Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-525-1070-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-09-13
Bylos Nr.: A-525-1070-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Trečiasis asmuo: akcinės bendrovės „Kauno energija“, Kauno, Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kauno rajono savivaldybės tarybai, Jurbarko rajono savivaldybės tarybai
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės Kauno
Atsakovas: Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Advokatai: Rimantas Simaitis, Albertas Šekštelas, Andrius Norkūnas

Administracinė byla Nr. A525-1070/2010Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Rimantui Simaičiui,atsakovo atstovei Žanai Mekšraitei,

trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Kauno energija“ atstovui advokatui Andriui Norkūnui,

trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės tarybos atstovui advokatui Albertui Šekštelo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kauno rajono savivaldybės tarybai, Jurbarko rajono savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB Kauno termofikacijos elektrinė skundu (t. I, b.l. 3–11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. kovo 20 d. įpareigojimą Nr. R2-443 „Dėl perskaičiuotų šilumos kainų projektų pateikimo“ (toliau – ir Įpareigojimas) kaip neteisėtą.

Nurodė, kad 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjas iš AB „Kauno energija“ įsigijo Kauno elektrinę ir tuo pačiu su AB „Kauno energija“ sudarė keletą sutarčių, įskaitant šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Sutarties pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kokia kaina bus tiekiama šilumos energija Kauno miesto integruoto tinklo šilumos poreikiams. Sutarties 14.3 punktas numatė, kad pirmus penkerius Sutarties galiojimo metus šilumos energijos kaina iš esmės nekis, o po penkerių metų šilumos energijos kaina bus perskaičiuota pagal 14.4 punkte nustatytą tvarką. Pabrėžė, kad visą Sutarties galiojimo laiką laikėsi Sutarties nuostatų ir AB „Kauno energija“ perkamos šilumos energijos kaina visą šį laiką buvo skaičiuojama būtent pagal Sutartį. Skundžiamu Sprendimu Komisija pareikalavo pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką (patvirtinta Komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. O3?41) pateikti duomenis, reikalingus perskaičiuoti bazinę šilumos gamybos kainą. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog su skundu į teismą kreipiasi dėl to, kad Įpareigojimo priėmimas ir pateikimas pareiškėjui pažeidžia jo teises ir įstatymais saugomus interesus. Įpareigojimu Komisija išreiškė valią ir ketinimą pareiškėjo atžvilgiu taikyti privalomą gaminamos šilumos energijos kainodarą, kaip tai nustatyta 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcijos 10 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas su įstatyme nustatytos privalomos kainodaros taikymu jo atžvilgiu nesutinka ir reikalauja laikytis Sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotos šilumos energijos kainos. Atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, į tai, kad Įpareigojimu Komisija pareikalavo pateikti tokią informaciją, kuri skirta ir bus panaudota neteisėtam veiksmui – vienašališkam gaminamos šilumos energijos kainos nustatymui pareiškėjui, privalomos kainodaros taikymo pagrindu Komisija ketina nustatyti mažesnę pareiškėjo šilumos energijos kainą nei ta, kuri turėtų būti apskaičiuota pagal Sutartį, darytina išvada, jog Įpareigojimas pažeidžia pareiškėjo teises arba teisėtus interesus, daro žalą pareiškėjo turtiniams interesams. Aplinkybę, jog Įpareigojimas sukelia teisines pasekmes, patvirtina ir tai, kad jo neįvykdymas užtrauktų atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 99⁷ straipsnį. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS14-570/2007), tokio pobūdžio Komisijos įpareigojimai vertintini kaip suinteresuoto asmens teises ir įstatymų saugomus interesus pažeidžiantys viešojo administravimo aktai, dėl kurių asmuo turi teisę su skundu kreiptis į administracinį teismą. Nurodė, kad 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kurios 10 straipsnio 3 dalimi nustatoma privaloma gamybos kainodara nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams, gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje. Nors pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, Komisijos reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas, nes naujos Įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nėra ir negali būti taikomos. Dar 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjas, sudarydamas Sutartį su AB „Kauno energija“, iš esmės susitarė ir nustatė gaminamos šilumos energijos kainų nustatymo bei perskaičiavimo tvarką visam Sutarties galiojimo laikotarpiui, t. y. iki 2018 metų. Sutartis su AB „Kauno energija“ sudaryta teisėtai, jos nuostatos dėl šilumos energijos kainos nustatymo tvarkos Sutarties sudarymo metu neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms, be to, nei Sutartis, nei jos dalis nėra pripažintos neteisėtomis ir/arba negaliojančiomis. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.198 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog pareiškėjas turi teisę ir pareigą vadovautis ne tik Komisijos nustatyta, tačiau ir Sutartyje įtvirtinta tvarka apskaičiuota šilumos energijos kaina. Komisijos siekis nustatyti pareiškėjo gaminamos šilumos energijos kainą nėra pateisinamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad privalomos gamybos kainodaros taikymas pareiškėjui reikštų daug mažesnę šilumos energijos kainą likusiems dešimt Sutarties galiojimo metų, nei numatyta Sutartyje. Šilumos kainų nustatymo metodika (patvirtinta Komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. O3?41) (toliau – ir Metodika) nesuderinama su Sutartyje nustatyta atitinkama šilumos energijos kainos apskaičiavimo tvarka, todėl skundžiamas Įpareigojimas ir jame nustatyti reikalavimai pareiškėjui turėtų būti panaikinti, kaip pareikšti nesant tam pakankamo teisinio pagrindo. Vadovaudamasis CK 6.157 straipsnio 1 ir 2 dalimis, įvertinęs principo lex retro non agit turinį, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Įstatyme nėra nustatyta, kad jis, įskaitant ir jo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, galioja atgal, padarė išvadą, jog privalomą kainodarą numatančios atitinkamo įstatymo nuostatos pareiškėjui netaikytinos ta apimtimi, kiek jos nesuderinamos su Sutarties vykdymu. Nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta šilumos energijos gamybos kainodara pareiškėjui negali būti taikoma ta apimtimi, kiek tai paneigtų iki aptariamos Įstatymo nuostatos įsigaliojimo sudarytą Sutartį, tačiau po to, kai atitinkamos Sutarties galiojimas pasibaigs, Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatos pareiškėjui taps privalomos. Teigė, jog nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (bylos Nr. 3K-7-4/1999, 3K-3-1025/2000, 3K-3-414/2005) suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Pažymėjo, kad pareiškėjo pagrįstai įgytos teisės ir jas atitinkančios pareigos apskaičiuoti pagamintos šilumos energijos kainą tokiu būdu, kaip tai nustatyta Sutartyje, paneigimas, nenustačius tam pakankamo teisinio pagrindo, be kita ko, pažeistų ir teisėtą sąžiningo asmens lūkestį, kad valstybė ir jai atstovaujančios institucijos, įstaigos ar organizacijos užtikrins teisėtai įgytų asmens teisių bei pareigų įgyvendinimą nepriklausomai nuo to, kad vėliau priimtais norminiais aktais teisinis režimas, taikytinas asmens įgytų teisių bei pareigų atžvilgiu, būtų pakeistas. Komisijos veiksmai, kuriais pareiškėjo atžvilgiu siekiama taikyti Įstatymo 10 straipsnio nuostatas, pažeidžia pareiškėjo ir jo akcininkų subjektinę teisę gauti sąžiningai sutartą kainą ir ši teisė turi būti ginama. Atitinkamai, Lietuvos Respublikai pateisinus Komisijos atliekamus veiksmus, pareiškėjas ir/arba jo akcininkai įgytų teisėtą pagrindą ginti savo teisėtus interesus tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis, nes esama situacija pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos 2 ir 13 straipsniais, nurodė, jog pareiškėjo akcininko Rusijos įmonės „Gazprom“ atliktas Kauno elektrinės įsigijimas atitinka „investuotojo“ ir „investicijos“ sąvokas pagal dvišalę valstybių sutartį, kuri garantuoja kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijoms visišką apsaugą ir saugumą. Komisija, skundžiamu aktu išreikšdama valią ir ketinimą taikyti pareiškėjui privalomą šilumos energijos gamybos kainodarą, administraciniu aktu siekia atimti pareiškėjo pajamas, kurias jis galėtų gauti, jeigu būtų tinkamai vykdoma Sutartis. Komisija be akivaizdžios būtinybės ir be teisingos kompensacijos siekia apriboti Sutartimi pareiškėjo įgytas teises ekonominei veiklai atlikti, o tai yra tarptautinės sutarties nuostatų pažeidimas, todėl skundžiamas Komisijos aktas naikintinas kaip neteisėtas ir nesuderinamas su tarptautiniais Lietuvos Respublikos įsipareigojimais trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teigė, jog Įpareigojimu pareiškėjas nepagrįstai įpareigotas derinti perskaičiuotas šilumos kainas ne tik su Komisija, kadangi Metodikos 47.5 punktas taikytinas tik šilumos tiekėjams, o pareiškėjas laikytinas nepriklausomu šilumos gamintoju pagal Įstatymo 2 straipsnį. Remdamasis Metodikos 46 ir 52 punktais, nurodė, jog jokio reikalavimo nepriklausomam šilumos gamintojui derinti kainas su savivaldos institucija, jeigu duomenys teikiami tik Komisijai, nenustatyta. Be to, pareiškėjas šilumos energiją parduoda AB „Kauno energija“, kuris tiekia vartotojams šilumą trijų savivaldybių – Kauno miesto, Kauno rajono ir Jurbarko rajono – teritorijose, todėl skundžiamame akte įtvirtintas įpareigojimas vertintinas kaip nekonkretus, neaiškus ir teisiškai ydingas. Be to, kadangi Kauno miesto savivaldybė valdo 85,99 proc. AB „Kauno energija“ akcijų, o jos nariai užima minėtos bendrovės kolegialių valdymo organų narių pareigas, įvykdžius reikalavimą perskaičiuotų šilumos kainų projektus derinti su Kauno miesto savivaldybe, informacija bei dokumentai taptų žinomi pareiškėjo konkurentui AB „Kauno energija“.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 92–101) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Sutartis, kurioje šilumos energijos kaina nustatyta visam sutarties laikotarpiui, sudaryta 15 metų terminui. Sutarties 14.3 punkte šalys nustatė, kad 5 metus šilumos energijos kaina nesikeis, o po 5 metų šilumos energijos kaina bus perskaičiuota pagal Sutarties 14.4 punkte įtvirtintą formulę. Komisija 2009 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. O3-28 pakeitė Metodikos 55 ir 77.1.4 punktus, nustatydama, jog, rengiant šilumos kainų projektus, skaičiavimuose įvertinamos ne praėjusio laikotarpio, o prognozuojamos, atsižvelgiant į tarptautinių agentūrų pateiktas prognozes, gamtinių dujų kainos. Todėl skundžiamu aktu Komisija informavo pareiškėją apie Metodikos pakeitimą ir, atsižvelgdama į Metodikos ir Įstatymo nuostatas, teisėtai ir pagrįstai paprašė pareiškėjo pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą. Nurodė, kad pareiškėjas įvykdė Komisijos nurodymą ir 