Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-662-2887-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-04
Bylos Nr.: A-662-2887-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02677-2011-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Trečiasis asmuo: J. R.
Pareiškėjas: O. R.
Atsakovas: Vilniaus miesto socialinės
Advokatai: Paulius Vinkleris

Kategorijos

6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A662-2887/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02677-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovams J. R. ir advokatui Pauliui Vinkleriui,atsakovo atstovėms Simonai Bučkutei ir Živilei Jakaitei,trečiajam suinteresuotam asmeniui J. R.,vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovams Vilniaus miesto socialinės paramos centrui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus miesto socialinės paramos centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos, dėl sprendimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. R.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama:

1) panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro (toliau – ir Paramos centras) 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 17-80-373-(1.17) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti O. R. išmokėti 520 Lt vienkartinę socialinę pašalpą šeimai, sveikatai palaikyti;

2) priteisti solidariai iš Paramos centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir Pensijų skyrius) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Išmokų tarnyba) 2 092 Lt turtinės žalos atlyginimą;

3) priteisti solidariai iš Paramos centro, Pensijų skyriaus bei Išmokų tarnybos 12 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą;

4) priteisti solidariai iš Paramos centro, Pensijų skyriaus bei Išmokų tarnybos 5 procentų palūkanas nuo visos atlygintinos žalos ir 5 procentų delspinigius nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

5) priteisti bylinėjimosi ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. padavė prašymą Paramos centrui dėl vienkartinės pašalpos skyrimo. 2011 m. spalio 12 d. buvo priimtas Sprendimas, kad jos šeimos pajamos viršija 525 Lt vienam nariui, todėl jai vienkartinė pašalpa neskiriama. Nurodė, kad Paramos centras, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatkreipė dėmesio į tai, jog iš jos vyro J. R. nedarbingumo pašalpos (pensijos) nuo 2010 m. spalio mėn. iki gegužės mėn. buvo daromos neteisėtos išskaitos, visą netekto darbingumo pensiją išskaičiuodavo antstolis M. D.. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-13643-864/10 priėmė nutartį, kuria šie antstolio veiksmai pripažinti neteisėtais ir jis įpareigotas J. R. grąžinti visą išskaičiuotą neįgalumo pašalpą (pensiją), tačiau tai iki šiol nepadaryta. Teigė, jog, nors Išmokų tarnyba deklaruoja, kad pareiškėjos vyrui yra mokama 600,97 Lt išmoka, tačiau iš Šiaulių banko išrašo matyti, kad nuo 2011 m. gegužės mėn. yra pervedama tik 300 Lt. Be to, iš netekto darbingumo pašalpos Pensijų skyriaus naudai dar daromos 72 Lt išskaitos, taip šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 738 straipsnį, 739 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei įstatymų saugomus interesus. Nurodė, kad Išmokų tarnyba ir Pensijų skyrius išskaičiuodavo daugiau kaip 50 procentų lėšų iš pareiškėjos sutuoktinio neįgalumo pašalpos, taip neteisėtai sumažindami neįgalumo pašalpos lėšas, skirtas J. R. sveikatai palaikyti. Nors Pensijų centrui iš pateikto Šiaulių banko išrašo ir žodinio paaiškinimo buvo gerai žinoma, kad jų šeima negauna visos išmokos, tačiau jis vis tiek atsisakė skirti jiems labai reikalingą socialinę pašalpą. Pareiškėjos teigimu, jų šeimos lėšų per mėnesį niekaip neužtenka pragyventi, ypač vaistams, įvairiems medicininiams tyrimams ir procedūroms, kurios yra būtinos sveikatai palaikyti, bei komunalinėms ir kitoms būtinoms paslaugoms apmokėti. Pažymėjo, kad pareiškėja serga įvairiomis ligomis, todėl jai reikalingas nuolatinis gydymas medikamentais nuo skausmo ir uždegimo, o jos vyrui privalu kas trečią mėnesį daryti kraujo tyrimą dėl onkologinio susirgimo pagal gydytojo nurodymą, kuris kainuoja 37,60 Lt. Pinigų vaistams pirkti, tyrimams atlikti nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis neturi. Dėl daromų neteisėtų išskaitų iš pareiškėjos sutuoktinio pašalpos valstybės naudai jie jaučia įtampą, išsekimą, nuolatinį stresą, sumažėjo jų galimybės rūpintis sveikata, jie nebeturi lėšų net būtiniausioms pragyvenimo reikmėms. Nurodė, jog iš Šiaulių banko išrašo matyti, kad sutuoktinis faktiškai gauna tik 223,69 Lt, todėl Išmokų tarnyba pateikia melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeisdama CPK 634 straipsnio 2 dalį, CPK 738, 739 straipsnius. Pensijų skyrius, papildomai neteisėtai išskaičiuodamas po 72 Lt kas mėnesį, pažeidžia CPK 738, 739 straipsnius. Teigė, jog Paramos centras, remdamasis tikrovės neatitinkančiais duomenimis, atsisakė jiems suteikti vienkartinę socialinę išmoką, nors jų šeimos lėšos faktiškai neviršija 400 Lt per mėnesį vienam šeimos nariui.

