Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniauskio, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. S. gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažinta kalta pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (2019 m. spalio 25 d. nusikalstama veika) ir jai paskirta bausmė – 60 MGL dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2019 m. lapkričio mėn. nusikalstama veika) ir jai paskirta bausmė – 60 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė 80 MGL dydžio bauda, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių baudos sumokėjimo terminą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. S. nukentėjusiojo mažamečio A. K. naudai priteista 800 eurų neturtinei žalai atlyginti, priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki mažamečio A. K. pilnametystės nustatant jo atstovę pagal įstatymą R. K..

Iš K. S. nuspręsta priteisti proceso išlaidas, t. y. 391 eurų jai teiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 639,847 eurus nukentėjusiajam A. K. teiktos valstybės garantuojamos teisinė pagalbos išlaidų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad 2019 m. spalio 25 d. tarp 12.00 ir 16.00 val., (duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ grupės miegamajame tyčia, neleisdama mažamečiui auklėtiniui A. K. eiti į tualetą, staigiai suėmė jam už dešinės rankos ir ją patempė, ir tokiu būdu smurtaudama mažamečiui A. K. sukėlė fizinį skausmą.

1.1. Be to, ji nuteista už tai, kad 2019 m., laikotarpiu nuo lapkričio 1 d. iki lapkričio 26 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ grupės rūbinėje tyčia vaikiško kombinezono petnešomis su dviem plastikiniais užsegimais ne mažiau kaip du kartus smogė sėdinčiam ant suoliuko mažamečiui auklėtiniui A. K. į kojas, ir tokiu būdu mušdama mažamečiui A. K. sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios K. S. gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis nuteistosios ir jos gynėjo pateiktu apeliaciniu skundu, ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiant, kad K. S. nepagrįstai pripažinta kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalį (du epizodai), padarymo.

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad K. S. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, pripažindamas K. S. dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

10. Nors nuteistoji kategoriškai neigia, kad mažamečiam nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog K. S. kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku iš tiesų sugriebdama ir tempdama mažametį nukentėjusįjį už rankos bei suduodama kombinezono petnešomis per kojas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

11. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą su protokolu-pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą 2020 m. vasario 13 d. kreipėsi nurodydama, kad (duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ auklėtoja K. S. galimai muša darželio grupės „(duomenys neskelbtini)“ auklėtinius. Iš pareiškimo matyti, kad tuo metu nebuvo išsamiai detalizuojama ką reiškia „muša“, tačiau iš nukentėjusiojo atstovės parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme matyti, kad jos sūnus (nukentėjusysis) iš pradžių labai noriai lankė darželį, tačiau vėliau noras dingo ir vaikas pasakė, kad auklėtoja (nuteistoji) jį skriaudė. Be to, apklausiama mažamečio nukentėjusioji atstovė nurodė, kad vieną dieną pasiėmus vaiką iš darželio, auklėtoja (nuteistoji) šiai pasakė, kad su A. prisidirbo, kad gaudydama vaikus ji sugriebė mažamečiui nukentėjusiajam už rankos ir patempė, nukentėjusiojo mama taip pat parodė, kad vaikas, pasiimat jį iš darželio, sėdėjo susiėmęs už rankos ir verkė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pradžių mažamečio nukentėjusiojo tėvai abejojo sūnaus teiginiais, kad auklėtoja darželyje jį muša, tačiau kritikuojant apelianto parodymus pažymima, kad apie tai, kad auklėtoja K. S. muša nukentėjusįjį šis tėvams pradėjo pasakoti dar iki nagrinėjamų įvykių, kuomet vaikui buvo sukeltas fizinis skausmas patempiant jį už rankos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. K. bei J. K. apklausiami pirmosios instancijos teisme neneigė, kad jų sūnus (nukentėjusysis) iki šio įvykio buvo susižalojęs ranką, kad jam išnirdavo sąnarys, kad sąnarys buvo išniręs ir nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai nepaneigia fakto, jog nuteistoji tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą jį patempdama būtent už tos rankos, kuriai sužalojimai buvo padaryti jau anksčiau. Šiuo aspektu pažymėtina, kad K. S. nuteista už fizinio skausmo sukėlimą, o ne už sveikatos sutrikdymą, todėl ankstesni mažamečio patirti sužalojimai neturi įtakos jos padarytos veikos kvalifikavimui. Neabejotina, kad dėl ankstesnių sužalojimų nukentėjusysis buvo lengviau pažeidžiamas, tačiau tai nesudaro pagrindo pateisinti nuteistosios neteisėtų veiksmų, kuriais ji sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam. Itin svarbu ir tai, kad mažametis nukentėjusysis iš karto po įvykio mamai (atstovei pagal įstatymą) pasakė, jog tai nebuvo netyčinis nuteistosios veiksmas. Vaikas nuo pat pradžių teigė, jog už rankos K. S. jį tempė tuomet, kai vaikas buvo miegamajame ir norėjo eiti į tualetą nusišlapinti, o ši jam neleidusi. Šiuos savo teiginius nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir parodė, kad auklėtoja K. jį muša, kad jam skaudėjo ir jis verkė, kad K. jį tempė už rankos, kad jam skaudėjo ir kad tuo metu jis buvo miegamajame, o tempė, nes jis norėjo „sysiu“ ir K. jam neleido. Tuo tarpu nuteistoji K. S. ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad vaiką už rankos sugriebė ne miegamajame, o šiam bėgiojant grupėje, kuomet visi vaikai sėdėjo ir laukė maisto, tačiau iš jos parodymų akivaizdu, jog ji suprato, kad toks veiksmas mažamečiam vaikui sukėlė fizinį skausmą.

12. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos ir kartu su nuteistąja dirbančios jos kolegės, liudytojos D. B. ir D. B., ir nors nei viena iš jų nematė šio įvykio, tačiau iš jų parodymų matyti, kad nuteistoji kolegėms pateikė skirtingas šio įvykio versijas. O būtent, D. B. teigė, kad nuteistoji pastarajai sakė, jog ranka nukentėjusiajam išniro tuomet, kai ši jį rengė. Tuo tarpu D. B. teigė, kad įvykis buvo tuomet, kai jos grupėje nebuvo, o ranka vaikui išniro kuomet nuteistoji ar nesuvaldė vaiko, ar timptelėjo už rankos. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iki šio įvykio nuteistoji nežinojo apie anksčiau nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, tačiau matydama, jog vaikui skauda, kad jos veiksmai sukėlė ne trumpalaikį fizinį skausmą, tačiau rimtesnes pasekmes, ji nesiėmė jokių veiksmų, kad vaikais būtų apžiūrėtas medikų. Priešingai, nors nuteistoji matė, kad vaikas neramiai miegojo, kad laikė skaudančią ranką prispaustą prie savęs, kad su ta ranka neėmė jokių žaislų, tačiau vaiko patiriamo skausmo sumažinti nesiekė ir savo atsainiu elgesiu laukė iki kol vaiką iš darželio pasiėmė jo mama. Iš nukentėjusiojo parodymų. be kita ko, matyti, kad darželį jis sieja būtent su nuteistąja K. S. ir iš karto nurodo, jog ji jį mušė, kaip minėta, vaikas parodė ir kaip nuteistoji jį tempė už rankos, taigi neabejotina, jog vaikais aiškiai atsimena jam sukeltą fizinį skausmą, tačiau darželį neabejotinai sieja ir su skaudžiomis emocijomis, akimirkomis, patirtu fiziniu skausmu. Aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad nukentėjusysis pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas praėjus beveik penkiems mėnesiams po nagrinėjamų įvykių, tačiau tiriamas aplinkybes nurodė aiškiai ir nedvejodamas, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina ir pačios nuteistosios parodymai, pagrindo nėra.

