Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. Ž. bei J. Ž. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį areštu 60 parų. Vadovaujantis BK 49 straipsnio 5 dalimi, areštą nustatyta atlikti poilsio dienomis.

R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį areštu 60 parų.

Nusikaltimo padarymo priemonę – kaltinamajam J. Ž. priklausantį automobilį „Audi B4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta konfiskuoti.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų J. Ž. ir R. Ž. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai 12,07 Eur išlaidų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiojo A. S. gydymą.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų J. Ž. ir R. Ž. nukentėjusiajam A. S. 800 Eur neturtinės žalos ir 60 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. ir R. Ž. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai savavaldžiavo panaudodami psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiajam. J. Ž. 2015 m. balandžio 18 d., apie 13.30 val., išsivežė savo automobiliu „Audi B4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. S. iš namų (duomenys neskelbtini), ir, važiuojant (duomenys neskelbtini), grasindamas žodžiu, kad bus blogai ir bus užkastas P. miške, reikalavo A. S. prisipažinti vagyste ir pasakyti, kur padėjo pavogtą vielinę tvorą, priklausančią motinai J. Ž., bei, atimdamas iš A. S. rankų mobiliojo ryšio telefoną, kad A. S. nepaskambintų bendrajam pagalbos centrui, užrakindamas centriniu užraktu automobilio duris iš vidaus ir neleisdamas A. S. išlipti iš automobilio, atvežė jį pas R. Ž. adresu: (duomenys neskelbtini). R. Ž., pridėjęs A. S. prie galvos daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, reikalavo pasakyti, kur padėjo drato gabalą, grasino, kad bus nušautas ir užkastas P. miške, liepė J. Ž. pasiimti didesnį kastuvą, ir sudavė tris kartus rankomis A. S. į galvą, veido kairę pusę, tuo padarė kairiojo skruosto sumušimą su poodine kraujosruva, sprando sumušimą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Tokiu būdu J. Ž. ir R. Ž. reikalavo A. S. prisipažinti vagyste ir grąžinti jų motinai J. Ž. priklausančią pavogtą vielinę tvorą, t. y. nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą motinos J. Ž. tariamą teisę panaudodami psichinę ir fizinę prievartą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo A. S. teisėms.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 49 straipsnio 5 dalimi, J. Ž. nustatyta areštą atlikti poilsio dienomis. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino J. Ž. ir R. Ž. kaltais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jiems bausmes – areštą 60 parų, tačiau teismas nepagrįstai ir neteisėtai J. Ž. pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą ir nustatė areštą atlikti poilsio dienomis (BK 49 straipsnio 5 dalis).

Prokuroras pažymi, kad areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje įprastine tvarka arba poilsio dienomis. BK 49 straipsnio 5 dalis numato: „jeigu paskirta iki 45 parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Jeigu asmuo pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas savo sprendimu gali pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka“. Tai reiškia, kad arešto bausmės atlikimo tvarka priklauso nuo paskirto arešto termino. Poilsio dienomis areštą galima atlikti, jei arešto dydis neviršija 45 parų. Kitų sąlygų ir pagrindų areštą atlikti poilsio dienomis įstatymas nenumato.

Apelianto vertinimu, teismas J. Ž. už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą pagrįstai paskyrė 60 parų areštą, t. y. pagrįstai ir motyvuotai paskyrė terminą, didesnį nei bausmės vidurkis. Bausmės rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį ir bendruosius skyrimo pagrindus, todėl keisti bausmės rūšį ir jos dydį nėra pagrindo. Tačiau paskyręs 60 parų arešto bausmę teismas negalėjo nustatyti jo atlikti poilsio dienomis, todėl nuosprendis turėtų būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti neįrodžius, kad jis padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Taip pat prašo atmesti nukentėjusiojo ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinius.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismo išvados, jog kaltinamųjų parodymai nenuoseklūs, juos paneigia nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada, taip pat ir kitos teismo išvados, padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistojo R. Ž. teigimu, byloje kaltinimai dėl patirtų grasinimų ir prievartos (grasinimai nušauti, pakasti, grasinimai, kad bus blogai) iš esmės grindžiami tik nukentėjusiojo parodymais, kurie, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, vertintini kaip prieštaringi ir nenuoseklūs. Nurodo, kad su nukentėjusiuoju juos siejo gana artimi ryšiai: prieš keletą metų A. S. susipažino su jo (R. Ž.) motina J. Ž., apsigyveno jos namuose (duomenys neskelbtini). A. S. padėdavo ūkyje, buityje, už tai jo motina (J. Ž.) duodavo jam pinigų maistui, cigaretėms, alui ir kitiems poreikiams tenkinti. Jis (R. Ž.) pats A. S. ne kartą negrąžintinai yra davęs pinigų. Maždaug prieš pusantrų metų J. Ž. išsikrausčius gyventi į kitą kaimą, A. S. liko (duomenys neskelbtini). Apelianto vertinimu, tokios aplinkybės rodo, kad tarp jų buvo susiklostę gana draugiški santykiai, jokių prielaidų ir priežasčių konfliktams, juo labiau smurtui, nebuvo. Teigia, kad nukentėjusiojo parodymai, jog konfliktas kilo dėl vielinės tvoros, neatitinka realybės ir yra neteisingi.

R. Ž. tvirtinimu, 2015 m. balandžio 18 d., jo brolis J. Ž., nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini), A. S. tik paprašė padėti surasti, kur gyvena paštininkė, taip pat prašė A. S. pašerti ožką. Teigia, kad šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai, nei vienas iš jų nenurodė girdėjęs, kad tąkart būtų buvę kalbama apie tvorą. Taigi priešingai, nei nurodyta teismo nuosprendyje, liudytojų parodymai nepatvirtino nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių dėl konflikto priežasčių.

Be to, apelianto teigimu, nukentėjusiojo parodymai, kad jis negalėjo išlipti iš automobilio, nes neatsidarė automobilio durelės, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams: 2015 m. rugsėjo 25 d. (duomenys neskelbtini) AVPK apžiūros protokole nurodyta, kad automobilio „Audi B4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) uždarytos dešinės ir kairės pusės durelės iš vidaus gali atsidaryti nuspaudus rankiniu būdu durelių užraktus. Be to, centrinis užraktas veikia tik iš dalies, esant neužvestam automobiliui. Tai rodo, kad nukentėjusysis A. S. galėjo atidaryti važiuojančio automobilio dureles, nes jos negalėjo būti užblokuotos, iš stovinčio automobilio taip pat galėjo išlipti, tačiau to nepadarė. Teigia, kad 2015 m. balandžio 18 d. nukentėjusysis pats įsėdo į automobilį, važinėjosi keletą valandų. Po to, kai A. S. teigimu, jis buvo prigąsdintas ir sumuštas, vis tiek neišlipo iš automobilio, sėdėjo jame, kol jis (R. Ž.) su broliu kalbėjosi prie jo namo, nesišaukė pagalbos, važiavo atgal į (duomenys neskelbtini) paimti J. Ž. pensijos.

Pasak nuteistojo, pagrįstų abejonių kelia ir nukentėjusiojo parodymai dėl grasinimo šautuvu (daiktu, panašiu į ginklą). A. S. teigimu, jis (R. Ž.) ginklą „laikė abiem rankom“, tačiau tuo pačiu metu dar smūgiavo jam (nukentėjusiajam) ranka į galvą ir į veidą. Teigia, kad tokiu dydžio, kokį teisiamojo posėdžio metu parodė A. S., daiktu (šautuvu) įvykio metu turėjo būti išdaužyti automobilio langai, nes, pagal nukentėjusiojo parodymus, jis (R. Ž.) automobilyje jam trenkė ir tuo pačiu metu grasino šautuvu. Kartu atkreipia dėmesį, kad atlikus jo namuose kratą, ginklas nebuvo rastas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad su A. S. jie buvo jau seniai pažįstami, anksčiau jokių konfliktų nėra buvę, apeliantas mano, jog galima teigti, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, įrodančių, kad A. S. patyrė psichinę ar fizinę prievartą, nenustatyta, kuo konkrečiai ji pasireiškė, o aplinkybė, jog buvo dingusi vielinė tvora, apskritai neįrodyta.

Nuteistojo įsitikinimu, byloje taip pat neįrodyta, kad jis ir jo brolis J. Ž. veikė bendrai, buvo susitarę dėl veiksmų su A. S.. Teigia, kad 2015 m. balandžio 18 d. brolis pas jį atvažiavo po žvejybos, nes norėjo pasikalbėti apie žūklę. Be to, apelianto manymu, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina tik patį sužalojimo faktą, tačiau neįrodo, kad A. S. sumušė būtent jis (R. Ž.) šioje išvadoje nenustatytas ir tikslus nusikaltimo padarymo laikas. Priešingai, remiantis medicininių dokumentų analize, neatmetama galimybė, kad A. S. galėjo būti sumuštas visai kitomis aplinkybėmis, nei nustatyta byloje. Tokias išvadas patvirtina minėta eksperto išvada, kurioje nurodyta, kad ekspertas remiasi tik tyrimui pateiktais medicininių dokumentų duomenimis. Atkreipia dėmesį, kad pats A. S. teisme parodė, jog grįžęs į (duomenys neskelbtini), dar vaikščiojo po kaimą, vartojo alkoholį.

R. Ž. įsitikinimu, byloje neįrodytas ir didelės žalos padarymo nukentėjusiajam faktas. Atkreipia dėmesį, kad byloje buvo nustatyta, jog A. S. ilgai važinėjosi J. Ž. automobiliu, iš karto po tariamų įvykių elgėsi ramiai, jo paties teigimu, ,,kol važinėjomės, buvo ramu, aš jau tada nieko nebebijojau“ (2015 m. balandžio 30 d. apklausa). Be to, A. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad po to, kai jį parvežė į (duomenys neskelbtini) ir paleido prie stotelės, jis iš J. Ž. paėmė pinigus alui, užsuko į namus, po to aplankė pažįstamus – ūkininką M., susitiko su veterinarijos gydytoju V., net padėjo jam prie gyvulių. A. S. 2015 m. balandžio 18 d. greitosios medicinos pagalbos nekvietė, į policiją ir gydymo įstaigą kreipėsi tik kitą dieną, t. y. 2015 m. balandžio 19 d., kai jam parašyti pareiškimą patarė marčios giminaitis J. M., buvęs policijos pareigūnas.

Apeliantas nurodo nesutinkantis su teismo išvada, kad A. S. nelinkęs meluoti. Atkreipia dėmesį, kad iš bylos matyti, jog A. S. dažnai vartojo alkoholį ir būdavo apsvaigęs, jo marti L. S. patvirtino, kad A. S. dažnai pasakodavo įvykius, neatitinkančius tikrovės. Pažymi, kad tą ir tą dieną, kai kreipėsi į policiją, A. S. buvo vartojęs alkoholio, jam buvo nustatytas 1,39 promilių girtumas. Tai, kad A. S. ir 2015 m. balandžio 18 d., ir po visų įvykių elgėsi ramiai, gyveno kasdienį gyvenimą, anot nuteistojo R. Ž., kelia pagrįstų abejonių, kad jis patyrė didelę žalą – A. S. elgesys, jo veiksmai, psichinė būklė tik patvirtina, kad pastarasis nesijautė taip, kaip jaučiasi žmogus, tikrai patyręs dvasinį sukrėtimą, išgąstį, įtampą, psichologinį diskomfortą ir kitas neigiamas pasekmes.

Apelianto manymu, akivaizdu, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę, vien nukentėjusiojo parodymai ir specialisto išvada savaime negali patvirtinti, kad jis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir laiku savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį. Prašo atsižvelgti į tai, kad paminėta, taip pat į tai, kad visi neaiškumai turi būti vertinami kaltininko naudai, ir skundžiamą nuosprendį panaikinti, jį išteisinti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Ž. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti neįrodžius, kad jis padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Skunde nuteistasis nurodo, kad teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Teigia, kad tą dieną A. S., kuris su jo motina anksčiau gyveno apie 7 metus, pats paprašė jį paimti, nes norėjo susitikti su jo (J. Ž.) mama. Kadangi iki susitikimo buvo dar daug laiko, jis nusprendė aplankyti iš žvejybos grįžusį brolį, nes norėjo sužinoti, kaip jam sekėsi. Nukentėjusysis A. S. sutiko važiuoti kartu, jie automobilyje nesipyko, jei būtų norėjęs, A. S. būtų galėjęs iš automobilio išlipti. Jo automobilio dureles buvo galima atidaryti. Mano, kad tuo atveju, jeigu A. S. būtų buvęs sumuštas, tai būtų mačiusi jo (J. Ž.) mama, pas kurią jie nuvažiavo iš R. Ž. namų, tačiau ji to nematė, A. S. jai apie muštynes nepasakojo, pastarajam išlipant iš automobilio jo (J. Ž.) mama paklausė A. S., kur yra tvora ir dar davė pastarajam eurą. Nukentėjusysis nusipirko alaus, tą patį vakarą aplankė kaimynus, vartojo alkoholį, gėrė vaistus „R.“.

Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas rėmėsi vien tik melagingais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos paneigia kiti bylos įrodymai, teismo išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, jos visiškai neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, kad jo ir A. S. santykiai buvo gana draugiški, jis neturėjo jokio pagrindo prieš A. S. smurtauti.

Be to, nuteistojo J. Ž. įsitikinimu, byloje neįrodyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Mano, kad įvertinus bylos medžiagą, galima pagrįstai teigti, jog byloje nėra jo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, taigi jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, priešingai – turi būti išteisintas. Teigia, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo pašalintos visos abejonės ir prieštaravimai, teismo nuosprendis grindžiamas nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais bei kitomis prielaidomis. Kadangi jis nusikaltimo nepadarė, mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė konfiskuoti automobilį, kuris nuosavybės teise priklauso ne jam, o A. R.. Pažymi, kad jis gyvena kaime, o dirba mieste, todėl, negalėdamas nuvykti į darbą, jo netektų, taip netektų ir vienintelio pragyvenimo šaltinio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistųjų R. Ž. ir J. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis yra smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas (BK 294 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, bet turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais. Taigi kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat išvada, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Vadinasi, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tai, kad tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų konstitucinių principų reikalavimams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-532/2014).

Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-70-976/2012). Didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012, 2K-207-677/2015).

Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinant sankcijos už kvalifikuotą savavaldžiavimą griežtumą, darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

Skundžiamu nuosprendžiu J. Ž. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 18 d., apie 13.30 val., savo automobiliu išsivežė A. S. iš pastarojo namų, ir, važiuojant (duomenys neskelbtini), grasindamas žodžiu, kad bus blogai ir bus užkastas P. miške, reikalavo A. S. prisipažinti vagyste ir pasakyti, kur padėjo pavogtą vielinę tvorą, priklausančią motinai J. Ž., bei, atimdamas iš A. S. rankų mobiliojo ryšio telefoną, kad pastarasis nepaskambintų bendrajam pagalbos centrui, užrakindamas centriniu užraktu automobilio duris iš vidaus ir neleisdamas A. S. išlipti iš automobilio, atvežė jį pas R. Ž.. R. Ž. nuteistas už tai, kad pridėjęs A. S. prie galvos daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, reikalavo pasakyti, kur padėjo „drato“ gabalą, grasino, kad bus nušautas ir užkastas P. miške, liepė J. Ž. pasiimti didesnį kastuvą, ir sudavė tris kartus rankomis A. S. į galvą, veido kairę pusę, tuo padarė kairiojo skruosto sumušimą su poodine kraujosruva, sprando sumušimą ir nežymiai sutrikdė A. S. sveikatą. Tokiu būdu J. Ž. ir R. Ž. reikalavo A. S. prisipažinti vagyste ir grąžinti jų motinai J. Ž. priklausančią pavogtą vielinę tvorą, t. y. J. Ž. ir R. Ž. nuteisti už tai, kad nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą jų motinos J. Ž. tariamą teisę panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo A. S. teisėms.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. Ž. ir R. Ž. kaltės klausimą, netinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis bei nustatytas aplinkybes, nepagrįstai pripažino juos kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl J. Ž. ir R. Ž. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Kaip matyti iš J. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, jis savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, nepripažino, nurodė, kad tąkart, paprašytas savo motinos J. Ž., važiavo pas paštininkę sužinoti, kada bus mokamos pensijos. Kadangi nežinojo, kur paštininkė gyvena, parodyti kelią paprašė R. S.. R. S. jam nebuvo visiškai svetimas – pastarasis anksčiau gyveno su jo motina. Kadangi jie paštininkės namuose nerado, iš jos vyro sužinojo, kad ji bus po poros valandų, važiavo į G. pasiimti mamos, kad galėtų ją atvežti pas paštininkę. A. S. jam pasakė, kad važiuos kartu, jis norėjo pažiūrėti, kur gyvena jo (J. Ž.) mama. Pakeliui jie dar užvažiavo pas jo brolį R. Ž. pašnekėti apie žvejybą, po to kartu su A. S. nuvažiavo pas J. Ž., ji pasiėmė pensiją, A. S. grįždami paleido prie stotelės, jo mama A. S. davė pinigų „ant alaus“. Nurodė, kad jis A. S. negrasino, iš jo telefono neatėmė, automobilio, kad pastarasis negalėtų iš jo išlipti, neužrakino, t. y. jokių kaltinime nurodytų veiksmų neatliko. Taip pat nurodė, kad jo brolis jokių neteisėtų veiksmų A. S. atžvilgiu neatliko, jo (J. Ž.) automobilyje yra centrinis užraktas, tačiau automobiliui važiuojant jis šio užrakto nerakina (1 t., 121–123, 124–125 b. l., 2 t., 3–6 b. l.). R. Ž. kaltės taip pat nepripažino nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nurodė, kad jis tąkart buvo susitikęs su broliu J. Ž., matė, kad pastarojo automobilyje sėdi A. S., tačiau A. S. negrasino, nesakė, kad jį nušaus, šautuvo apskritai neturi ir nėra turėjęs, jam smūgių nesudavė, savo broliui dėl kastuvo nieko nesakė (1 t., 77–78, 95–96 b. l., 2 t., 6–7 b. l.). J. Ž. ir R. Ž. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas E. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis tąkart važiavo tėvo vairuojamu automobiliu kartu su A., kuris rodė kelią į paštininkės namus. Matė, kad A. turėjo telefoną, juo naudojosi, niekas telefono iš jo neatėmė. Taip pat nurodė, kad automobilio centrinis užraktas nebuvo užrakintas, apie dingusią tvorą niekas nekalbėjo. Paaiškino, kad tuo atveju, jeigu automobilis ir būtų užrakintas, jį galima iš vidaus atsirakinti patraukus į viršų rankinį užraktą. Į pateiktus klausimus atsakė, kad tą dieną niekas nešaukė ir pagalbos neprašė, daiktų, panašių į šaunamąjį ginklą, jis nematė (2 t., 11–13 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas E. R. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 28–29 b. l.). Liudytoja T. Z. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jos vyras R. Ž. šautuvo neturi, jis yra žvejys, o ne medžiotojas. Nurodė, kad, jeigu kas nors prieš A. S. būtų smurtavęs, pastarasis turėjo visas galimybes šauktis pagalbos – tuomet buvo savaitgalis, lauke buvo daug kaimynų (2 t., 13–14 b. l.). Liudytoja J. Ž. patvirtino, kad tąkart ji su sūnumi J. Ž. ir A. važiavo pas paštininkę pasiimti pensijos, po to A. išleido prie (duomenys neskelbtini) keliuko, ji pastarajam dar davė eurą. Taip pat paaiškino, kad automobilyje, neturėdama apie ką kalbėti, paklausė A. dėl tvoros (2 t., 14–15 b. l.). Apžiūros protokole, surašytame apžiūrėjus J. Ž. automobilį „Audi B4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad užvedus automobilį ir paspaudus dešinės pusės priekinį durelių užraktą, likusios durelės neužsirakina; paspaudus galinį dešinės pusės durelių užraktą, kitos durelės neužsirakina. Centrinis užraktas veikia tik iš dalies – esant neužvestam automobilio varikliui ir tik nuspaudus dešinės pusės priekinį durelių rankinį užraktą (1 t., 50–53 b. l.).

Nors nukentėjusysis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad J. Ž., versdamas jį prisipažinti, kad jis paėmė jo motinai priklausančią vielinę tvorą, grasino jį užkasti miške, atėmė iš jo mobiliojo ryšio telefoną, užrakino automobilį centriniu užraktu ir taip neleido jam iš automobilio išlipti, o R. Ž., grasindamas šautuvu, liepė pasakyti, kur padėjo „dratą“, jam kelis kartus sudavė ir dėl to veide atsirado mėlynės, sakė J. Ž., kad šis pasiimtų „šiūpelį“ jam (A. S.) užkasti, kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų minėtus nukentėjusiojo parodymus. Priešingai, pirmiau minėti įrodymai nukentėjusiojo A. S. parodymus ne patvirtina, o paneigia. Dėl to remtis nukentusiojo parodymais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad J. Ž. bei R. Ž. kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus nepatvirtina ir liudytojų L. S., S. L. bei J. M. parodymai. Iš bylos matyti, kad šie liudytojai įvykio nematė, be to, jų parodymai nėra visiškai nuoseklūs ir ne visiškai sutampa su A. S. parodymais. Pastebėtina, kad, nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. L. teigė, kad A. S. jam sakė, jog Ž. grasino šautuvu, sakė, kad jį sumušė (1 t., 30–31 b. l.), tačiau apklausiamas teisiamajame posėdyje S. L. jau teigė, kad A. S. apie šautuvą nieko nepasakojo, jis nieko nežino (2 t., 15–16 b. l.). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad liudytojos L. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog tąkart jos uošvis A. S. parėjo drebėdamas, išsigandęs, sakė, kad Ž. grasino jį kad nušauti, pakasti, sudavė jam į veidą, uošvio veidas buvo patinęs (1 t., 32–33 b. l.) bei teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad A. S. į namus grįžo drebėdamas, niekur iš namų išėjęs nebebuvo, miegojo (2 t., 16–17 b. l.), su nukentėjusiojo parodymais nesutampa. Nukentėjusysis A. S. nurodė, kad jis, grįždamas į namus, dar nuėjo į parduotuvę, nusipirko alaus, tačiau marti alų iš jo paėmė, neleido gerti, jis, marčiai liepus eiti miegoti, to nepadarė – išėjo pas kaimynus, buvo nuėjęs pas J. M. ir V.. Taip pat nurodė, kad J. M. apie įvykį nepasakojo, mėlynių tą vakarą jo kūne nesimatė. Liudytojas J. M. parodė, kad jis įvykio nematė, po A. S. pasakojimo galvojo, kad šautuvas galėjo būti netikras (2 t., 25–16 b. l.). Duomenų, neginčijami patvirtinančių, kad R. Ž. iš tikrųjų turėjo šautuvą ar į jį panašų daiktą, byloje nėra. Šiame bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).

Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje A. S. nurodė, jog atvažiavus į R. Ž. namų kiemą ir J. nuėjus pas R., jis iš automobilio neišlipo, nes negalvojo, kad „tokie durniai jie bus“, jis to dar nesitikėjo. Taip pat nurodė, kad po to jiems važiuojant į G., jis pasakė: „Durnai dirbat, gal būčiau suradęs tą dratą“. Į automobilį įsėdus Žulkų mamai J. Ž., jis pastarajai nieko nepasakojo, apie tvorą su ja nekalbėjo. Važiuojant iš R. Ž. namų jis iš automobilio nelipo dėl to, kad jie jau normaliai šnekėjosi, J. Ž. jį paleido prie sustojimo, jis dar nusipirko alaus, tačiau marti iš jo alų paėmė ir liepė eiti miegoti. Jis miegoti nėjo, dar tą patį vakarą nuėjo pas M., kuriam padėjo „sutvarkyti“ gyvulius, taip pat užėjo pas V. ir pas pastarąjį išgėrė degtinės. Tą patį vakarą į policiją nesikreipė, galvojo, rašyti pareiškimą ar ne, manė, kad Žulkai jo atsiprašys. Marčios dėdė J. M. „sakė, kad važiuojam rašyti pareiškimo į policiją ir jis nuvežė ant ryto į policiją“. Kadangi policijoje jam pasakė, kad reikia pateikti ieškinį, jį pateikė, priešingu atveju ieškinio būtų „išvis nerašęs“ (2 t., 7–11, 26–28 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, A. S. taip pat nurodė, kad R. Ž. nuėjus į savo namus, viskas nurimo, jis nieko nebebijojo, pažymėjo, kad J. jam atidavė telefoną (1 t., 13–15, 16–18 b. l.). Nors apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis A. S. parodė, kad Ž. iš jo atėmė telefoną, grasino nušauti, R. Ž. jam sudavė tris smūgius į veidą, kartu jis paaiškino, kad tąkart su J. Ž. važiavo savo noru, išeiti galėjo, J. Ž. dėl nieko nesiskundė, J. Ž. jį paleidus, jis jautėsi normaliai, į medikus nesikreipė, į policiją kreipėsi kitą rytą, o tą patį vakarą dar ėjo pas kaimynus, vienam iš jų padėjo „tvarkyti“ gyvulius, pas kitą išgėrė alkoholio. Esant tokioms aplinkybėms, net ir įvertinusi tai, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. S. konstatuoti sužalojimai – kairiojo skruosto sumušimas su poodine kraujosruva, sprando sumušimas, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, nurodyta, kad sužalojimus A. S. galėjo patirti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2015 m. balandžio 18 d. (1 t., 37 b. l.), kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad sužalojimus A. S. padarė būtent R. Ž., taip pat neturi pagrindo nepritarti nuteistųjų teiginiams, kad byloje neįrodytas didelės žalos padarymo nukentėjusiajam faktas. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo neginčijamai išvadai, kad J. Ž. ir R. Ž. atliko neteisėtus veiksmus, ir jų veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius. Kolegijos įsitikinimu, nenustatytas ir pirmiau minėtas esminis šią veiką kvalifikuojantis požymis – didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Dar kartą akcentuotina, kad A. S. turėjo galimybę išlipti iš J. Ž. automobilio – esant užvestam varikliui, automobilio centrinis užraktas neveikia, tačiau neišlipo, nuvykus į R. Ž. namus, R. S. buvo paliktas automobilyje, kurio durys iš vidaus atsidaro, bet, kaip jis pats nurodė, iš automobilio nelipo, nes negalvojo, kad Ž. „tokie durniai bus“, kaip nurodė liudytoja T. Z., turėjo visas galimybes šauktis pagalbos, tačiau to nepadarė, iš R. Ž. namų kartu su J. Ž. važiavo pas J. Ž., nes, anot jo, viskas buvo ramu, jie su J. Ž. normaliai šnekėjosi, J. Ž. apie pastarosios veikų veiksmus nieko nepasakojo, gavęs iš jos pinigų, tą patį vakarą nusipirko alaus, ne kreipėsi į policiją, o ėjo pas kaimynus, iš kurių vienam padėjo nudirbti darbus, o pas kitą vartojo alkoholį, į policiją kitą dieną kreipėsi raginamas marčios ir pastarosios dėdės, ieškinio būtų apskritai neteikęs, tačiau tai jam nurodė padaryti policijos pareigūnai. Konstatavus, kad J. Ž. ir R. Ž. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir J. Ž. bei R. Ž. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o dėl prokuroro skundo argumentų, susijusių tik su J. Ž. paskirta bausme, t. y. areštu, kurį paskirta atlikti poilsio dienomis, bei dėl J. Ž. skundo argumentų, susijusių su automobilio konfiskavimo pagrįstumu (nepagrįstumu), nebepasisakoma.

Kadangi J. Ž. ir R. Ž. išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo A. S. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o J. Ž. priklausantis automobilis „Audi B4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pagal 2015 m. rugsėjo 25 d. pakvitavimą grąžintas J. Ž. (1 t., 56 b. l.), paliktinas pastarajam (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

J. Ž. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. Ž. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. S. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Automobilį „Audi B4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palikti teisėtam jo savininkui J. Ž..