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 9-152 pateikė duomenis šilumos kainos perskaičiavimui. Pareiškėjas analogišku skundu jau buvo kreipęsis į teismą, kuris 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu (byla Nr. I-4050-6662/2008) skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad skundžiamas raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Kadangi skundžiamas raštas yra analogiško pobūdžio, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turėtų atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad skundžiamas aktas pažeidė jo teises ir įstatymais saugomus interesus, bei, remdamasis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog Įpareigojimu Komisija prašė tik pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą, t. y. informaciją, reikalingą įstatymuose nustatytoms Komisijos funkcijoms vykdyti. Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis (5 str. 1 d., 23 str., 57 str. 4 d.), pažymėjo, jog skunde nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nesusieti su konkrečių subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimu, todėl nėra pagrindo ginti pareiškėjo subjektines teises. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS16-420/2007), skundžiamas aktas nevertintinas kaip individualus teisės aktas, nes jis pareiškėjui nesukelia jokių tiesioginių teisinių pasekmių. Nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl atsakomybės pagal ATPK 99⁷ straipsnį, kadangi konkrečias teisines pasekmes dėl administracinio teisės pažeidimo gali sukelti tik nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Remdamasis Įstatymu, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Komisijos nuostatų 7.3 punktu, Komisijos 2008 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 03-80 patvirtintų Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 23 punktu, pabrėžė, jog Komisija Raštu pagrįstai prašė pateikti informaciją, reikalingą bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams, ji veikė pagal įstatymų jai suteiktus įgaliojimus, neviršijo savo kompetencijos ir veikė jai suteiktos diskrecijos ribose. Atsižvelgiant į ABTĮ 89 straipsnį, skundžiamas aktas neatitinka nė vieno iš skundžiamo akto neteisėtumo požymių. Remdamasis Įstatymo (2008-01-01redakcija) 10 straipsnio 3 dalimi, CK 6.198 straipsnio 1 dalimi, 6.157 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-605/2005), padarė išvadą, jog, esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, tokiu būdu patvirtinant, jog po sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktų reikalavimams, sutartis turi būti vykdoma laikantis imperatyvių teisės aktų nuostatų. Įstatymo nuostatos dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo atitinkamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, neturėtų būti vertinamos kaip įstatymo galiojimas atgal. Minėtas Įstatymas nereikalauja perskaičiuoti kainą už jau suteiktą šilumos energiją, o nustato, kaip turėtų būti reguliuojami santykiai ateityje. Pagal CK 6.157 straipsnį tuo atveju, jeigu, iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už naujai pateiktą šilumos energiją, įsigalioja naujos imperatyvios teisės normos, reguliuojančios tokią prievolę, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Todėl, perskaičiuodamos parduodamos šilumos energijos kainą (pagal Sutarties 14.3 ir 14.4 p.), šalys turi nepažeisti kainos perskaičiavimo metu galiojančių imperatyvių teisės normų. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešasis interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau negu tai leidžia įstatymai. Kadangi Energetikos įstatymas ir Įstatymas yra lex specialis CK normų atžvilgiu, būtent energetikos sektorių reglamentuojantys įstatymai turi būti taikomi nagrinėjamu atveju. Nurodė, kad sutartiniai santykiai yra susiklostę tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“, o Komisija nėra sutartinių santykių dalyvis, todėl kilęs ginčas yra administracinio pobūdžio. Kadangi viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis įstatymais, pareiškėjas neteisėtai reikalauja, kad Komisija nusižengtų imperatyvioms Įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos kainodarą, kurių įgyvendinimas patikėtas Komisijai. Tariamo teisėtų lūkesčių pažeidimo nagrinėjimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku, be to, turėtų būti vertinama, ar svarbiau yra keleto šilumos ūkio subjektų dėl jų pačių neapdairumo sudarant Sutartį patirti nuostoliai, ar viešojo intereso apsauga ir vartotojų teisėti lūkesčiai. Tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pažeidimo klausimas taip pat nėra nagrinėjamos bylos dalyku. Atsižvelgė į Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį ir nurodė, jog Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kainodarą, nepriklausomiems šilumos gamintojams, atitinkantiems Įstatyme numatytus požymius, taikomos taip pat, kaip ir kitoms šilumos tiekimo įmonėms. Metodikos 52 punkte įtvirtintas reikalavimas teikti šilumos bazinės kainos ar perskaičiuotos kainos projektą Komisijai ar savivaldybės institucijai, priklausomai nuo per metus realizuojamo šilumos kiekio, reiškia, kad tuo atveju, jeigu šilumos gamintojas realizuoja daugiau kaip 10 GWh šilumos per metus, minėtą informaciją jis privalo teikti ir Komisijai, ir savivaldybės institucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b.l. 140–146) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo proceso išlaidas. Atsiliepimas iš dalies buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir Komisijos atsiliepimas į skundą.

