Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Vidos Stonkuvienės,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2020 m. rugsėjo 1 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja A. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydama:

1) panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovė) 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 16S-400-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei B. M.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovę atkurti nuosavybės teises į piliečio P. M. nekilnojamojo turto dalį – 0,7827 ha žemės plotą natūra, arba, nustačius, kad nuosavybės teisių natūra atkurti nėra objektyvios galimybės, atnaujinti pareiškėjai terminą pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba dalį, atlyginti perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, neatlygintinai nuosavybėn perduodant sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, lygiavertį turėtajam prie nuosavybės teise turimų pastatų.

Pareiškėja teigia, kad B. M. 1991 m. lapkričio 1 d. su pareiškimu kreipėsi į Palangos miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos P. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Pažymi, kad po B. M. mirties visą mirusiosios turtą, taip pat ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal testamentą paveldėjo pareiškėja.

NŽT skundžiamu sprendimu atkūrė nuosavybės teises į B. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,7827 ha žemės atlyginant pinigais. Pareiškėjos nuomone atsakovė skundžiamo sprendimo nepagrindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnyje numatytais pagrindais, kuriems esant nuosavybės teisės į žemę nėra atkuriamos natūra, o yra valstybės išperkama.

Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme reglamentuoto gero administravimo principo, kadangi atsakovė neinformavo pareiškėjos apie aplinkybę, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į dalį žemės, nepateikė jokių tai galinčių patvirtinti objektyvių duomenų, nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus, tačiau priėmė nepagrįstą sprendimą nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais.

Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatyme numatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisės aktai nuo 2012 m. numatė galimybę pretendentams atkurti nuosavybės teises keisti savo apsisprendimą, kokiu būdu bus atlyginama už valstybės išperkamą žemę. Kartu šie teisės aktai numatė pareigą atsakovei informuoti pretendentus apie teisinio reguliavimo pakeitimus.

Pareiškėjos nuomone minėtos aplinkybes patvirtina, kad skundžiamas sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų ir yra teisinis pagrindas jį panaikinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos A. T. atstovas advokatas Dovydas Cvetkovas nurodė, kad palaiko skundą, prašė jį tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindu. Pažymi, jog atsakovės veiksmai sudarė pareiškėjai prielaidą manyti, kad jai nuosavybės teisės bus atkurtos natūra, kadangi 2016 m. ir 2018 m. sprendimais dalis nuosavybės teisių buvo atkurtos minėtu būdu. Akcentuoja, jog atsakovė pareiškėjos raštu neinformavo, kad nebėra galimybės atkurti nuosavybės teisių jos pageidaujamu būdu ir nepasiūlė pareikšti valios dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.

Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą,

Paaiškino, kad remiantis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 60 esančiais dokumentais nustatyta, kad buvęs savininkas P. M. iki žemės nacionalizacijos Palangos mieste valdė 1,87 ha žemės. Pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus B. M. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,9350 ha P. M. valdytos žemės dalį. Pagal Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, buvusio savininko valdytas sklypas Nr. 24 patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuosavybės teisės į miškus, esančius 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, neatkuriamos.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcijoje galiojusioje iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtina, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taip pat nurodyta, kad jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Vadovaujantis anksčiau minėtu, piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. Nuo 2012 m. vasario 1 d. minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata buvo pakeista ir joje numatyta, jog piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginimą už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

Atkreipia dėmesį, kad nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, numatantis galimybę piliečiams iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Pažymi, jog pareiškėja nepasinaudojo minėta teise. Pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad ji iš NŽT Palangos skyriaus negavo visos ir teisingos informacijos ir tai jai sutrukdė siekti palankaus rezultato nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, neatlygintinai nuosavybėn perduodant lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų, kadangi nei pareiškėja, nei B. M. laiku ir tinkamai nepasinaudojo galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsakovė nurodo, kad ji išnaudojo visas galimybes siekdama atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į buvusio savininko P. M. nuosavybės teise valdytą žemę ir skundžiamas sprendimas yra galutinis rezultatas siekiant užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Teismo posėdžio metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė Virginija Vermontaitė nurodė, kad nepalaiko pareiškėjos skundo reikalavimų, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog pretendentai turi pareigą būti aktyviais nuosavybės teisių atkūrimo procese ir domėtis vykstančiomis procedūromis. Pabrėžė, kad informacija apie galimybę pretendentams pakeisti valią dėl atlygino būdo už valstybės išperkamą žemę buvo skelbiama viešai – spaudoje, internete.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nagrinėjamu klausimu pozicijos neturi, prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Pareiškėja A. T. ir trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti iš esmės minėtoms proceso šalims nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 16S-400-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei B. M.“, kuriuo nuspręsta B. M. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. M. išlikusi nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką.

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad B. M. 1991 m. spalio 1 d. Palangos miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos seneliui P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį 4,9 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini). Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog pirminiame prašyme B. M. nurodė, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės į P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę būtu atkurtos natūra buvusioje vietoje. Ginčo tarp šalių, kad buvo išreikšta valia dėl natūrinio atkūrimo ir ji nebuvo pakeista, nėra.

Analizuojant Palangos miesto apylinkės teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-301-03/2001 ir Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3A-874/2011 turinį nustatyta, kad B. M. mirė 1991 m. lapkričio 23 d. B. M. buvo sudariusi testamentą, kuriuo išreiškė valią, jog visą savo turtą bei turtinės teises palieka pareiškėjai. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos P. M. nuosavybės teise valdytą žemę.

Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, jog NŽT Palangos žemėtvarkos skyrius 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.) „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėją, kad jeigu ji pageidauja, turi teise pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais.

Pareiškėja 2012 m. gruodžio 6 d. rašte NŽT Palangos skyriui išreikšdama valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad nepageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos atlyginant pinigais ir patvirtino, kad pageidauja, jog B. M.,(mirusi), būtų atkurta nuosavybės teisė į Palangos miesto bendrose ganyklose suformuotų žemės sklypų dalis.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes akivaizdu, jog pareiškėja išreiškė valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. Taip pat pareiškėja nenurodė ir neišreiškė valios dėl jokio kito nuosavybės teisų atkūrimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. Taigi pareiškėja nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje, taigi konstatuotina, kad pretendentė ir jos teisių perėmėja siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę, buvusią savininko turėtoje vietoje.

NŽT Palangos skyrius 2013 m. kovo 4 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-581 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 176 patvirtino, kad dalis 152,99 ha bendrų ganyklų ploto yra laisva (neužstatyta) žemė. Joje buvo suformuoti 24 žemės sklypai, viso 6,2332 ha, į kurią pretenduoja 350 pretendentų iš 98 buvusių savininkų. Taip pat minėtu raštu pareiškėja buvo informuota apie B. M. bendrose ganyklose suformuotuose sklypuose tenkančias dalis.

Atsižvelgiant į pareiškėjos pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, NŽT 2016 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 16S-225-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei B. M.“ atkūrė nuosavybės teises į B. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0457 ha žemės. Taip pat NŽT 2018 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 16S-195-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei B. M.“ atkūrė nuosavybės teises į B. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0316 ha žemės.

Pažymėtina, jog NŽT Palangos skyrius 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. 16SD-117-(14.16.7.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos miesto bendrosiose ganyklose“ kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti informaciją ar buvusių Palangos miesto bendrųjų ganyklų teritorijoje dar bus formuojami laisvi (neužstatyti) žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Palangos miesto savivaldybės administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. (4.17)-D3-457 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo NŽT Palangos skyrių, kad buvusių bendrų ganyklų teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra, nėra.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Kaip jau paminėta sprendime, remiantis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 60 esančiais dokumentais nustatyta, kad pagal Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, buvusio savininko valdytas sklypas Nr. 24 patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuosavybės teisės į miškus, esančius 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, neatkuriamos. Taipogi Palangos miesto savivaldybės administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. (4.17)-D3-457 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo NŽT Palangos skyrių, kad buvusių bendrų ganyklų teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra, nėra.

Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovė, vadovaudamasi pretendentės 1991 m. spalio 1 d. pareiškime ir pareiškėjos 2012 m. gruodžio 6 d. pranešime (gautas ir įregistruotas 2012 m. gruodžio 7 d. Nr. 16FP-1339) pareikšta valia, 2016 m. spalio 26 d. ir 2018 m. spalio 23 d. sprendimais pretendentei atkūrė nuosavybės teises į dalį iki nacionalizacijos P. M. priklausiusio nekilnojamojo turto, tačiau dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į likusią P. M. nuosavybės teise valdytą žemę, todėl skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014 lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Taigi, vertinant 1991 m. spalio 1 d. pretendentės B. M. ir 2012 m. gruodžio 7 d. jos teisių paveldėtojos A. T, prašymus, nustatyta, kad pretendentė siekė atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusio savininko turėtoje vietoje. Duomenų apie kitus pareiškėjos (pretendentės) prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama valia dėl ginčo žemės atkūrimo, nagrinėjamoje byloje nėra. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pretendentės ir jos teisių paveldėtojos prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės susigrąžinimas buvusioje vietoje ir Atkūrimo įstatymo numatytais terminais valia nebuvo keičiama, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises kitu būdu, kaip priimti sprendimą atlygti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises atkuriant atlyginant pinigais.

Pažymėtina ir tai, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę.

Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovė nesilaikė imperatyvios pareigos, numatytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, numatančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlygimo būdus.

Kaip jau paminėta, NŽT Palangos skyrius 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-148 informavo pareiškėją, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Taip pat NŽT Palangos skyrius 2014 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-1899 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją, kad ji iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

Būtina įvertinti tai, kad apie pasikeitusį teisinį reguliavimą ir galimybę nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu informacija buvo skelbiama viešai, ją viešinant ir NŽT tinklapyje (http://www.nzt.lt/go.php/lit/Uz-mieste-tureta-zeme-bus-atlyginama-ir-misku/1), teisės aktų registre ir t.t., todėl pareiškėja turėjo visas galimybes susipažinti su Atkūrimo įstatymo pakeitimais.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo redakcijoje, nustatančioje piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-525-2018 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, tame tarpe ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju būtina pabrėžti, jog teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Kaip ne kartą pabrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka ir patiems pretendentams (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-89-261/2015). Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę pareiškėjai elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus.

Pranešimas ar nepranešimas piliečiui apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nesudaro kliūčių patiems pretendentams domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui.

Teismas sutinka su aplinkybe, jog atsakovė nepranešė apie nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimo galimybę, tačiau įvardijama aplinkybė nelaikytina esmine, turinčia įtakos priimto ir šioje byloje ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl sprendimo dėl šio pareiškėjos nurodyto pažeidimo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises atlyginant kitais būdais – pinigine kompensacija. Pareiškėjos ginčijamu administraciniu aktu atlikta teisinių santykių kvalifikacija yra pagrįsta anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei suformuota teismine praktika. Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 16S-400-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei B. M.“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos A. T. skundo ir patikslinto skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, šiame sprendime išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio patikslinto skundo reikalavimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į piliečio P. M. nekilnojamojo turto dalį natūra arba pareiškėjai atnaujinti terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja A. T, prašo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą bei įpareigoti atsakovę atkurti nuosavybės teises į piliečio P. M. nekilnojamojo turto dalį natūra arba pareiškėjai atnaujinti terminą pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A. T, skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjos A. T, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.