Pareiškėjos teigimu, ji nebeturi už ką pragyventi, todėl privalo būti paskirta vienkartinė parama. Paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, jai, visų pirma, privalo būti atlyginta tiesioginė žala, t. y. patirti nuostoliai. Nurodo, jog tam, kad suriktų būtinas pažymas ir atliktus kitus būtinus veiksmus, jog jos teisės būtų apgintos, dėl atliktų kelionių ji patyrė apie 92 Lt tiesioginės žalos. Pažymėjo, kad, jeigu nebūtų neteisėtų Išmokų tarnybos ir Pensijų skyriaus veiksmų, t. y. jie nebūtų pateikę tikrovės neatitinkančių domenų, ji būtų gavusi 520 Lt vienkartinę socialinę išmoką šeimai. Be to, jai tik 2011 m. gruodžio mėnesį buvo išmokėta 2011 m. liepos mėnesį apskaičiuota 2 068,78 Lt išmoka. Pareiškėjos teigimu, ji sugaišo laiką, taigi prarado galimybę ieškoti darbo ir uždirbti, todėl prašė pripažinti jos sugaištą laiką turėtomis išlaidomis pagal CK 6.249 straipsnį ir jas minimaliai teisingai atlyginti (įvertino 2 000 Lt suma). Taip pat prašė priskaičiuoti 5 procentų palūkanas bei 5 procentų delspinigius nuo 2 612 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Aiškindama dėl neturtinės žalos, pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 8, 10 straipsniais, CK 1.114 straipsnio 1 dalimi, 1.138 straipsnio 6 punktu, 6.250 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad Paramos centras neteisėtai atsisakydamas suteikti vienkartinę socialinę pašalpą, pažemino jos garbę ir orumą (CK 2.24 str.). Nors Paramos centras J. R. vardu 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17-80-119(1.17.) jau buvo išmokėjęs 200 Lt dydžio pašalpą, tačiau pareiškėjos šeimos finansinė situacija nuo tada ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo (liepos mėnesį ji buvo pripažinta 50 procentų darbinga). Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ji jaučia nervinę įtampą, nuolatinį stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą, paūmėjo jos ir jos vyro neurologiniai susirgimai, padažnėjo stuburo ir kojų skausmas. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą vertino 12 500 Lt.