Papildomai nurodė, kad ATPK 99⁷ straipsnis kilusiam ginčui netaikytinas, nes pareiškėjas yra juridinis asmuo, o minėtas straipsnis nenumato atsakomybės juridiniams asmeniui, be to, toks straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai pažeidžiami/nevykdomi Komisijos nutarimai, tuo tarpu nagrinėjamu atveju skundžiamas ne nutarimas, o informacinio pobūdžio raštas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 153–159) prašė teismo savo nuožiūrą spręsti dėl skundo pagrįstumo. Atsiliepimas iš esmės buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir Komisijos atsiliepimas į skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (t. II, b.l. 12–15) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad Komisija skundžiamu aktu iš pareiškėjo pareikalavo pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą. Remdamasis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS16-420/2007), pažymėjo, jog, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nesikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Be to, nurodytoje administracinių teismų praktikoje, kai į teismą buvo kreiptasi dėl Komisijos rašto, kuriame prašoma pateikti atitinkamą informaciją, reikalingą Komisijos veiklai vykdyti, panaikinimo, konstatuota, kad toks raštas bendrovei jokių tiesioginių pasekmių nesukelia bei paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame pasakyta, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, ir kad Komisijos raštas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, nes šis raštas vertintinas kaip informacinio pobūdžio raštas, kuriame prašoma pateikti Komisijai reikalingus duomenis. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovo raštas nėra individualus teisės aktas, nesukelia pareiškėjui tiesioginių juridinių pasekmių. Tuo tarpu ATPK 99⁷ straipsnyje nustatyta atsakomybė pareigūnams už Komisijos nutarimų pažeidimą arba jų nevykdymą ir jos nurodymų nevykdymą, o administracinė atsakomybė juridiniams asmenims netaikoma (ATPK 1 str., 12-16 str.). Konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamas raštas nėra individualus teisės aktas, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų nepasisakė.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 19–24), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; atlyginti pareiškėjui išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, jog su skundu į teismą kreipėsi dėl to, kad Įpareigojimas pažeidžia jo teises ir įstatymo saugomus interesus. Įpareigojimu Komisija išreiškė valią pareiškėjo atžvilgiu taikyti privalomą gaminamos šilumos energijos kainodarą, kaip tai nustatyta 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas su minėtos kainodaros taikymu jo atžvilgiu nesutinka, kadangi nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusių minėtų Įstatymo nuostatų taikymas jo atžvilgiu negalimas, toks Įstatymo taikymas pareiškėjo atžvilgiu pažeidžia CK 6.157 straipsnio 2 dalį, teisėtus pareiškėjo lūkesčius.

2. Teigia, jog Įpareigojimo nevykdymas užtrauktų administracinės atsakomybės taikymą pareiškėjo atžvilgiu. Toks teiginys nėra pagrįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis, kadangi Komisija dar 2008 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. R2-1026 nurodė, kad, nepateikus informacijos, galima atsakomybė pagal ATPK 99⁷ straipsnį ir prašyta pareiškėjo direktorių atvykti dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo.

3. Įpareigojimo nevykdymas Komisijai sudarytų pagrindą skirti tiesiogiai pareiškėjui Energetikos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą baudą. Be to, tokios baudos dydis gali siekti 0,5 procentus pareiškėjo metinių pajamų iš atitinkamos licencijuojamos veiklos.

4. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS14-570/2007), teigia, jog tokio pobūdžio Komisijos įpareigojimai, koks skundžiamas nagrinėjamu atveju, gali būti skundžiami teismui. Be to, sprendžiant kilusį ginčą neturėtų būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje Nr. AS16-420/2007, kadangi tos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Šiuo atveju nagrinėjamas įpareigojimas, kurio nevykdymas pareiškėjui gali sukelti atsakomybę.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 35–38) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjo teiginiai, jog Komisija Įpareigojimu išreiškė valią ir ketinimą jo atžvilgiu taikyti privalomą gaminamos šilumos kainodarą pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, pagrįstas išimtinai prielaidomis apie galimą pareiškėjo interesų pažeidimą ateityje. Tuo tarpu vien tik Komisijos ketinimas pareiškėjo atžvilgiu taikyti privalomą gaminamos šilumos kainodarą objektyviai pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė.

2. Pareiškėjo argumentai dėl teisinių pasekmių, kurias gali sukelti Įpareigojimo nevykdymas taip pat yra pagrįsti išimtinai prielaidomis. Pareiškėjas pateikė Komisijai duomenis šilumos kainos perskaičiavimui, todėl nėra pagrindo teisinėms pasekmėms dėl Įpareigojimo nevykdymo kilti. Pareiškėjo teiginiai dėl Energetikos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos baudos skyrimo jam galimybės taip pat yra pagrįsti išimtinai prielaidomis.

3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje Nr. AS16-420/2007. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. AS14-570/2007) buvo sprendžiamas tik reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teisėtumo klausimas, todėl tokia praktika iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 39–42) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo jo naudai priteisti proceso išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos, nes kilęs ginčas yra administracinio pobūdžio.

2. Pabrėžia, jog pareiškėjas ginčijamame akte nurodomą informaciją pateikti privalėjo ne Įpareigojimo pagrindu, bet pagal Metodikos ir Įstatymo reikalavimus, todėl ginčijamo akto nebuvimas nepanaikintų tokios pareiškėjo pareigos. Daro išvadą, kad skundžiamas aktas yra informacinio pobūdžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2009 m. kovo 20 d. rašto (Įpareigojimo) Nr. R2-443, kuriuo prašoma pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą, atsižvelgiant į Metodikos pakeitimu įtvirtintą naują gamtinių dujų skaičiavimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks raštas nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Kaip matyti iš skundžiamo akto, juo iš pareiškėjo pareikalauta pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą. Teisėjų kolegijos vertinimu toks reikalavimas šios bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų kontekste negali būti aiškinamas tik kaip reikalavimas pateikti informaciją, kuris neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams. Kadangi tokiu aktu pareiškėjas įpareigotas pateikti būtent atitinkamą šilumos kainų perskaičiavimo projektą, remiantis naujai įsigaliojusiomis Metodikos nuostatomis, o ginčijamame akte aiškiai nurodomi pareiškėjo atžvilgiu taikytini nauji reikalavimai, Įpareigojimo turinys nulemia, kad jis vertintinas kaip sukeliantis tam tikras teisines pasekmes pareiškėjui ir atitinkamai nagrinėtinas, sprendžiant kilusį ginčą.

Vertinant ginčijamo akto teisėtumą, būtina nustatyti, ar Komisija turėjo teisę priimti tokį raštą ir prašyti pareiškėjo pateikti informaciją, bei tai, ar galėjo būti prašoma pareiškėjo pateikti nustatytos formos ir turinio informaciją.

Energetikos įstatymo 5 straipsnis nustato Komisijos funkcijas, inter alia įtvirtindamas, jog Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą (5 str. 1–3 d.). Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintais Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatais, Komisija, inter alia, nustato centralizuotos šilumos ir karšto vandens, šalto vandens tiekimo kainodaros principus (6.12 p.), nustato centralizuotos šilumos ir karšto vandens, šalto vandens tiekimo tarifų maksimalių dydžių skaičiavimo metodikas, prašymų suderinti naujas centralizuotos šilumos ir karšto vandens, šalto vandens tiekimo kainas ar tarifus pateikimo ir nagrinėjimo tvarką (6.13 p.), derina centralizuotos šilumos ir karšto vandens, šalto vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo kainas (6.14 p.). Komisija, atlikdama jai pavestas funkcijas, be kita ko, turi teisę gauti iš įmonių, kurioms kainas ar tarifus nustato (derina) komisija, visą informaciją, būtiną įstatymų nustatytoms pareigoms atlikti (Komisijos nuostatų 7.3 p.).

Įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Komisija, atlikdama jai pavestas funkcijas, susijusias su kainodara, valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymu, turi teisę kreiptis į atitinkamas įmones, prašydama pateikti informaciją, būtiną nustatytoms Komisijos pareigoms atlikti. Todėl nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju Komisija, vykdydama savo funkcijas, neturėjo teisės prašyti pareiškėjo pateikti Įpareigojime nurodytą informaciją.

Pareiškėjas ginčija Komisijos Įpareigojimą, teigdamas, jog jo atžvilgiu privaloma šilumos kainodara netaikoma, todėl Komisija negalėjo prašyti pareiškėją pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą pagal Metodikos nuostatas. Nurodytą teiginį pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog jis, įsigydamas Kauno elektrinę, sudarė Sutartį, kurioje nustatytos šilumos energijos tiekimo sąlygos ir jos tiekimo kaina, todėl jo atžvilgiu taikytina Sutartyje, o ne Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje ir Metodikoje nustatyta tvarka. Tokie argumentai grindžiami CK nuostatomis, kurios, pareiškėjo nuomone, turėtų būti taikomos jo atžvilgiu ir nagrinėjamoje byloje. Kitaip tariant, nesutikimas su Įpareigojimu buvo grindžiamas ne tuo, kad jame suformuluotas netinkamas prašymas, o tuo, kad toks prašymas negalėjo būti suformuluotas būtent pareiškėjo atžvilgiu.

Įpareigojimo priėmimo metu galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalis nustatė, jog tuo atveju, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas yra vienintelis arba jei vienas ar keli nepriklausomi šilumos gamintojai gamina daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, jiems privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma kaip ir kitoms šilumos tiekimo įmonėms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi (byla Nr. A143-613/2010), spręsdamas ginčą pagal UAB Kauno termofikacijos elektrinės skundą dėl Komisijos nutarimo, kuriuo bendrovei nustatytos šilumos gamybos bazinės kainos, konstatavo, jog UAB Kauno termofikacijos elektrinė atitinka Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus nepriklausomo šilumos gamintojo, kuriam privaloma šilumos gamybos kainodara, požymius. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tokia išvada taip pat atitinka faktines šios bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į valstybės vaidmenį, ginant vartotojų interesus, kuris atskleidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje, pagal kurį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 d.), bei gina vartotojo interesus (5 d.), į tai, kad šilumos energija yra prekė, skirta jos vartotojų poreikiams tenkinti, jos, kaip prekės, kainodara yra viena iš valstybės funkcijų, nurodytų tiek bendrą energetikos veiklą reglamentuojančiame Energetikos įstatyme (1, 2 str.), tiek ir specialiame šilumos ūkio valstybinį valdymą reglamentuojančiame Šilumos ūkio įstatyme (1, 2 str.), konstatuotina, jog ABTĮ taikymo požiūriu nurodytos kainodaros reglamentavimas yra viešasis administravimas, kurį vykdo ir įgyvendina atitinkami viešojo administravimo subjektai – šiuo atveju atsakovas (ABTĮ 2 str. 1, 4, 6 d.). Viešąjį administravimą vykdantis valstybinis viešojo administravimo subjektas (Komisija) savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, todėl ir nagrinėjamu atveju Komisija, priimdama Įpareigojimą, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi bei jos veiklą reglamentuojančiais Komisijos nuostatais, o ne kitų (tarp jų ir CK) normų nuostatomis.

Be to, CK 1.1 straipsnio 2 dalis inter alia nustato, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Kadangi nagrinėjamu atveju Energetikos įstatymas ir Šilumos ūkio įstatymas lex specialis (viešosios teisės taikymą reglamentuojantys įstatymai) CK normų atžvilgiu, vadovaujantis CK 1.1 straipsnio nuostatomis, visi argumentai, susiję su CK taikymu, vertintini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, jog, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-605/2005), CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį. Darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl CK 6.157 straipsnio 2 dalies taikymo nagrinėjamu atveju vertintini kaip nepagrįsti.

Atitinkamai kaip nepagrįsti vertintini ir argumentai, susiję su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, kadangi, kaip jau minėta, sutarties vykdymas, kai yra tęstinis sutartinių santykių pobūdis, turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį. Nevertinini ir pareiškėjo argumentai, susiję su Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimu, kadangi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Komisija nesiekia apriboti Sutartimi pareiškėjo įgytų teisių ekonominei veiklai atlikti, o prašymas pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą atitinka imperatyvias Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas ir nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinamas kaip tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų pažeidimas.

Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, remdamasis pasikeitusios Metodikos nuostatomis, pagrįstai Įpareigojimu paprašė pareiškėją pateikti šilumos kainų perskaičiavimo projektą. Kartu pakartotinai pažymėtina, jog, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, privaloma šilumos gamybos kainodara, kaip ir kitoms šilumos tiekimo įmonėms, taikoma ir nepriklausomam šilumos gamintojui, jeigu jis yra vienintelis arba jei vienas ar keli nepriklausomi šilumos gamintojai gamina daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jam, kaip nepriklausomam šilumos gamintojui metodika netaikytina. Nesant kitų argumentų ar papildomų įrodymų, įvertinus teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Įpareigojimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, jog pirmosios instancijos, nors ir ne visai tinkamai aiškino faktines aplinkybes bei taikė teisės aktų nuostatas, tačiau iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, tačiau iš sprendimo motyvų šalintini argumentai, susiję su tuo, kad ginčijamas aktas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Byloje taip pat pateiktas Kauno miesto savivaldybės tarybos prašymas, kuriuo prašoma iš pareiškėjo priteisti 5 051,87 Lt proceso išlaidų. Kaip matyti iš pateikto prašymo, trečiasis suinteresuotas asmuo prašomas priteisti teismo išlaidas patyrė tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinės instancijos teismo kompetencijai priskirta nagrinėti prašymus tik dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, dėl likusios pateikto prašymo dalies teismas nepasisako. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo jo naudai priteisti 1 236,37 Lt teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme. Patirtas išlaidas pagrindžia pateikta PVM sąskaitos faktūros ADV Nr. 14503 kopija, kartu su sąskaita pateikta atliktų darbų išklotinė, advokatų profesinės bendrijos Nordia Baublys & Partners 2010 m. rugsėjo 1 d. pažyma. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, Kauno miesto savivaldybė, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, kurio teisės teismo sprendimu apgintos, įgijo teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su kurio parengimu ir sieja patirtas išlaidas. Vadovaujantis nagrinėjamu atveju taikytinų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, trečiajam suinteresuotam asmeniui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali galima priteisti suma sudaro 1 200 Lt (1,5x800). Tačiau pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistiną atlyginimą už patirtas bylinėjimosi išlaidas, turėtų būti atsižvelgta į papildomus kriterijus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju sprendžiant kilusį ginčą iš esmės nagrinėti klausimai nevertintini kaip itin sudėtingi, reikalavę specialių žinių, o byla nevertintina kaip sudėtinga, be to panašaus pobūdžio bylų dalyvaujant tiems patiems proceso dalyviams buvo nagrinėta ir anksčiau, daro išvadą, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo dydis mažintinas ir jam priteistina 600 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu AB „Kauno energija“ taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius patirtas išlaidas. Pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju teismui pateikti tik dokumentai, patvirtinantys turėtas išlaidas, kurie, nepateikus motyvuoto prašymo, nesudaro pagrindo priteisti AB „Kauno energija“ teismo išlaidų atlyginimą. Tačiau pastebėtina, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.), todėl AB „Kauno energija“ išlieka galimybė prašyti teismo išlaidų atlyginimo, kartu pateikiant motyvuotą, ABTĮ reikalavimus atitinkantį prašymą.

Patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti ir pareiškėjas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas netenkintas, nėra pagrindo jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, o pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės tarybos prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti jo naudai iš pareiškėjo 600 Lt teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas