- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-09
- Bylos Nr.
- I1-1072-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03373-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. (P. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Paaiškina, kad bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d. Teigia, kad per visą šį laikotarpį buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, prilyginamomis kankinimui.
Nurodo, kad buvo laikomas Pravieniškių PN-AK patalpose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų ir saugos reikalavimų. Kamerose buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, trūko sanitarinių mazgų, veisėsi parazitai, blakės ir kiti buitiniai parazitai. Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, kančia ir pažeminimu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-13).
Paaiškina, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas plotas dalijamas iš asmenų skaičiaus. Minimali tenkanti vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymi, kad ne visada visos miegamos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.
Nurodo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei vykdyti visoms, susijusioms su laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimu įstaigoms privalomus Lietuvos higienos normų NH 76:2010 reikalavimus. Įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Švarą ir tvarką nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, akivaizdžius higienos normų pažeidimus fiksuoja ir apie juos informuoja už trūkumų pašalinimą atsakingus įstaigos struktūrinių padalinių vadovus sudaryta komisija. Pažymi, kad jeigu patalpoje gyvenantys nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų gyvenamąsias patalpas, joje neatsirastų pelėsis.
Teigia, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Laisvės atėmimo įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pažymi, kad gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu arba neveikimu) padarė pareiškėjui žalos. Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nurodė tik prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala. Mano, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl galimai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs ir paremti išimtinai abstrakčiais pareiškėjo teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.
Atsakovės atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Taigi pareiškėjo argumentai, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus, orumą pažeminimą ir kt., yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisti atlyginti 10 000 eurų neturtinę žalą, patirtą 2017 m. kovo 22 d. – 2018 m. spalio 2 d., pagrįstumo.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvežtas 2017 m. kovo 22 d., o 2018 m. spalio 2 d. išvežtas į Vilniaus pusiaukelės namus (b. l. 14).
Pareiškėjas teigia, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 28 d. buvo apgyvendintas karantino būryje, kuriame įrengta 13 miegamųjų vietų, o gyvenamosios patalpos plotas yra 40,69 kv. m, atitinkamai vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m. Nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. liepos 20 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 1 būrio 4 brigadoje, kurioje įrengtos 8 miegamosios vietos, o gyvenamosios patalpos plotas yra 26,29 kv. m, atitinkamai vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,29 kv. m. Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. spalio 2 d. buvo apgyvendintas 3 būrio 2 brigadoje, kurioje įrengta 21 miegamoji vieta, o gyvenamosios patalpos plotas yra 66,56 kv. m, atitinkamai vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m. (b. l. 7-8, 15).
Atsakovės atstovo nurodytų miegamųjų, jų plotų, juose buvusių miegamųjų vietų skaičiaus ginčo laikotarpiu pareiškėjas neginčijo, savo skunde nurodytų aplinkybių dėl per mažo kamerų ploto nedetalizavo, įrodymų, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo daugiau nei 20 asmenų, nepateikė ir nenurodė, kas galėtų tai patvirtinti. Įvertinęs kamerų ploto ir miegamųjų vietų skaičiaus proporcijas, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Dėl pareiškėjo argumento, kad būtina atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamu atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas prasta ventiliacija.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Taigi pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, sklinda nemalonūs kvapai, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl drėgmės, pelėsio, grybelio ir nemalonių kvapų patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje kameroje jam nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų kreipėsi į gydytojus. Be kita ko, nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas nurodo, jog laisvės atėmimo įstaigoje trūko klozetų, rytais susidarydavo eilės.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama 10 asmenų, 1 klozetas arba unitazas – 12 asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių PN-AK karantino būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, prausykloje – 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai. Tuo tarpu 1 būryje įrengti 5 unitazai ir 3 pisuarai, prausykloje – 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės ir 1 dušo sietelis, o 3 būryje – 5 unitazai ir 3 pisuarai, prausykloje – 6 praustuvės ir 1 kojų plautuvė (b. l. 10). Iš atsakovės atstovo duomenų matyta, kad karantino būryje buvo patalpinta apie 13 nuteistųjų, kiek yra miegamųjų vietų, 1 būrio 4 brigadoje – 2 nuteistieji (1 būryje – 42 nuteistieji), o 3 būrio 2 brigadoje – 18 nuteistųjų (3 būryje – 50 nuteistųjų). Taigi atsakovės atstovui pateikus minėtus duomenis apie nuteistųjų skaičių, kurie naudojosi sanitariniu mazgu, pisuarais, praustuvėmis, teismas vertina, kad šie faktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinių įrenginių, pisuarų trūkumo. Šiuo atveju, teismas konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių ir pisuarų skaičius atitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi tarakonai, blakės ir kiti buitiniai parazitai.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, šie naikinami teisės aktų nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Byloje yra pateikti atsakovės atstovo įrodymai (darbų atlikimo aktai, graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis), patvirtinantys, kad buitiniai parazitai ir tarakonai naikinami ir gyvenamosios patalpos nuolat prižiūrimos, o pastebėjus kenkėjus, iškart atliekami būtini jų naikinimo darbai. Remdamasis bylos duomenimis, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčo laikotarpiu buvo vykdomas pakankamai, todėl, atsakovei nepažeidus Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų, pareiškėjas negalėjo patirti nepatogumų dėl buitinių parazitų ir tarakonų (b. l. 20-23, 44-50). Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Visuomenės sveikatos centrą, o šie būtų nereagavę į nurodytus pažeidimus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia sukeltais emociniais, dvasiniais išgyvenimais, patirtu diskomfortu, psichologine kančia.
Byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį dėl dvasinių išgyvenimų ar kitokių psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, į Pravieniškių PN-AK psichologus nesikreipė (b. l. 17).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nenustatė neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. J. (P. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.