Atsiliepimas

Pensijų skyrius, atstovaujantis Lietuvos Respubliką, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Paskirtų pensijų ir kompensacijų pristatymo jų gavėjams tvarką reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2009 metų gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-791 patvirtintas Pensijų ir kompensacijų pristatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Pristatymo tvarkos aprašas). Pensijų skyrius rėmėsi Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, Nuostatų 57, 63, 69 punktais ir nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo su reikiamais dokumentais Pensijų skyriui pateikė 2011 m. rugpjūčio 2 d., visi pateikti dokumentai įrašyti prašymo kvite apie pateiktus ir trūkstamus dokumentus. Tarp trūkstamų dokumentų buvo įrašyta, kad nepateikta banko sąskaita ir pažyma apie 1991–1993 metų uždarbį. Nurodė, kad pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 4 d. pateikė J. R. įmonės „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. išduotą trūkstamą pažymą apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. 12, kurioje nurodytas pareiškėjos uždarbis ir kitos pajamos, turėtos dirbant šioje įmonėje, tačiau banko sąskaitos, į kurią būtų pervedama jos netekto darbingumo pensija, nepateikė. Pensijų skyriaus specialistė, nustačiusi pažymos trūkumus, telefonu apie juos informavo J. R. ir paprašė pateikti pažymą, patikslinančią O. R. darbo laikotarpį įmonėje „Variantas“, be to, specialistė paprašė pateikti kopijas asmeninių sąskaitų, pagal kurių duomenis buvo išrašyta pažyma Nr. 12. Nurodė, kad po savaitės specialistė telefonu paskambino pareiškėjai ir paprašė pateikti 1989–1993 metų asmenines sąskaitas dėl pažymos Nr. 12 išdavimo pagrįstumo patikrinimo bei pasiūlė pareiškėjai paskirti netekto darbingumo pensiją, neįvertinus į pensijos apskaičiavimą pažymos Nr. 12 duomenų. Kartu informavo, kad, atlikus šios pažymos išdavimo pagrįstumo patikrinimą, netekto darbingumo pensijos skyrimas bus patikslintas nuo pensijos skyrimo datos, atsižvelgiant į patikrinimo rezultatus ir, jei susidarytų pensijos nepriemoka, ji būtų išmokėta.

Paaiškino, kad pareiškėjai nepateikus pažymos Nr. 12 išdavimo pagrįstumo patikrinimui reikalingų dokumentų, 2011 m. rugsėjo 8 d. buvo išsiųstas raštas Nr. (11.5.3)3-54317 J. R. mokslinei gamybinei įmonei „Variantas“, kuriame buvo paprašyta atsiųsti pažymą apie O. R. darbo stažą šioje įmonėje ir 1989–1993 metų asmeninių sąskaitų kortelių patvirtintas kopijas. 2011 m. spalio 10 d. buvo gautas atsakymas, kuriame J. R. nurodė, kad prašomų dokumentų pateikti neturi galimybės, kadangi jie yra prarasti. Pensijų skyrius, įvertinęs visus turimus pareiškėjos dokumentus, 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 pareiškėjai nuo 2011 m. liepos 25 d. paskyrė netekto darbingumo pensiją ir 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-69255 informavo apie pensijos paskyrimą, bet negalėjo išmokėti paskirtos pensijos, nes pareiškėja nebuvo pateikusi banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti paskirtą pensiją. Pareiškėja tik 2011 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą Pensijų skyriui mokėti pensiją per paštą pagal gyvenamąją vietą, nenurodydama jokių svarbių priežasčių. Pensijų skyrius 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (l1.5.3)3-74891 informavo pareiškėją, kad Pristatymo tvarkos aprašo 4 punkte nurodyta, jog pensijos, paskirtos po 2010 m. sausio 1 d., pagal nuolatinę arba faktinę gavėjo gyvenamąją vietą gali būti pristatomos tiems gavėjams, kurie: 1) yra netekę 75-100 procentų darbingumo; 2) nedirba ir gyvena vietovėse, kuriose nėra kredito įstaigų ar jų padalinių; 3) yra sukakę 80 ir daugiau metų, todėl Skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir paprašė pateikti banko sąskaitą. Pensijų skyrius 2011 m. gruodžio 12 d. gavo pakartotinį pareiškėjos prašymą mokėti netekto darbingumo pensiją per 22-ąjį paštą pagal gyvenamąją vietą, kadangi jos sunki sveikatos būklė. Įvertinus prašyme įvardytas priežastis ir, vadovaujantis Pristatymo tvarkos aprašo 24 punktu, buvo nuspręsta tenkinti pareiškėjos prašymą ir visa už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. netekto darbingumo pensijos suma papildomu mokėjimu 2011 m. gruodžio 16 d. buvo perduota Vilniaus miesto 22-ajam paštui išmokėti pensiją pareiškėjai.

Paramos centras, veikdamas kaip atsakovas ir Lietuvos Respublikos atstovas, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad valstybės teikiamos piniginės socialinės paramos dydį ir teikimo sąlygas, gavėjų teises ir pareigas, finansavimo šaltinius iki 2012 m. sausio 1 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas (toliau – ir Paramos įstatymas), nuo 2012 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Paramos įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta savivaldybės administracijos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų skirti socialinę paramą ir kitais įstatymo nenustatytais atvejais. Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 Vilniaus mieste patvirtinta nauja vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarka, kuri reglamentuota Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašas). Teigė, kad sprendimus dėl vienkartinių pašalpų skyrimo Vilniaus mieste priima Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija (toliau – ir Komisija), sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 30-930. Ši Komisija, vadovaudamasi Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 23 punktu, sprendimus dėl vienkartinių pašalpų skyrimo priima įvertinusi asmens prašymą ir pateiktus dokumentus bei atsižvelgusi į Pramos centro socialinio darbuotojo, surašiusio buities tyrimo aktą, rekomendaciją. Pagal Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 29 ir 30 punktus, vienkartinės pašalpos skiriamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus arba Administracijos direktoriaus įsakymu, taigi Paramos centras jokių savarankiškų sprendimų skiriant vienkartines pašalpas nepriima, tik, vadovaudamasis Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo nuostatomis, priima iš pareiškėjo prašymą su papildomais dokumentais, surašo buities tyrimo aktą ir per 5 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos informuoja pareiškėją apie priimtą sprendimą dėl pašalpos skyrimo ar atsisakymo ją skirti.

Šalies argumentai

Nurodė, jog pareiškėja O. R., 2011 m. rugsėjo 6 d. pateikdama prašymą su papildomais dokumentais, kreipėsi į Paramos centrą, prašydama skirti jos šeimai 500 Lt pašalpą. 2011 m. rugsėjo 13 d. pas pareiškėją apsilankiusi Paramos centro specialistė surašė buities tyrimo aktą, kuris kartu su kitais O. R. pateiktais dokumentais buvo pateiktas Komisijai. Komisija 2011 m. rugsėjo 21 d. posėdyje, įvertinusi visus pareiškėjos esamos situacijos (turtinės padėties) faktus ir aplinkybes (2011 m. rugsėjo 21 d. posėdžio protokolas Nr. 17-29-20), priėmė sprendimą vienkartinės pašalpos neskirti, kadangi pareiškėjos pajamos viršija vienkartinei pašalpai skirti nustatytą ribą, t. y. pajamos vienam šeimos nariui sudaro 556,03 Lt. Pajamos apskaičiuotos vadovaujantis Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 20, 22 punktais, Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 21 punkte išvardytų į šeimos pajamas neįskaitytinų pajamų šiuo atveju nenustatyta. Paramos centras dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą paaiškino, kad nagrinėjant vienkartinės pašalpos skyrimo pareiškėjai klausimą laikytasi visų reglamentuotos tvarkos procedūrų, vadovautasi šią tvarką reglamentuojančiais teisės aktais, oficialiai išduotų pažymų, viešųjų registrų duomenimis. Pažymėjo, kad nenustatyta jokios institucijų pateiktos melagingos, tikrovės neatitinkančios informacijos apie gaunamas O. R. bei jos sutuoktinio pajamas. Anot Paramos centro, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas. Nei Paramos centras, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu sudaryta Komisija jokiais veiksmais nedarė įtakos pareiškėjos bei jos šeimos sunkiai materialinei padėčiai, sveikatos būklei, atvirkščiai, pareiškėjos sutuoktiniui J. R. Paramos centro direktoriaus 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 17-2-123 skirta 200 Lt dydžio vienkartinė pašalpa.

Atsiliepimas

Paramos centras pateiktame patikslintame atsiliepime papildomai paaiškino, kad, apskaičiuojant O. R. šeimai vienkartinės pašalpos skyrimą, sumuotos visos šeimos gautos iki kreipimosi 3 mėnesių vidutinės pajamos, t. y. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Verkių ūkis“ išmokėta piniginė 803,72 Lt dydžio suma kaip darbo užmokestis sutuoktiniui J. R. už birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius, nurodyta 2011 m. rugsėjo 9 d. išduotoje pažymoje Nr. 11-3, UAB „Priemiestis“ išmokėta 729,60 Lt dydžio piniginė suma, išmokėta kaip darbo užmokestis sutuoktiniui J. R. už liepos ir rugpjūčio mėnesius, nurodyta 2011 m. rugsėjo 9 d. pažymoje Nr. 318, bei sutuoktinio J. R. kasmėnesinė 600,97 Lt dydžio netekto darbingumo pensija, nurodyta „Sodros“ duomenų bazėje. Apskaičiuota, kad bendros pareiškėjos šeimos vidutinės pajamos yra 1 112,07 Lt, o vieno šeimos nario vidutinės pajamos – 556,03 Lt. Kadangi pagal Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 6 punktą vienkartinė pašalpa iki 2 bazinių socialinių išmokų skiriama, kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (525 Lt), pareiškėjos šeimai vienkartinė pašalpa buvo neskiriama.

Išmokų tarnyba, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad Išmokų tarnybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. D-10-8471 J. R. buvo paskirta 600,97 Lt valstybinė socialinio draudimo pensija. Išmokų tarnybos 2011 m. lapkričio 25 d. pažymoje Nr. PAŽ-451 apie J. R. 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. spalio 31 d. išmokas yra nurodyta, kad jam nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. kas mėnesį buvo priskaitoma 600,97 Lt dydžio netekto darbingumo pensija. Iš paskirtos pensijos įstatymo nustatyta tvarka buvo vykdomi išskaitymai ir apie tai J. R. buvo informuojamas 2010 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. SEU-15121. Dėl pareiškėjos prašymo atlyginti žalą nurodė, kad pagal CK nuostatas, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda tuo atveju, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Teigė, jog Išmokų tarnyba, atlikdama jai pavestas funkcijas, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, todėl valstybės civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos O. R. reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 17-80-373-(1.17), o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 23 punktą. Įvertino pareiškėjos ginčijamo paramos centro Sprendimo turinį ir pažymėjo, kad jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių pareiškėjai, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, todėl padarė išvadą, kad Paramos centro 2011 m. spalio 12 d. raštas Nr. 17-80-373-(1.17) negali būti laikomas individualiu teisės aktu, nes neatitinka jo požymių bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, todėl jis negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku. Teismas bylos dalį dėl Paramos centro Sprendimo panaikinimo nutraukė, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu. Nutraukus bylos dalį dėl paramos centro Sprendimo panaikinimo, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą jai išmokėti 520 Lt vienkartinę socialinę pašalpą buvo netenkintas, kadangi jis buvo išvestinis iš reikalavimo panaikinti minėtą raštą.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų ir delspinigių priteisimo teismas nurodė CK 6.271 straipsnio 1 dalį, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6.246 straipsnį, CK 6.247 straipsnį, 6.248 straipsnį, 6.249 straipsnį, 6.271 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-338/2010. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytų institucijų (Paramos centro, Pensijų skyriaus ir Išmokų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę). Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pažymėjo, jog, kaip matyti iš Komisijos 2011 m. rugsėjo 21 d. protokolo Nr. 17-29-20 priedo, duomenys apie tai, kad pareiškėjos sutuoktinio netekto darbingumo pensijos dalis yra pervedama antstoliams, Paramos centrui buvo žinomi ir tai buvo įvertinta sprendžiant klausimą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo. Iš byloje esančių įrodymų teismas nenustatė, kad Išmokų tarnyba ir Pensijų skyrius pateikė Paramos centrui suklastotus ir tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas nurodė Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 20 punktą, pagal kurį į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos. Iš skundo turinio teismas darė išvadą, kad pareiškėja faktiškai gaunamas pajamas supranta kaip pajamas, „gaunamas į rankas“, todėl teigė, kad šeima 600, 97 Lt išmokos negauna, nes daromi neteisėti išskaitymai pagal vykdomuosius dokumentus. „Gaunama į rankas“ suma šiuo atveju yra gerokai mažesnė, nei paskirta išmoka. Įvertinęs pareiškėjos argumentus teismas pažymėjo, kad išskaitymų pagal vykdomuosius dokumentus teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o faktiškai gaunamos pajamos šiame santykyje suprantamos kaip pajamos, kuriomis asmuo gali naudotis tenkindamas savo poreikius ar vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus. Tai, kad asmuo turimų įsipareigojimų geranoriškai nevykdo, o vykdomas priverstinis išieškojimas, nereiškia, kad asmuo šių pajamų negavo. Teismas nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų, todėl nebuvo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė Paramos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) 3 straipsnį, 22 straipsnio 4 dalį, Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 6 punktą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 yra patvirtintas 350 Lt per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui valstybės remiamų pajamų dydis. Padarė išvadą, jog vienkartinė pašalpa pareiškėjai galėjo būti skirta tuo atveju, jei jos pajamos vienam šeimos nariui neviršytų 1,5 valstybės remiamų pajamų, t. y. 525 Lt, ir atitiktų Vienkartinių pašalpų tvarkos apraše nustatytas sąlygas. Nurodė Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo 12, 14, 20, 21, 23 punktus. Teismas, įvertinęs Vienkartinių pašalpų tvarkos aprašo nuostatas, darė išvadą, kad sprendimą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo priima Komisija, kuri įvertina asmens prašymą ir pateiktus dokumentus bei atsižvelgia į Socialinės paramos centro socialinio darbuotojo, surašiusio buities tyrimo aktą, rekomendaciją. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad bendros pareiškėjos šeimos vidutinės pajamos yra 1 112,07 Lt per mėnesį, o vieno šeimos nario vidutinės pajamos – 556,03 Lt. Kadangi vienkartinė pašalpa iki 2 bazinių socialių išmokų skiriama, kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (525 Lt), pareiškėjos šeimai vienkartinė pašalpa neskirta, nes vieno šeimos nario vidutinės pajamos buvo didesnės, nei nustatyta Vienkartinių pašalpų tvarkos apraše.

Teismas nenustatė, kad Paramos centrui būtų buvę pateikti suklastoti ir tikrovės neatitinkantys duomenys apie pareiškėjos šeimos pajamas (tiek apie J. R. gautą darbo užmokestį, tiek apie jo netekto darbingumo pensiją), o šis šiuos duomenis būtų pateikęs Komisijai, todėl padarė išvadą, kad Paramos centras neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teismas vertino, jog skunde pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad Paramos centro socialinė darbuotoja būtų neteisingai užpildžiusi buities tyrimo aktą, o teismas iš bylos medžiagos taip pat nenustatė akto užpildymo klaidų. Darė išvadą, kad Paramos centras, pateikdamas Komisijai surinktus dokumentus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o sprendimą neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos priėmė Komisija, taigi ir šiuo aspektu Paramos centro neteisėti veiksmai negali būti konstatuoti. Nenustačius Paramos centro neteisėtų veiksmų, nebuvo ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Netenkinęs reikalavimo dėl žalos priteisimo, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų palūkanų nuo visos atlygintinos žalos ir 5 procentų delspinigių nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo bei reikalavimą priteisti patirtas bylinėjimosi ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Teismas nenustatė dokumentų klastojimo požymių ir nenustatė pagrindo pagal ABTĮ 108 straipsnio nuostatas priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į prokuratūrą. Nurodė ABTĮ 15 straipsnį ir pažymėjo, kad teismas nėra kompetentingas vertinti antstolio veiksmų teisėtumą.

III.

Pareiškėja O. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 49-50, t. II) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti turėtas bylinėjimo išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neįsigilino į bylos esmę ir pateiktus argumentus. Nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl Paramos centro Sprendimo, teigia, jog Sprendimas yra individualus aktas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja ir daro klaidingas išvadas dėl rašto pobūdžio, kuriuo priimamas sprendimas dėl pašalpos skyrimo. Nurodo, jog teismas nevertino pareiškėjos pateiktų pažymų tikrumo ir nepatikrino pažymose pateiktų duomenų. Pažymi, jog galima daryti išvadą, kad viena iš pažymų yra suklastota. Teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą išmokėti 520 Lt vienkartinę socialinę išmoką. Argumentuoja, jog įstatymas draudžia iš netekto darbingumo pensijos išskaičiuoti pinigus skolų padengimui be atskiro teismo sprendimo. Daro išvadą, kad tarnybos pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, leisdami nurašyti (pagal antstolių D. M., N. Š. ir V. M. patvarkymus iš J. R. netekto darbingumo pensijos išskaityti) be atskiro teismo sprendimo pinigus, taip pažeisdami CPK 738 straipsnį. Teigia, jog pareigūnai piktnaudžiavo savo padėtimi ir padarė žalos pagal CK 6.271 straipsnį. Prašo įpareigoti visas antstolių iš J. R. gautas sumas grąžinti jam. Pažymi, kad teismas neįvertino pareigūnų savivaliavimo, piktnaudžiavimo tarnyba, įgaliojimų viršijimo ir trukdė pareiškėjai gauti būtiną pašalpą. Nurodo, jog teismas neaiškiai formuoja atsisakymo priteisti žalą motyvus, jie yra netikslūs ir neaiškūs. Mano, jog teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, kurios garantuoja asmenims socialines garantijas gauti netekto darbingumo pensiją bei socialinę pašalpą.

Atsiliepimas

Išmokų taryba, atstovaudama atsakovą Lietuvos Respubliką, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55-56, t. II) prašo apeliantės apeliacinį skundą vertinti kaip nepagrįstą ir jo netenkinti.

Teigia, jog valstybinio socialinio draudimo pensijos, taip pat ir trečiajam suinteresuotam asmeniui J. R. mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija nėra CPK 738 straipsnio objektas, todėl ši norma minėtai valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai negali būti taikoma. Pažymi, jog, remiantis CPK 585 straipsniu, Išmokų tarnyba privalo vykdyti antstolių patvarkymus, todėl pareiškėjos teiginys, jog Išmokų tarnybos darbuotojai, atlikdami išskaitymus iš trečiojo suinteresuoto asmens J. R. valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos pagal antstolių D. M., N. Š. ir V. M. patvarkymus, netinkamai vykdė savo pareigas ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, yra nepagrįstas. Teigia, jog Išmokų tarnyba nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, todėl valstybės civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima.

Paramos centras, veikdamas kaip atsakovas ir Lietuvos Respublikos atstovas, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57-58, t. II) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Paramos centras palaiko savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus bei mano, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei pateiktus argumentus, atsakė į visus pagrindinius pareiškėjos reikalavimus.

Pensijų skyrius, atstovaudamas Lietuvos Respubliką, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-61, t. II) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos O. R. reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2011-10-12 sprendimą Nr. 17–80–373–(1.17). Nurodė, kad įvertinus pareiškėjos ginčijamo Centro 2011-10-12 rašto Nr. 17-80-373-(1.17) (t. I, b. l. 6, 126) turinį, matyti, kad jame pareiškėjai nurodoma, kokius reikia pateikti dokumentus, kreipiantis dėl vienkartinės pašalpos skyrimo. Šiuo raštu pareiškėja informuojama, kad jos pajamos viršija vienkartinei pašalpai skirti nustatytą ribą, todėl Komisijos 2011-09-21 sprendimu vienkartinė pašalpa jai nebuvo skirta. Pažymėjo, jog iš Centro 2011-10-12 rašto Nr. 17-80-373-(1.17) matyti, kad jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių pareiškėjai, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, todėl teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Centro 2011-10-12 raštas Nr. 17-80-373-(1.17) negali būti laikomas individualiu teisės aktu, nes neatitinka jo požymių, nurodytų anksčiau aptartuose teisės aktuose, bei LVAT formuojamos praktikos, todėl jis negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas). Padarė išvadą, kad administracinės bylos dalis dėl Centro 2011-10-12 rašto Nr. 17-80-373-(1.17) panaikinimo nutrauktina, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., kaip nenagrinėtina teismų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamu raštu atsakyta į O. R. 2011 m. rugsėjo 6 d. prašymą dėl socialinės paramos skyrimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje taip pat yra vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2011-09-24 posėdžio protokolo Nr. 17–29–20 priedas Nr. 20–1 (iki 2 BSI), kuriame konstatuota, kad pašalpos neskirti, nes pareiškėjos pajamos viršija vienkartinės pašalpos skyrimui nustatytą ribą. Atsižvelgiant į ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad šioje byloje pirmiausia būtina nustatyti teismui skundžiamą konkretų aktą (sprendimą). Pirmosios instancijos teismas išsamiau neanalizavo, kuris iš anksčiau nurodytų dokumentų atitinka individualaus administracinio akto požymius ir pareiškėjai sukelia juridines pasekmes bei galėtų būti ginčo dalyku. Be to, pačiu atsisakymu skirti vienkartinę pašalpą išreiškiama viešojo administravimo subjekto valia (atsisakymas skirti pašalpą), t. y. įgyvendinti teisės aktais nustatytą subjektinę teisę.

Taip pat paaiškintina, kad skundo reikalavimas – skundo dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, pareiškėjo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti skundo dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent skundo dalyko ir pagrindo kvalifikuotas nurodymas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Kartu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Teismas turi būti aktyvus ir manydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, turi pareigą išaiškinti pareiškėjui jo teisę tikslinti skundą. Todėl šiuo atveju įvertinęs situaciją (ginčo teisinį reguliavimą nustatyti, kuris sprendimas sukelia pasekmes ir kuris turėtų būti skundžiamas) Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo pasiūlyti pareiškėjai (ABTĮ 10 str.) tikslinti skundą, nurodydamas, kuris sprendimas turėtų būti ginčijamas nagrinėjamoje byloje.

Sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas remiasi atsakovų atsiliepimo ir patikslinto atsiliepimo į skundą motyvais, tačiau teismas nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Sprendžiant tinkamo atsakovo, o šiuo atveju vieno iš atsakovo atstovo, klausimą, svarbu užtikrinti sąžiningo proceso principo įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti tinkamą atsakovą ir jį atstovaujantį asmenį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.273 straipsnyje reglamentuota, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti savivaldybė, savivaldybei atstovauja savivaldybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. To paties įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad meras reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme ... >.

Netinkamos šalies pakeitimą teismo procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis, kuriame nurodyta, kad netinkamas atsakovas gali būti pakeistas tik pareiškėjo sutikimu. Jei pareiškėjas nesutinka pakeisti atsakovo, o teisėjų kolegijos vertinimu, ir atsakovo atstovo, yra pakankamas pagrindas apeliacinį skundą atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–481/2007).

Iš nagrinėjamos bylos matyti, jog dalis žalos kildinama iš Vilniaus miesto socialinės paramos centro, kuris yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga (savininko teises įgyvendina Vilniaus miesto savivaldybės taryba, o priskirta Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento reguliavimo sričiai), veiksmų. Pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose (teismo posėdžio protokoluose, skundo priėmimo nagrinėti nutartyje) nėra fiksuota, kad teismas ėmėsi priemonių netinkamai proceso šaliai pakeisti tinkama, aiškino pareiškėjams tokias teises ir nesutikimo keisti šalis pasekmes. Tuo tarpu bylos medžiaga rodo, jog atsakovu dalyje dėl žalos atlyginimo buvo įtraukta Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto socialinės paramos centro. Taigi nagrinėjant bylą iš naujo tikslintinas vienas iš atsakovų, taip pat ir skundo dalykas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–1030/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–1712/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1238/2009 ir kt).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė