Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-26 · Administracinė byla Nr. I-3615-189/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-26
Bylos Nr.
I-3615-189/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01552-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
E. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3615-189/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01552-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. (E. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad jis Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. kovo 21 d. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, todėl patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus ir nepatogumu, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybės sumažėjimą, pablogėjo jo regėjimas dėl netinkamo apšvietimo. Dėl šių priežasčių patyrė didelę neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl mažo jam tekusio ploto Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 412, netinkamų, antisanitarinių laikymo sąlygų (baldų, šviesos trūkumo, kamerų prastos būklės, televizijos kabelio, skysčio indams plauti ir higienos reikmenų neišdavimo, naudojimosi prausykla, tualetais, dėl parazitų, elektros naudojimo ribojimo, asbesto, temperatūros ir pelėsio veisimosi).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 412 buvo tik dvi kėdės, todėl vienu metu valgyti prie stalo galėdavo tik du nuteistieji, nors gyvenamojoje patalpoje gyveno 4 asmenys. Jam būnant Vilniaus PN nebuvo išduodamas indų plovimo skystis, buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus bei 1 skutimosi peiliukas mėnesiui, dantų pastos išduodavo tik 75 ml, o to, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdžiai per mažai. Be to, vienam šimtui nuteistųjų buvo įrengta tik dešimt klozetų, todėl tekdavo laukti eilėje, rytais tekdavo laukti apie 1 valandą norint apsiprausti. Dušuose karštas vanduo būdavo tik kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, patalynė nebuvo dezinfekuojama ir tvarkoma. Vilniaus PN pastatų konstrukcijose yra panaudotas asbestas, kas turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai.

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–16).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas per visą buvimo Vilniaus PN laikotarpį į įstaigos administraciją nesikreipė dėl tariamai per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, netinkamų gyvenimo sąlygų bei netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo netinkamai aprūpintas higienos priemonėmis, nurodo, kad pagal galiojančią tvarką iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamos šios higienos priemonės: skalbiamasis muilas 200 g 1 mėn.; tualetinis muilas 100 g 1 mėn.; tualetinis popierius 1 ritinėlis 1 mėn., tačiau skutimosi peiliukų, dantų pastos, indų plovimo skysčio išdavimas nebuvo numatytas. Be to, pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN nuolatos disponavo piniginėmis lėšomis. Tokiu būdu, pareiškėjas nebuvo pripažįstamas nemokiu ir neįgijo teisės į higienos reikmenų išdavimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad nuteistųjų gyvenamosios patalpos, tualetai, prausyklos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, todėl toje patalpoje, kur gyveno pareiškėjas, jokių pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo. Vilniaus PN nuteistieji prausiasi duše pagal patvirtintą grafiką, todėl jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Atsakovės atstovės teigimu, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra panaudota medžiagų, kuriose būtų asbesto.

Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais.

Dėl neturtinės žalos pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas dalyje nutrauktinas, kitoje dalyje atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. kovo 21 d. atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. kovo 21 d. atliko bausmę Vilniaus pataisos namuose.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl mažo jam tekusio ploto Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 412. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad šis klausimas jau yra išspręstas kitoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą.

Iš informacinės teismų sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2746-463/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00712-2017-3) pagal pareiškėjo skundą dėl mažo pareiškėjui tekusio ploto Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje ir 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo E. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2746-463/2017 įsiteisėjo 2017 m. birželio 12 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo pareiškėjui tekusio ploto Vilniaus PN yra visiškai išspręstos Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2746-463/2017, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, šioje dalyje byla nutrauktina.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 412 buvo tik dvi kėdės, todėl vienu metu valgyti prie stalo galėdavo tik du nuteistieji, nors gyvenamojoje patalpoje gyveno 4 asmenys.

Vilniaus PN gyvenamosios patalpos aprūpinamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R- 139. Pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo dvi šio teisės akto redakcijos - laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. sausio 1 d. iki dabar, kuri galiojo pareiškėjo skundo padavimo teismui metu. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje šio teisės akto redakcijoje nėra nustatytų patalpų aprūpinimo baldais normų. Vilniaus PN teigimu, visuose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra stalas ir po 1 (vieną) taburetę kiekvienam asmeniui gyvenančiam gyvenamojoje patalpoje.

Iš Vilniaus pataisos namų pateiktų duomenų nustatyta, kad Bendrabučio tipo ketvirto aukšto 412 gyvenamosiose patalpose Nr. 26-1 įrengtos 4 miegamos vietos (b. l. 24). Pareiškėjas šių teiginių neginčijo ir nenurodė, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų nei buvo įrengtų lovų. Pareiškėjo argumentas, kad šioje patalpoje buvo tik dvi kėdės, todėl vienu metu valgyti prie stalo galėdavo tik du nuteistieji, nors gyvenamojoje patalpoje gyveno 4 asmenys, vertintinas kaip nepagrįstas, nes teiginiai abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais papildomais argumentais, įrodymais. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas dėl tariamo šio pažeidimo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Be to, Vilniaus PN nurodė, kad visuose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra stalas ir po 1 (vieną) taburetę kiekvienam asmeniui gyvenančiam gyvenamojoje patalpoje. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir jų teisingumu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 412 įrengtos 4 miegamos vietos, ši patalpa aprūpinta 4 (keturiomis) taburetėmis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo išduodamas indų plovimo skystis indams plauti, kad buvo išduodamas tik 1 rulonas tualetinio popieriaus bei 1 skutimosi peiliukas mėnesiui, dantų pastos išduodavo tik 75 ml, o tai, pareiškėjo teigimu, yra akivaizdžiai per mažai.

Higienos reikmenys išduodami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R- 139 (toliau – ir Normos). Pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo dvi šio teisės akto redakcijos - laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. sausio 1 d. iki dabar, kuri galiojo pareiškėjo skundo padavimo teismui metu. Redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. nustatė, kad vienam nuteistajam išduodama per mėnesį skalbiamojo muilo - 200 g., tualetinio muilo - 100 g. ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Nuo 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus PN nuteistieji aprūpinami šiais higienos reikmenimis: skalbimo milteliais - 400 g. 3 mėn.; tualetiniu muilu - 100 g. 1 mėn.; tualetiniu popieriumi (ritinėlis) - 3 vnt. 1 mėn.; dantų šepetėliu - 1 vnt. 1 mėn.; dantų pasta - 75 ml 2 mėn.; skutimosi peiliukais - 4 vnt. 1 mėn.; dezodorantu arba antiperspirantu - 75 ml 3 mėn.

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad iki 2017 m. sausio 1 d. skutimosi peiliukų, dantų pastos išdavimas nebuvo numatytas, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, kad Normos nenumato ir indų plovimo skysčio išdavimo nuteistiesiems, todėl pareiškėjo pretenzijos vertintinos kaip nepagrįstos.

Be to, pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos reikmenys išduodami tik nemokiems Vilniaus PN nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nemokus, ar dėl šios priežasties būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Priešingai, teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN nuolatos disponavo piniginėmis lėšomis, todėl jis nebuvo pripažįstamas nemokiu ir neįgijo teisės į higienos reikmenų išdavimą (b. l. 33–36).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad vienam šimtui nuteistųjų buvo įrengta tik dešimt klozetų, todėl tekdavo laukti eilėje, rytais tekdavo laukti apie 1 valandą norint apsiprausti. Dušuose karštas vanduo būdavo tik kartą per savaitę.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nustatė, kad bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų prausykloje įrengtoje prausykloje/tualete įrengiamos praustuvės (1 vnt. 10 asmenų) bei klozetai arba unitazai (1 vnt. 12 asmenų).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 6 nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 412, esančioje ketvirtame bendrabučio aukšte. Atsakovo teigimu, kiekviename bendrabučio aukšte yra apgyvendinta po 2 nuteistųjų būrius, kiekvienam būriui įrengta po atskirą prausyklos/tualeto patalpą, kuriose įrengta po 5 klozetus, 4 pisuarus, 5 praustuves. Iš teismui pateikto 4 aukšto eksplikacijos/plano nustatyta, kad šiame aukšte įrengtos dvi atskiros prausyklos/tualeto patalpos. Atsižvelgiant į atsakovo pateiktu duomenis, kad kiekviename nuteistųjų būryje apgyvendinta po 40-50 nuteistųjų, darytina išvada, kad Vilniaus PN minėtų normų pažeidimo nepadarė.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pastatų konstrukcijose yra panaudotas asbestas, patalpose trūksta šviesos, kamerų būklė prasta ir tai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai. Be to, televizijos kabelis įrengtas per aukštai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti (b. l. 25–28). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad Vilniaus PN pastatų konstrukcijose buvo panaudota medžiagų, kuriose būtų asbesto, kad apšvietimas ir kamerų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, teismui nepateikti jokie įrodymai, kad dėl šių tariamų pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kad dėl nurodytų tariamų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, pvz, regėjimas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl konstrukcijose panaudoto asbesto, šviesos trūkumo, kamerų būklės, televizijos kabelio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose karštas vanduo būdavo tik kartą per savaitę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas skunde pats nurodo, kad jis turėjo galimybę pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Atsakovės atsakovo teigimu, Vilniaus PN nuteistieji prausiasi duše pagal patvirtintą grafiką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus PN Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjo teigimu, patalynė nebuvo dezinfekuojama ir tvarkoma, taip pat reiškiamos pretenzijos dėl parazitų veisimosi, elektros naudojimo ribojimo, temperatūros ir pelėsio veisimosi.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas tik nurodo abstrakčius teiginius, tačiau jų nedetalizuoja ir nekonkretizuoja. Teismui pateikta Vilniaus pataisos namų Ūkio skyriaus 2017 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 14-1008 „Dėl nuteistojo E. T. skundų, prašymų (pareiškimų) teikimo“ patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. kovo 21 d. į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamo gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpų (dušo, tualeto, prausyklos) netinkamo inventoriaus, patalpų apšvietimo bei temperatūros, gyvenamųjų patalpų santykinės oro drėgmės, blogos ventiliacijos, netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis nesikreipė (b. l. 23). Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir jų teisingumu. Pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN administracija nepriėmė iš pareiškėjo skundų ir pretenzijų, vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija, nepagrįsti jokiais objektyvaus pobūdžio įrodymais.

Pažymėtina, kad teismui nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas kitokiomis sąlygomis, nei visi kiti asmenys, todėl darytina išvada, kad jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas Vilniaus PN, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A- 444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos tik abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais. Teismas pažymi, jog deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nėra tinkama priemonė realizuoti teisę į pažeistų teisių gynybą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus PN yra atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad Vilniaus PN administracija veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. - būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo E. T. (E. T.) skundą dalyje dėl jam tekusio ploto Vilniaus pataisos namuose nutraukti.

Pareiškėjo E. T. (E. T.) skundą kitoje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška