pareigos atsižvelgiant į gyvūno laikytojo nurodomą gyvūno laikymo tikslą. Tačiau apygardos teismas pastebi ir tai, kad iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas E. L. nurodė, jog veršelis buvo papjautas ir sušertas plėšrūnams, o tai visiškai atitinka ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 27 d. nurodytą ūkinio gyvūno laikymo tikslą. Taip pat pastebėtina, kad patikrinimo metu aptiktas veršelis buvo įsigytas su ūkinio gyvūno dokumentais. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad E. L. pažeidė Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir juose laikomų gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo reikalavimus.

Kolegialių institucijų 2011 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. D1-533/B1-310 „Dėl Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės) 4 priedo 20 punkte nurodyta, kad šuninių šeimos žvėrys pakankamai judrūs, pagal prigimtį maisto ieško bėgiodami, todėl voljeras ar aptvaras turi būti erdvus, su įrengtomis kliūtimis. Reikalavimas įrengti kliūtis yra numatytas gyvūnų laikytojui. Voljeruose telkšančios balos taip pat būdos, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, negali būti laikomos įrengtomis kliūtimis, kaip to reikalauja Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės. Taip pat pasakytina, kad Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės neišskiria konkrečios vilkų rūšies, todėl teigti, kad baltiesiems vilkams toks reikalavimas negali būti taikomas, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad nei Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, nei kiti teisės aktai nenumato išimčių, kurioms esant šuninių šeimos gyvūnai gali būti laikomi nesudarant sąlygų kasti gruntą. Sąlygas kasti gruntą turi užtikrinti gyvūnų laikytojas, tačiau šiuo atveju tokios sąlygos užtikrintos nebuvo.

Apeliaciniame skunde teisingai atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. gruodžio 15 d. Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos administracinio teisės pažeidimo protokole E. L. neinkriminuoti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 4 priedo 3.3 ir 3.5 punktų pažeidimai, tačiau apylinkės teismas šiuos pažeidimus pripažino. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tam tikras bylos nagrinėjimo ne teisme metu padarytas klaidas ar trūkumus gali ir turėtų ištaisyti pats teismas, vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais bei galiojančiomis teisės normomis, ir konstatavęs, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas E. L. žino, kuo yra kaltinamas, t. y. gyvūnų laikymo reikalavimų pažeidimu, sprendė, jog susidariusi situacija ištaisyta nagrinėjant bylą teisme, tai yra teismo posėdyje neužkertant kelio tolesnei teisenai, patikslinant administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nurodytas pažeistas teisės normas. Apygardos teismas papildomai nurodo, jog, kaip matyti iš šios nutarties aprašomojoje dalyje atskleisto kaltinimo, Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 4 priedo 3.3 ir 3.5 punktų pažeidimai nėra vieninteliai nagrinėjamu atveju užpildantys blanketinę Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 str. 1 d. teisės normą.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su kitais 2016-11-22 baigto neplaninio (duomenys neskelbtini) patikrinimo dėl gyvūnų laikymo nelaisvėje metu nustatytais pažeidimais, tačiau apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuos pažeidimus įvertino objektyviai ir išsamiai, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus. Reikalavimai dėl grindų dangos, patalpų dydžiai ar gyvenimo sąlygų užtikrinimo teisės aktuose imperatyviai yra nustatyti tik toms gyvūnų rūšims, kurios neabejotinai žūtų, jei šių reikalavimų būtų nesilaikoma. Kiti gyvūnai gali gyventi minimaliomis sąlygomis, tačiau tam tikroms valstybės institucijoms yra suteikti įgaliojimai vertinti, kad įprastai laisvėje gyvenantys gyvūnai, laikomi nenatūraliomis sąlygomis, patirtų kuo mažiau skausmo streso ir nepatogumų. Kad (duomenys neskelbtini) laikomiems gyvūnams sudarytos nepakankamos sąlygos, patikrinimo metu nustatė Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba, tokioms išvadoms iš esmės pritarė administracinio teisės pažeidimo bylą kaip pirmoji instancija nagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktas nuotraukas, kuriose užfiksuotos gyvūnų gyvenimo sąlygos (b. l. 82–91), taip pat kitus administracinio teisės pažeidimo bylos įrodymus, taip pat neturi pagrindo su šiomis išvadomis nesutikti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto E. L. atstovo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.