Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovai Mažeikių rajono savivaldybės taryba, Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime (I t., b. l. 73–78) nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. 1986 metais šis kvartalas buvo detalizuotas ir parengtas (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Sprendimo priėmimo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje yra pateikiamas bendrojo plano apibrėžimas. Generalinį planą kitaip galima vadinti bendruoju planu. Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154, ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Rengiant šios teritorijos detalųjį planą atsakovai privalėjo atsižvelgti į generalinio plano sprendinius, ką ir padarė priimdami 2008 m. lapkričio 28 sprendimą Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“. Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31d. nutarimu Nr. 154, ir Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. Tl-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“, ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas. Mažeikių miesto teritorijos bendrasis planas yra viešai paskelbtas savivaldybės tinklapyje. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. Tl-109 patvirtintas Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-os dalies detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347, kurį prokuroras prašo panaikinti. Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Buvo įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai, registruojami sklypai, įgyvendinamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Atliekant (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras dalyvavo Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau 2008 m. lapkričio 5 d. vykusio detaliųjų planų svarstymo su visuomene susirinkimo metu pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. Tl-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ patvirtino Mažeikių miesto teritorijos bendrąjį planą. Šiame plane ginčo teritorijoje taip pat numatyta gyvenamųjų namų statyba. Šį planą be kitų institucijų suderino ir Mažeikių miškų urėdijos atstovas A. P., tai patvirtina, jog ir Mažeikių urėdija neturi informacijos apie tikslią miško buvimo vietą. Taigi Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame buvo suprojektuotas 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos), o administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Al-25 „Dėl adresų suteikimo (duomenys neskelbtini) mikrorajone“ 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypui suteikė adresą – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Pažymėjo, kad Taryba sprendimą bei administracijos direktorius įsakymą priėmė vadovaujantis turima informacija, t. y. turimi duomenys nepatvirtino, kad Žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Atsakovams kyla pagrįstų abejonių, kad ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, kadangi pareiškime pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija. Vienoje vietoje Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp jų žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Kitoje vietoje Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp jų ir žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Taigi, neaišku, kada iš tikrųjų buvo (jeigu buvo) registruoti miško plotai. Byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – miško kadastro numeris. Faktą, kad ginčo teritorijoje yra miškas, bandoma įrodyti tik grafiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates, kadangi egzistuoja didėlė paklaida. Darant ortofotonuotraukas į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas bet ir šešėliai, krentantys nuo medžių ar krūmų. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 100 punktą, į kadastrą draudžiama įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis prieš tai nepatikrinus, ar šio daikto ribas galima pažymėti kadastro žemėlapyje. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ribos yra pažymėtos Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra jokių duomenų apie įregistruotą miško plotą šioje teritorijoje, darytina išvada, kad neatlikus tikslios miškų plotų kartografijos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ginčo žemės sklypas patenka į miško plotą. Nors prokuroras nurodė, kad miško plotai, kurie patenka į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, tačiau tai paneigia dar vienas faktas, jog 2010 metais Nekilnojamojo turto registre ginčo žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas R. Ž. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registras, praėjus 7 metams nuo tariamo miško ploto registravimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors dar 2003 metais apie tai turėjo būti pranešta. Byloje nėra įrodymų, kad Telšių apskritie viršininkas ar Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos butų įregistravę ginčo teritoriją kaip valstybinės miško žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ginčo teritorija buvo perduota patikėjimo teise miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti. Atsakovai neginčija fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti tam tikri valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau iki šiol nėra atlikta šių miškų teisinė registracija. Paminėjo, kad nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus. Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų. Vėliau, paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). R. Ž. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2010 m. sausio 18 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM.-1-61-7, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo, todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. Atsakovai mano, kad ginčas kilo todėl, kad 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Tai įrodo, kad sprendimo priėmimo metu atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. Ž. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad ji veikė neteisėtai teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, todėl prokuroro prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius atsiliepime (I t., b. l. 89–87), atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, atsiliepime (IV t., b. l. 169–177) ir atsakovai patikslintame atsiliepime (V t., b. l. 44–47) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais sutinka ir prašo teismo juos tenkinti. Nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. R2-3212 „Dėl valstybinės reikšmės miškų“ informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, jog kai kurie privatūs žemės sklypai yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miško plotui. Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. lSD-(3.1)-3435 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko sprendimų dėl minėtų valstybinės žemės sklypų perleidimo privačion nuosavybėn priėmimo metu šie žemės sklypai pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Taip pat buvo paprašyta informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kokia apimtimi nurodyti žemės sklypai (jų dalys) pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus, kokiu pagrindu (kokiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu) šie žemės sklypai priskirti valstybinės reikšmės miškams ir kokią dalį nurodytuose žemės sklypuose užima valstybinės reikšmės miškas (nurodant konkretų valstybinės reikšmės miško plotą). Atsakydama į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos raštą, Valstybinė miškų tarnyba informavo, kad 2006 metais papildomai inventorizuoti ir 2007 metais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į minėtus privačius žemės sklypus, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš šios institucijos pateiktos grafinės medžiagos buvo matyti, kad Valstybinės miškų tarnybos rašte išvardyti žemės sklypai patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos, (duomenys neskelbtini) girininkijos ir (duomenys neskelbtini) girininkijos miško plotus, kurie, vadovaujantis Valstybinės reikšmės miškų plotais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2004 m. lapkričio 7 d.) (toliau – ir Nutarimas), yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Ginčo žemės sklypas yra Mažeikių girininkijos miško kvartalo Nr. (duomenys neskelbtini) miško sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kurią užima 0,06 ha valstybinės reikšmės miško plotas ir 0,08 ha šio miško žemės plotas (viso 0,14 ha). Pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo R. Ž. suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,2925 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patikrinimas. Nacionalinė žemės tarnyba 2013-12-11 raštu Nr. lSD-(3.1)-3435 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, pažymėdama, kad joje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog Žemės sklypas (ar jo dalis) yra priskirtinas valstybinės reikšmės miškų plotams, bei prašydama Valstybinės miškų tarnybos pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ priėmimo metu Žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miškų plotų ir kokią dalį nurodyto Žemės sklypo jie užėmė. Šiuo raštu Nacionalinė žemės tarnyba Valstybinės miškų tarnybos taip pat paprašė informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kurioje konkrečioje vietoje valstybinės reikšmės miškų plotai pateko į Žemės sklypą, taip pat informuoti, nuo kada šiame Žemės sklype esantys miškai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Valstybinė miškų tarnyba, atsakydama į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos 2013-12-11 raštą Nr. lSD-(3.1)-3435, 2014-02-12 raštu Nr. R2-397 Nacionalinę žemės tarnybą informavo, kad 2006 m. buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į Žemės sklypo teritoriją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos matyti, kad Žemės sklypas patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Žemės sklypo dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46405 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,14 ha miško žemės. Darytina išvada, kad miškų plotai 0,14 ha, esantys ginčo Žemės sklype Atkūrimo įstatymo prasme Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) R. Ž., (duomenys neskelbtini) priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės įjuos negalėjo būti atkurtos. Panaikinus administracinių aktų dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriomis privačion nuosavybėn buvo perleisti valstybiniai miškų plotai, turi būti pripažinta negaliojančia ir ta sandorio dalis – 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, pagal kurią R. Ž. padovanojo 0,14 ha (valstybinio miško) dalį 0,2925 ha žemės sklypo unikalus (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nes ši sandorio dalis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miškų plotus 0,14 ha, patenkančius į 0,2925 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Panaikinus administracinius aktus, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius papildomame paaiškinime (II t., b. l. 7) nurodė, kad dėl viešojo intereso gynimo į Šiaulių apygardos prokuratūrą pagal 2012-11-28 Valstybinės miškų tarnybos raštą Nr. R2-3212 buvo kreiptasi etapais, kadangi medžiagos apimtis buvo didelė. Visų pirma buvo atlikti nuosavybės teisių atkūrimo į rašte minėtus žemės sklypus patikrinimai. Tai buvo atliekama iš pradžių Mažeikių skyriuje. Surinkus reikiamą informaciją ir nustačius pažeidimus, vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos darbo reglamentu, buvo rengiami tarnybiniai pranešimai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui ir visa medžiaga perduodama Nacionalinei žemės tarnybai (Teisinio atstovavimo skyriui), kur buvo renkama papildoma medžiaga iš Valstybinės miškų tarnybos bei rengiami raštai dėl viešojo intereso gynimo. Kadangi tokia problema dėl valstybinių miškų patekimo į privačią nuosavybę paaiškėjo ne vien Mažeikių rajone, o ir kituose Lietuvos rajonuose, Nacionalinėje žemės tarnyboje (Teisinio atstovavimo skyriuje) tokio tipo medžiagos atsirado labai daug. Dėl didelio darbo krūvio, darbuotojų trūkumo ir kaitos Teisinio atstovavimo skyriaus specialistai nespėjo anksčiau parengti rašto dėl viešojo intereso gynimo, susijusio su šios bylos ginčo žemės sklypu.

Atsiliepimas

Atsakovai R. Ž., V. Ž. atsiliepime (I t., b. l. 103–108) ir patikslintame atsiliepime (V t., b. l. 49–50) nurodė, kad jau 2014 m. prokurorui buvo žinomos aplinkybės, sietinos su nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimu, kurias sužinojusi pareiškėja, kaip subjektas, turintis valdingus įgaliojimus bei atliekantis specifinę funkciją šioje srityje, privalantis turėti tinkamą kvalifikaciją, būti itin apdairus ir rūpestingas, į galimą viešojo intereso pažeidimą privalėjo reaguoti nedelsdamas ir atlikti reikalingą papildomų duomenų surinkimą bei ištyrimą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, o ne po daugiau kaip metų. Prokurorui, kaip apdairiai ir rūpestingai šaliai, keliami reikalavimai yra tiesiogiai siejami su imperatyviosiomis įstatymo nuostatomis – Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią prokuroras, turėdamas jam teisės aktų priskirtą pareigą ginti viešąjį interesą bei tam tikslui suteiktus valdingus įgaliojimus, turi ne teisę, o pareigą savo iniciatyva rinkti ir tirti informaciją, susijusią su galimu asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Pagrįstai manytina, kad Šiaulių apygardos prokurorė duomenis, reikalingus administracinių aktų panaikinimo inicijavimui, turėjo 2014 m. Tai galima paaiškinti tuo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2013-02-27 raštu Nr. 35SD-(14._35.104.)-403 atsakovę R. Ž. informavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽUM atlikusi patikrinimą pagal Valstybinių miškų tarnybos raštą „Dėl valstybinės reikšmės miškų“, kuriuo ši tarnyba prašė įvertinti valstybinės reikšmės miško plotų perleidimo privačion nuosavybėn pagrįstumą, nustatė, kad nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos pažeidžiant Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Rašte teigiama, kad NŽT prie ŽŪM direktoriaus pavaduotojas 2013-02-05 pavedimu Nr. lPAV-(1.8)-66 Mažeikių skyriaus vedėjui nurodė imtis priemonių dėl nustatytų pažeidimų pašalinimo administracine tvarka ir nepavykus pažeidimų pašalinti administracine tvarka – inicijuoti priimto sprendimo ar jo dalies panaikinimą teismine tvarka. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Mažeikių skyrių 2013-04-02 raštu informavo, kad jai nuosavybės teise priklausantis sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), suteiktas pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos patvirtintą Mažeikių miesto rytinės dalies detalųjį planą, ir ji pasirinko sklypą, detaliajame plane pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo skirtas individualių gyvenamųjų namų statybai. Telšių apskrities viršininkas 2010-02-04 priėmė įsakymą Nr. Pl.Ž-234 atkurti nuosavybes teises R. Ž., perduodant neatlygintinai naują 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nesutikus su sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, dar 2014 metais kreiptasi į Šiaulių apygardos prokurorą, kuris inicijuotų bylos dėl administracinio akto panaikinimo iškėlimą. Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2015-03-18 raštu Nr. lSD-836-(31), adresuotu Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui, galima pastebėti, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2014-05-26, 2014-07-30, 2014-08-01 buvo informuota, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, kad kai kurie privatūs žemės sklypai yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kuri LR Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miško plotui ir kad į Mažeikių miesto teritoriją, kurioje yra valstybinės reikšmės miesto miškas, patenka kitos paskirties privatūs žemės sklypai, tarp jų ir atsakovės R. Ž. Taigi, remiantis prie pareiškimo pateikta medžiaga, darytina išvada, kad prokurorė reikalingus duomenis galėjo ir turėjo surinkti dar 2014 metais. Pareiškimas dėl administracinių aktų dalių panaikinimo Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktas 2015 m. balandžio 23 d., t. y. pažeidus nustatytą 30 dienų terminą. Atsižvelgiant į tai, taikytina senatis. Mano, kad sprendžiant Šiaulių apygardos prokurorės reikalavimo dėl administracinių aktų dalių panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al46-335/2008, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačioms imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų – ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pažymėtina, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai vystoma ir kitose analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-l790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-822-1151/2010 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). 1991-11-26 Mažeikių miesto agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti M. S. žemę, buvusią pagal administracinį teritorinį paskirstymą (duomenys neskelbtini). Kadangi susigrąžinti visą žemę natūra nebuvo galimybės, Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui 2008-12-18 pateikė prašymą suteikti jai nuosavybėn Mažeikių mieste suprojektuotame (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų kvartalo II-oje dalyje sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 2925 m. Iki prašymo pateikimo Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008-11-28 priėmė sprendimą Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą ir nurodė skelbti sprendimą vietos spaudoje. LR teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad patvirtintas savivaldybės ar jos dalies teritorijos bendrasis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklapyje. Pasiūlymų dėl detaliojo plano neteikė nei Mažeikių miškų urėdija, nei Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Mažeikių skyrius. Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detaliajame plane numatyta plėsti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijas, visuomeninės paskirties, pramonės ir sandėliavimo objektų, bendro naudojimo ir kt. teritorijas. Atkūrus nuosavybės teises į šį žemės sklypą atsakovai sutvarkė žemės sklypą: išvežė sklype susikaupusias šiukšles, į jį privežė 400 sunkvežimių grunto, nes sklype telkėsi vanduo, gruntą išlygino, privežė apie 100 sunkvežimių juodžemio. 2014-05-28 R. Ž. ginčo žemės sklypą padovanojo sūnui V. Ž., kuris yra numatęs šiame sklype statyti gyvenamąjį namą. Tam yra visos sąlygos: sutvarkytos gatvės, įrengti įvažiavimai. Taigi jie yra sąžiningi 0,2925 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėjai, jį valdė ir valdo kaip savininkai, ir tai reiškia, kad pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės yra saugomos LR Konstitucijos ir kitų teisės aktų. Duomenų, įrodančių, kad ji nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu būtų elgusis nesąžiningai, nėra, todėl negali būti pripažinta nesąžininga įgijėja. Svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad nuosavybės teisės atkurtos į labai nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą: 0,06 ha valstybinės reikšmės miško, kurio sklype nėra, ir 0,08 ha valstybinės reikšmės miško žemės plotą. LR miškų įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai ir plantacijos) plotas. Pareiškėja prie pareiškimo nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad 0,14 ha valstybinės reikšmės miškas priskirtas draustiniams, rezervatams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Sutinka su LR Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad valstybinės reikšmės miškas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Atsakovams žinoma, kad nepaisant to, kad Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Patenkinus Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, atsakovams, bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai ir apribojimai, pažeista jų teisė į nuosavybę, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Gashi prieš Kroatiją (Nr. 32457/05, 2008-03-13) nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neigiamų pasekmių. Mano, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, ir tuo pačiu neatitinka proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Nurodė, kad su pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, siūlomu sumokėti atsakovui V. Ž. kompensacijos dydžiu, vadovaujantis masinio vertinimo duomenimis, nesutinka. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį restitucijos taikymo principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-04-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nustatyta, kad asmenys, kuriems buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, šį turtą pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šiems asmenims restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Kadangi restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, tai, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinį teisės aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tuo pagrindu, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, taikoma restitucija natūra. Nuosavybės teisės buvo atkurtos ir į žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, t. y. turtui, kuris negali būti privačios nuosavybės objektu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, konstatavus, jog jie neteisėtai perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tokie miškai turi būti grąžinami natūra valstybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Tais atvejais, kai administraciniai aktai, kuriais buvo atkurta nuosavybė, pripažįstami negaliojančiais, valstybę įpareigoja paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-05-27 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2013, taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, iš principo turi gauti kompensaciją, iš esmės prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų mažesnės kompensacijos nei visa rinkos kaina. Nuosavybės atėmimas nesumokant vertę atitinkančios kompensacijos paprastai laikytinas neproporcinga priemone (žr. Pressos Compania Naviera S.A. and Others, The Holy Monasteries v. Greece). Mano, kad pareiškėjo siūlomas kompensacijos dydis, nustatytas vadovaujantis VĮ Registrų centro pateikiamais masinio vertinimo duomenimis, yra neadekvatus žemės sklypo realiai vidutinei rinkos vertei.

Atsakovai R. Ž., V. Ž. ir jų atstovė advokatė Virginija Pargaliauskienė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu ir patikslintu pareiškimu sutinka iš dalies.

Atsakovų R. Ž. ir V. Ž. atstovė advokatė Virginija Pargaliauskienė teismo posėdžio metu nurodė, jog įsigijusi sklypą R. Ž. su sūnumi pradėjo jį tvarkyti. Sklypas buvo prišiukšlintas, todėl reikėjo išvežti šiukšles, reikėjo apie 400 sunkvežimių privežti grunto, sklypas buvo išlygintas, buvo ruošiamasi namo statybai. Išsirinkdama sklypą R. Ž. jau planavo, kad sklypas bus naudojamas sūnaus namo statybai. Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. (duomenys neskelbtini) miško sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame atitinkamai yra 0,14 ha miško (0,8 ha ir 0,6 ha žemės). Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą, miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės, jeigu jie priskirti miško parkams. Pagal šį teisinį reglamentavimą, 0,2925 ha žemės sklypo dalį, kuri patenka į 0,14 ha parką, negalėjo būti perduotas R. Ž. neatlygintinai. Šiuo atveju, kaip yra pripažįstama teismų praktikoje, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. LAT, LVAT yra suformavę praktiką, kad panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju ši turto įgijėjo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Prieštarauja prokurorės išsakytai nuomonei, kad šiuo metu yra pasikeitusi teismų praktika, kalbant apie kompensavimą. Mano, kad LVAT 2015-10-21 apibendrinime yra orientuojamasi į tai, kad visais atvejais yra vadovaujamasi konvencija. Visais atvejais yra sprendžiama, kad savininkas turi teisę gauti iš valstybės proporcingą atlyginimą. Kadangi žemės sklypas, panaikinus sandorius, privalo būti grąžintas valstybės nuosavybėn, tai nustatant protingą kompensacijos už paimtą iš savininko turto dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnis nustato, kad už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat už nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1991-08-01 buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams atlygino valstybė. EŽTT yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, turi gauti kompensaciją, prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalauti mažesnės kompensacijos, nei visa rinkos kaina. Nuosavybės teisės atėmimas, nesumokant vertę atitinkančios kompensacijos, paprastai laikytinas neproporcinga priemone. Pusiausvyra pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu. Pareiškėja prašo nustatyti valstybei perduodamo 0,14 ha sklypo vertę remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tačiau Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai, turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais nei Nekilnojamojo turto registro duomenys (LAT 2012-12-05 nutartis 3K-3-544/2012). Šioje byloje buvo paskirta ekspertizė, kadangi pareiškėjos siūloma suma neatitiko vertės. Eksperto išvadoje nustatyta, kad 0,2925 ha žemės sklypo vertė 2017-01-16, t. y. sprendžiant nuosavybės nusavinimą, yra 26700 Eur. Kadangi 0,14 ha sklypas priskiriamas ir išperkamas, laikoma, kad tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Teismo ekspertas pasisakė, kad būtent to sklypo vertės nustatyti negalima, kadangi tas objektas yra išimtas iš apyvartos. Kyla klausimas, kokia yra likusio sklypo dalies – 0,1525 ha – vertė. Ekspertas pasisakė, kad tai yra 10300 Eur. Įvertinus tai, likusi sklypo dalies vertė – 16400 Eur. Mano, kad ši suma vertintina kaip kompensacija, paimant iš V. Ž. žemės sklypą ir perduodant jį valstybei. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, prašo teismo spręsti klausimą dėl 16400 eurų kompensacijos išmokėjimo.

Atsiliepimas

Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime (V t., b. l. 40–42) nurodė, kad kitos paskirties žemės sklypo 0,2925 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame esantis miško sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (dalis) yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Nuosavybės teisių atkūrimo metu į Ginčo žemės sklypą pateko 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotos. 2007 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patikslinta valstybinės reikšmės miškų plotų schema, tačiau situacija nepasikeitė, į ginčo žemės sklypą pateko 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Taigi atsakovai, priimdami ginčijamus administracinius aktus, nepagrįstai neatsiž­velgė į minėtus Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, jų ribas bei pateiktas schemas bei pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį. Valstybinė miškų tarnyba sutinka su Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimu. Prašo prašymą tenkinti.