13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, surinktų duomenų pakanka konstatuoti pasekmes – sukeltą fizinį skausmą. Nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą neabejotinai suprato ir pati nuteistoji, tačiau vaiko patiriamus neigiamus išgyvenimus ignoravo, visą likusią dieną (nuo fizinio skausmo sukėlimo iki kol nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą atvykimo pasiimti sūnų iš darželio) stebėjo vaiką ir jokių veiksmų, kurie padėtų sumažinti vaiko patiriamą skausmą, nesiėmė. Nors apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas teigia, kad nukentėjusiojo tėvai bando apkaltinti nuteistąją dėl nukentėjusiojo patirtos traumos, tačiau šie skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nei vienas iš tėvų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė patirtos traumos, kad sąnario išnirimas nukentėjusiajam vis pasikartoja, tačiau tai nepaneigia fakto, kad nuteistoji, turėdama aukštąjį išsilavinimą, dirbdama pedagoginį darbą ir privalėdama žinoti kaip reikia elgtis su mažamečiais vaikas, nepasirinko tinkamo vaiko sudrausminimo būdo, o mėgindama sudrausminti timptelėjo mažametį nukentėjusįjį už rankos taip sukeldama jam fizinį skausmą. Kad tai buvo pakankamai stiprus neigiamas fizinis pojūtis, patvirtina ne tik nukentėjusiojo būsena iš karto po įvykio, tačiau ir jo negebėjimas pamiršti prieš jį atliktus neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju tai nebuvo eilinis vaiko drausminimas, tai buvo tyčinis veiksmas nukentėjusiojo atžvilgiu, kurio pasėkoje šiam neabejotinai buvo sukelti ne nemalonūs pojūčiai, o fizinis skausmas. Atsižvelgiant į aptartą, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji K. S. sugriebdama ir tempdama trejų metų amžiaus vaiką už rankos tyčiniais veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą. Nuteistoji būdama suaugusi, turėdama ne menką darbo su vaikais patirtį, suvokė, kad tokie jos veiksmai sukels pasekmes – nukentėjusysis mažametis asmuo mažiausiai patirs fizinį skausmą ir šių padarinių norėjo. Todėl jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir ji pagrįstai pripažinta kalta už šios nusikalstamos veikos padarymą.

14. Nepagrįsti ir atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl K. S. išteisinimo už BK 140 straipsnio 3 dalyje nusikaltimo padarymą, kuomet nuteistoji K. S. vaikiško kombinezono petnešomis su dviem plastikiniais užsegimais ne mažiau kaip du kartus smogė sėdinčiam ant suoliuko mažamečiui auklėtiniui A. K. į kojas, ir tokiu būdu mušdama mažamečiui A. K. sukėlė fizinį skausmą. Dėl šios veikos, sutiktina su nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusysis šio fakto nepatvirtinto, o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad su kombinezono petnešomis jam niekas netrenkė. Tačiau tai nepaneigia kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, kurie patvirtina fizinio smurto panaudojimo faktą.

15. Kaip minėta, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme mažamečio nukentėjusiojo tėvai nurodė, kad praėjus vos mėnesiui laiko po to, kai mažametis nukentėjusysis pradėjo lankyti darželį, šis iš karto pradėjo sakyti, kad jog į darželį eiti nenori, kadangi auklėtoja jį muša. O tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog mažametis po patirto fizinio smurto tempiant jį už rankos manipuliuoja tėvais, kadangi teiginiai apie nenorą eiti į darželį buvo dar iki fizinio smurto panaudojimo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iš pradžių tėvai vaiku abejojo, galvojo, jog jis iš tiesų išsigalvoja, tačiau jų abejones išsklaidė liudytoja E. L., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistoji negeba suvaldyti emocijų ir nuo to kentėdavo jos auklėtiniai. Dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių parodė, kad nuteistajai buvo sudėtingas laikas, nes kitas auklėtinis darė įvairius dalykus, kurie veda iš kantrybės. Grįžus iš lauko liudytoja rengė būtent tą auklėtinį (K.), o K. S. rengė kitus vaikus, nukentėjusiajam buvo sunku nusirengti, jis pradėjo zysti, nesirengė, sėdėjo, tuomet auklėtoja (nuteistoji) gana grubiai jį nurengė ir nuėmusi kombinezoną porą kartų užsimojo ir trinktelėjo kelnių petnešomis vaikui per kojas. Liudytoja patvirtino, kad matė užsimojimą ir petnešų judėjimą link vaiko, tik tiksliai negalėjo pasakyti kur pataikė. Priešingai nei skunde teigia gynėjas, liudytoja E. L. matė kaip K. S. sudavė vaikui per kojas, tačiau nematė kur tiksliai. Be kita ko, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neteisėtus K. S. veiksmus patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis garso įrašas, kuriame yra užfiksuotas R. K. (nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą) ir liudytojos E. L. pokalbis, kurio metu liudytoja informavo R. K. apie K. S. fizinio smurto naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, būtent po šio pokalbio nukentėjusiojo mama ėmėsi veiksmų, kad užkardytų nuteistosios neteisėtą elgesį mažamečių vaikų atžvilgiu ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiojo mama į teisėsaugos institucijas kreipėsi po to, kai kitas auklėtinis K. praskėlė jos vaikui galvą. Tačiau iš užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad nukentėjusiojo mama šį vaiką vis bando teisinti, gaili jo mamos ir supranta, kad jis turi specialiųjų poreikių, todėl su juo susitvarkyti yra ganėtinai sunku. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo mama iš karto po fizinio smurto panaudojimo matė ant savo mažamečio sūnaus kūno esančias mėlynes, jų buvo labai daug, todėl manė, kad tai yra išbėrimas ir dėl to kreipėsi į gydytojus. Tačiau iš nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą parodymų matyti, kad būtent po šių mėlynių ant vaiko kojų aptikimo jis nebenorėjo rengtis kombinezono, teigė, kad nemoka jo užsisegti, isteriškai klykė ir traukė nuo savęs kombinezoną, vaikas parodė, kad auklėtoja dėl to pyksta. Iš esmės tą patį patvirtino ir nukentėjusiojo tėvas J. K.. Priešingai nei teigia nuteistosios gynėjas, iš liudytojų parodymų aiškiai matyti, kad vaikas nenorą rengtis kombinezono grindė nuteistosios K. S. pykčiu, o ne tuo, kad vaikui rūbas nepatinka. Iš vaiko tėvų nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad vaikui rūbas iš tiesų nepatiko, tačiau nepatiko dėl to, kad nemokėjimas jo apsirengti sukelia jo auklėtojos, t. y., nuteistosios pyktį. Atmetant nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiojo mama apie fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį su kombinezonu policijos pareigūnams papasakojo ne 2021 m liepos 1 d., o 2021 m. kovo 6 d. vykusioje apklausoje. Be to, E. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta 2021 m. vasario 21 d., t. y. praėjus vos kelioms dienoms nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau būtent jos iniciatyvos dėka išaiškėjo K. S. neteisėti veiksmai mažamečių vaikų atžvilgiu apie naudojamą smurtą pranešant vaikų tėvams. Nors nukentėjusysis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepatvirtino šio epizodo dėl fizinio smurto naudojimo fakto, tačiau pirmosios instancijos teisme ištirti ir šioje nutartyje nurodyti įrodymai patvirtina, jog K. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu nuteistosios bei liudytojų R. G. ir G. V. parodymai, o taip pat ir apeliacinio skundo argumentai, neva R. K. siekia sukelti K. S. teisines pasekmes už kito auklėtinio netinkamą elgesį (smurtą kitų vaikų atžvilgiu) laikytini deklaratyviais, pasirinkta gynybine versija.

16. Aptartų duomenų kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuteistoji neteisėtais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, todėl nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

17. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas pažeidė nuteistosios teisę į gynybą, nesant tam pagrindo kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo pakeitimo BPK 50 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsakant į šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą. Teisė turėti gynėją yra įtvirtinta ir BPK 21, 22 straipsniuose. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, gintis pats arba per pasirinktą gynėją (BPK 44 straipsnio 7 ir 8 dalys). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistoji K. S. buvo sudariusi teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokato padėjėju Andriumi Kšanausku. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje buvo paskirtos dvi teisiamųjų posėdžių datos (2020 m. spalio 7 d. ir 2020 m. spalio 21 d.). Kauno apylinkės teisme 2020 m. spalio 6 d. buvo gautas nuteistosios (tuo metu kaltinamosios) gynėjo prašymas atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą nurodant, jog gynėjas negali dalyvauti 2020 m. spalio 7 d. vyksiančiame teisiamajame posėdyje. Tačiau iš prašymo turinio matyti, kad apie 2020 m. spalio 21 d. posėdį gynėjas nieko neužsiminė, be to, kartu su prašymu atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą advokato padėjėjas Andrius Kšanauskas pateikė ir užimtų dienų grafiką, kuriam 2020 m. spalio 21 d. taipogi nebuvo nurodyta. Vėliau, pratęsus nedarbingumo laikotarpį, nuteistosios gynėjas pateikė dar vieną prašymą prašydamas atidėti ir 2020 m. spalio 21 d. teisiamąjį posėdį. 2020 m. spalio 21 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu buvo suderintos kitų teisiamųjų posėdžių datos, apie tai buvo informuotas ir nuteistosios gynėjas, kuris 2020 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymą baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti, kadangi negali dalyvauti 2020 m. lapkričio 23 d. ir 2020 m. gruodžio 14 d. vyksiančiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Taigi priešingai nei skunde teigia nuteistosios gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynėjas negalėjo dalyvauti daugiau nei trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose iš eilės. Todėl 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo nutarta kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir nuteistajai paskirti kitą gynėją, kuris galėtų dalyvauti 2020 m. gruodžio 14 d. vyksiančiame teisiamajame posėdyje. Tačiau po šios nutarties gavimo į 2020 m. gruodžio 14 d. vykusį teisiamąjį posėdį atvyko pats Andrius Kšanauskas. Taigi, nuteistosios (tuo metu kaltinamosios) teisės nebuvo pažeistos, o pirmosios instancijos BPK pažeidimų šiuo atveju nepadarė. Priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, kad 2021 m. balandžio 1 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu A. Kšanauskas nedalyvavo, kadangi nuteistoji sutiko baudžiamąją bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

18. Priešingai nei teigia gynėjas pagrįstai buvo priteistos ir teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad nutartis dėl gynėjo parinkimo buvo priimta 2020 m. lapkričio 19 d., šios nutarties rezoliucinėje dalyje yra išaiškinta, kad priimant nuosprendį iš kaltinamosios gali būti nuspręsta išieškoti išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į turtinę padėtį. Be to, 2020 m. rugpjūčio 16 d. buvo pateikta pažyma dėl išlaidų, kurioje nurodoma, kad iš K. S. priteistina suma yra 78,50 eurų, tačiau sunkią finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų iki nuosprendžio priėmimo ji nepateikė, be to, nuosprendžio priėmimo metu ji dirbo, todėl manyti, kad tokios sumos priteisimas gali pasunkinti jos finansinę padėtį, nėra.

Dėl proceso išlaidų

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. lapkričio 30 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT‑8494 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąją K. S., sudaro 98,79 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

20. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą, kad skundas atmestas, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas, todėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 4 d. nutartimi nuteistajai buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalvos tarnyba informavo, kad K. S. suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 98,79 eurų sumą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi iš nuteistosios priteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios K. S. gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo K. S. 98,79 eurus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.